O. Voverienė. Kas primins Rusijai, kad Karaliaučius jai nepriklauso? (154)

matulevicius3

Žemėlapis, sudarytas 1996 m. dr. A.Matulevičiaus ir Vilniaus universiteto kartografo Petro Gaučo

Atsiliepimas apie Povilo Kušnerio-Knyševo knygą „Pietryčių Pabaltijo etninė praeitis“

Miela bičiulė žurnalistė Laima Pangonytė įdomiai ir intriguojančiai papasakojo apie lietuvišką  seną miestą Karaliaučių, jame studijavusį Martyną Mažvydą, pirmosios mūsų lietuviškos knygos autorių, ir kitus Mažosios Lietuvos šviesuolius, kurie prieš 500 metų, tą miestą padarė mūsų lietuviškosios tautinės kultūros lopšiu. Tai man buvo nauja ir netikėta. Apie tai niekada nebuvau giliau mąsčiusi ir domėjusis. Manau, kad ir daugelis mano knygų ir straipsnių skaitytojų taip pat, kaip ir aš iki šiol apie šį kraštą žino tik paviršutiniškai, todėl, manau, kad ir jiems bus įdomi reta P. Kušnerio-Knuševo knyga apie šį gražų Mažosios Lietuvos miestą, dabar  priklausantį Rusijai.

Kaip rašo istorikas ir etnologas dr. Algirdas Matulevičius, Povilas Kušneris–Knyševas (Павел Кушнер-Кнышев 1886.01.26 , Gardinas – 1968.03. 14, Maskva), sovietinis etnologas, Prūsos bei Mažosios Lietuvos tyrėjas, istorijos mokslų daktaras (1947). 1931-1935 SSRS prekybos atstovas Lietuvoje, Norvegijoje. Nuo 1944 metų dirbo SSRS mokslų akademijos Etnografijos institute.Profesorius (1959). Po 1945 m. buvo lietuvių etnografų pirmųjų kandidatinių disertacijų mokslinis vadovas. Tyrimams taikė ir plėtojo P.J. Šafariko XIX a. sukurtą kompleksinį lyginamąjį istorinės etnologijos metodą. Nustatė materialiosios kultūros reiškinių raidos etnografinio kartografavimo principus. Parengė rekomendacijų, kaip remiantis etnografinių faktų ir tautinių kalbų paplitimu, nustatyti valstybių sienas bei etnines ribas.

Po Antrojo pasaulinio karo kai kuriems Jungtinių Amerikos Valstijų aukštiesiems politikams ėmus skelbti, kad iš SSRS reikią atimti Karaliaučiaus kraštą (nuo 1946 m. Kaliningrado sritis) ir atiduoti Vokietijai, J. Stalinas nurodė SSRS mokslų akademijai parašyti knygą ir įrodyti, kad Rytų Prūsijos šiaurinė dalis Mažoji Lietuva, iki 1945 m. valdyta Vokietijos, yra lietuvių – vienos SSRS tautų – etninė teritorija. Potsdamo konferencijoje dalyvavo ir knygos autorius P. Kušneris-Knyševas. Jį sovietai ir įpareigojo parašyti  knygą „Etninės teritorijos ir etninės sienos (Этнические территории и этнические границы. АН СССР, Институт этнографии им. Н. Н. Миклухо-Маклая. ― М.: Издательство АН СССР, 1951, 2 dalys); pirmasis knygos pavadinimas buvo „Etnografinės Lietuvos teritorijos vakarinė dalis“ (Западная часть литовской этнографической территории, 1947). Knygą jis gausiai illiustravo piešiniais, schemomis, štrichiniais žemėlapiais. Knygos antra dalis „Pietryčių Pabaltijo etninė praeitis (Этническое прошлое юго-восточной Прибалтики (1979, išleista Čikagoje lietuvių kalba, 1991 – Vilniuje –originalo kalba), pabrėžiama, kad Mažoji ir Didžioji Lietuva – vientisa etninė lietuvių teritorija.

P. Kušneris-Knyševas vienas pirmųjų (po Vinco Vileišio ir Povilo Pakarklio) tyrė Prūsos bei Mažosios Lietuvos senųjų gyventojų etninę priklausomybę. Jų etniškumą grindė archeologiniais, etnografiniais, lingvistikos, statistikos, istorinės geografijos ir istoriniais duomenimis (naudojosi daugiausia vokiškais šaltiniais ir literatūra), pabrėžė etninį perimamumą tarp senųjų gyventojų skalvių ir nadruvių ir jų pagrindu iki XVI amžiaus susidariusią lietuvininkų bendruomenę, teigė, kad jie – autochtonai, o vokiečiai – kolonistai. Knygos autorius pripažįsta, kad Prūsos gyventojai prūsiškai kalbėti nustojo jau XVII a. Tik Gumbinėje prūsų kalba išsilaikė dar visą XVIII amžių. O kitoje teritorijoje buvo kalbama vokiškai. Tuo pasinaudojo vokiečiai ir į šitą kraštą pasiuntė 30 tūkstančių savanorių kolonistų. Taigi vokiečių kalba krašte tapo dominuojanti. Gi P. Kušneris-Knyševas savo knygoje argumentuotai įrodė, kad Karaliaučiaus kraštas – lietuvininkų ir prūsų žemė (sovietiniai istorikai ir propagandistai po 1945  ėmė skelbti, kad tai, neva, senųjų laikų rusų žemė).

Knygoje „Pietryčių Pabaltijo etninė praeitis“ rašoma, kad Karaliaučiaus kraštas vokiečių buvo okupuotas XIII amžiuje. Per keletą šimtmečių šitas lietuviškų genčių –  skalvių ir prūsų kraštas  gerokai nutautėjo, apie tai su didele širdgėla rašė mažlietuvė rašytoja Ieva Simonaitytė. Kaip žinia, lietuviai, latviai ir prūsai sudarė vieningą etninę grupę, mokslininkų įvardijamą baltais. Dabar jau mokslininkų įrodyta, kad ši etninė grupė susiformavo antrajame ir pirmajame tūkstantmetyje p. m. e. ir apsigyveno Baltijos jūros ir Vyslos žemupyje  bei vakarinės Dvynos ir Pripetės, vėliau prie Dniestro ir pietiniame Bugo upės krante, vėliau prie Dunojaus. Mūsų eros pirmajame tūkstantmetyje, vykstant totaliniam tautų kraustymuisi, baltų gentys traukėsi vis labiau į Vakarus, kol galiausiai apsistojo prie Baltijos jūros ir prie didžiųjų, tada buvusių labai vandeningomis, Dauguvos ir Nemuno upių. 1254 metais lietuviai dabartinėje Karaliaučiaus teritorijoje  pastatė medinę pilį, kurią tada jie (ar istorikai istorijos tėkmėje) pavadino Karaliaučiaus pilimi. XIII-XIV a. tautų kraustymasis stabilizavosi dabartinėse teritorijose, bet prasidėjo kiti nelaukti istoriniai įvykiai – nuolatiniai susidūrimai ir karai su kaimynais gotais germanais, o vėliau jau su Vokietijos riteriais, nuolat puldinėjusiais baltų žemes, latvius nukariavusiais ir  Latvijos dabartinėse žemėse įkūrusiais Kryžiuočių ir Kalavijuočių ordinatūras.

1230-1283 metais šių Ordinų riteriai užgrobė nemažai baltų žemių  prie Vyslos ir Nemuno, tarp jų ir Karaliaučiaus  kraštą. Taigi, kaip rašė ir Vydūnas, beveik 700 metų vokiečiai šeimininkavo etniniame lietuviškame Karaliaučiaus krašte ir stengėsi autochtonus skalvius, prūsus, o vėliau ir lietuvius nutautinti ir asimiliuoti. (Ona Voverienė. Lietuvos sargybiniai užgrobtose lietuviškose žemėse ir kaip jas atgausime?  Martynas Mažvydas. // Alkas.lt. – 2020. 07.07).

Tačiau lietuviai, gyvenantys Karaliaučius krašte, kuris kartu su Klaipėdos kraštu buvo pavadintas Mažosios Lietuvos vardu, nenutautėjo, nepasidavė okupanto  spaudimui, o atvirkščiai, išlaikė ne tik savo kalbą ir tautinę savimonę, bet ir susitelkę į vieningą „skriaudžiamųjų kumštį“ tapo visos Lietuvos ir lietuvių tautos kultūros lopšiu. Vokiečių pavergti  lietuviai laikas nuo laiko sukildavo prieš pavergėjus, reikalaudami ne tik laisvės, bet ir savo kultūros pripažinimo. Mažlietuvis Herkus Mantas išvedė į žūtbūtinį mūšį prieš okupantus vokiečius savo bendražygius, ginkluotus, dalgiais, lazdomis ir kuokomis 1260-1274 metais. Kitas mažlietuvis  neturtingas bajoras Martynas Mažvydas, baigęs vokiškąjį Karaliaučiaus universitetą Albertiną, ir kaip tik čia parašė ir išleido pirmąją lietuviškąją knygą „Katekizmas“ (1547 m. ), taip davęs pradžią lietuviškajai raštijai. Mažlietuvis Danielius Kleinas išleido pirmąją lietuviškąją gramatiką, trečiasis mažlietuvis Jonas Bretkūnas išvertė ir išleido „Bibliją“ į lietuvių kalbą ir skatino  lietuvius evangelizuotis, ir visoje Lietuvoje – ir Mažojoje,  ir Didžiojoje –  ėmė skleisti evangelisto Martyno Liuterio krikščioniškojo tikėjimo variantą.

1925 metais Karaliaučiaus krašte gyveno 4 060 gyventojų, iš kurių  2 251 kalbėjo  lietuviškai. 1932-1933 metais, atėjus Vokietijoje į valdžią Hitleriui ir jam pradėjus skelbti šovinistines Didžiosios Vokietijos imperijos ambicijas, Karaliaučiaus kraštas buvo paskelbtas vokišku, nors jame dar gyveno 2 237 lietuviai. Kaip tik tuo laikotarpiu Karaliaučius klestėjo, buvo statomi daugiaaukščiai namai, kultūros centrai, bibliotekos, pačiame mieste trūko darbo jėgos, jaunimas buvo viliojamas vykti į Karaliaučių į jo statybas ne tik iš Vokietijos, bet ir iš Lietuvos, daugiausia darbams miško pramonėje ir statybose. 1939 metais nacistinei Vokietijai okupavus Klaipėdos kraštą, dalis lietuvių iš Karaliaučiaus emigravo į Lietuvą, tarsi nujausdami, kas gali atsitikti su tuo kraštu. Tarp jų buvo nemažai lietuvių, sudariusių mišrias santuokas su vokiečiais. 1940 metais, bolševikinei Rusijai okupavus Pabaltįjį – Lietuvą, Latviją ir Estiją – Prūsija, kaip administracinis vienetas buvo panaikinta.

Po Antrojo pasaulinio karo, pasibaigusio SSRS pergale jame, Potsdamo konferencijoje buvo svarstomas ir Karaliaučiaus krašto priklausomybės klausimas. 1945 m.  rugpjūčio 2 d., toje konferencijoje dalijantis užkariautą grobį, liūto dalis atiteko Stalino imperijai, ir dalis Karaliaučiaus srities Lenkijai. Realizuojant konferencijos nutarimus, iš Karaliaučiaus krašto leista išvykti į kuriamą Vokietijos Demokratinę Respubliką 110 tūkstančių vokiečių ir mišrių vedybomis su vokiečiais mažlietuvių šeimų. Tų, kurie liko, laukė siaubingas likimas. Jau 1944 m. spalio 16 d. SSRS bolševikų nusikaltėlių sindikatas – Komunistų partija ir NKVD  – pradėjo Karaliaučiaus gyventojų genocidą. Iki šios datos Karaliaučiaus krašte jau gyveno 2,6 milijonai gyventojų, vokiečių ir mažlietuvių. Po sovietino genocido – Karaliaučiaus krašte liko vos keli šimtai tūkstančių gyventojų. Kiti buvo pagal Stalino įsakymą sunaikinti.

Jau Lietuvai atgavus nepriklausomybę mane susirado kaunietis, antikomunistas Alfonsas Dapkūnas. Bendravome telefonu, susitikti neteko, bet jis man papasakojo daug įdomių dalykų, kuriuos, kaip jis, juokais sakė, norįs palikti Istorijai. Po poros metų nuo mūsų pažinties ir bendravimo A. Dapkūnas mirė. Atitinkamai susiklosčius aplinkybėms, jis netikėtai tapo mažlietuvių genocido liudininku. 1945 metų pabaigoje, jam sukako amžius, kai jis, tada jaunas vaikinas, buvo paimtas į kariuomenę. Tarnybai atlikti jis buvo nukreiptas į Rusijos gilumą. Minsko geležinkelio stotyje, sutrikus geležinkelio eismui, traukinio sąstatas, kuriame būsimi kareivėliai iš Lietuvos buvo vežami į Rusiją buvo pastatytas ant atsarginių geležinkelio bėgių. Lietuviukus, tarp jų ir A. Dapkūną, sudomino traukinio ešelonas, važiavęs iš Karaliaučiaus į Rusijos gilumą. Minsko geležinkelio stotyje jis sustojo ir prie kiekvieno vagono durų atsistojo po ginkluotą kareivėlį. O iš vagonų pradėjo vesti po 10-12 žmonių; pagyvenusių vyrų, moterų ir vaikų. Jiems iš traukinio išlipus, šalia jų atsistodavo po du ginkluotus sargybinius, kurie išlaipintus žmones vesdavo už Minsko geležinkelio stoties. Po kiek laiko sargybiniai į traukinį grįždavo be išvestųjų. Tai tęsėsi ilgai.  Būsimi kareivėliai – du kauniečiai studentai ir A. Dapkūnas, sugalvojo pasižiūrėti, kas gi ten vyksta. Sargybiniui nusisukus, iššoko iš traukinio pasmalsauti. A. Dapkūnas spėjo palįsti po vagonu, o abu studentėlius sargybiniai nušovė. Alfonsas manė ir savo įsitikinimą man perdavė, kad taip sovietinis NKVD už geležinkelio stoties mažlietuvius sušaudė. Istorija kada nors tą patvirtins arba paneigs,  kai jau Baltarusijos nebevaldys Kremliaus statytiniai. Neabejoju, kad kada nors taip ir bus.

Vakarų pasaulis, patyręs, kokį genocidą rusai organizavo Mažojoje Lietuvoje, kreipėsi į tarptautines organizacijas reikalaudami, kad Karaliaučiaus kraštas būtų grąžintas Vokietijai. Iškilus tokiai problemai, rusai pavedė vienam žymiausių to meto etnologui P. Kušneriui-Knyševui kaip įmanoma greičiau parengti Karaliaučiaus krašto etnologinę studiją, akcentuojant dėmesį į tame krašte gyvenusių žmonių tautybes. Išstudijavęs visus įmanomus dokumentus, archeologinius tyrimus, darytus iki jo, P. Kušneris-Knyševas nustatė, kad Karaliaučius ir jo srities visos žemės nuo seniausių laikų – nuo pat pirmojo m. e. tūkstantmečio priklausė lietuviškoms gentims skalviams ir prūsams, vėliau, amžių  tėkmėje vadintais dar ir baltais, o vokiečiai šiose žemėse buvo tik kolonizatoriai, tų žemių užkariautojai. Todėl tos žemės jiems niekada nepriklausė. Lygiai taip pat jos niekada nepriklausė ir slavams. Remdamiesi tais mokslininko tyrimais ne tik šiuo konkrečiu atveju, bet ir visada, SSRS istorikai ir valdininkai į bet kokius reikalavimus ir užklausimus atsakydavo, kad šitas kraštas priklauso jos vienai respublikų – Lietuvai, kuri yra viena iš broliškos SSRS tautų šeimos narė. Todėl jokių kalbų apie Karaliaučiaus krašto atskyrimą nuo Lietuvos negali būti. Tik dabar nežinia kaip kalba…

Po vokiečių ir mažlietuvių genocido Karaliaučiaus kraštas buvo intensyviai kolonizuojamas atvykėliais iš šiaurinių Rusijos regionų. Valdžios pastangomis kolonizatoriams buvo sudaromos optimalios sąlygos įsikurti, jie buvo aprūpinami gyvenamuoju plotu, netgi namukais, likusiais sunaikinus jų statytojus, palankiomis darbo sąlygomis, daug dėmesio buvo skiriama rusiškai švietimo sistemai, kuriami kultūros namai ir t. t. Dabar jau ten gyvena 1.9 milijonai gyventojų. Rašomos knygos, ginamos ir sėkmingai apginamos disertacijos, kurių pagrindinė mokslinė „vinis“ yra, kad Karaliaučiaus kraštas „iskonno russkije zemli“ (BSE, t. 19, 1953).

Todėl nenuostabu, kad šios P. Kušnerio-Knyševo knygos nėra ne tik Karaliaučiaus, bet ir visose dabartinės sovietinės Rusijos bibliotekose. Bet ji yra. Tik, matyt, kol kas laikoma specfonduose. Yra ne tik L. Pangonytės asmeninėje bibliotekoje, bet ir dar  daugiau negu 1000 Lietuvos skaitytojų asmeninėse bibliotekose (ji buvo išleista 2000 egzempliorių tiražu). Knygos išleidimą sveikino visas pažangus ir doras pasaulis, ypač emigrantai iš Lietuvos  istorikai Jonas Puzinas ir Petras Jonikas, taip pat ir Lietuvai simpatizuojantis lenkų istorikas Ježis Ochmanskis (Jerzy Ochmański). Ir iš tikrųjų reikia tik džiaugtis, kad Žodis parašytas, jau niekur nedingsta. Tokia stebuklinga yra rašto jėga.

Tarp mokslininkų yra gaji patarlė, kad žmonės patys yra savo likimų šeimininkai, o knygų likimus formuoja jų skaitytojai. Kai Sovietų Sąjungoje ši knyga buvo nežinoma; uždaryta belangiuose specfonduose, čia recenzuojama antroji knygos dalis 1979 metais pasirodė lietuvių kalba Čikagoje. Ją išvertė iš rusų kalbos Aleksandras Tenisonas, paruošė spaudai ir išleido Vincas Žemaitis. Jų dėka lietuviakalbiai skaitytojai gali su ja susipažinti.

Įdomi politinė detalė: pasirodo knygos išleidimu yra pasipiktinę  kai kurie Vakarų Vokietijos politikai. Kaip teigiama knygoje, mat jų buvo tikėtasi, kad išmušus istorinei valandai X, Karaliaučiaus kraštą nebus sunku prijungti prie Vokietijos, kaip „iskonno vokišką žemę“. O knygoje pateikti faktai gerokai tai intencijai trukdo. Knygos recenzentai dr. Petronėlė Žostautaitė ir Mažosios Lietuvos istorijos tyrinėtojas Vytautas Šilas tikisi, kad ši knyga sudomins Lietuvos istorikus ir jie, drąsiai, nebodami dabartinės Karaliaučiaus sovietinės valdžios represinės politikos imsis drąsiai tyrinėti Mažosios Lietuvos istoriją. Neabejoju, kad ši knyga jų kelyje į tiesą daug padės.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

154 komentarai

  1. juras:

    Geras straipsnis aciu!
    Norejau pamineti viena dalyka kuris istrigo ir kazkaip neduoda ramybes…
    Jus vartojate zodi Mazlietuvis….jei teisingai jus suprantu tai reiskia mazosios lietuvos lietuvis,
    Bet tuo pat metu sis zodis turi zeminancia, menkinancia prasme ir nemaloniai rezia ausi
    Ir galetu buti suprastas kaip izeidimas….
    Tai tik asmenine megejo nuomone….gal vertetu apie tai pamastyti….?

  2. Stebėtojas:

    Autorei. Gerb. Autore, prieš “atsiimant” Karaliaučiaus kraštą reikėtų pamąstyti ir apie kitas istorines lietuvių žemes, esančias Baltarusijos bei Lenkijos teritorijose. Nesutinkate? Tik prieš tai gal reikėtų atsiklausti tų kraštų lietuvių, ar jie norėtų būti prijungti prie Lietuvos. Turiu negerą įtarimą, kad nenorėtų…

  3. Kitas Praeivis:

    1925 metais Karaliaučiaus krašte gyveno 4 060 gyventojų, iš kurių 2 251 kalbėjo lietuviškai.
    Belieka pečiais gūštelėti.

  4. Žemyna:

    Įsivaizduoju, kaip visomis prasmėmis praturtėtų mūsų gyventojų sudėtis. Lietuviai mikroskopine mažuma netaptų?

  5. Virgis:

    Kam priklauso Karaliaučiaus kraštas? Ar esam pasiruošę situacijai, kai be mūsų dar dvi valstybės kels šį klausimą? Vis tik turėtų būt įdomu – kaip jie argumentuos savo pozicijas. Ar mums nusispjaut?

    • Algis:

      Tos dvi tai tikriausiai Vatikanas ir Vokietija, o trečia – Prūsija, ar tai vienas ir tas pats?
      Ar tikrai 700m, nuo kada Vatikano Šv. sosto vienuolyno Prūsijos išnaudojimas (kolonializmas) tampa Vokišku?

    • Stebėtojas:

      Man asmeniškai ant to surusinto ir nualinto iki negalimumo krašto nusispjaut!!! Neduok Dieve, jei jis būtų prijungtas prie Lietuvos… 🤯 Sako, kad A.Sniečkus labai priešinosi, kai Stalinas pasiūlė Kaliningrado sritį prijungti prie Lietuvos… Gal ir nedurnas buvo diedas?

      • Pajūrietis:

        Tamstai „nusispaut“, o kiti gal siekia išprovokuoti Rusiją atitinkamai diskusijai apie Klaipėdą, Vilniaus kraštą? Nes tokios diskusijos Rusijai yra labai geidžiamos. O dar galima pamalti […] apie Lietuvą ir Baltarusiją, Lietuvą ir Latviją, Lenkiją ir Vokietiją ar Aliaską ir Rusiją (taip pat Rusijos mėgstama tema). O kur dar Kinija ir Honkongas, Kinija Liaudies Respublika ir Kinijos Respublika (Taivanas). Kiek pasaulyje valstybių, kurių sienos idealios ir niekam nekelia jokių abejonių? Seniausiai žinome apie Karaliaučių. Baisu? Baisu. Liūdna? Liūdna. Bet nieko naujo.

        • Stebėtojas:

          Ir ką dabar daryti?! 🤔 Žudytis?! 🤯

        • Stebėtojas:

          Nesuprantu, kodėl aplamai pradėta ši diskusija (?!)… Negi sunku suvokti, kad jei tik imsime “dalintis” teritorijas, tai Balkanų karas pasirodys kaip vaikų apsispjaudymas smėlio dėžėje! 🤯

          • Pajūrietis:

            Priežasčių šio parašinėjimo/diskusijos gali būti labai daug, neverta vardinti visų mano subjektyvių spėjimų, bet parašymo pavadinimas, kaip ten bebūtų, mano nuomone, yra provokacinio pobūdžio (gal iš naivumo, politinių reikalų nesupratimo). Pats parašymas visiškai mėgėjiškas. Klausimas: dievinamas drg. Kušner knygą parašė kieno nurodymu: kpSS ck, politbiuro ar stalino? Tai, ką jam liepė, tą ir parašė…. Bet niekam tai nekliūva. Kodėl? Aš jokiu būdu nesakau, kad lietuviai ten negyveno!!! Gyveno!!! Bet, mano nuomone, jei drg. Kušner būtų tada duotas kpSS ck ar politbiuro nurodymas įrodyti, kad Karaliaučiuje ir aplinkui nuo seniausių laikų gyveno rusai (ar, pvz., čiukčiai, gruzinai, mongolai, uzbekai, indai, ispanai), jis galimai būtų ir tą įrodęs, nes buvo stalino laikai, kulką į kaktą galėjo bet kas gauti bet kada, jei nevykdė stalino ar kpSS nurodymų. Išvada: reikia neatmesti to drg. Kušnerio knygos, bet ją būtinai palyginti su kitais šaltiniais.

        • Algis:

          Na ir kur tie “perliukai”, kažkaip nesimato.
          Taivanas – teisingas palyginimas. Suėjus administravimo sutarties terminui Anglija perdavė Kinijai toli gražu nenualintą salą ir į tolimesnius ginčus nesikiša.

      • Žemyna:

        Tikrai taip, priešinosi. Ką ten gali žinoti, kodėl, bet mus pasiekė tokios kalbos, jog būtent dėl to, kad jų bus stiprus perteklius, susidarys lietuvybei nepalankus tautinis santykis, o jų gyvenimo būdas kels per daug rūpesčių.
        Tarpukariu dėdė gimnazistas buvo Kionigsberge ir apylinkėse ekskursijoje, ir jam visam gyvenimui įstrigo ten vešėję sodai (sodų ir parkų fanatikas Bismarkas įvedė tą tvarką), kruopščiai prižiūrėti, melioruoti laukai, sodybos, miestų ir miestelių estetika, architektūra, tvarka. O sovietmečiu, dar Brežnevo, ar jau Gorbio laikais ten apsilankęs, grįžo labai nusiminęs, net pašiurpęs – visa tai sunaikinta, išardyta, išrausta, ir palikta – tartum tik ką subombarduota, išgrobstyta, sunykę. Laukai neapsėti, sodai sunaikinti, vaismedžių šakos nulaužytos; keraminiai melioracijos vamzdžiai išrausti styro, arba sudaužyti; iš prūsiškai tvirtų pastatų sienų išluptos plytos, iš jų suręsta kažkokia pašiūrė, ir joje kažkas gyvena. Kodėl nesusitvarkė kokio nors tame pastate buvusio kambario, jame neapsigyveno? Kodėl reikėjo sunaikinti tai, kas ir patiems būtų pravertę, ir dešimtmečius gyventi tokiuose griuvėsiuose? Ir tokia ne kažkokia viena gyvenvietė, bet visą kelią, kiek per ,,oblastį” važiavo, tokį vaizdą matė. O juk jau keliasdešimt metų po karo praėjo…

    • Algis:

      Vatikanas etimologiškai lyg ir ne Vokietija, tai kada “Prūsija” buvo “Vokietija”, ar aplamai ja buvo?

      • Žemyna:

        Todėl kad paliktas nepakeistas užkariauto krašto pavadinimas.
        Buvo metas, kai Vokietiją sudarė 360 kunigaikštysčių. Nežinau, ar visos pasiliko nepakeistus čia gyvenusių pirmtakų vietovardžius, bet tai buvo gana įprasta. Vadintis užkariauto krašto vardu buvo lyg ir koks ordinas, įtvirtinantis istorijoje, koks tu šaunuolis – nepasitenkinai tuo, ką radai gimęs, bet nuėjai ir dar užgrobei, savo karaliaus valdas padidinai….

        • Ežiukas rūke:

          Ar Maskvėnai užkariavę Kijevo Rusią … atmetę “Kijevo” ir kiek pakeitę “Rusią” į Rusi_j_ą … dabartinis – Rusijos federacija, taip pat yra “ordinas”? Keistas to meto supratimas ir iš / nuo ko TAI kilo?
          Taip pat prašyčiau daugiau pavyzdžių.

          • Žemyna:

            Žiūrint, ko pavyzdžių. Kažką ir pats galite patikrinti – imti Europos žemėlapius nuo seniausių amžių ir lyginti, kaip buvo perstumdomos genčių, karalijų, valstybių sienos, kaip kito jų bei gyvenviečių pavadinimai – vienur jie būdavo tik sugramatinami, pritaikomi naujojo valdovo kalbai, kitur senasis vietovardis būdavo sunaikinamas. Daugiau pavyzdžių gali istorikai pateikti. Aš su tuo tik tiek susidūriau, kiek tie faktai buvo reikalingi mano specialybei, nekaupiau jų atmintyje.

  6. Pajūrietis:

    Kaip Павел tapo Povilu?

  7. jo:

    1925 metais Karaliaučiaus krašte gyveno 4 060 gyventojų, iš kurių 2 251 kalbėjo lietuviškai.

    Kas čia per skaičiai?

  8. Arūnas:

    1895 m. gyventojų surašymo duomenimis Prūsijoje gyveno 31 819 795 gyventojai, kurių skaičius per 5 metus padidėjo nuo 29,9 mln. Gi Rytų Prūsijoje, kurios plotas 36 987 kv. km 1890 m. gyveno 2 005 234 gyventojų, iš jų lietuvių 1,118 mln.
    Энциклопедический словарь т. XXV, Издатели Ф. А. Брокгауз (Лейпциг), И. А. Ефрон (С/П), С.-Петербург, 1898
    Todėl netikėtina, kad per 30 metų kraštas taip sunyko

  9. juras:

    Yra zinoma kad Helmut Kohl siule Gorbaciovui parduoti Karaliauciu…
    Nepasiseke…
    Be karo maskoliai neiseis is ten, beto kur jie savo laivyna pades…
    O jei laivynas sunaikintas, tada paprasciau…
    Bruzzu- prutenu zeme 800 metu kencia….

  10. Kitas Praeivis:

    Truputį atsipalaiduokite ir pasižiūrėkite tų “Lietuvininkų ” nuotraukas 19am pabaigos , 20 pradžios. Skaitai tuos komentarus ir juokas ima iš ” patriotų ” fantazijų.
    Kas tie “Lietuvininkai ” ? Ogi belaisvių iš kryžiaus žygių ir ekonominių emigrantų iš LDK palikuonys . Toje Prūsijoje visada buvo žemiausia kasta.
    Jūs tipo galvojate , kad Vokiečių ordino nariai pays statė visa krašto infrastruktūrą ?
    Vokiečių ordino aukštesnio rango narių niekada neviršijo 600 narių ir tikrai juodo darbo jie nedirbo. Tam ir buvo naudojamas karo grobis iš Lietuviškų žemių – žmogiški resursai.
    Nu ir ” perlai komentaruose ” ? Tik kažko tie “lietuvininkai ” visi susirinko Hitlerio pasitikti Klaipėdoje (Memelyje ) 1939m , o 1944-45 dauguma pasitraukė į Vakarus .

    • Kęstutis:

      …diagnozė pasitvirtino… “šlapimo” vartojimas, kad ir iš buteliukų vis tiek turi poveikį smegenims. Matosi, kad jau “užtrumpino ant vienos fazės”. Jei nesustosit “išmuš propkes” tada ir “puodynę” sudaužysite ir “šniobelį” susigūrinsit…

    • Diedas:

      Rusonacistiniai kliedesiai.
      Girtos fantazijos be jokio lagrindo.
      Noras bet kokiu būdu pažemint ir sukiršint.

    • Arūnas:

      “Kitas praeivis” nežino ar nenori žinoti, kad ten lietuvių nuo amžių gyventa, ten buvo ir Romovė – Krivių Krivaičio buveinė. O rašant apie lietuvius Rytų Prūsijoje kaip apie “belaisvius iš kryžiaus žygių” ar “žemiausią kastą” turėtų pateikti nuorodą bent į kitų Lietuvos priešų šaltinius.

      • Priekabiam Arūnui:

        Turėkite širdies! Juk nespėja praeidamas viską taip kruopščiai atrinkti ir čia tvarkingai sudėlioti. Jei žmogus turi tiek darbo, kad ne praeidamas, o prabėgdamas reikalingas žinias palieka…

    • Kitas Praeivis:

      Mažlietuvis Herkus Mantas išvedė į žūtbūtinį mūšį prieš okupantus vokiečius savo bendražygius, ginkluotus, dalgiais, lazdomis ir kuokomis 1260-1274 metais.
      Dalgiai ir lazdos ? Kas čia per marazmas ? Kada dalgis atsirado kaip irankis ? 19 amžiuje .
      Sovietiniais laiksis po filmo ” Herkus Mantas ” ir lakstydavome vaikai su mediniais kardais ir skydais iš fanieros. Pamenu vieną kartą susirinkome gal 30 vaikų mokyklos stadione kautis Tai atvažiavo ” voronokas ” milicijos ir išvaikė Kryžiuočius ir sukilėlius Prūsus.
      Gausote piketą prie rusų ambasados organizuoti.

  11. Gediminas Martišius:

    Pagaliau tiesos žodis ima prisikelti kaip feniksas. Ačiū Dievui, randasi vis daugiau žmonių (ne tik istorikų), kurie iškelia teisybę į viešumą, kad ir kokia ji nemaloni būtų okupantams. Gal jau tikrai laikas ir diplomatiniais kanalais kelti klausimą apie Karaliaučiaus krašto ateitį? Juk to krašto valdymas sovietų sąjungai buvo patikėtas 50 metų. O praėjo jau 75. Tai kaip čia Rusijos valdantieji matematiką užmiršo? Galų gale mes turime moralinę skolą prūsams – per vidaus rietenas dėl valdžios Treniota neatėjo į pagalbą Herkui Mantui. O būtų galėję laimėti tą sukilimą su lietuvių pagalba. Ačiū gerbiamai O. Voverienei, kad ji rašo tokius aktualius ir gerus straipsnius.

    • Stebėtojas:

      Kelkite, kelkite… O kai Tamstos kas nors paklaus, kokias mes teises turime į tą kraštą, ką tada atsakysi? Kad ten gyveno ir kūrė didieji lietuviai (lietuvninkai)? Na, ir kas? Lietuviai pasklidę po visą pasaulį! Tik Antarktidoje jų, atrodo, nebuvo ir nėra… Gal, kaip sakoma, būkim biedni, bet nepraraskim sveikos nuovokos? Balkanų karas Tamstai nieko nesako? Viskas prasidėjo nuo nekalto teritorijų perdalinimo, o baigėsi… krūvomis lavonų ir jūromis kraujo…

      • Pajūrietis:

        Taip. Ir kur riba žmonėse, labai bendrai kalbant, tarp neišprusimo, naivumo, kvailumo ir provokavimo?

      • -.-.-:

        na, jei kas paklaustų dėl teisių ir dėl gyventojų valios išraiškos, galime pasiremti Tilžės aktu bei dviem Fuldos aktais. Be to, galima remtis moksliškai įrodomu lietuvininkų autochtnoniškumu toje teritorijoje. Kitas dalykas, kad niekas neklaus, niekas jėga ir nebandys pakeisti sienų, kaip ir Gudijos valdomose etninėse lietuvių žemėse.

        Vienintelis variantas, jei dabartiniai tų žemių gyventojai patys užsimanytų pakeisti savo gyvenamos teritorijos valstybinę priklausomybę ir kaip vienintelį realų teisinį pagrindą (nes paprastai į regioninio separatizmo klausimus pasaulis žiūri neigiamai) atrastų šį argumentą, bet tam reikia, kad toje srityje susidarytų kritinė masė proeuropietiškai nusiteikusių žmonių. Dabar gi ten yra tik kritinė karinių struktūrų ir į atsargą išėjusių kariškių masė.

    • Kęstutis:

      Helsinkio baigiamasis aktas 1975 metais patvirtino Europos valstybių sienų neliečiamumą. Taip, kad Karaliaučiaus srities priklausymas Rusijai patvirtintas… Kitas klausimas, kad pati Rusija šio susitarimo nesilaiko ir jau kelis kartus pažeidė. Dabar su jais tai niekas nesitąsys, bet klausimas galėtu iškilti Rusijos griūties atveju… Neaišku kada, neaišku ar sulauksim…

      • Žemyna:

        T.y., sąjungininkai patys atsisakė savo pačių parašų, kuriais, karui baigiantis, Europą pasidalino? Jų strategai nesuvokė, ką reikš Europai ši RU užgrobta ir stipriai militarizuota teritorija?
        Kas skaitėte tą tekstą – ar jame būtent taip ir parašyta, jog sutinka, kad čia bus ne šiaip RU įtakos zona, bet kolonija. Ir ne bet kokia, o būtent viena iš stipriausiai ginkluotų strateginių zonų, praktiškai kontroliuosianti (tiksliau – terorizuosianti) visų Baltijos pakrantės valstybių laivynus ir pakrantes, vos šovus į galvą, rengsianti provokacinius išpuolius, tartum koks miestelio mušeika, pro kurį visi šoniuku prasmukti stengiasi, nes duoda durniui kelią?

        • Žemyna:

          O, dar vieną ,,vyšnią” nuo to ,,torto” užmiršau – juk Kremliui ta zona 50-čiai metų buvo patikėta. Taigi, jis jau seniai ATVARGO jam ,,primestą” vargą, – turėtų eiti į užtarnautą poilsį. O ką Helsinkio popieriai apie tai? Ten tas terminas ,,netyčia” pražiūrėtas?

          • Getas:

            Stalinas gerai žinojo didingą Lietuvos istoriją ir apie tai rašo atsiminmuose St. Raštikis, kai jis cituoja Stalino kalbą pasirašant 1939 m. spalio 10 d. sutartį su Lietuva, kai buvo grąžintas dalinai “Vilniaus kraštas” – Pietryčių Lietuva po Lenkijos okupacijos.Todėl siūlymas Karaliaučiaus Lietuvai galėjo būti, juk jis labai daug apdovanojo Lenkiją prūsų žemėmis, nors lenkų lyg tai nemėgo. Kad Stalinas galėjo mylėti Lietuvą, rodo ir ta frazė pasakyta Molotovo J. Urbšiui (Urbšys pasakojo per susitikimą su Sąjūdžiu, regis ir radijas transliavo) jau 1940 m. derantis po sovietų ultimatumo: “Chvatit Vam Litvu prodavat” (Užteks Jums Lietuvą pardavinėti). Jis turėjo omenyje 1920 m. kai buvo nugalėtas Želigovskis ir nėjo Lietuvos kariuomenė į Vilnių bei kai Lietuva be Vilniaus klausimo iškėlimo 1938 m. priėmė Lenkijos ultimatumą.
            Sniečkus buvo prastas strategas ir bijojo dėl savo kailio, todėl ir bijojo rizikuoti, o galėjo pasiūlyti vežti mūsų tremtinius vietoj Sibiro į Karaliaučių.

    • -.-.-:

      neva nustatytas 50 metų terminas Karaliaučiaus krašto valdymui tėra Atgimimo laikais iškilęs mitas. Tokio termino jokiuose dokumentuose nustatyta nebuvo, tiesiog buvo manoma, jog yra tokia tarptautinių sutarčių galiojimo praktika, kad jie kas kažkiek laiko (paprastai ar ne kas 25 metai?) būdavo peržiūrimi, o ilgiausiai neva 50 metų galėjo būti be peržiūrėjimo.

      Visgi, tai nereiškia, kad nebuvo slaptų susitarimų. Aš netgi įtariu, jog 1990.09.12 Maskvoje (vadinamoji “2+4 sutartis”) buvo pasirašytas toks susitarimas ir dėl to valdymo pratęsimo. Faktiškai tada, greičiausiai, buvo bandoma suimituoti Potsdamo konferencijoje numatytą “Taikos konferenciją”, kuri spėtų įteisinti Karaliaučiaus krašto valdymo teisėtumą iki dar gyvavo CCCP. Tokios sąlygos įteisinimui, beje, atsirado tik po Lietuvos nepriklausomybės atstatymo, nes Potsdamo konferencijos nutarimuose CCCP’ui valdyti perduodamos teritorijos ribos buvo apibrėžtos ne iki CCCP sienų, bet iki Lietuvos (nors ir nedetalizuojant jos valdymo formos – Respublikos ar kitokios). Vienu žodžiu, dabar valdymo terminą jau derėtų ne nuo 1945, o nuo 1990 m. skaičiuoti. Taigi, šiemet sukanka 30 metų, o va 25 metai buvo 2015 metais – metams likus iki Krymo įvykių. Žinoma, gal tiesiog sutapimas laike, nors … ir ten pusiasalis su kariniu uostu, ir čia, ir ten rusų nenorėjo palikti pasibaigus sutarčiai, ir čia jau gal leidimas valdyti baigiasi ir tektų išeiti. Ten pasiūlė konfliktą išspręsti jėga, tai gal ir čia davė suprasti, kas lauktų, jei kas nors iškeltų klausimą dėl sutarties pabaigos įvykdymo?

  12. Petras:

    Yra čia tokių kurie jau kariauja kaip balkanai.
    Ar nedrausti mokyklose to krašto kalbą yra kažkoks karo stovis, ko bijote, draudimų panaikinimo, vietinės autentiškos kalbos, taikaus krašto?
    Jei sssR gavo administruoti tam kad nugunkluotų ir atstatytų kraštą tai reikia supradti, kad tai reikia daryti.
    Ar buvo kas daroma ta linkme, ar nuginkluota, ar atkurta, kaip Dr. Stalinas pasirašė ta jo „atrasta” tikroji visuomenė, dėl ko ir gavo teisę laikinai administruoti.

  13. O kas galetu?:

    Gal turit tiek jogos ir galimybių? O gal su savo neadekvačia rusofobija tą padarysit? O beje reikėtų žinoti kas tą vadinamą “jūsų” karaliaučių iš kito grobiko Vokietijos perėmė, Rusija. O kur dingo vietiniai gyventojai? Ogi jie pirmi nuėjo į jūsų išsvajotą ewropą. Kur jie dabar? Susimastykit ewrosojuzo mylėtojai. Jau 1 000 000 gyventojų praradom. Mažai?

  14. Nezabitauskas:

    Ar tikrai “1925 metais Karaliaučiaus krašte gyveno 4 060 gyventojų, iš kurių 2 251 kalbėjo lietuviškai”? Ar tikrai “1940 metais, bolševikinei Rusijai okupavus Pabaltįjį – Lietuvą, Latviją ir Estiją – Prūsija, kaip administracinis vienetas buvo panaikinta”? Toliau nebeskaičiau, gal yra ir daugiau keistenybių. Gaila, kad ir “Voruta”, turbūt, perskaičiusi tik pavadinimą, straipsnį įsidėjo su šitais liapsusais.

    • Pajūrietis:

      Mėgėjai istorijoje ir politikoje nėra gėris. Nes gali priskaldyti malkų.

      • Stebėtojas:

        Pritariu! Mėgėjas istorijoje ir politikoje – tai katastrofa!!! Kiekvienas turi daryti tai, ką sugeba: mūrininkas – mūryti, žemdirbys – arti, verslininkas – užsiimti verslu ir t.t. 🤗

      • Ežiukas rūke:

        O tai ką daryti, kad ISTORIKAI “demonstruoja” savo nekompetenciją, nenorą…, tingėjimą…, politkorektiškumą… O kur dar “istorikai” tik “dėl diplomo”. O kur dar istorikai – penktakolonininkai…
        Bumblauskas aimanavo dėl “kažkokio” Mažylio !!!
        Kepleris buvo vaistininkas, bet ne astronomas. Astronomija buvo jo pomėgis, interesas, aistra… Šiandien pasaulis Keplerį žino kaip nusipelniusį astronomijos mokslui, bet ne farmacijai.
        O kiek pasaulyje – per žmonijos istoriją, taip vadinami mėgėjai – entuziastai prisidėjo prie žmonijos civilizacijos?!! Aaa?!!

  15. Atsargiau, piktas šuo:

    Kelti klausimą galima būtų tik kaip Prūsijos valstybės atkūrimą ar kažką panašaus, kitaip konfliktinės padėties neįmanoma išvengti. Pradėti galima nuo kultūrinės veiklos. Karaliaučiaus krašto gyventojai domisi ir žavisi krašto istorija, teko paskaitinėti jų komentarus po vienu iš straipsnių. Bet siekti Karaliaučiaus prijungimo prie Lietuvos būtų didelė klaida su nenuspėjamomis pasekmėmis. Geriau turėti draugišką kaimyną nei priešišką kambarioką. Ir klausimas turėtų spręstis teismuose, po to gyventojų apsisprendimas. Tam reikia nemažai laiko. Be to vis dar yra prūsų kalbos entuziastų, kas žino gal ir kalbą, tinkamai ir nuosekliai veikiant, pavyktų bent iš dalies ar ir visai atgaivinti. Bet pirmoje eilėje pati Lietuva turėtų susitvarkyti savo viduje, kad būtų galima kelti bet kokias strategijas.

    • Stebėtojas:

      Būtent! Lietuva pirmiausia turėtų žiūrėti savo interesų! O dėl prisijungimo Karaliaučiaus srities prie Lietuvos tai savo laiku A.Sniečkus turėjo sveiko proto pasipriešinti Stalino pasiūlymui… Manau, kad jis buvo 100% teisus…

      • jo:

        Jeigu po karo iš tikrųjų buvo siūloma Karaliaučių atiduoti Lietuvai ir komuniaginiai kolaborantai to atsisakė, tai nuo to jie tampa dar didesni nusikaltėliai ir Lietuvos išdavikai. Demagogai kalbantys apie dabar ten esantį ruskyną ir krašto apleistumą „pamiršta“, kad iš kart po karo ten rusų dar nebuvo ir Lietuva buvo pajėgi tą kraštą apgyvendinti.

        • Stebėtojas:

          Jau karui baigiantis ten beveik nebuvo vietinių (liko tik tie, kurie nespėjo pabėgti), o kariškių ten buvo kaip musių ant š. O iš karto po karo į tą kraštą buvo privaryta visokių brudų iš “didžiosios tėvynės”… Ir Lietuvai reikėjo viso šito mėšlo?! Gal nerašykite to, ko nežinote?!…

          • jo:

            Tų brudų būtų žymiai mažiau privaryta, jeigu kraštas būtų priklausęs Lietuvai. Sugriuvus SSRS kariškai būtų išvesti, o dabar kaimynystėje iš vakarų pusės neturėtume Rusijos. Tau tai labai nepatiktų?

            • Stebėtojas:

              “…mažiau privaryta”… Tai čia, tipo, Stalinas būtų atsiklausęs Sniečkaus, ar vežti ten kitataučius?! Ar pats tuo tikite?! Kaip sakoma, būkim biedni, bet ne naivūs!

              • jo:

                Jeigu jau atsiklausė ar prijungti kraštą prie Lietuvos, tai po to krašto apgyvendinimo, vietinio ūkio vystymo ir darbo jėgos klausimus tikrai spręstu kartu su sov. resp. vadovybe. Jei kraštas būtų priklausęs Lietuvai, tai nėra abejonių, kad dabar tame krašte būtų visai kitokia gyventojų sudėtis, rusai tikrai nesudarytų 100%, nors, aišku, būtų ženkli dalis, gal net apie 30-40% Karaliaučiaus krašte. Bet kraštas būtų Lietuvos teritorija, Rusija iš jo negalėtų grasinti nei kariniu būdu, nei kokiomis nors AE statybomis ir t.t. Tik baisūs trumparegiai ir bukagalviai gali to nesuprasti ir atsisakyti krašto, jei jis buvo siūlomas.

                • Stebėtojas:

                  Liaukitės, gerbiamasis!!! Nebūkite toks naivus!!! Pats Stalinas atsiklausė kažkokio Sniečkaus?! Tai buvo eilinis Stalino žaidimas. Kaip katė žaidžia su pele prieš ją suėsdamas, taip ir Stalinas žaidė savo tik jam suprantamus žaidimus… 🤗 Yra nuomonė, kad Stalinas visiškai nesiruošė prijungti Kaliningrado srities prie Lietuvos TSR, o tik zondavo Sniečkaus nuotaikas… Manoma, jog jis ir norėjo, kad Sniečkus neprirptartų prijungimui, o Sniečkus, gudrus lapinas, suprato didžiojo vado gudrybę… O kaip ten buvo iš tikrųjų, kas dabar žino?… 🤔

                  • jo:

                    Tikėtina, kad iš tikrųjų galėjo siūlyti prijungti. Po karo SSRS valdžia turėjo ketinimų ir prie Armėnijos bei Gruzijos prijungti teritorijas dabar priklausančias Turkijai, buvo oficialiai reiškiamos teritorinės pretenzijos Turkijai, buvo rašomos panašios knygos kaip šita Kušnerio, kuriose buvo spausdinami įrodymai, kad tos teritorijos buvo nuo senovės armėniškos ir gruziniškos. Tas teritorijas buvo planuojama įjungti į Armėniją ir Gruziją, nebuvo planų ten įkurti RSFSR eksklavus. Bet Turkija įstojo į NATO, gavo Vakarų užtarimą ir po Stalino mirties ta tema baigėsi. Tai pagal analogiją galėjo būti mintis ir Karaliaučiaus kraštą jungti prie Lietuvos, o ne RSFSR. Jei sniečkaus komuniagos atsisakė, tai – debilumo viršūnė…

                    • Reformatorius Chručiovas buvo įkūręs Liaudies ūkio tarybas. Karaliaučiaus ūkiniai dalykai buvo pavesti valdyti Lietuvos Liaudies ūkio tarybai. Taip jau faktiškai Karaliaučiaus ūkis buvo pradėtas valdyti iš Lietuvos.
                      Kadangi Liaudies ūkio taryboms buvo leista su savo produkcija konkuruoti su kitais gamintojais parduodant ją ir užsienyje už valiutą.
                      Kai kurie Lietuvos produktai susilaukė paklausos užsienyje, jų gamintojai ėmė uždirbti valiutą ir t.t.
                      Regis, 1963 metais Briežnevas nuvertė Chruščiovą, Liaudies ūkio tarybas panaikino, tuo Lietuvai ir baigėsi Karaliaučiaus ūkio valdymas, kuris, akivaizdu, vedė prie srities teritorijos priskyrimo prie Lietuvos.
                      Kas dėl to, kad Sniečkus atsisakė siūlymo prisijungti Kraliaučių, tai veikiausiai yra Saugumo leista antis.
                      Mat, tuo metu ne tik tarp lietuvių komunistų, bet ir rusų, sklido kalbos, kad neprijungus Karaliaučiaus, lyginant su kaimynių komunistais, jų valdoma Lietuva buvo nuskriausta, yra pasielgta neteisingai.
                      Taigi antis apie Sniečkaus atsisakymą turėjo užkirsti tas kalbas, formuoti nuomonę, kad čia ne Maskva kalta, o tokia yra paties Sniečkaus valia…

                    • jo:

                      Jeigu rusai leido tokias knygas kaip ta Kušnerio „Pietryčių Pabaltijo etninė praeitis“, tai, atrodo, nebuvo antis, nes knygų leidyba tokiomis temomis SSRS negalėjo būti saviveikla, tikriausiai atspindėjo realius Kremliaus politikos planus.

                    • Teko girdėti, kad tas knygos turinys buvo skirtas tam, kad Vakarams įrodytų, jog dalinantis Vokietiją turėtų pagrindą reikalauti Mažąją Lietuvą priskirti Sovietų Sąjungai, kaip istorinę baltų (lietuvių) žemę, kadangi Lietuva jau yra Sovietų Sąjunga. Regis tuo tikslu GRU net surado, pagrobė ir parsigabeno karo metu į Vakarus (Vokietiją) pasitraukusį prof. Pakarklį, kaip tų žemių istorinio etninio priklausymo pripažintą specialistą.
                      Vėliau mokslo interesais, jau ne politiniais sumetimais, knyga, nepakeičiant jos turinio, buvo išleista.

                    • Stebėtojas:

                      Netvirtinkite to, ko tiksliai nežinote, nes gaunasi bobučių plepalai… 🤗

        • Žemyna:

          Jei būtumėte matę tuos nelaimingus žmones, abejoju, ar išdrįstumėte pakviesti juos į savo kaimą ar savo laiptinę.

    • Gj:

      Tik apie taikią kaiminystę čia ir eina kalba

    • > VILNAi:

      Pagal skelbiamas biografijas prof. Pakarklio gyvenimas buvo margesnis, o bibliografija tai lyg ir patvirtina? –
      Bibliografija:
      Klaipėdos srities gyventojų tautybė prieš vokiečių ordino atėjimą, Kaunas, 1933. [6]
      Vokiečiai apie Mažąją Lietuvą, Kaunas, 1935.
      Mažoji Lietuva vokiečių mokslo šviesoje, Kaunas, 1935.
      Lietuvių vokietinimas Mažojoje Lietuvoje, Maskva, 1942.
      Iš lietuviškos Rytprūsių praeities, Tiesa, 1945 05 20-23.
      Lietuvių kova prieš kalavijuočius, Panevėžys, 1945.
      Kryžiuočių valstybės santvarkos bruožai, Kaunas, 1948.
      Popiežiai – lietuvių tautos priešai, Kaunas, 1948.
      Ekonominė ir teisinė katalikų bažnyčios padėtis Lietuvoje XV–XIX a., Vilnius, 1960.
      Prūsijos valdžios gromatos, pagraudenimai ir apsakymai lietuviams valstiečiams, 1960.
      Raštai, Vilnius, 1987.
      Popiežių bulės dėl kryžiaus žygių prieš prūsus ir lietuvius XIII a. (sudarė P. Pakarklis, parengė Edvardas Gudavičius, Alvydas Nikžentaitis). – Vilnius: Mokslas, 1987.

      Biografija:
      – lma.lt/uploads/Biogramos/Pakarklis_P_red..pdf
      – lt.wikipedia.org/wiki/Povilas_Pakarklis
      Taigi, sovietų Lietuvos vyriausybės narys karo metais slapstėsi RU. Bet mums rūpima tema tikrai rašė!
      Pakeliavęs po Europos šalis, ,, … susidomėjo SSRS, įstojo į Lietuvių draugiją SSRS tautų kultūrai pažinti. 1939 m. pavasarį ir vasarą du kartus aplankė SSRS. Kelionės įspūdžius publikavo „Lietuvos žiniose“. … [Vikipedija]. Įdomi detalė? Bet… būdinga tarpukario Europos ir LT jauniems intelektualams 🙂
      Kaip įprasta jauniems ir smalsiems (kačiukams) – viską nematytą (ypač jei tai svetima, egzotiška, o dar, esą, modernu…) reikia apžiūrėti, visur reikia užšokti, įlįsti – net ir ten, iš kur vėliau patys jau nepajėgs nušokti, ar įstrigę išsivaduoti. Bet dėl vieno kačiukai visgi šiek tiek protingesni už tarpukario ir šių laikų ,,pažangius”, liberalius – jie tik apžiūri, bet nepuola visko patys savo dantimis ragauti, visgi laikosi mamos įspėjimų bei pamokymų apie tai, kas kenksminga, pavojinga…

  16. Žemyna:

    O gal nerimas dėl išlikimo kitus matyti trukdo:
    Švedija: reikalaujama referendumo dėl narystės Europos Sąjungoje
    – tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/svedija-reikalaujama-referendumo-del-narystes-europos-sajungoje

    Ramūnas Aušrotas. Liūdna, nes juk ES pradžia buvo visai kitokia
    – tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/ramunas-ausrotas.-liudna-nes-juk-es-pradzia-buvo-visai-kitokia

  17. Tikit, jog tai ne kerštas?:

    Sprogimą Beirute sukėlė trąšos, konfiskuotos iš Rusijos piliečiui priklausiusio laivo
    – slaptai.lt/sprogima-beirute-sukele-trasos-konfiskuotos-is-rusijos-pilieciui-priklausiusio-laivo/
    Kas prisimenate tą istoriją, konfliktus Persijos įlankoje?
    Ar ne tada pasipylė grasinimai? Nykštukė išdrįso gigantės verslo gudrybėms savo įstatymus priešpastatyti? O po trąšomis negalėjo būti ,,tai, kas reikia”?

  18. Zodis Mazlietuvis uznuodijo visa patiekala:

    Ar galima mazlietuviais vadinti Herku Manta,
    Danieliu Kleina, Martyna Mazvyda,Jona Bretkuna?
    (Mazlietuvis,mazvyris,mazzmogys,mazbernys…ir t.t.)
    Kas tai? Atsakykite! Ar rasote samoningai? Ar tai navi klaida?

  19. dar viena:

    Parašysiu. Arba Tu Žemyna kvaila, arba provokatorius mokamas. Jokiais įmanomais būdais to Karaliaučiaus statuso nepakeisit! Tai galima padaryti tik karine jėga. Tikriausiai esat ant tiek stiprūs, kad įveiksit Rusiją, su sąlyga kad pasaulis tylės. Paskui teks deportuoti vietinius gyventojus, kur jums už genocidą bus sankcijos. O dar, kur gausit tiek Lietuvių, kad apgyvendinti kraštą? Pati Lietuva išmiršta, gyventojų katastrofiškai mažėja. Vykdomas baisus vakarų valstybių genocidas. Galvokit kaip išlysit bent kiek sveikiems iš prakeikto ewrosojuzo, nes kitaip Prūsų likimas garantuotas.

  20. Vienintelis būdas lietuvybei vėl istoriškai Karaliaučiuje atsirasti, tai norinčiųjų ūkininkauti lietuvių kėlimasis į šią sritį išsinuomojant 99 metams žemę ir joje lietuviškai gyvenant ūkininkavimas.

    • -.-.-:

      taigi, bet kas ryžtųsi ten “po” rusiška tvarka gyventi? Tuomet jau geriau ne joje, bet aplink tą teritoriją kurtis iš Lenkijos pusės (nes dalis Mažosios Lietuvos jai atiteko). Bent mentalitetas panašus, o ir prižiūrėję jie tą po karo įgytą teritoriją, skirtingai nuo rusų. Tik kad žemė 3-4 kartus brangesnė negu Lietuvoje …

      • Geriau jau lietuvių vienai kitai kartai “po” rusiška tvarka pavargti, negu su Lenkija kur nors dėtis… Nejaugi dar iš istorijos su ja nepasimokyta…

        • Žemyna:

          Vadinasi, 3 keliai, 3 kryptis: arba rusenam, arba anglėjam, arba lenkiamės? O be to – niekaip? Juk dar 4 kelias yra – SAVA kryptimi.

        • -.-.-:

          mielas Vilna, prieš gerą trisdešimtį metų visiems atrodė, kad ne, ačiū, kad užteko ir pusantros kartos “po rusais”, o daugiau kad per amžius niekada su jais. Jei yra mąstančių kitaip, kodėl ne, prašom – tik ne žodžiais reikia raginti pakentėti, o savuoju pavyzdžiu. Srities pakraščiuose apsistoję iš lagerių grįžę ir į Lietuvą atgal nebepriimti tremtiniai buvo pakėlę lietuvių procentą iki 5 proc. (ar kažkur net iki 15 proc. – jau nebepamenu, nes dabar tie skaičiai jau bus kitokie), o kas iš jų dabar liko, išsibarsčiusių ir mišrias šeimas sukūrusių? Urbanizuotoje visuomenėje kaimo gyventojų ir ūkininkų visuomet bus tik mažuma, tad ne kažin ką pakeistų ir jaunieji ūkininkai iš Lietuvos, o jūs raginate juos paaukoti ne tik visą savo gyvenimą, bet dar ir vaikų ir proanūkių, gyventi kančiose (!) vardan svetimos idėjos. Jų pasirinkimas turėtų visų pirma apsimokėti jiems patiems, kad sėkmingas pavyzdys pritrauktų ir kitus, o ne juos atgrasytų.

          Turbūt žinote, kad tai, jog Stalinas nuo Hel’io nerijos liniją išbrėžė, dar nereiškia, kad visa Mažoji Lietuva CCCP’o pusėje atsidūrė. Nedidelis jos lopinėlis kliuvo ir Lenkijai. Va ten perspektyvų yra, nes galėjo būt likę ir vietinių lietuvininkų, ir pokaryje atsikėlusių iš Vilnijos sulenkėjusių lietuvių (o ir Punsko lietuviai netoli), be to, ten – Europos Sąjunga. O jei kada pasikeistų ir Kaliningradskaja srities priklausomybė, patogiau ją būtų sutvarkyti prieinant iš trijų pusių, o ne tik iš dviejų…

          • Dėl to “gyvenimo kančiose dėl svetimos idėjos”, “paaukoti visą gyvenimą”, tai perdedate. Viskas turėtų vykti pačių jaunų ūkininkų, sukūrusių arba sukursiančių lietuviškas šeimas apsisprendimu. Jiems derėtų kurtis tam tikrose vietose grupėmis (kaimais). Be abejonės kurtųsi taip, kad patrauktų ir kitus. Tai vyktų tarsi tam tikras istorinis procesas.
            Kažkaip keistai įsivaizduojate ir pačią Lenkiją, tarsi būtumėte su istorija nesusipžinęs arba toli nuo dabartinių jos valdžių kresinių strategijų politikos… Regis, gal jau 7 metai, kai ji su Kaliningradu turi supaprastintą sienos režimą, apskritai jos veiksmuose regione įžvelgtina perspektyva įsitaisyti ne tik Karaliaučiuje, bet ir Klaipėdos uoste. Nebūkime naivūs – Mažeikiuose, Šventojoje jos įsitaisyta nebe strateginių tikslų, atsietų nuo Karaliaučiaus…

            • -.-.-:

              Dėl “kančių”, atsiprašau, iš tiesų, norėdamas pabrėžti, truputį sutirštinau spalvas – Jūs iš tiesų panaudojote žodį “pavargti”. Tai, žinoma, ne visai tas pats, bet ne taip ir toli nuo to.

              Silpnoji Jūsų pasiūlymo vieta yra ta, kad Rusijoje, kaip totalitarinėje valstybėje, kur netgi jos pačios piliečius seka budri prievaizdo akis, jokie svetimšalių grupiniai atsikėlimai, neliktų nepastebėti. Geriausiu atveju nebūtų gautas leidimas dirbti, būtų anuliuotos vizos ar leidimas gyventi ir pan., prasidėtų nuolatinis policijos kabinėjimasis (vaistinėlės ieškotų, “pabėgusių” nusikaltėlių, “nelegalų” ar šiaip ko nepametę bagažinėse iki gal net kai ką ir rastų – nes gal patys ir būtų pamėtėję), blogiausiu atveju parodytų per TV žinias apie svetimšalius “agentus”, bandžiusius išgauti slaptos informacijos ir bandžiusius papirkti dorus pareigūnus (o tokios informacijos tame krašte apstu – net pagrybauti gali nepavykti nesustabdytam) … Ir taip toliau, ir panašiai … Va, tuo ir skiriasi Rusija nuo normalių šalių.

              Kita silpnoji vieta yra strategijos nebuvimas (na, o be jos tai ir jai pritariančiųjų). Tam, žinoma, ir kažkoks savišalpos fondas (ar kitokia rėmimo schema) naujakuriams ar su jų vaikų švietimu susijusiems reikalams būtų reikalingas, ir konsultacijos, ir pan.

              Dar viena problema – pačios idėjos tęstinumas. Jei tai būtų religinė sekta, tuomet taip, iš principo, ją galėtų pratęsti vaikai ir anūkai, bet laisvi žmonės nebūtinai perima savo tėvų (juolab, gal net senelių) svajones. Jie gal tada jau apie Marso, o ne kokios teritorijos iš “Ruskij Mir” kasdienybės su pusiau išsicivilizavusia bendruomene apgyvendinimą svajos. Gal geriau tada tą strategiją ir pradėti iš karto Marsui rašyti, tik ten lietuviškąsiais sritis kuo toliau nuo rusų pasirinkti?

              Na, o dėl lenkų strateginės politikos Lietuvos ar Karaliaučiaus atveju, tai kas gi lietuviams trukdo ją turėti jų atžvilgiu (net ir be valstybės paramos)?

              • Į tuos paties pasigąsdinimus paprastai lietuvių sakoma, – bijai vilko, neik į mišką…

                Tų “vilko nebijančių” jaunųjų ūkinikų remimui galėtų būti panaudotos netgi Bendravimo per sieną, kitų ES paramų fondų lėšos.
                Pagaliau ir pats Karbauskis kaip ūkininkas tuos jaunuosius kolegas galėtų remti.
                Taigi viskas realu, drąsos lietuviui taipogi nestinga. Beliek tik pirmyn…

                • -.-.-:

                  proto lietuviui irgi nestinga, todėl jie greičiau pirma pažiūrės, kaip ten tamstai seksis ūkininkauti (ar gal tik kitus norite raginti, pats likdamas nuošalyje?), o tik tada nuspręs… 🙂

                  Ir ne baimėje ar nebijojime čia esmė. Jei apsimokėtų, tokių pavyzdžių jau būtume turėję.

                  Šitoks būdas būtų pagrįstas naudos trauka, bet yra ir kitoks būdas, kuris būtų pagrįstas vidiniu spaudimu. Tam tereikia, kad žmonių tankumas Lietuvoje taptų didesnis negu Karaliaučiaus krašte (pageidautina, kad bent susilygintų su Lenkijos). Regis, nesudėtinga, o ir procesas visai malonus, bet kad lietuviškose šeimose vidutinis vaikų skaičius nesiekia nė 2, kai turėtų siekti bent 3-4, jei norime, kad mūsų pagausėtų. Tai gal nuo to ir reikėtų pradėti?

  21. Dėl pavadinimo “Mažoji Lietuva” yra pagrindo manyti, kad tai lenkizmas (mozūrizmas) – tai lyg mozūrų (mažūrų iš mažas) pavadinimo kalkė. Tad “Mažosios Lietuvos” pavadinimas atlietuvintinas į Žemoji (Žemutinė) Lietuva. Tose vietovėse pavadinimams turėjus šaknį žem-/žam- bylotų ir Sembos/Sambos pavadinimas, plg. liet. pavardę Žamba, Zemblys ir t.t..
    Jeigu per 30 metų nieko nepadarėme dėl pavadinimo atlietuvinimo, tai ką daugiau ir bekalbėti…

  22. jo:

    Vytautas Didysis sakė: „Prūsų kraštas – taip pat mano tėvų ir protėvių žemė, ir aš jos reikalausiu iki pat Uosos, nes čia yra mano tėvų palikimas!“
    Tai yra priesakas mums visiems lietuviams.

    • Stebėtojas:

      Tai kada pradėsime tą priesaką vykdyti? Jau rytoj ar palauksime pirmadienio? 🤣

    • Taip, šaltiniai mini, kad Vytautas taip sakė po Žalgirio pergalės sudarant Lenkijai su Ordinu taikos sutartį (Melno). Bet tas jo pasakymas tuo ir baigėsi. Lenkijoje jis menka figūra buvo. Lenkijos karalius Jogaila net ir Klaipėdos neatidavė Lietuvai, o ją paliko Ordinui. Vienintelė teritorija, kuri pagal Melno taiką buvo užtvirtinta kaip Lietuva, tai buvo teritorija kiek didesnė negu dabartinė Užnemunė. Ją iš Mozūrų ir Ordino buvo atkovojęs dar Vytenis, tačiau Ordinas pretenzijų į ją atsisakęs nebuvo. Istoriografijoje ji imta iškreiptai vadinti, kaip grąžinta Žemaitija. O iš tikrųjų tai buvo dar galutinai Ordino neužvaldytos dalis Žemosios (Mažosios) Lietuvos.
      Žinokime savo, o ne Lenkijos primestą istoriją…

  23. Sveikinimai nuo Koronos:

    Prezidentas, Operos direktorius su šeimomis, jų rūmai ir darbuotojai dezinfekuojami

  24. Žemyna:

    O šitą paskaitykite – kaip reaguosite? –

    Algimantas Rusteika. Ir viskas tik iš baimės, kad pasakys, ko nereikia
    – tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/algimantas-rusteika.-ir-viskas-tik-is-baimes-kad-pasakys-ko-nereikia

  25. maji bala:

    dar paklausiu, šitų tipo kovotojų. Kiek vaikų užauginote? Gausios jūsų šeimos? O kiek anūkų? Jie visi Lietuviai, patriotai? O gal dauguma ewrosojūze nugaras lenkia, o jų vaikai net lietuviškai nekalba. Ir dar svaigstat apie Karaliaučių.

  26. Autore:

    Gal noretu ir steateginei partnerei lenkijai primint, kad karaliauciaus krastas jai ir nepriklauso? Kaip ir seinai, balstoge, suvalkai

  27. albertas:

    Tai yra negraži imperinė užgaida – kuo daugiau savo kaimynų laikyti vergais, ką matome iš Kinijos ir Rusijos pusės. Formuojantis Žemės paviršiui, Šiaurėje susidūrė Rytų Europos ir Uralo tektoninės plokštumos,, Pro tektoninius lūžius ilgai veržėsi šiluma ir tai sudarė palankias sąlygas vystytis žmonijai. Čia daugelio giminių ir genčių lopšys. Galima atsekti įvairius jų kelius toliau (pvz Mekų – Krantai, 2020,2,76-79). Kur upė Ugra, o kur šiandien ugrai (dabar vengrai). Stalino kartografai kruopščiai ištrynė visus senuosius Prūsijos vietovardžius. Cariniai kartografai buvo sąžiningesni, kai ką iš vietovardžių vandenvardžių palikdavo, bet carus jau buvo apėmęs .žemių godulys.

  28. Bartas:

    Kadangi Lietuvis , taip kalba, kantrus kap jautis , siūlau. Kas gali važiuojam prie Nemuno. Atsisėdam ant krantų. Kas ties Tilže, kas kitur ir žiūrim. Kur, kur – į Nemuno vandenis. Sėdim kantriai ir ilgai . Gal metus, gal dešimtmečius ir žiū, plaukia nekenčiamo priešo generolo lavonas. Va . Čia ir bus ženklas, kad Mažoji Lietuva ” vazvraščiajetsa v rodnuju gavan” (atsiprašau už netinkamą vertimą). Jokio karo, jokio kraujo. Nu kaip?

  29. Stebėtojas:

    Komentatoriams ala patriotams. Tai kada eisime vaduoti Mažosios Lietuvos?! Jau traukti iš palovio savo dvivamzdį ar dar palaukti?! 🤔

  30. Tvankstas:

    Sunku man buvo įsijungti į pokalbį, kai išsakomi norai ir svajonės, dėstoma istorija, bet niekas nekalba apie tikrąją dabartį, nekalbant apie ateitį.
    Karaliaučiaus sritis yra būtina NATO buvimo sąlyga – jei neliks Karaliaučiaus karinės srities Rusijos sudėtyje, tai ir NATO tampa nereikalinga.
    Negi Rusija grasins ES raketomis nuo Velikije Luki, Smolensko ar Briansko ?
    Pasaulio Architekto dvi rankos – Rusija ir NATO – toliau žais karines grėsmes, kol neliks Rusijos, ji neišvengiamai bus išdraskyta, paversta neišvystyta šalimi, jau dabar priklausoma nuo dviejų vamzdžių – naftos ir dujų – su sugriauta staklių ir visa kita eile pramonės šakų, būti iš to dar vykdanti ginklavimąsi, skurdina ir naikina rusų tautą.
    Pasaulio Architektas niekada netikėjo, netiki ir netikės ašaromis dėl Karaliaučiaus krašto : nei lietuvių, nei vokiečių, nei rusų, nei lenkų.
    Aplamai, kai daroma didoniški (titaniški) darbai palikti 1 mlrd. žmonių Žemėje, o 7 mlrd. nukenksminti, tai kokios kalbos gali būti apie Karaliaučiaus kraštą ?

  31. Erkė:

    1989 metais rudenį buvome Karaliaučiaus geležinkelio stotyje. Ten mačiau užrašą didelėmis raidėmis:
    “Istorija Kaliningradskogo kraja načinaetsia v 1945 godu. ….: ir t.t. kaip ten jie kūrėsi kaip gyveno…
    Tada plaukėme Krasnaja(Pisa) su baidarėmis.

    • Bartas:

      Kažkada rašiau , prisiminęs skaitytą , kažkokio Ivanovo apysaką apie rusų atsibastymą į Prusiją – Mažąją Lietuvą. 1945 m. po karo, bado iškankintame Leningrade buvo paskelbta ”kas nori vykti Vokietijon” . Savanorių netrūko. Nepamenu kelių “kruizinių laivų flotilė”, velkama buksyrų, pasiekė pažadėtą žemę. Kadangi krantas buvo seklus , tai to Ivanovo liūdijimu , pavargėliai kas kaip pasiekę krantą, “politrukų instruktuoti ” , kas kokią sodybą, namą , butą užims, tai ir bus jo nuosavybė. “Liūdininkui ” pasisekė. Įbėgęs į vokiečio , o gal lietuvio – šiltą, švarią trobą randa. Prie pečelio murkianti katiną ir ant stalo puodą, garuojančios sriubos. Įsivaizduokite kada ir kur dingo šeimininkai.
      Užrašą perskaitei nepameluotą. “Istorija Kaliningradskogo kraja načinaetsia v 1945 godu…”
      Šiomis dienomis, ukrainietis priminė maskovitui apie užgrobtą Rytų Prusiją . O išvaduotojas – nugalėtojas, kaip ir dera atsakė. Tai yra teisingame kare paimtas karo grobis. Visi tyli.

  32. Getas:

    Ten gyvena ne tik rusai, autochtonai lietuvininkai,bet išeiviai iš kitų sovietų respublikų: Baltarusijos, Ukrainos, Kaukazo šalių, todėl vadinti Baltijos rusų respublika, nėra pagrindo. Geriau tiktų Baltijos respublika. Pirmiausiai reikia atstatyti istorinius pavadinimus – tai būtų Lietuvos ir Vokietijos reikalas. nes dabar pagal Kultūros paveldo konvenciją yra ji pažeista, suteikus 20 a. nusikaltėlių- bolševikų/sovietų vardus.Galėtų nuo šito ir pradėti Vokietija su Lietuva – tai mūsų Prezidento pareiga.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: