G. Martišius. Modernybės kultas, saviniekos sindromas (16)

Gediminas Martišius | Asmeninė nuotr.

Gediminas Martišius | literaturairmenas.lt nuotr.

Ne žemės derlumu, ne drabužių įvairumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių stiprumu laikosi tautos, bet daugiausia išlaikydamos savąją kalbą, kuri didina ir palaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Mikalojus Daukša.

Jau turbūt nieko nestebina pastaruoju metu kryžiuojamos ietys, kai kalbama apie Lietuvos istoriją, ypač neseną, pokario kovas su okupantais ir jų kolaborantais. Dabar dar įsiplieskia ir ginčai dėl požiūrio į kalbą, į modernybės ir papročio santykį. Nieko keisto, kad nedidelės tautos savigyna kartais gali peržengti kai kurias ribas (turiu omenyje radikalesnio jaunimo manifestacijas su šūkiais „Lietuva lietuviams“ ir pan.).

Sąžiningi istorikai ir kultūros žmonės – tarsi priešakinėse linijose išsirikiavę kariai, pasiryžę atremti pirmąją priešo ataką. Tuo tarpu kiti stengiasi pasislėpti už jų nugarų, ir, progai pasitaikius, sprukti iš mūšio lauko, o paimti į nelaisvę sutinka pereiti į priešų pusę. Deja, tokių būta visais laikais… Kažkas yra rašęs, kad kone kiekvienoj tautoj pasiryžusių paaukoti gyvybę už tėvynės laisvę būna apie dešimtadalis žmonių (gal tik suomių per Žiemos karą tas nuošimtis buvo didesnis, todėl suomiai pagrįstai gali didžiuotis savo šlovinga XX a. istorija; teisybė, prezidentas A. Smetona per paskutinįjį Vyriausybės posėdį pasisakė už rusų ultimatumo atmetimą ir pasipriešinimą ginklu, jam pritarė, deja, tik du Vyriausybės nariai – krašto apsaugos ministras K. Musteikis ir švietimo ministras K. Jokantas).

Neseniai, 2020.07.06, www.alkas.lt, pasirodęs Vlado Terlecko straipsnis „Tauta rengiama dvasinei kapituliacijai“ sukėlė minčių, kurios nelinksmos. Bet kartu įkvėpė polemikos dvasią. Ir ne tik apie istoriją. Kažkas yra paklausęs – „kas jūs este, kai rašote eilėraščius – žmonės ar pusiau angelai?“. Net jei pusiau angelai, tai liūdni. Liūdesys – būdingas mūsų tautos bruožas, susiformavęs ir dėl istorinių aplinkybių, ir dėl objektyvių priežasčių. Niekas negali teisti tautos, kuri išgyveno apokaliptinį likimą, ir, susiklosčius palankioms istorinėms aplinkybėms, pakilo naujam gyvenimui. Jokie putinai ar kiti stalinoidai neužgniauš lietuvių tautos siekio gyventi laisvėje. Dalis rašytojų, (…)besiskelbiantys postmodernistais, intelektualais, yra tikri tautiškumo duobkasiai, šaržų, paskvilių apie Lietuvą, mūsų kalbą, šventes, papročius kūrėjai. Iš jų labiausiai reiškiasi rašytojai Marius Ivaškevičius ir Sigitas Parulskis.

Pirmasis ypač „išgarsėjo“ romanu „Žali“ ir straipsniais (pvz., „Ketvirtas kartas, arba lietuviškos metamorfozės“). Regis, net okupacijos laikais joks padoresnis rašytojas neišsityčiojo iš partizanų ir neišaukštino jų budelių, kaip dabar juos pavaizdavo M. Ivaškevičius. Paskvilyje jam Lietuva – tai dinozauras, kurį žnaibo Ordino kariauna, trukdantis Vakarų civilizacijai plisti į Rytus; XX a. pabaigos nacionalinis judėjimas – grupelės entuziastų žaidimas lietuvius; 1941 m. trėmimai – tik iškeliavimas į Sibirą įprastu ir gerai pažįstamu maršrutu; lietuvių kalba – niekam tikusi ir t.t. Jis atvirai deklaruoja, kad jam nereikia 1926–1939 m. Lietuvos, t. y. didžiausios pažangos laikotarpio Lietuvos, kadangi ją valdė ne intelektualai. Tokias mintis dėstė ne bet kur, o Minske tarptautinėje filosofų konferencijoje. Deja, randasi kritikų, šūkčiojančių apie netradicinį, modernų M. Ivaškevičiaus mąstymą, naują žodį. Gėda! Anot jo, 1920 m. Lietuvą nuo L. Želigovskio užmačių apgynė ne Lietuvos kariuomenė prie Širvintų ir Giedraičių, bet V. Putna, pagrasindamas J. Pilsudskiui su L. Želigovskiu neliesti likusios Lietuvos teritorijos.“ (Vl. Terleckas. Tauta rengiama dvasinei kapituliacijai; www.alkas.lt, 2020.07.06).

Prasidėjus diskusijoms dėl romano „Žali“, iš pradžių buvau kategoriškos neigiamos nuomonės apie šį romaną. Buvau pradėjęs jį skaityt, bet po keleto puslapių padėjau į šalį. Teko sudalyvauti pokalbyje apie šį romaną Vilniaus universitete, kurį surengė universiteto dėstytoja A. Peluritytė-Tikuišienė. Jos nuomonė mane įtikino, kad nėra gerai išankstinis nusistatymas apie kokį nors kūrinį, ypač jeigu jo nesi skaitęs. Jos nuomone, kūrėjas turi teisę į savo istorijos interpretaciją, pateikė S. Gedos knygos „Žalio gintaro vėriniai“ pavyzdį, kur poetas savaip aprašo Lietuvos istoriją. Tada ryžausi perskaityti M. Ivaškevičiaus romaną. Ką galiu pasakyt? Vidutiniškas vidutinės literatūros pavyzdys. Galvojau, kad bus koks modernas, tai dar suprantama, bet, deja, tik antro galo demonstravimas, ir tiek. Vieno dalyko negaliu suprasti – kaip galima negerbti tų, kurie paaukojo savo gyvenimus už tai, kad mes dabar galėtume laisvai gyventi ir kurti? Va ta nepagarba labiausiai ir žeidžia tuos, kuriems yra šventas tų pasiaukojėlių atminimas. Gaila, kad M. Ivaškevičius, prieš sėsdamas rašyti tą romaną, turbūt neperskaitė Broniaus Krivicko, poeto ir partizano, minčių. Nemanau, kad tada jis būtų išdrįsęs rašyti tokį paskvilį. Ir stoti į vieną gretą su R. Vanagaite. Ir kaip jiems jaustis dabar? Vis dėlto, nereikėtų užmiršti mūsų patarlių išminties: Kiekviena pušis savo šilui ošia, Varnas varnui akies nekerta, Paukštis savo lizdo neteršia… Pasirodo, kartais teršia. O kai dar jo tokius veiksmus palydi plojimais svetimi paukščiai, jis jaučiasi pamalonintas.

Kaip į dešimtuką pataikė Erika Drungytė, savo straipsnyje: „(…) lietuvis ne tik žino, bet labai giliai jaučia, kokia galia slypi žodyje, kalboje. Jaučia, kad ir vienas rašmuo pakeičia visuminę prasmę ir įgalina kalbą skleisti visai kitą energiją. Šitiek metų puoselėdami savo gimtąją kalbą ir valydami ją kaip vandenį nuo teršalų, nuo svetimžodžių, nuo mums svetimų sintaksės struktūrų, mes mokėme savo tautiečius ir švaraus mąstymo. Tai neatsiejami dalykai. Kaip iš prasmingų garsų, sujungtų į žodį, išauga visa mūsų esmių lauką apglėbianti kalba, taip iš kalbos gimsta tauta, kurią jungia dvasiniai ryšiai, glūdintys kalboje. (E. Drungytė. Lietuvių kalba – mūsų visų dvasinė bambagyslė su Tėvyne (12), www.alkas.lt, 2014 04 22 19:23).

Dabar šiek tiek pasamprotavimų apie modernumo ir papročių santykį. XX amžių galima drąsiai pavadinti įvairiausių naujovių ir pasikeitimų mene amžiumi. Nuo amžiaus pradžios tiek rusų poezijoje, tiek prancūzų, vokiečių mene kaip kalnų griūtis pasipylė įvairiausi „izmai“ – akmeizmas, futurizmas, abstrakcionizmas, siurrealizmas, galų gale magiškasis realizmas. Lietuva nebuvo išimtis. Jau A. Herbačiauskas, S. Kymantaitė-Čiurlionienė, Lindė-Dobilas, K. Binkis, B. Sruoga savo kūryba tai įrodė. Tai, galima sakyti, buvo vaisingi ieškojimai, pastūmėję mūsų meną naujiems atradimams. Bet nederėtų užmiršti ir to, kaip baigėsi Maironio ir Paparonio „ginčas“. O baigėsi jis, šiaip ar taip, Maironio pergale. Ir vienas iškiliausių mūsų poetų S. Geda savo kūryba galutinai įtvirtino tą pergalę – jo „Maironio mirtis“ dar kartą patvirtino Maironio kūrybos nemirtingumą… Todėl kyla pagrįstas klausimas – ar verta kelti tiek vėjų dėl gana trumpalaikių „meninių drebėjimų“, kurie pačių pagrindų niekada nesugriovė ir nesugriaus? Reikia pripažinti, kad moderniosios meno srovės atsiranda neatsitiktinai – jos pagyvina meninį gyvenimą, pučiant gaiviems vėjams. Mano manymu, latvių folklore galima rasti labai pagavių pavyzdžių, rodančių vaisingą papročio ir moderno sugyvenimą:

Eidama pro beržynėlį,
Nė šakelės nenulaužiau,
Jei šakelę būčiau laužus,
Tai vaikščiočiau sidabruota.

(S. Gedos vertimas)

Atvirai kalbant, labai nesunku prikurti tokių modernizmu pakvipusių kūrinių, kurių vertė keliadienė. Įvairūs išsidirbinėjimai, superperformansai, pasikraipymai sukelia trumpalaikį veikimą. Bet tik tiek. Niekada jie netaps pagarbos vertais kūriniais. Ar ilgai gyvavo siurrealizmas? Manau, jo pagrindėjas Andrėjus (Andre) Bretonas tikėjosi, kad gyvuos ilgiau. „Siurrealistai siekė, kad jų menas išplauktų tiesiai iš pasąmonės, sapnų ir nebūtų susaistytas moralės, racionalių samprotavimų ar estetinio vertinimo“ (Kas yra siurrealizmas? „Vilniaus galerija“, Menas. Kultūra. Laisvalaikis). Gal siurrealistų klaida ir buvo tai, kad jie meno nesiejo su morale, estetiniu vertinimu? Manau, kad taip.

Mąstant apie moralę ir estetinį vertinimą, neišvengiamai susiduriame su mąstymu apie Dievą. „Mąstyti filosofo Dievą – tai rasti būdą, kaip suderinti protą ir tikėjimą arba, pasakykime filosofiškiau, protą ir egzistenciją, kai visa XX a. egzistencinė filosofija nuvainikavo protą bei jo pažintines pretenzijas ir iškėlė egzistenciją kaip protu nesuprantamą. Tad egzistencinė filosofija konstatavo egzistencijos ir proto prarają. Tai labai ryšku Kierkegardo (Kierkegaard) ir Dostojevskio, dviejų XX a. pirmtakų, kūryboje (…) Heidegeris (Heidegger) pripažino, jog mokslas nemąsto, tad atsisuko į poeziją, Dostojevskis – į stačiatikybę, Kierkegardas – į kalvinizmą, Paskalis (Pascal) – į jansenizmą ir tuo gyveno. Bet šiandieninės epochos didysis dvasinis užsakymas yra suderinti protą ir tikėjimą, kai abu šie dalykai ne konfliktuotų, bet abipusiškai sutartų ir susišnekėtų, įsivyrautų harmonija“ (Augustinas Dainys. Filosofo Dievas. Šiaurės Atėnai, 2020.06.12).

Vaisingiausiai modernas ir paprotys susitinka ten, kur susikerta praėjusių amžių legendų ir naujų išraiškos priemonių keliai. Akivaizdžiausi pavyzdžiai – M. K. Čiurlionio, S. Gedos, G. Alkausko kūryba. Kartą, lankydamasis M. K. Čiurlionio muziejuje, mačiau, su kokiu susižavėjimu grupė japonų turistų žvelgė į jo paveikslus su nuostaba akyse. S. Gedos poezijos rinkinys „Žalio gintaro vėriniai“ – itin paveikus naujoviškos ir originalios istorijos interpretacijos pavyzdys. G. Alkausko „Keliaujantis akmuo“ – ten mitas ir sakmė atgyja šiuolaikiniam žmogui naujomis spalvomis. Bet čia reikėtų pabrėžti vieną dalyką: kas leidžiama poezijoje ar dailėje, ne visada tinka prozoje, ypač kai rašoma apie istorines asmenybes. Šito, regis, ir nesuprato M. Ivaškevičius, rašydamas romaną „Žali“. Paslaptis, slypinti poezijoje, mano galva, yra ten, kur susitinka ritmas, vaizduotė ir fantazija. Prozoje, kur veikia istoriniai asmenys, privalu išlaikyti pagarbą ir istorinę tiesą. Nes jeigu ji bus iškraipyta, istorinės tiesos klastotojai kaipmat suskubs pasinaudoti mūsų „interpretacijomis“. Tą ir matome mūsų dienomis. Bet kai kam smagu kariauti kare, kuriame „kariauti miela“, anot A. A. Jonyno. Bet jeigu kardas pakeltas, tenka kariauti, gerbiamieji… Ir kuo tas karas baigsis, daug priklauso nuo mūsų pačių. Nuo mūsų ryžto, sąžinės ir gebėjimų. Tad bent jau ryžkimės atskirti pelus nuo grūdų.

Modernumo kultas – laikinas reiškinys, saviniekos sindromo privalome atsikratyti.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Lietuvos kūrėjai, Literatūra, Menas, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Komentuoti: Julijonas Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: