V. Ruškienė. Vydūno įžvalgos apie likimo vingius ir jų slėpinius (44)

Vydūnas | Archyvinė nuotr.

Vydūnas | Archyvinė nuotr.

Per savo gyvenimą Vydūnas ištvėrė ne vieną likimo smūgį, bet visus šiuos siųstus išbandymus jis priėmė kaip pamoką, kaip jo dvasios stiprumo patikrinimą.

Mąstytojas, praėjęs šiuos kelius, galėjo ir turėjo moralinę teisę žmonėms perduoti sukauptą patirtį, kaip išgyventi sunkiausiomis sąlygomis ir išryškinti savo gyvenimo prasmę. Vydūno mokymai ne vienam padėjo ištverti skaudžiausias netektis, nepakeliamus likimo išbandymus ir net patirti nušvitimą dvasioje.

Kalbėdamas apie likimo vingius, Vydūnas teigė, kad kiekvienam žmogui jie yra vis kitokie, tik likimo smūgiai visiems yra vienodai skaudūs. Ištikus negandai, dažnai žmogus klausia, kodėl būtent jam taip nutiko, kodėl jo tokia lemtis? Vydūnas gilinosi į būties klausimus, ieškojo atsakymų, kodėl vieni miršta badu vos užgimę, yra apleisti Dievo ir žmonių? Tarsi jiems būtų siųstas prakeiksmas ir jie priversti visą gyvenimą kentėti. Ir kodėl kitiems žmonėms likimas malonus, dosnus, jie aprūpinti gyvenimo gėrybėmis? Filosofas į visa tai ieškojo atsakymų, kodėl vienų žmonių likimas yra lygus, o kitų – vingiuotas. Jei tėvai išmintingi, jų vaikai irgi bus nors šiek tiek išmintingi. Jei tėvai gražūs ir sveiki, tai ir vaikai turės dailius bruožus, bus sveiki. Turtingos šeimos vaikai bus turtingi, nes kiekvienas vaikas turės savo turto dalį ir savo šeimos garbės dalį. Bet jei tėvas yra girtuoklis, tai kentės visa jo šeima – žmona ir vaikai. Jei tėvai bus ištvirkę, tai visi šios šeimos vaikai jaus to ištvirkimo pasekmes. Jei tėvai bus ligoti, tai ir jų vaikai gims silpnos sveikatos ir t.t. Iš šių sugretinimų, Vydūnas suprato, kad tai nėra atsitiktinumas.

Filosofas teigė, kad žmogaus gyvenimas yra surištas neregimais ryšiais su tolimesnėmis apskritimis. Viena pagrindinių ir žymiausių šalia šeimos yra tauta. Todėl visi tos pačios tautos vaikai turi bendrą tautišką likimą. Jei vyksta karas, tai visa tauta nukenčia. „Tautai esant pavergtai, kiekvienas tautos vaikas tartum iš kailio varomas. Kitos tautos dvasia veržiasi juomi apsiakyti. Ir aname žmoguje tartum tat marinama, kas taisėsi augti ramiu gamtos būdu“ – samprotavo Vydūnas savo veikale „Likimo skrituliai“. Todėl visa tauta kenčia, nes šis likimo skritulys giliai siekia žmogaus esybę ir jaučiama kaip likimo priespauda. Europos gyventojų likimas skiriasi nuo Azijos gyventojų likimo, nes kiekviena tauta turi likimą tos šalies, kurioje gyvena. „Žmogus tartum yra žemės protas, žemės atsakomybė, žemės kaltininkas,“ – teigė Vydūnas. Žmogus yra susirišęs su žemišku gyvenimu ir yra sąmoninga regimoji jo dalis.

Didžiausias žmogaus likimo skritulys yra pasaulis ir iš to skritulio žmogus išeiti negali. Jis turi bendrą likimą su kitais žmonėmis, su visa tauta, visa žmonija ir visu pasauliu. Vydūnas suprato, kad galima išmokti numatyti likimo skritulius ir juos bandyti pakeisti. Kaip pavyzdį, mąstytojas apibūdino ūkininką, kuriam, užėjus liūtims ir vėtrai, nukenčia laukai, pasėliai, sode išvartomi vaismedžiai ir taip pridaroma žalos jo ūkiui. Bet, tarkim, piliečiui, kuris gyvena mieste ir dirba valdininko darbą, ši gamtos stichija jo buičiai nekenkia, nes jis gauna pastovią algą. Tuomet, jei ūkininkas nenori daugiau turėti tokių pasekmių, tokio likimo, jis gali parduoti ūkį ir kraustytis gyventi į miestą. Tokiu būdu jis dalyvaus piliečių likime. Panašiai taip vyksta stebint tautų likimą. Kiekvienas supranta, kad jam nereiktų kentėti priespaudoje esančioje tautoje, jis gali vienokiu ar kitokiu pasirinktu būdu pereiti į kitą tautą.

Tokiu būdu žmogus gali gintis nuo savo blogo likimo ir sau sutverti gerą palaimingą likimą. Bet vis tik dar lieka neatsakytų klausimų, kodėl žmogus gimė būtent toje šeimoje, tame krašte, toje tautoje? Kodėl žmogaus gyvenimo sąlygos yra užtvirtintos jo užgimimu? Į šiuos klausimus Vydūnas ieškojo atsakymų. Žmonės sako, kad viskas yra Dievo valioje, todėl siunčia likimus: vienus apdovanoja dailiu kūnu, išmintimi, širdingumu, o kitus sutveria luošiais ar mažiau gebančiais mąstyti. Taip pat vieniems suteikia visokias palaimas, turtus, o kitiems – sunkenybes, skurdą. Taip išeina, kad Dievas daro taip, kaip jam patinka. Tai rodo žmonių nesupratimą, neišmanymą, – teigė Vydūnas. Žmonėms atrodo, kad likimas arba gyvenimas, kaip jį bepavadintum, kaip kokia beširdė baidyklė stovi už žmogaus ir su juo žaidžia kaip su žaislu. Taip nėra, – tikina mąstytojas. Vydūnas rašė: „Nėra likimo, kurs už arba šalia žmogaus stovėtų. Pačiame žmoguje randasi kaip jo gyvybės, taip ir jo gyvenimo, ir jo likimo priežastis.“

Mūsų pasaulis yra mūsų viduje. Mes esame pasaulio dalelė ir šis visas pasaulis yra mumyse, jaučiančioje sieloje. Per žmogų teka jo prigimties srovė, kurioje sukasi jėgos. Todėl žmoguje apsireiškia įvairūs geismai, troškimai ir mintys. Žmogus yra tarsi vidurys, iš kurio, kaip šviesa nuo žiburio, į visas šalis liejasi gamtos jėgos srovės. Bet yra žmonių, kurie nepriima bet kokių minčių ir geidulių. Jie tarsi laikosi aukščiau šių srovių. Gamtos jėgos veikia be perstojo, bet žmogus jas sutvirtina savo esybe. Tokių žmonių nėra daug, nors rodos, kad visi žmonės turėtų išaugti iš minčių ir geismų vergovės, nes visa tai išsiurbia iš jų jėgas. Vydūnas suprato, kad žmogus, atsisakydamas geismams tarnauti, tarsi atsiveria Aukštybei ir jo prigimties gyvenimas yra minčių gyvenimas, nes mintys valdo žmogaus veiksmus. „Negalima aukso imti iš žmogaus, kurs jo neturi, o tik vario; o negali gauti vario iš to, kurs vien aukso turi“ – samprotavo Vydūnas. Todėl mąstytojas teigė, kad kokios yra žmogaus mintys, toks yra žmogaus gyvenimas ir jo likimas.

Naudota literatūra:
Vydūnas. Raštai. I tomas. Vilnius: Mintis. 1990;
Vydūnas. Raštai. II tomas. Vilnius: Mintis. 1991.

Kategorijos: Lietuvos kūrėjai, Nuomonių ratas, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , .
Screenshot_2020-08-04 Redaguoti puslapį ‹ Alkas lt — WordPress

44 komentarai

  1. Raminta:

    Sutinku, žmogaus mintys turi didelę įtaką tolimesniam jo darbui ir veiklai. Bet likimas kartais iškrečia pokštą ir pakoreguoja planus, nepriklausomai nuo mūsų.

    • Pajūrietis:

      O kas įtakoja žmogaus mintis? Iš kur jos tokios, anokios, visokios?

      • Raminta:

        Mintis įtakoja socialinė padėtis, išsilavinimas, taip pat amžius, žmogaus branda. Juk net ta pati perskaityta knyga ar kelis kartus regėtas filmas, iššaukia vis kitokias mintis, reakcijas. Manau taip.

        • Vanduo:

          Jeigu taip, tai visų vaikų mintys būtų daugmaž vienodos, o taip anaiptol nėra. Mano galva, kiekvienas mūsų jau gimdamas turime tokį tarytum vidinį imtuvą, kuris pritraukia tam tikras erdvėje sklandančias mintis. Kokiu dažniu imtuvas nustatytas, tokias mintis jis ir traukia, o šios savo ruožtu veikia žmogaus kasdieninį gyvenimą. Imtuvo dažnį sąmoningai galime šiek tiek pakoreguot, augdamas ir bręsdamas žmogus palengva įgunda tai daryt.

    • Kęstutis:

      Nėra jokio likimo, yra tik Karmos dėsnis…Šiek tiek keista, jog Vydūnas visą savo pasaulėžiūrą parėmęs rytietišku pasaulio suvokimu atsisakė Karmos dėsnio. Manau pats sau jis šį dėsnį pripažino, bet žinodamas su kokiais “nuo plūgo” turi reikalą, žinodamas ant kiek jų pasaulėvaizdis sudarkytas krikščionybės, negalėjo gi tokiems iš karto tiesiai šviesiai pasakyti – “kvailiai klausykite…” Tenka tokius mokyti po truputi, neišgąsdinti… Vien tik gimimo ir mirties klausimas turi būti aiškus – žmogus gyvena vieną kartą ar daug gyvenimų? Jei daug, tada viskas stoja į savo vėžes, nebekyla klausimų kodėl tam taip nesiseka arba kodėl anam taip sekasi? O todėl, kad praėjusiais savo gyvenimais jis tai užsidirbo arba anas “užsidirbo”. O jei žmogus gyvena tik vieną gyvenimą, tai kaip paaiškinti tokias skirtingas gimimo “startines pozicijas”. Čia ką Dievas iš neturėjimo ką daryti mėto kauliukus ir nusprendžia – tam gyvenime seksis, šitam ne, tas bus be sveikatos, tas labai stiprus… Vienu žodžiu toks “vieno gyvenimo” aiškinimas “labanakt vaikučiai” lygio, nieko nepaaiškina, tada reikia prigalvoti pripainioti, kad žmogus jau nieko nebe suprasdamas pasikliautu tik tikėjimu… bus gerai, a ką čia be pakeisi, vis tiek “nuo likimo nepabėgsi”, nepalyginamai “paprasčiau” pasimelsti, padejuoti, kreiptis į kažką nematomą, bet “visagalį” ir prašyti pagalbos, vietoje to, kad pradėjus teisingai mąstyti, teisingai veikti ir susitvarkyti savo gyvenimą.Tai tikrai visiškai įmanoma. Netgi labai paprasta – tereikią atsikratyti nesavo įbruktų kvailų minčių ir nebedaryti nesąmonių… viskas. Belieka taip pragyventi 20 – 30 metų ir po to jau mėgautis gyvenimu. Sėkmės visiems…

      • klausimas:

        O kaip atsikratyti ne savo minčių, jei nuo vaikystės esame išdresiruoti ir turime paklusti esamai tvarkai…

        • Pajūrietis:

          Tik psichiatras gali padėti atsikratyti ne savų minčių, garsų, šventųjų išvydimo.

        • Kęstutis:

          Teisingai pastebėta, kad nuo vaikystės kas tik netingi ir turi “laisvo laiko” – šeima, kiemas, draugai, mokykla, visuomenė… prikiša vaikams įvairiausių nesąmonių su kuriais žmogus priverstas kankintis likusį gyvenimą… Didžiausia laimė ir pasiekimas žmogui – būti pačiam savimi, bet tik ne tuo kuo nori kiti, tad norint apsivalyti tenka užsiimti savistaba ir peržiūrėjimu. Pradžioje tektų išmokti stebėti save, o po to peržiūrėti įpročius ir pasikeisti tai kas trukdo gyventi. Kaip tai daroma reikėtų pasakoti pakankamai ilgai, bet jei šie dalykai įdomūs galima pradžioje padaryti tokį savistabos, minčių stebėjimo ir stabdymo pratimuką. Geriau vakare, bet visiškai nesvarbu, svarbu, jog būtų ramu ir pašaliniai trikdžiai netrukdytų susikaupti. Patogiai įsitaisius reikėtų pamėginti negalvoti – stengtis būti be minčių, bet tai tikrai nepavyks ir mintys vis tiek seks viena po kitos. Tada pradėkite ramiai jas sekti, stebėti, suprasti ir atsirinkti kur jų šaltinis… Didžioji dalis jų bus dienos įvykių liekamieji reiškiniai – kalbos, tv, skaitiniai ir t.t… Tai tiek…

  2. Žemyna:

    Klausėte šiandienos ,,Kultūros savaitės” pokalbio su L. Degėsiu?

  3. Regina:

    Komentarai ir Vydūno minčių apmąstymai man buvo įdomesni už patį Vydūną. Ši minčių sklaida kaip tik ir augina mumyse žmogų…Viskas priklauso nuo to, ką su gauta informacija darome (kažkas jau kalbėjo apie imtuvus…)

    • pilnai sutinku:

      Vydūnas buvo įdomus tol, kol jo atvaizdas švietė ant 200 litų banknoto. Tada visi jo norėjom. Neliko pinigų, nereikia ir jo…

      • Kęstutis:

        Kai 2018 metai buvo paskelbti Vydūno metai ar nors kuris Lietuvos teatras, gaunantis atlyginimus iš visų mūsų surinktų pinigų sugebėjo pastatyti nors vieną Vydūno teatrui skirtą veikalą? Mano manymu, tai jo vertingiausia kūrybinė pusė…. Šilutės vaikų teatras sugebėjo. Iš kitos pusės negi gali tikėtis iš pragertų smegenų “koršunovų”, visiškų išsidirbinėtojų, jog jiems bus įkandamas Vydūnas…

  4. klonas:

    šitas a la modernus pasaulis su savo ultratechnologijomis gali valdyti ir formuoti žmonių mintis žiniasklaidos, socialinių tinklų ir kt. neskelbiamomis priemonėmis, o tai jau neteisėta, bet dauguma į tai nekreipia dėmesio, nežino, nesusimąsto… karantinas, masinė vakcinacija, čipai/imtuvai – vėlgi tinka nemąstantiems žmonėms kaip pažangos/progreso apraiška… o kur dar dievulis, kuris visas mintis ir visus gerus ir blogus darbus fiksuoja aukštybėse… ką gali sąmoningumas prieš tokį pasaulį – kalėjimą, kuriame pasirinkimo laisvė tampa maximos vartotojo kortele…

    • Pajūrietis:

      Atsipalaiduokite, žmonės valdomi/manipuliuojami tiek amžių, kiek yra žmonija. Pirmiausia, religijomis, ypač krikščionybe. Pasiskaitykite, pvz., Bibliją, tai toks žmogelių valdymo įrankis! Nereikia jokių čiupačips. Kelios citatos: 1 Pt 2,13 Būkite klusnūs kiekvienai žmonių valdžiai dėl Viešpaties: tiek karaliui, kaip vyriausiajam. Rom 13,1 Kiekviena siela tebūna klusni aukštesnėms valdžioms, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo. Esančios valdžios yra Dievo nustatytos. Rom 13,2 Todėl kas priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo tvarkai. Kurie priešinasi, užsitraukia sau teismą. Dėl socialinių tinklų, žiniasklaidos ir pan. – niekas neverčia ten būti, dalyvauti, klausytis, žiūrėti. Arba ko eiti į bažnyčią, jei visiškai nedomina Egipto, Sirijos ar Palestinos tautosaka?

  5. mykolas:

    Vydūnas net ir anais laikais, kai daug ko nežinojome, teisingai daug ką įžvelgė,pvz., žmogaus likimą ir jo tautos likimą, jų ryšį, Galingos juodosios jėgos kaip tada taip ir šiandien stengiasi kuo mažesniems įkimšti klaidingas mintis, kad kuo ilgiau išlaikytų klusnią mūsų tautą 15 amžiaus pasaulėžiūroje. Vidurinėse mokyklose.vaikai auginami šiltnamio sąlygomis kad tik nieko konkretaus nematytų, niekas apie tai nekalbėtų. Baigę tokias mokyklas, jie visškai nesiorientuoja aplinkoje.

  6. Dėl (ne)Vydūno minčių:

    Graži antraštė, gražiai čia perpasakojamas Vydūnas, gražios jo mintys nurašomos ir cituojamos. Tik gaila, kad didžioji dalis perpasakota ir nurašyta viso labo beveik iš vieno to veikalo skyrelio „Likimo skrituliai“, t.y. tik iš kelių puslapių (atrinktos tik kelios tam tikros mintys). Šiaip man visai patiktų toks žanras: Vydūno perpasakojimas; tai daryti kvietė A.Žarskus, šiek tiek perpasakojimų yra svetainėje „Vydija“, bet tada taip ir reikėtų nurodyti.s

    Tačiau vienas sakinys, ypač antroji jo dalis – turbūt jau ne Vydūno – labai nustebino:
    Kiekvienas supranta, kad jam nereiktų kentėti priespaudoje esančioje tautoje, jis gali vienokiu ar kitokiu pasirinktu būdu pereiti į kitą tautą.

    Gal autorė galėtų nurodyti, kur ją rado, iš kokio konteksto ištraukė, o gal ji – jau asmeninė, originali rašytojos V.R. mintis? Nes gali kai kam susidaryti klaidingas įspūdis, jog Vydūnas maždaug taip mano: žmogus neturi savo tautoje kentėti, jis gali pasirinkti bet kokią kitą tautą, ieškodamas „mažesnės priespaudos“, daugiau aukso, kaip dabar tai sėkmingai kai kas daro, plūsdami į Europą…
    Tai gal Vydūnas, skatindamas keisti likimą, siūlo išganingą planą: ogi palikti savo vargstančią tautą, gal net „suvargusią“ savo gimtąją kalbą, ir keliauti laimės po pasaulį ieškoti? O tai kaip tada su tuo Likimu, kuris lėmė, kad čia jis gimė, kaip su kalba, su pareiga Tautai, kaip su savo indėliu, kuriant savo Tautą, apie kurią tiek Vydūno prirašyta?

    Toks Vydūno supaprastinamas – prastas reikalas. Be to, šis veikalas parašytas pačiame Vydūno susižavėjimo teosofija viršūnėje. Tačiau netgi vien veikalo „Likimo kilmė“ (tik ne vieno jo skyrelio) mintis perteikiant, vaizdelis būtų žymiai geresnis…

    Kai JAV griuvo dangoraižiai, prisiminiau vieną pranašišką Vydūno mintį, kurią jis būtent apie Ameriką parašė: Kur kaupiasi visas pasaulio auksas, ten kaupiasi ir viso pasaulio nelaimės. Tai, beje, tinka ir apie dabartinius neramumus kalbant…

    • Stebitės, nors:

      nieko stebėtino… Juk Vydūnas paskutinį savo gyvenimo dešimtmetį praleido Vokietijoje, ten mirė ir buvo palaidotas. Į kitą šalį išvyko savo noru, niekas jo gyvuliniais vagonais neišvežė, prievarta neištrėmė. Sakysit, karas išvijo? Tebūnie priklijuota bėglio etiketė. Bet sugrįžti Tėvynėn visada buvo palikta galimybė.

      • Pajūrietis:

        Kodėl šis straipsnelis nepaskatino giliau susidomėti? Net atvirkščiai…

      • Dėl (ne)Vydūno minčių:

        Dar labiau nustebau…
        gal Jums žinoma, kiek liko gyvų žmonių, kurie iš Tilžės, Karaliaučiaus krašto nepasitraukė ir ten sulaukė “išgelbėtojų” – sovietų armijos? Ar Jums neteko nieko girdėti apie baisias ten vykusias likusiųjų (nepaklususių valdžios nurodymui trauktis) žudynes?..
        Apie tai, kaip elgiasi sovietų kariai su eiliniais piliečiais, buvo labai gerai to krašto žmonėms žinoma, to dar jie netgi nebuvo pamiršę – nuo Pirmojo pasaulinio karo, apie tai, beje, pats Vydūnas rašė…
        Tai, kad Vydūnas ir kiti, kurie TRAUKĖSI PASKUTINIEJI, čia pat vykstant kariniams veiksmams, išsigelbėjo, išliko gyvi – beveik stebuklas…

        Keistai skamba Jūsų žodžiai IŠVYKO SAVO NORU…
        Vydūnui norite priklijuoti “bėglio” etiketę? Gal karas Jums – tik įdomus, judrus vaikų žaidimas?
        Gal žinote, kas laukė tų, kurie sugrįžo, jeigu jie nebuvo KGB ar kitų sovietų spec.tarnybų agentai?

        • Žemyna:

          Gyvų grįžusių laukė ,,tėvynės išdavikų” bei ,,liaudies priešų” lemtis: geriausiu atveju tremtis, nors ,,pirmas pasirinkimas” – sušaudymas. Liūdniausia, kad tai laukė apskritai visų gyvų išlikusių – ne tik pasitraukusių ir pakeliui nežuvusių, bet ir konclageryje ar darbo stovyklose gyvų likusių… Mat, jei tavęs vokietis nenušovė, krosnyje nesudegino, vadinasi, išdavei tėvynę ir taip išsipirkai. O išdavikų vienas galas laukia.
          JAV-iečiai velnioniškai sąžiningai laikėsi sutarties – centimetrų tikslumu. Kai Vokietija buvo padalinta į zonas, kuri sovietams atiteks, o kuri Vakarams, tų, kas nespėjo Vakarų zonos linijos pasiekti, net jei vos metras buvo likęs, JAV nepriimdavo, liepdavo grįžti pas sovietus. Kokie išduoti jautėsi žmonės, kai juos priskyrė okupanto nuosavybei, lyg gyvulius, lyg daiktus. Iš nuvežtų atgal mažai gyvų liko. Net vaikų. ,,Išdavikų” ir jų ,,išperų” laukė ,,rūstus liaudies teismas”.
          Dėl pabėgėlių: Prisiminkime – per abu karus dalis žmonių bėgo iš Lietuvos, kas kur išmanė. Dalis pasitraukė į RU. Per 2-ąjį karą kai ką sovietai patys pas save išsivežė. Tai buvo teisinga. O štai į bet kurią kitą šalį pasitraukti – ne šiaip neteisinga – tai buvo nusikaltimas, išdavystė… Kaltas dėl to ne karas, ne jo sukėlėjai, o tie, kas savo bei šeimos gyvybę gelbėjo…

  7. to (ne)vydūnietei:

    jei manęs klausiate, tai aš neżinau, nes dar nebuvau gimęs. Bet žinau, kad mano tėvas iš Memelio apskrities (taip vadino tuometinę Klaipėdą) ir jo tėvai, mano seneliai liko gimtinėje. Jie nebuvo jokie kgb agentai.
    Nesmerkiu Vydūno už jo pasirinkimą. Jis pasielgė žmogiškai – suveikė savisaugos instinktas. Bet ar tai tautos vedlio misija?

    • Pajūrietis:

      Kas yra mūsų „tautos vedlys (-iai)“ ir kodėl?

      • Dėl (ne)Vydūno minčių:

        Taip, su Klaipėdos krašto, kaip ir Lietuvos gyventojais, elgtasi kiek kitaip, tai buvo kita situacija.
        Na, eiti sąmoningai į plėšraus žvėries nasrus yra tiesiog kvaila ir neatsakinga, o štai dabar patogiame krėsle sėdint postringauti ir netgi teisti – labai lengva, daug proto nereikia.
        Vydūno misija – sudėtingesnis klausimas, bet jis nelaikė tautos avinų banda ir niekur jos nevedžiojo. Kiek jis padėjo kitiems tais avinais ne[be]būti, kiek jis padeda šiandien, kiek mes patys to siekiame – čia jau kitas, sudėtingesnis klausimas…

    • Žemyna:

      Studijų VU metu vienas iš tame pačiame kieme ir toje pat auditorijoje per bendras paskaitas besisukiojusių galiausiai tapo mūsų kurso žentu. Labai nustebino, kai Nepriklausomybės metais pakeitė savo pavardę į tokią, kokios ,,gyvos” neteko girdėti, tik kur nors apie senus laikus skaitant. Tapo …eraitis.
      Karaliaučiaus krašto žmonių likimais domėjosi ir rašė Irena Tumavičiūtė. Manau, galima susirasti jos straipsnių.

      • o aš stebiuosi, kad stebitės:

        tiesiog “kurso žentas” atsigręžė į savo protėvių šaknis ir susigrąžino jų pavardę. Juk dauguma pavardžių buvo iškraipytos, sulenkitos – subajorintos.

        • Žemyna:

          Dabar ir aš nesistebėčiau, o tada Vilniuje ne tokios pavardės mus supo, garsiai mieste ne lietuvių kalba skambėjo, o apie jokius važinėjimus po Lietuvą nė kalbos negalėjo būti – ne tos tėvelių algos buvo. Be to, mūsų karta buvo auginama taip, kad kuo mažiau žinotų ir kuo mažiau klausinėtų. Ypač, svetimiems girdint. Buvome mokomi, jog nemandagu kištis į suaugusių kalbą. O tokie vaikai, kaip jis, buvo gyvi liudininkai to, ką pavojinga buvo žinoti, prasitarti, paklausti, todėl jie svetimomis pavardėmis buvo dangstomi. Tad ir norint nelengva būtų tokią pavardę atrasti.

  8. Ėjau pro šalį:

    Prašyčiau atleiti mano nenuovokumą – kas yra “kurso žentas”?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: