T. Baranauskas. A. Bučio karališkojo įstatymo belaukiant… (173)

Tomas Baranauskas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Tomas Baranauskas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Nebe tie laikai, kai valdančiosios kompartijos pastatytas Istorijos instituto direktorius draugas J. Žiugžda visiems nurodydavo, kaip ir ką tituluoti, – savo eilinį pasisakymą „karalių“ klausimu pradeda Algimantas Bučys ir priduria, kad Lietuvos „karalių bylos“ atomazga (…) anksčiau ar vėliau turės užsibaigti valstybinės valios aktu, įteisinančiu karališkus senovės Lietuvos valdovų titulus. 

Štai taip – nebe tie laikai… Draugas A. Bučys – tai ne koks jums draugas J. Žiugžda – jis ims prastums įstatymą, ir visi sutinkantys ar nesutinkantys – nesvarbu kas – žinos, kaip ir ką tituluoti, arba susimokės baudą. Iš tikrųjų, tai draugui J. Žiugždai jokie titulai nerūpėjo ir jokiose tokiose diskusijose jis nė iš tolo nedalyvavo. Be dabar – kiti laikai… Dabar – viskas rimtai…

Puikūs dabar laikai! Argumentai sveriami kilogramais, o oponento pasisakymai traktuojami kaip pretekstas pakartoti ką nors iš savo pusantro kilogramo knygos be jokio ryšio su tuo, ką sakė oponentas. Susimovei dėl 1219 m. sutarties vertimo? Veltui nuėjo tie 0,1 kg argumentų? Tau pasiūlė paskaityti senosios rusėnų kalbos gramatikas, nurodė pavadinimus ir puslapius? Ne… Kas užsiiminės tokiais niekais! Kas tos gramatikos prieš A. Bučio 100 gramų „argumentų“? Neskaityk jokių gramatikų iš principo, nes gi jau pats viską žinai ir seniai parašei! Pateik užmušantį argumentą – „antai, va, radau du itin garbius vertėjus – jie verčia taip, kaip man patinka, o tu, ką, manai, kad geriau už juos išmanai!? Koks įžūlumas!“ Prieš tokį scholastinės argumentacijos grynuolį jokie moksliniai argumentai neatsilaikys. Kris kaip musės dichlofosu nupurkštos…

O jei, neduok Dieve, surašyčiau visus istorikus, vadinusius XIII–XIV a. Lietuvos valdovus didžiaisiais kunigaikščiais? Pažymėčiau jų mokslo vardus, nuopelnus mokslui, pabrėžčiau jų iškilumą ir paklausčiau, „tai ką, Bučy, manai, kad geriau išmanai už juos visus – šimtus profesorių, akademikų, žymių istorikų, tiek prirašiusių įvairiais istorijos klausimais?“

Ar paveiktų A. Bučį toks argumentas? Ne, visa šios scholastikos esmė yra ta, kad, kai patogu, kai neturi jokio supratimo apie tai, ką kalbi, neturi nė menkiausio argumento, gali pasidaryti didžiausiu scholastu ir saugiai pasislėpti už kokio nors autoriteto nugaros. O kai autoritetų nuomonė nesutampa su tuo, ko tau norėtųsi, gali tapti drąsiu maištininku, griaunančiu stereotipus ir iš didžio novatoriaus bei stereotipų laužytojo aukštumų su atlaidžia šypsena palinguoti galvą ir užjausti tuos, kas tebesikapsto senose tradicijose…

Tiesa, sunku kartais susidoroti ir su tais autoritetais, ypač kai neperskaitai jų iki galo ar tiesiog nesupranti jų. Slepiesi už jų plačios nugaros, o pasirodo, tai jie į tave šaudo… Buvo, antai, toks geras, toks nuostabus, toks autoritetingas išeivijos istorikas Juozas Jakštas. Mosavo jo citatomis A. Bučys kaip kardu… Tereikėjo pacituoti jo išvadą dėl to, kad didžiųjų kunigaikščių karaliais pervadinti negalima, ir kad lotyniškasis „rex“ ir slavizmas „karalius“ – netapatūs, ir baigėsi visi citavimai. Baigėsi tyliai, be kokių nors perteklinių J. Jakšto vėlės atsiprašymų… O žodžių „rex“ ir „karaliaus“ netapatumas taip ir liko nesuvoktas…

Geri dabar laikai… Viską, ką parašai iškenčia ir popierius, ir elektroninės laikmenos… Rašai, ką nori, nepastebi, ko nori. Net iki visiško komizmo. Kiek akcentavau, kad, prirašęs pusantro kilogramo popieriaus, A. Bučys taip ir „nepastebėjo“ 1366 m. Algirdo sutarties – vienintelio dokumento, kur greta yra ir „didžiojo kunigaikščio“ ir „karaliaus“ titulai, ir kurie leidžia palyginti, kaip vienoje tradicijoje, viename dokumente, ir dargi paties didžiojo kunigaikščio Algirdo dvare, šitie titulai vartoti. Parašiau apie tai vieną kartą –jokios reakcijos. Antrą kartą – vienas mažytis krustelėjimas, tarsi kažką išgirdus, štai tokių žodžių pavidalu: „Aš, deja, nesu toks nuostabus, todėl mielai prisipažįstu, kad savo knygoje tikrai nenagrinėjau 1366 ir 1372 m. Algirdo sutarčių titulatūros aspektu (…). Dabar T. Baranauskas nervinasi: į šį dokumentą pirštu baksnoju jau seniai, bet A. Bučys niekaip nesugeba jo pamatyti… Nuoširdus jam ačiū, kad gaunu progą pasidalinti savo mintimis apie Algirdo sutartis ir apskritai apie titulų likimą tarptautinėse viduramžių sutartyse“.

Taigi, suteikiau progą, tai dabar A. Bučys kad jau ims nagrinėti, kad pasipils visiems dosniai dalinamos mintys, kodėl 1366 m. sutartyje Algirdas – „didysis kunigaikštis“, o Lenkijos karalius Kazimieras – „karalius“? Ir dabar tai jau sužinosime, kaip nepakliūti į šio gudraus ir klastingo Algirdo raštininko, taip neleistinai „pažeminusio“ savo valdovą ne bet kur, o tarpvalstybinėje sutartyje, pinkles…

Nors… Gal ne, kol kas nesužinosime… Kol kas A. Bučys dar tik pažadėjo mums analizę, bet po publicistinės retorikos pliūpsnio… tą pažadą „užmiršo“. Būna… Pasitaiko… 1366 m. sutartis eilinį kartą tapo „nematoma“. Gerai, jau pripratome prie A. Bučio „metodikos“, nebestebina.

Mieliau A. Bučiui skamba vienintelio graikiško Algirdo laiško titulas „basileus“, kurį, beje, jis reikalauja versti „imperatorius“… Imperatorius? Atleiskite, o tai neprieštarauja jo „pažeminimui“ iki karaliaus? Ir ką mums sako tas pavienis graikiškas titulas apie tai, kaip Algirdas titulavosi savo valstybėje? Beje, dainuojant himnus „basilėjų“ didybei patarčiau neužmiršti, kokia buvo tų Konstantinopolio „basilėjų“ padėtis Algirdo laikais… Iš esmės tai buvo vieno miesto – Konstantinopolio – valdovai su tam tikromis teisėmis į Tesalonikus (antrą miestą) ir Morėją… Tiesa, dar ir su šlovingos praeities prisiminimais… Tai ką mums vis dėlto sako tas graikiškas Algirdo titulas „basileus“? Ogi nieko – tiesiog atspindi graikiškai rašiusio raštininko pastangas surasti kokį nors graikišką žodį savo valdovui įvardyti. Bet malonu, kad tai – bent jau ne „didysis kunigaikštis“. Juk reikia ko nors, kas nebūtų šis nepageidaujamas titulas, todėl ir miela į jį atkreipti dėmesį.

O štai kitas – vokiečių lotyniškas – Algirdo titulavimas „magnus rex“ – tai jau joks „didysis karalius“, kaip norėtų A. Bučys, o tas pats „didysis kunigaikštis / kunigas“, kurio juk negali būti, nes jo tiesiog neturi būti! Juk vokiečiai žodžiu „kunig“ (lotyniškai „rex“) vertė tai, ko ir versti nereikėjo – tik linksnio galūnę nuo žodžio „kunigas“ nuimti (jo priesaginė forma – tas pats „kunigaikštis“). Vertė tuo pačiu žodžiu ir tą, ką A. Bučys pavadintų „Polocko kniaziumi“, t. y. Polocko kunigaikštį. Tai – „rex Andreas de Plotzke“, kaip Hermanas Varbergietis įvardija Polocko kunigaikštį Andrių Algirdaitį (1374, 1375 m.). Irgi – „karalius“, ar visgi „kniazius“ / kunigaikštis? Tai – tokia mažytė istorikų „paslaptis“, kad „karalių-rex’ų“ XIII–XIV a. Lietuvoje buvo daug… Tą paslaptį istorikai atkakliai „slepia“ nuo istorijos diletantų, įsitikinusių, kad „rex“ – tai jau aukščiausių aukščiausias titulas, ir ne kitaip… Mes, istorikai, tiesiog tokie jau esame sadistai, kankinantys nemokšas žinių trūkumu… Bet žiaurumas turi ribas – dabar jau tegu sužino visas „svietas nusiminęs“ tą karčią tiesą… „Rex“, o tik – vasalas… Kaip liūdna!

Ką gi, bet palaukime geriau A. Bučio rengiamo įstatymo, kuris šį nepatogų klausimą uždarys. Pavadinsi Algirdą jo paties naudotu didžiojo kunigaikščio titulu – bauda. Dar kartą pavadinsi – kalėjimas. Surasim ir iškasim iš žemės tą nenaudėlį 1366 m. sutarties raštininką ir nubausim kaip nors po mirties. Žinos, kaip nepatogius dokumentus kurpti!

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , .
Screenshot_2020-08-04 Redaguoti puslapį ‹ Alkas lt — WordPress
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: