P. S. Krivickas. Nepamirštami metai su Lietuvos radiju (3)

Povilas Sigitas Krivickas | S. Paškevičiaus nuotr.

Povilas Sigitas Krivickas | S. Paškevičiaus nuotr.

Atminties ekrane iškyla praeities vaizdai, nužymėję visų mūsų kelią į Nepriklausomybę. Jame ryškūs ir lietuviškojo eterio – radijo bei televizijos – pėdsakai. Teko būti kai kurių iš jų liudininku ir dalyviu.

Lietuvos radijo korespondentu (tiesa, dar neetatiniu) pirmąkart pasijutau 1959-ųjų birželį po trečio žurnalistikos kurso Vilniaus universitete. Prieš vasaros praktiką, man paskirtą Kelmės rajono laikraštyje, buvau trumpam grįžęs į gimtąją Marijampolę. Lietuvos radijo zonos korespondentas Juozas Martišauskas paklausė, ar nepatalkinčiau jam, nes „centras krauna daug užduočių“. Gal aš galėčiau ateinantį šeštadienį nuvažiuoti į Kalvariją, kur vyks žemdirbių šventė, ir padaryti kelių minučių „kadrą“ vienai laidai. „Kadras“, arba trumpas

įterptinis reportažiukas, turėjo susidėti iš kelių gyvų pasisakymų „iš vietos“ su jungiamuoju tekstu. Gyvus pasisakymus reikėjo įrašyti portatyviniu magnetofonu, kuris anuomet vadintas „reporteriu“. Jį jau buvo tekę matyti ir čiupinėti, bet dirbti – dar ne. Tas neva portatyvinis (nes nešiojamas) Vengrijoje gamintas aparatas svėrė „tik“ devynis kilogramus. Vyresnysis kolega Juozas patikėjo man tą nelengvą kilnojamąjį turtą, ir aš nusigavau į Kalvariją. Puikus oras, graži šventė, pavyko padaryti įrašus. Va, taip ir prasidėjo profesinė karjera, per kurią vėliau išmaišyta visa Lietuva.

Nuo „šnekutės“ iki savaitraščio „Kalba Vilnius“

Šiaip mano bent jau pasyvus bendravimas su Lietuvos radiju vyko nuo tada, kai tėvų pažįstamas monteris į mūsų namelį Marijampolės nuošalioje Alyvų gatvėje įvedė laidus ir prie jų prijungė garsinę dėžutę. Ji tais laikais vadinosi „tašku“ arba surusintai – „gavarilka“ („šnekutė“). Buvo kokie 1951 ar 1952 metai, o aš pats koks šeštokas ar septintokas. Įsiminė vienas pirmųjų per „tašką“ išgirstų sodriųjų balsų. Jis galėjo būti ir pranešėjo Jono Miliušio, bet anuomet ta pavardė būtų nieko man nesakiusi. Užtat nė sapne negalėjau įsivaizduoti, kad po nepilnų poros dešimtmečių su Jonu Miliušiu sėdėsime viename savaitraščio „Kalba Vilnius“ redakcijos kambaryje. Tai, kas dabar surašyta enciklopedijose, teko išgirsti iš jo paties. Jonas Miliušis buvo gimęs 1914 metais Čikagoje, o 1921-aisiais su šeima atvyko į Lietuvą. Dar studijuodamas ekonomiką, 1940 metais tapo Lietuvos radijo pranešėju ir po karo dirbo iki 1956 metų. Kiti bendradarbiai pasakojo apie paskutinę jo darbo dieną. Prie transliacijos pulto sėdėjusi režisierė pastebėjo, kad Papūniui (taip jį vadino artimai pažinojusieji) vis dažniau stringa žodžiai, kol pagaliau, nebaigęs skaityti pranešimo, išbėgo iš studijos ir su ašaromis akyse nusviedė ant grindų lapus. Jį ištiko profesinė neganda – mazgeliai balso stygose.

1957–1974 metais Jonas Miliušis buvo savaitraščio „Kalba Vilnius“ literatūrinis darbuotojas, meno skyriaus redaktorius, 1959–1968 metais – leidinio redaktorius (nuo 1969-ųjų leidinį redagavo išradingas žurnalistas Povilas Pukys). Štai tada mūsų keliai ir susibendrino. Ne paslaptis – mėgo buteliuką, bet savaip – aristokratiškai, ne iki žemės graibstymo. Sakydavo: „Dabar statysim didelį namą. Klokit po rublį.“ Didelis namas buvo nupieštas ant degtinės „Stoličnaja“ butelio ir kainavo 3,12 rub. Dažnai spyriodavosi „investuoti“ tą rublį redakcijos sekretoriate sėdėjęs Dovydas Levinas. Tada Miliušis savo aksominiu radijo pranešėjo balsu bendraamžiui sududendavo: „Dovydke, jeigu neduosi rublio, aš ant tavo kapo nė gėlytės neatnešiu.“ Po tokio argumento Dovydas kad ir nenorom, bet atverdavo savo aptriušusią piniginę. Nežinau, kiek jis dar gyveno, o Jonas Miliušis sulaukė naujųjų laikų, nes Anapilin iškeliavo 2000-aisiais.

Tai tolimos praeities atmenos, kai prasidėjo mano aktyvus dalyvavimas Lietuvos eterio tarnybose – nuo radijo iki spalvas įgaunančios televizijos. Visus tuos prisiminimus nusinešė ne eterio, bet negailestingos laiko bangos. Bene labiausiai tarp jų keterų atmintyje iškyla didžiųjų pervartų – 1990 ir 1991 metų – laikotarpis. Prieš pat jį moksladraugė Birutė Zavialovaitė-Liauškienė, reporteriavusi radijo informacijos redakcijoje, pakvietė dalyavauti šeštadienio rytinėje laidoje. Taip prasidėjo mano keleto minučių postringavimai kiekvieną savaitgalį. Jie truko dvylika metų – iki 2002-ųjų. Kas septynetą dienų kartodavau maršrutą: Žvėrynas – pėsčiųjų tiltas per Nerį – Vingio parko rytinis pakraštys – Lietuvos radijo ir televizijos rūmai. Tada be dvidešimt aštuonios sėsdavau priešais mikrofoną ir žinodavau, kad mane tą pačią minutę girdi tūkstančiai klausytojų. Airių dramaturgijos klasikas Bernardas Šo (Shaw) yra pasakęs, kad mikrofonas – tai didžiausias seklys, nes iš balso mažiausio virptelėjimo galima suvokti ne tik kalbančiojo nuotaiką, bet ir nuoširdumą ar net sąžinę.

Reigano apsilankymas ir „Kaaba abá!“

Mūsų, radijo kalbėtojų, balsai tapo laisvesni ir nuoširdesni dar iki 1990-ųjų Kovo 11-osios. Ypač nuo 1988-ųjų vasaros, kai, likus pusmečiui iki oficialaus grąžinimo, suplevėsavo nepriklausomybės laikų Estijos, Latvijos ir Lietuvos vėliavos. Jas drąsiai nešė studentai sostinės gatvėmis, o netrukus nuvilnijo daugiatūkstantinis mitingas Vingio parke.

Prieš pat tuos įvykius 1988-ųjų gegužę JAV prezidentas Ronaldas Reiganas atskrido į Maskvą. Pavyko akredituotis į Tarptautinį spaudos centrą, įkurtą unikalaus apsilankymo vyksmui nušviesti. Jis buvo laikinai įsteigtas naujai pastatytame konferencijų centre. Nei Reigano, nei Gorbačiovo mes gyvai nematėme, o pranešimus apie apsilankymo eigą darė jų spaudos atstovai. Prie didžiulėje salėje išrikiuotų stalų kiekvienas akredituotas korespondentas gavo vietą su atskiru telefonu (mobiliųjų dar nebuvo). Manasis netruko suskambėti (buvau spėjęs faksu perduoti numerį į Vilnių), ir išgirdau kolegos iš redakcijos sekretoriato balsą:

– Jums raštelis iš Užsienio skyriaus. Skaitau: Būk žmogus, padiktuok rytoj nors valanda anksčiau, nes Vyriausiasis niršta, kai vėluojama atiduot į spaustuvę. Pasakyk mašininkei, kur tuo metu būsi, kad galėtume rasti. Beje, pusvalandžiu anksčiau tave nori iškviesti radijas, kad padiktuotum gabaliuką vakaro žinioms.

Pasakykit, lauksiu iškvietimo „Spaudos centre“.

–  Gerai. Tik nepamirškit parvežt „Bodrost“.

Bodrost (Žvalumas) vadinosi arbata, kurios buvo galima nusipirkti tik viename Kalinino prospekto gastronome. Labai tikdavo lauktuvėms iš „didžiosios sostinės“.

Prie kaimyninio stalo greta turėjo vietą ir dirbo tamsbruvis gražaus veido kolega, kuris pasirodė esąs iš Indonezijos. Paklausiau, kaip būtų galima pasilabinti jo kalba ir kitą rytą sėsdamasis prie stalo žvaliai tariau: „Kaaba abá!“ – „Abá Kaaba!“ – atsakė kolega iš Džakartos. Bet tik daug vėliau sužinojau, kad tai nebuvo nei „labas rytas“, nei „laba diena“. Tai reiškė musulmonų pasisveikinimą paminint švenčiausią jų relikviją – Kaabos juodąjį akmenį Mekoje, o „abá!“ – tai nuostabos ir susižavėjimo šūksnis. Maždaug metro skersmens Kaabos juodasis akmuo greičiausiai yra meteoritas, tačiau jo niekada netyrė mokslininkai, nes musulmonų hierarchai to nebūtų leidę. Kiekvienas islamo išpažinėjas turi bent kartą gyvenime nukeliauti į Meką ir prisilietęs pasimelsti prie to akmens. Teko kelias Reigano apsilankymo dienas sveikinantis pabūti „musulmonu“. Per tą laiką sudiktavau keletą operatyvių „gabalų“ spaudai, kasdien – po keletą minučių radijo žinioms.

Ar ten buvo Vladimiras Putinas?

Po kelis „bryfingus“ per dieną su apsilankymo naujienomis pabodo žiūrėti vien į spoksmenų fizionomijas. Magėjo iš arčiau pamatyti pagrindinį apsilankymo kaltininką. Paskelbtoje dienotvarkėje vieną dieną buvo nurodytas JAV prezidento susitikimas Maskvos Literatų namuose. Į juos pačius prasibrauti nebuvo vilties, bet galima pabandyti kuo arčiau patekti prie privažiuojančio aukštojo svečio kortežo.

Per kokį šimtą metrų nuo Rusijos rašytojų sąjungos buveinės kiemo vartų tenka sustoti prie pirmojo sargybos žiedo, kuris atriboja paprastus mirtinguosius nuo didžiojo spektaklio. Pro pirmąją kliūtį nesunkiai pavyksta prasismelkti su prie marškinių prisegta akreditacijos kortele. Bet už keliolikos metrų reikia sustoti ties antrąja žymiai tankesne sargybos apsuptimi. Jaunas milicijos leitenantas, pažvelgęs į prisisegtą tarnybinį pažymėjimą, kuo gražiausiai lietuviškai taria:

Pagal instrukciją, su tokia kortele toliau nebegalima, bet tautiečiui, kurio straipsnius skaitau, tyliai padarysiu išimtį.
Ačiū ir už tiek, nes prie trečiojo žiedo tokio geradario jau neberasiu. Kaip čia patekot?
Iš Vilniaus atsiuntė pastiprinimui apsilankymo metu.

Nors pro trečiąjį apsaugos žiedą prasismelkti nelieka jokios vilties, bet praverti vartai jau matosi iš gana arti – per kokius penkiolika metrų. Be penkių dvyliktą nuo Sodovoje kolco (Sodų žiedo) pusės motociklininkų eskorto lydimas atrieda ilgas juodas limuzinas su Amerikos Prezidento herbu ant priekinių durelių. Pro užpakalinio lango stiklą matosi mojuojanti ranka. Tuo ši apsilankymo istorija man ir baigiasi.

Be abejo, daug geriau pavyko asmeniniam JAV prezidento fotografui Pitui Sauzai (Souzai). Jis iš savo archyvo neseniai laikraštyje The New Times paskelbė išskirtines to istorinio apsilankymo nuotraukas. Vienoje fotografijoje užfiksuotas prezidentas Ronaldas Reiganas, pasivaikščiojantis po Raudonąją aikštę su sovietų lyderiu Michailu Gorbačiovu. Svečias prieina prie būrelio tarytum atsitiktinių turistų, kuriuos gabiai vaidino KGB vyrukai. Sauzo tvirtinimu, su jais pateko į kadrą ir būsimasis Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, užsikabinęs ant krūtinės atvirą fotoaparatą ir eksponometrą.

Nors tuo metu, kaip liudija oficiali Putino biografija, jis nuo 1985 metų su diplomatine priedanga jau tarnavo SSRS atstovybėje Rytų Vokietijoje. Žinoma, vieni juokai jam būtų buvę dėl „itin svarbios užduoties“ atskristi į Maskvą. Tačiau antropologijos žinovai, pažvelgę į tą nuotrauką, nepripažino joje esant „specturistą“ Putiną. Jis, įpusėjęs ketvirtą dešimtį, jau ėmė pastebimai plikti, o vyras Sauzo fotografijoje yra su vešlia šukuosena. Nepanaši nei jo nosis, nei antakių linija, nei ausų forma ir vieta. Bet jis tikrai buvo iš tos pačios „įstaigos“, kaip ir būsimasis Rusijos vadovas, o paskui palaipsniui – ir valdovas.

Iki ir po „Bananų baliaus“

Gerokai nusiplūkęs iš Maskvos grįžau į namus, kur netrukus prasidėjo labai reikšmingi įvykiai. Po trejeto savaičių Vilniuje gimė Sąjūdis. Nuo raginimų dėl ekonominio savarankiškumo vis garsiau girdėjosi atviras visiškos nepriklausomybės reikalavimas. Jis išsiliejo į garsųjį „Bananų balių“. Nuosekliai už nepriklausomybę kovojusios Lietuvos laisvės lygos rengtas mitingas įvyko 1988 m. rugsėjo 28 d. Vilniuje Gedimino (dabar – Katedros) aikštėje. Jo pagrindiniai tikslai – 1939 m. rugsėjo 28 d. pasirašytų Molotovo-Ribentropo pakto slaptųjų protokolų pasmerkimas ir reikalavimas panaikinti Baltijos šalių sovietinę okupaciją lėmusio Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos sąmokslo pasekmes. Žiaurus mitingo malšinimas truko apie tris valandas. Taikūs mitingo dalyviai ir atsitiktinai pro šalį ėję žmonės buvo spardomi, mušami kumščiais ir guminėmis lazdomis – vadinamaisiais „bananais“, dėl ko ir kilo ironiškas mitingo malšinimo akcijos pavadinimas. Jo simboliniu įprasminimu tapo garsioji Zino Kazėno (1936-2019) fotografija, kurioje besišypsanti mergina drąsiai kelia trispalvę prieš geležinių prievartos šalmų būrį.

Nebeišėjo, pertariant Maironį, užtvenkti laisvės upės bėgimo, kurio didžioji prieplauka – 1990-ųjų Kovo 11-oji. Nuo jos skaičiuojame mūsų atgimusios valstybės amžių, nors jo pradžioje būta labai grėsmingų slenksčių. Pirmasis – Sovietų Sąjungos ekonominė blokada prieš taip neseniai „brolišką“ respubliką. Tai prasidėjo 1990 m. balandžio 18 d., kai Kremliaus valdžia sustabdė žaliavų (pirmiausia naftos) tiekimą Lietuvai. Blokada iš viso truko 75 dienas iki 1990 m. liepos 1 d.

Po to ūkiniai ryšiai imti atgaivinti, bet SSRS tikrų derybų nenorėjo, jas vaidino tikėdamasi atkurti savo valdžią Lietuvoje su pagalba jai palankių jėgų. Pirmiausia  – su Lietuvos komunistų partijos ir vadinamųjų platformininkų bei „Jedinstvo“, kurias rėmė tebebuvę mūsų krašte sovietinės armijos daliniai. Šios jėgos ypač suaktyvėjo 1991 metų pradžioje. Sausio vienuoliktosios vidurdienį sovietų kariškiai šarvuočiais apsupo, o paskui užgrobė Lietuvos Respublikos krašto apsaugos departamento būstinę Vilniuje, Viršuliškių gatvėje. Po keliolikos minučių sovietų kariuomenės tankų ir šarvuočių remiami atėjūnai užėmė Vilniaus Spaudos rūmus. Akcijos metu sovietų kariškiai naudojo šaunamuosius ginklus. Keli žmonės su šautinėmis žaizdomis išvežti į ligoninę, dar keli asmenys sumušti ir sužaloti, tarp sužeistųjų – ir moterys. Tiesiog po keliolikos valandų – tragiškieji įvykiai Karoliniškėse prie televizijos bokšto ir Radijo bei televizijos rūmų okupacija. Nusiplūkęs per dieną, buvau vos prigulęs, kai apie pirmą nakties prižadino šaudymai ir sprogimai su blyksniais už Vingio parko. Pirmoji mintis: kur vaikai? O, pasirodo, jie visi trys buvo nuvažiavę prie televizijos bokšto pasiklausyti Vytauto Kernagio koncerto ir visai nesitikėję tapo šarvuočių atakos liudininkais. Viena dukra, patekus į tanko šviesos šuorą, vos netapo užpuolikų auka, kaip kad nutiko jos bendraamžiams Dariui Gerbutavičiui ir Ignui Šimulioniui.

Desantininkai iš keturių užsienio TV kompanijų darbuotojų atėmė ar sudaužė videokameras ir dokumentus. Buvo sumušti, suspardyti keletas Norvegijos, Didžiosios Britanijos ir Ispanijos žurnalistų. Dėl Ispanijos TV operatoriaus Migelio Avegos (Miguelio Awegos) sužalojimo SSRS užsienio reikalų ministerijai protesto notą išsiuntė Ispanijos užsienio reikalų ministerija.

Norvegai nepatikėjo ir dviprezidentystė Maskvoje

Po keleto dienų Seimo rūmuose, virtusiuose tvirtove su smėlio maišais, teko susitikti su kolegomis norvegų žurnalistais. Jie negalėjo patikėti, kad XX a. pabaigos Europoje galima jėga išvaryti žurnalistus iš darboviečių. Pasiūliau pavažiuoti iki Spaudos rūmų, kur buvau dirbęs vienoje iš redakcijų. Pastatę atokiau automobilį, prisiartinome prie pastato iš šiaurinės pusės. Truktelėjau durų rankeną, o pro pravėrą išlindo automato vamzdis. Norvegams to pakako ir jie suskato grįžti į automobilį. Apie tai šeštadienio rytą papasakojau radijo klausytojams. Nebe iš pastato Konarskio gatvėje, kuris taip pat buvo okupantų užimtas, bet iš mus priglausdusio Aklųjų ir silpnaregių centro garso įrašų studijos. Tą raudonmūrį statinį prie Naugarduko ir Žemaitės gatvių sankryžos meiliai vadinome Raudondvariu. Iš jo iki pat okupacijos pabaigos rugpjūčio 22-ąją vyko Lietuvos radijo transliacijos.

Atslūgus blokadai atrodė, kad okupantai apsiramins. Išties visa liepa buvo palyginti rami. Mėnesio pabaigoje pasitaikė proga tapti išskirtinio įvykio liudininku.

Vaiskų 1991 metų liepos 29-osios rytą Vilniaus oro uoste sėdome į specialų lėktuvą, kuris vos pakilęs pasuko Maskvos link. Lėktuve – Lietuvos aukščiausio lygio delegacija, pirmąkart kaip nepriklausomos valstybės atstovė vykstanti oficialaus apsilankymo į Rusiją po Antrojo pasaulinio karo. Jos sudėtyje – tuometinės Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės vadovai, parlamentarai, ministrai ir didelis būrys žurnalistų. Po to, kai nusileidome Šeremetjevo oro uoste, per pusvalandį atvykstame į vadinamuosius Rusijos Baltuosius rūmus. Prie jų paradinio įėjimo plevėsuoja milžiniška mūsų Trispalvė. Baltais vasariškais rūbais pasirėdę milicininkai yra neregėtai mandagūs. Atvėrę masyvias duris, jie nurodo mums kelią į penktąjį aukštą. Pasikėlę liftu, žingsniuojame plačiu vestibiuliu ir prie vieno kabineto prieigų matome bordo spalvos stiklinę plokštę su aukso spalvos raidėmis „JELCIN Boris Nikolajevič“. Tai čia dirba drąsus politikas, kuris vos prieš pusmetį, per tragiškuosius Sausio įvykius, buvo atskridęs į Taliną, kad, būdamas kiek galėdamas arčiau, palaikytų nepriklausomybę gynusius Lietuvos žmones.

Pikantiška politinė padėtis: Maskvoje du prezidentai. Vienas – „sąjunginis“, neseniai buvęs SSKP gensekas Michailas Gorbačiovas, o kitas – iš jo nemalonės ištrūkęs populiarusis uralietis, pirmuoju Rusijos prezidentu išrinktas vos prieš šešetą savaičių. Jau tada buvo aišku, kad tokia dviprezidentystė (Kremliaus ir Baltųjų rūmų) negalės ilgai tęstis. Taip ir atsitiko tų pačių metų pabaigoje, kai, subirus Sovietų Sąjungai, Borisui Jelcinui ne tik atiteko aukščiausioji valdžia septintojoje pasaulio sausumos dalyje, bet kartu su ja ir juodasis lagaminėlis su slapčiausiais branduolinių raketų paleidimo kodais.

Lygiateisių valstybių sutartis ir Medininkų tragedija

Mus atvedė į nedidelę salę su masyviu stalu per patį vidurį. Ant stalo – tamsūs atversti aplankai su popieriais, kurie turės būti pasirašyti. Į saliukę prigužėjo tiek žmonių, kad nebuvo kaip net pasisukti. Laisvas liko tik nedidelis parketo plotas priešais stalą. Į jį aš ir atsisėdau (kad neužstočiau vaizdo kolegoms fotografams ir operatoriams) sukryžiavęs kojas, lyg koks turkas. Netrukus tuo pat metu pro vienas salės duris įėjo aukštasis svečias Vytautas Landsbergis, o pro kitas – Borisas Jelcinas. Juodu sėdo prie stalo ir pasirašė Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos tarpvalstybinių santykių pagrindų sutartį. Tai buvo pirmasis lygiateisių subjektų dokumentas, kuriuo Lietuva ir Rusija pripažino „viena kitą suvereniomis valstybėmis pagal jų valstybinį statusą.“ Lietuva ir Rusija įsipareigojo savo tarpusavio santykiuose sąžiningai laikytis visuotinai pripažintų tarptautinės teisės principų bei normų.

Po to abiejų šalių ekonominio bendradarbiavimo dokumentus savo parašais sutvirtino abu premjerai – Gediminas Vagnorius ir Jurijus Silajevas. Paskui buvo susidaužta tradicinėmis tokiais iškilmingais atvejais šampano taurėmis. O aš sėdėjau ant parketo, sukryžiavęs kojas, ir spragsėjau aparatu negailėdamas kadrų (skaitmeninių kamerų su neribota vaizdų gausa dar neturėta). Juk nesunku buvo jausti, kad tai tikrai istorinis momentas. Jo dalyviai, fotografuojami žemesniu rakursu, išėjo kiek didingesni, negu atrodė matant paprasta akimi. Taip, iš tiesų jiems buvo lemta atversti naują dviejų savarankiškų valstybių bendradarbiavimo puslapį.

Po poros dienų nuo minėto susitikimo Rusijos Baltuosiuose rūmuose atėjo neapsakomai šiurpi naujiena iš Lietuvos. 1991 metų liepos 31-osios rytą tuoj po dešimtos valandos dviejuose didžiuliuose Maskvos tarptautinio spaudos centro (TSC) ekranuose (tai buvo pirmoji CNN transliacija į Rusiją ir tik į TSC) pamatėme pirmuosius siaubingus vaizdus iš Lietuvos pasienio. Kruvini jaunų muitininkų ir policininkų kūnai padrikai gulėjo po prieš kelias valandas OMON smogikų įvykdytų žudynių. Prie manęs priėjo Danijos televizijos ir kitų Vakarų šalių žurnalistai, kad padėčiau teisingai ištarti ir užrašyti tą ilgąjį žodį, ir aš sunkiai išskandavau: Me-di-nin-kai…

Tuo metu Maskvoje viešėjęs JAV prezidentas Džordžas Bušas vyresnysis (apsilankymui nušviesti man vėl teko akredituotis TSC) ir SSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas solidariai pasmerkė teroro aktą Lietuvos pasienyje. Tačiau „sąjunginio“ prezidento nuoširdumu po Tbilisio (1989), Baku (1990) ir Vilniaus (1991) įvykių nebeįmanoma buvo patikėti.

Maskvos rugpjūčio pučo atgarsiai Klaipėdoje

Po įtemptos maskviškės komandiruotės kilo noras su šeima atsipūsti pajūryje. Patraukėme į Klaipėdą. Bet kur tau… Rugpjūčio 19-tą Maskvos televizija ėmė rodyti P. Čaikovskio baletą „Gulbių ežeras“ ir netrukus paskelbė, kad pasiligojęs, o iš tikrųjų izoliuotas Rusijos pietuose, gensekas Michailas Gorbačiovas nebegalįs vadovauti šaliai. Todėl valdžią perima kažkoks GKČP, tai yra gosudarstvennyj komitet po črevyčainomu položeniju – valstybinis ypatingos padėties komitetas. Vadinasi, ateina galas visokiai perestrojkai ir glasnost. Naujoji valdžia stengiasi kietu kumščiu užgniaužti visokią pertvarką ir viešumą, kaip toje Stalino laikų dainoje, „nuo Maskvos lig pakraščių toliausių“. Vakariniame Lietuvos pakraštyje apsiskelbia valdžią perimąs pulkininkas Ivanas Černych. Jis paskambino „Klaipėdos“ laikraščio redaktoriui Antanui Stanevičiui ir nurodė vykdyti jo, miesto karinio komendanto, nurodymus. Tuoj po to diktatoriško pokalbio pataikiau užsukti į redakciją ir radau savo buvusį studentą labai susikrimtusį.

– Tai ką man dabar daryt? – klausia Antanas. – Naujai apsiskelbusi valdžia liepia vykdyti jos įsakymus.
 O kokios valstybės pilietis tu šiandien jau esi?
 Lietuvos Respublikos…
Tai ir laikykis jos Konstitucijos bei įstatymų.
Bet kiekvieną akimirką į redakciją gali įsiveržti pulkininko Černych automatininkai.
– Žinai ką? Paimk porą kuo didesnių „tašių“. Į jas sudėk savo brangiausią fotoaparatūrą, fakso aparatą, svarbiausius redakcijos dokumentus, sėsk į mašiną ir varyk į namus. O aš per tą laiką pasėdėsiu tavo kėdėje. Manau, kad privačių butų jie dar kol kas nepuls.

Antanas taip ir padarė, o aš apie porą valandų „vadovavau“ laikraščio redakcijai. Laimei, nieko netikėta neatsitiko iki tikrasis redaktorius suspėjo parvažiuoti iš namų. Mums poilsis tapo nebemielas ir nutarėme grįžti į Vilnių. Pakeliui užsukome į Elektrėnus pasipildyti degalų (tada dar nebuvo tiek ir tokių degalinių, kaip dabar). Mašinos radijo imtuvas buvo nustatytas ant maskvietiškos bangos. Pasigirdo tuometinio Rusijos federacijos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko Ruslano Chasbulatovo balsas. Jis pranešė, kad antivalstybinis perversmas žlugo. Nors perversmas išsikvėpė per porą dienų, bet tas įvykis destabilizavo SSRS, prisidėjo prie kompartijos reikšmės sumažėjimo bei galutinio SSRS iširimo.

Grįžę į Vilnių, kitą dieną sužinojome, kad okupantai nešdinasi iš mūsų radijo ir televizijos pastatų. Suskubome į ten prisistatyti. Jau savi policininkai leido įeiti į vidų. Ir ką pamatėme, nepamiršime visą likusį gyvenimą. Išspardytos durys, išvartyti baldai, voliojosi tušti buteliai, krūvos šiukšlių. Atėję iki televizijos transliavimo pulto, išvydome tikrą barbariškumo ženklą. Atskiri blokai buvo apiburbėję nuo gesintuvų skysčio, supilto po jais. Kai kurios patalpos užterštos gyvsidabriu. Inžinieriai apžiūrinėjo subjaurotą techniką negalėdami sulaikyti ašarų. Kuo nusikalto barbarams tas pultas? Vien tik tuo, kad nebeatitektų sveikas savo tikriesiems šeimininkams.

*     *     *

Praėjus 222 dienoms po Lietuvos radijo ir televizijos rūmų okupacijos, sugrįžome į senąsias studijas. Anuomet, netekę savo namų, eterio tarnybų žmonės dirbo išsibarstę po 14 skirtingų vietų. Programa taip pat buvo rengiama Žurnalistų sąjungos patalpose, kur įsikūrė „Panorama“. Viena televizijos studija veikė pačiame Seime. Iš jos dažnai transliuotos rytinės laidos. Eidamas į vieną jų per senąjį Žvėryno tiltą, pamačiau viduriu upės plaukiant kažkokį keistą padarą. Taip ir nesupratau, kas ten buvo – bebras, ūdra ar dar kas nors. Paklausėme žiūrovų, bet ir tie, kurie matė, nebuvo tikri, kas ten nuplaukė. Visgi tai buvo šiokia tokia teigiama naujiena okupacinėms niūrybėms praskaidrinti.

Tai tokie margi ir nepamirštami buvo tie dešimtmečiai su Lietuvos radiju.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Politika ir ekonomika, Užsienio lietuviai, Visi įrašai, Visuomenė, Žiniasklaida, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Screenshot_2020-08-04 Redaguoti puslapį ‹ Alkas lt — WordPress

3 komentarai

  1. jurgis ne visiškas:

    Geri prisiminimai, kai kur atpažinau veikėjus ir save…

  2. Pajūrietis:

    Vikipedia: „1979–1984 m. laikraščių „Moscow News“, „Tiesa“ korespondentas JAV.“ Vyresnio amžiaus žmonėms tai ypatingai iškalbinga informacija.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: