J. Survilaitė. Pokario tremčių prisiminimai (3)

Janina Survilaitė | Asmeninio albumo nuotr.

Janina Survilaitė | Asmeninė nuotr.

Šių metų birželio mėnesį buvo paminėta 79 metų sukaktis nuo 1941 m. mūsų Tautai vykdyto genocido – nekaltų piliečių trėmimų į Sibirą. Kitąmet bus 80, ir vargu kiek bus dar gyvų pirmųjų trėmimų liudininkų. Kaip Lietuvos vyriausybė rengiasi paminėti šias skaudžias Tautos istorijai datas? 30 metų mūsų seimai, prezidentai ir vyriausybės atrodo kaip Tautos moralinių, politinių, kultūrinių vertybių ir idealų neginanti beveidė visuomenės dalis, nes nerodo jokios atsakomybės suprasti 10 % komunizmo sunaikintos Tautos istorijos vidinių žaizdų, kurios niekada neužgis.

Kol dar gyva, noriu papasakoti savo akimis matytus žiauriausių mūsų Tautos pokario trėmimų istorijos nutikimus, nors žinau, kad nelengva bus rasti lietuvišką laikraštį, kuris mano rašinį spausdins. Tam turiu liūdną patirtį, ir nežinau, kas man paaiškintų, kodėl, atgimusioje Lietuvoje, trėmimų ir partizanų kovų temos vis dar nereikalingos. Juk pirmieji mūsų Valstybės kūrėjai nuolat tvirtino: „Kad taptume Tauta mums reikia tikrosios Tautos istorijos“.

Niekas taip aiškiai neatspindi mano tragiškiausios dvasinės atminties, kaip pokario prisiminimai, susiję su artimųjų trėmimu į Sibirą. Tai pačios skaudžiausios mano vaikystės pasakos, parodančios mūsų Tautos istorijos temas su šiurpiausiais jų pavadinimais…

Kai Mama pavargdavo tąsytis su manimi bulvių rūsiuose, kolchozo daržinėse ar pamiškių šiaudų kūgiuose, miškuose, eglišakiais išklotose, bombų išmuštose duobėse, besislapstant nuo išvežimų į Sibirą, kelioms dienoms nuvesdavo mane pasaugoti Močiutei į nuošalų Raseinių rajono Polimų kaimą.

Pas Močiutę, stebėdavau, kaip ji, išminkiusi duonkubilyje tešlą, padarydavo keturis pailgus kepalus, o iš likučio – pagranduką: varnelę su baltų žirnių akimis. Iškepusią supjaustydavo, užtepdavo sviestu – gardumėlis neišpasakytas! Joks valgis niekada neprilygo, Močiutės ant ajerų arba ant kopūstlapio iškeptai šiltai ruginių miltų varnelei! Keturių kepalų duonos Močiutei nereikėjo, tačiau kaimas žinojo, kad pas ją visada yra duonos, kai atvyksta stribai vežti kurį turtingesnį Polimų kaimo ūkininką į Sibirą. Išgirdusi piktai lojančius šunis, Močiutė žinodavo, kad kaimą apsupo gauja ginkluotų stribų, tad kepalą, suvyniodavo į lininį rankšluostį nelaimėliams…

Pas Močiutę ne kartą mačiau savo Tautos pokario istorijos paveikslus, kurie liudija tikrus, o ne apsiseilėjusių, užkalkėjusiomis smegenimis (pagal rašytoją L. Jakimavičių) buvusių komunistų komjaunuolių net 30 metų atgimusioje Lietuvoje tebeskleidžiamą bjauraus melo propagandą.

…Vieną ankstų rytą pabudau nuo krebždesio virtuvėje. Močiutė norėjo tyliai išsprukti su duonos kepalu. Išsiritau iš lovos, ir įsitvėrusi į jos sijoną, pareiškiau: „Aš irgi eisiu kartu!..“

Močiutė aprengė ir vedėsi į tą pusę, kur už trakiuko (jauno miškelio) lojo šunys, burzgė  palūtarka (senas iškleręs rusiškas sunkvežimis)…

Pripuolusi prie sunkvežimio, Močiutė vikriai įkišo po pasmerktųjų sumestais ryšuliukais duoną, ir paragino mane atsitraukti į šalį: „Kad netrukdytume kraugeriams…“ – tyliai pasakė pasilenkusi.

Stribai atstatę šautuvus iš kambario išvarė dvi verkiančias šeimos moteris: motiną ir marčią, iš baimės ir šalčio drebėdami išbalę lyg šešėliai paskui jas verkdami slinko užsimiegoję trys vaikiukai, o paskui juos du stribai, įsitvėrę už pažastų žeme vilko paralyžiuotą senąjį šios gražios sodybos šeimininką. Močiutė lyg pabaidyta kurapka, pripuolė prie vieno iš stribų ir verkdama barėsi:

– Budeliai jūs prakeikti, ką darote, kuo jums nusikalto tas senas paralyžiuotas žmogus?! Jurgeli, bijok Dievo, kur tavo sąžinė? Kaip tave šventa žemė nešioja?! Ar užmiršai, kad Senasis tave maitino, paskolos ant bargo duodavo. Būtum badu padvėsęs…

Stribas, pavadintas Jurgiu, nieko neatsakė: su savo draugu, budeliu, nutempė senuką prie palūtarkos, ir įsviedė jį į sunkvežimį.

Nubaus juos Dievas, tikrai nubaus už tokius žvėriškus darbus… – visą kelią grįžtant atgal verkė Močiutė, o aš giliai sukrėstoje širdelėje linkėjau, kad tai išsipildytų: Dievas paimtų didelę skaudžią rykštę ir stribus, tempusius paralyžiuotąjį, skaudžiai išplaktų.

Dabar, kai išgirstu, naujos emigrantės, stribo anūkės, aiškinimą šveicarams, apie savo socialistinio darbo ir tautos „didvyrį“ senelį, idėjinį komunistą, pokaryje kūrusį pažangią Lietuvą: kolchozus, naikinusį buržuazinius nacionalistus ir pikčiausiu priešu laikiusį katalikų bažnyčią – suima silpnumas…

…Tą pavasario rytą nuo žiedų putojo Močiutės sodas: obelų, kriaušių ir slyvų žieduose dūzgė bitės. Rytuose netrukus turėjo pasirodyti ugninis saulės diskas, o mudvi su Močiute stovėjome, giliai palindusios po žydinčios kriaušės šakomis, ir stebėjome, kas vyksta Močiutės sūnaus Juozo Petrylos kieme, nes vidurnaktį, kai aš giliai miegojau, stribai įsibrovę į dėdės Juozo namą, sulaipino visą šeimą į palūtarką ir nurūko…

Sunkvežimis jau buvo išvežęs visą Petrylų šeimą, o dabar stribai – energingieji kolchozų kūrėjai – vėl sugrįžo atgal ir viską krovė į palūtarką: kas geriausia grobė sau, o kas atliko nuo jų – išvertė į kurią nors nusavintą ūkininko daržinę besikuriančiam Polimų „Kelio į komunizmą“ kolchozui.

Dabar abi stebėjome, kaip stribai nešė baldus, dėdienės stakles su pusiau nuausta lietuviškomis tulpėmis raštuota lovatiese, rūbus, patalus, pagalves – viską, kas daug metų tarnavo dievobaimingai, tvarkingai lietuvių patriotų šeimai, dabar priskirtai pavojingai buržuazinių nacionalistų klasei, įrašytai į pavojingiausių socializmo priešų sąrašus ir pasmerktai sunaikinimui: sušalti ir badu mirti Sibire…

Stribai visą turtą sviedė į palūtarką, kuri stovėjo prie namo sienos, įklimpusi tiesiai į margaspalvių primulių ir rūtų lysvę, o ant žydinčio jazminų krūmo tūpė juodų aštrių palūtarkos dūmų debesys.

Per pečius permestais šautuvais, pagiringais, pykčio iškreiptais veidais stribai iš tvarto išvarė juodmargę karvę, veršiuką, kuriam vakar dėdė Juozas, nusivedęs mane į tvartą leido paglostyti galvytę, išvarė tris avis, dvi kiaules, kurias Močiutė pavadino gražuoliais bekoniukais, tris dideles žąsis, į maišus kišo klaikiai iš baimės kudakuojančias vištas.

 Veršiuką pavadinsime „Astra“, – vakar pakomentavo dėdė, ir paklausė, ar man patinka toks vardas. – Labai gražus! – šokinėdama iš džiaugsmo pritariau dėdei Juozui.

Mamos broliai: Juozas ir Stasys buvo patys gražiausi mano vaikystės vyrai: aukšti, dailiai sportiškai sudėti, visada geros nuotaikos, linksmi ir energingi. Jauni sumanūs Lietuvos kaimo ūkininkai: blaivūs, tvarkingi, labai darbštūs ir nagingi: patys susimeistravo savo namus, galėjo pasitaisyti vežimus, ūkio padargus, nusivyti pančius, pasikaustyti arklius. Gaila, negalėjau jais pasidžiaugti. Dėdė Juozas Sibire po kelių metų mirė badu.

Kai vienas stribas į palūtarką įmetė dailiais ornamentais dėdės Juozo sumeistrautą jauniausios mano pusseserės Bronytės lovytę – abi pakraupome.

– Kaip gaila, kad Bronytė daugiau neturės savo lovytės, – šluostydama į Močiutės prijuostę ašaras kūkčiojau aš. – kur ji miegos?.. – Širdis plyšta, kaip gaila Bronytės. Ji tokia maža, jautri, silpna – neišlaikys Sibiro šalčių, – raudojo Močiutė.

Naktį, kai pradėjo smarkiai loti Petrylų šuo, kuris dabar, stribų nušautas, kruvinas gulėjo prie būdos, Močiutė atsikėlė, ir su kepalu šviežios duonos bėgo atsisveikinti… Kaimas labiausiai bijojo žiauriojo, prasigėrusio tinginio idėjinio komunisto ir kolchozų kūrėjo stribo Koronskio (tikroji jo pavardė buvo kita, bet kaimiečiai pakeitę pavardės šaknį, vadino Koronskiu, nuo žodžio: koravoti – kankinti). Šitas kraugerys labiausiai įsiteikė sovietų valdžiai: tapo ištikimu enkavėdistų pastumdėliu, tikrų lietuvių-patriotų žudiku. Jam net paminklą Žemaitijos miestelio aikštėje buvo pastatę. Nors eidami pro šalį žmonės ant paminklo atsikrenkštę nusispjaudavo, tačiau tai jo palikuonims netrukdė turėti pirmenybes, sėkmingai tarnauti sovietiniame režime penkis dešimtmečius, o stribų vaikai ir anūkai ir šiandien visiems nurodinėja, ką galima, ar ko negalima rašyti Lietuvos istorijoje.

– Dabar tas brudas žmogžudys alkoholikas Koronskis gulės kaip bajoras, užsiklojęs Petrylienės patalais, – pamačiusi, kaip jis tempia į palūtarką baltus lyg pusnis Petrylienės iš rinktinių žąsų pūkų pasiūtus patalus, kūkčiodama komentavo Močiutė.

– Stebuklas, kaip atkuto tas bolševikas Koronskis – prisiėdęs pasivogtų lašinių ir dešrų, apsirengęs svetimais rūbais ir batais, mosuoja visiems po nosimis šautuvu… – pritarė prie mūsų atskubėjusi kaimynė Mosteikienė.

Tą naktį vyresniąją šeimos dukrą Stefutę Močiutė spėjo aprengti savo kailiniais, o mažąją Bronytę suvyniojo į savo pačios iš avies vilnos siūlų numegztą didelę lyg laivo burės skarą… Taip ir išvažiavo iš gražiosios savo sodybos visa mano mylimo dėdės Juozo šeima ilgiems pažeminimų ir kančių gulago metams į Sibiro platybes.

Mudviem su Močiute parūpo dar vienas Petrylų šeimos narys – Teofilė, kuri mokėsi Raseinių gimnazijoje ir gyveno pas sąžiningus lietuvius Petravičius, Tankistų gatvėje… Ištremdami šeimas į Sibirą, stribai stengėsi surinkti visus jų narius, todėl palūtarka užsuko į Raseinių Tankistų gatvę paimti gimnazistės Teofilės. Pamačiusi sunkvežimį su raudančia Petrylų šeima, supratingoji Petravičienė, pradarė iš sodo pusės langą, išlaipino Teofilę, pasakė: Bėk ir pasislėpk kapinėse!, o tada atidarė stribų daužomas duris ir pasakė, kad Teofilė anksti išėjo pėsčia į Polimus pas tėvus. Stribai atgal į Polimus nevažiavo… Taip Teofilė viena tempė skaudaus likimo vežimą sovietinėje Lietuvoje.

…Kai su stribų pasigrobtu Petrylų šeimos turtu palūtarka išsuko iš kiemo, abi su Močiute išlindome iš po kriaušės šakų ir užėjome pasižiūrėti, kaip atrodo išniekinti dėdės Juozo namai. Tik perlipus per slenkstį, dešinėje pusėje prie sienos išskėstomis kojomis, išsidraikiusiais plaukais gulėjo mylimiausioji Bronytės lėlė Agota.

– Tikriausia tas kraugerys Koronskis išplėšęs iš Bronytės rankyčių Agotėlę tėškė į sieną. Bronytė lėlę pasiguldydavo į savo lovytę, o vidurnaktį prižadinta, matyt, norėjo ją pasiimti kartu. Budeliui nesudrebėjo ranka atimti iš kūdikio paskutinę jos brangenybę, – kūkčiojo Močiutė.

– Aš taip noriu pažaisti su Bronytės Agotėle. – ištiesiau rankas į Močiutės glėbyje laikomą nuo žemės pakeltą lėlę.

– Agota liks kaip brangus mano anūkėlės Atminimas. Su ATMINIMAIS žaisti negalima, – paaiškino Močiutė.

Ji parnešė Agotėlę namo, užkišo už svetainėje stovinčios spintelės stiklo ir tvirtai uždarė dureles. Per stiklą galėjau su Agotėle kasdieną pasikalbėti, bet nežaisti… Brangiais Atminimais žaisti negalima.

Savo sodybos puoselėjimui dėdės Juozo šeima skyrė ypatingą dėmesį. Apie stiklines gonkas, pačio Juozo subudavotas, bujojo alyvos ir jazminai, iš šonų lankstytų vytelių tvorele aptvertas žydėjo tulpių, lelijų, rūtų, pinavijų, nasturtų, narcizų darželis, apdėliotas kalkėmis nubaltintais akmenukais. Šiaurinė sodybos pusė buvo apsodinta medžiais, tankiais aviečių, putinų, lazdynų krūmais. Tą rytą kažkuriame iš jų garsiai suokė lakštingala, kurios giesmė į Sibiro ledynus vežamų jau nepasiekė. Nudundėjus palūtarkai, graudi tyla įsiviešpatavo sodyboje lyg kapinėse.

– Bus ramu iki tol, kol į šią sodybą susikraustys kokia nors alkoholikų bolševikų stribų šeima ir viską nugyvens: pavers dilgėlynais ir purvynais. – nežinau, kaip aš išgyvensiu tokią kaimynystę, – dūsavo Močiutė.

…Kito, mamos brolio Stanislovo Petrylos likimas buvo panašus. Dėdė Stasys buvo gražiai įsikūręs Šilutės rajone, netoli Nemuno, kol vieną naktį stribų gauja įsakė per trumpą laiką susikrauti mantą ir išgabeno į Sibirą, į Irkutsko srities Nizneudinsko rajoną. Stasio sūnus, mano pusbrolis Benadukas buvo gimnazistas, Stasiukas 12 metų, tik po kojos operacijos vos su ramentais bevelkantis žeme skaudamą koją, Sofija visai mažutė, ant mamos kelių. Namuose tuo metu nebuvo Levuko 15 metų mano pusbroliuko – jį tėvas buvo išsiuntęs už keliolikos kilometrų į malūną, kur reikėdavo ilgai palaukti eilėse, kol sumaldavo. Enkavėdistai labai skubėjo, todėl nutarė Levuko nelaukti, ir tą nusikaltėlį supakuoti kitą dieną, kai iš malūno sugrįš.

Kitos dienos rytą stribų gauja vėl sugrįžo, verkiantį Levuką nugabeno į Naujosios Vilnios geležinkelio stotį, įmetė į jam nepažįstamų tremtinių vagoną net nesusimąstę, kad jis atplėštas nuo šeimos, be maisto ir be rūbų. Taip pusiau badaudamas, po kąsnį gaudamas iš vagono lietuvių, jis pasiekė Sibiro Altajaus kraštą. Ten buvo apgyvendintas barake, išvarytas į darbus kartu su suaugusiais tremtiniais. Levuko odisėja tęsėsi porą metų, kol pats per gimines susirado Sibiro taigoje pražūčiai išmestą savo šeimą.

Vyriausioji Mamos sesuo Ona buvo ne tik labai graži ir sveika mergina, bet turėjo nepaprastų talentų: audė, verpė, siuvosi rūbus, mezgė, siuvinėjo, kepė skanią ruginę duoną, pyragus, tortus, veisė ir augino įvairiausias gėles… Nenuostabu, kad ją sau į žmonas nusižiūrėjo kilmingas orus Žemaitijos bajoras dvarininkas Čapkauskas. Ją vedęs gyrėsi, kad jo sumanioji Onutė dainuodama ir juokaudama gali lengvai ir puikiai atlikti mažiausiai dviejų samdytų tarnaičių pareigas… Kilmingajam bajorui rūpėjo dvaro ūkį išvystyti iki pavyzdingiausio visoje Žemaitijoje: pradėjo naudoti pažangią sėjomainą, skyrė lėšų neturtingų šeimų talentingiems vaikams įgyti profesijas, pirko geriausius žemdirbystei vystyti reikmenis, augino puikius žirgus, kuriuos pats kasdieną šepečiais iššukuodavo, ir eiklieji žirgai blizgėjo lyg nulakuoti.

Dvarininko Čapkausko šeimos istorija klasikinė Lietuvos pažangių ūkininkų socializmo būdais sužlugdytų ir išniekintų šeimų istorija… Rusams okupavus Lietuvą, ir prasidėjus trėmimams į Sibirą, dvarininkas mirė nuo širdies infarkto. Pokariniai trėmimai vyriausią sūnų Miroslavą Čapkauską, talentingą studentą, privertė palikti Tėvynę, kur Kanadoje, tapo žinomu vertėju (vertė net į 7 pasaulio kalbas!), ir su savo operos soliste žmona Gina Capkas sėkmingai darbavosi lietuviškos kultūros sklaidos baruose.

Dvarininko žmona Onutė su jauniausia paaugle dukra Onyte 1946 metais buvo ištremtos į Krasnojarsko kraštą, ir vos gyvos, po Stalino mirties, sugrįžo, bet tik iš tolo galėjo pasižiūrėti į jų šeimai jau nepriklausantį apleistą, iki stogo dilgėlėmis apžėlusį, net kelių pažangos Lietuvos kūrėjų girtuoklių šeimų apgyvendintą buvusį savo dvarą.

Dvarininko Čapkausko kaimynai pasakodavo, kad iš buvusių dvaro eikliųjų žirgų, vėjo perpučiamose kolchozo daržinėse laikomų net žiemą spaudžiant -30 laipsnių šalčio ir badu nukankintų, liko tik pusdvėsių kuinų skeletai, kurie, klupdami vagose, jau net plūgo nebepatempdavo…

Nekaltų piliečių, Lietuvos ūkininkų elito, trėmimas į Sibirą nėra slaptų faktų demaskavimas, ir atgimusioje Lietuvoje turi būti visur paviešintas, kaip oficiali sovietiniame režime genocido smurtą iškentėjusios Tautos istorijos dalis. Okupuotoje Lietuvoje, 28 metus dirbau mokytojos darbą, žinau socrežimo būdus: kasmet privalėjome siuntinėti auklėtinius pas tą patį stribą užrašyti jo prisiminimus, kaip jis kūrė pažangią tarybinę Lietuvą. Tokios užduotys man, ir mano patriotiškai nusiteikusiems kolegoms būdavo pačios šlykščiausios, bet joms pasipriešinus – reiškė nusibaigti psichiatrinėje ar kalėjime.

Įdomu, kiek dėmesio skirta šiandienos švietimo programose, kad moksleivis užrašytų tremtinių ir partizanų (ar jų palikuonių) prisiminimus, parašytų jautrų rašinį?.. Kas turi pasirūpinti, kad dabartinis moksleivis atskirtų STRIBO sąvokos prasmę nuo laisvės kovotojo PARTIZANO nuopelnų išsilaisvinimo kovoje?

Paskutinius dešimtmečius gerai susipažinau ir su kita savo Tautos dalimi – priverstinę tremtį išgyvenusių išeivių likimais. Į jų teisiškai įkurtų bendruomenių vietą atsisėdusios naujos sovietinės veiklos idėjomis tebegyvenančios emigrantės stengiasi kuo greičiau sugriauti išeivijos veiklos prieš okupaciją vertybes, palaidoti išeivijos atmintį, kad iškeltų ir parodytų savo sovietinėje veikloje nusiaustą idėjų menkavertiškumą.

Nejaugi tikrasis tautinis/istorinis auklėjimas, viską pavadinant tikrais vardais, dar vis lieka utopija, lyg šauksmas tyruose?

(Apie trėmimus plačiau galima pasiskaityti J. Survilaitės biografinėje apybraižoje „Likimo užkodavimas“, Lietuvos Rašytojų rašytojų sąjungos leidykla, 2015.)

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , .
Screenshot_2020-08-04 Redaguoti puslapį ‹ Alkas lt — WordPress
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: