D. Razauskas: „Pagonybės“ niekuomet niekur pasaulyje nėra buvę (39)

dr. Dainius Razauskas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

dr. Dainius Razauskas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Humanitarinių mokslų daktaras, mitologijos tyrinėtojas Dainius Razauskas sako, jog senojo tikėjimo tradicija ,,Romuvos“ bendruomenėje Lietuvoje nėra „rekonstruojama“ ar „mėgdžiojama“ – tai natūrali mūsų protevių religijos tąsa, giliai įsišaknijusi baltų sąmonėje. „Kas imasi ne paviršutiniškai mėgdžioti, o pažinti, tas savaime ją (tradiciją – aut. past.) tęsia. Seno ąžuolo nereikia drožti – jis pats sudygsta iš žemėn kritusios ir pavasario sulaukusios gilės. O ta gilė – tai gyvas sąmoningumas, nubudusi gyva sąmonė, suleidusi dėmesio šaknis į pernykščius lapus ir trūnėsius“, – į klausimą apie tai, ar įmanoma sugrąžinti senąją religiją, atsakė Lietuvos baltų tikėjimo bendruomenės „Romuva“ Garbės vaidila D. Razauskas.

– Esate mitologijos tyrinėtojas, humanitarinių mokslų daktaras. Dėl nuopelnų Lietuvos baltų tikėjimo bendruomenei „Romuva“ Jums buvo suteiktas Garbės vaidilos vardas. Kodėl savo gyvenimą paskyrėte šios srities tyrinėjimui? Ką Jums reiškia pagonybė, senųjų dievų panteonas? Ar tai domina Jus tik kaip mokslininką, tyrinėtoją, o gal tai yra ir tikėjimo (pasaulėjautos) atrama Jums pačiam?

– Nemanau, kad galėtų taip būti, kad žmogus viena dirba ir mąsto – diena po dienos, visą gyvenimą, o jo pasaulėjauta, ar veikiau pasaulėvoka, pasaulėžiūra – kažkur kitur. Jei taip, tai žmogus ligonis, skilusios sąmonės, arba dirba visai nemielą, ne savo darbą, kurio nekenčia. Visa mano religijotyra ir mitotyra kilo iš vieno vienintelio Klausimo, sunkiai ištariamo žodžiais. Ir iki šiol manau, dabar jau giliai esu tuo tikras, kad šis neištariamas Klausimas yra svarbesnis už visus dalinius atsakymus, kuriais ilgainiui aplimpa. Dėl labai paprastos priežasties: šis Klausimas – tai gyva sąmonė, gyvas sąmoningumas čia ir dabar, kuris kaip deimantinis grąžtas prasigręžia pro visus sustingusius, užšalusius, užkietėjusius atsakymus, su kokiais tik žmogaus sąmonė susiduria. Klausimas – tai pats gyvas žmogus, gyva dvasia, o atsakymai – tarsi peraugę nukarpyti nagai. Bet koks atsakymas yra daiktas (tarkime, vidinis daiktas), stebinys, o gyva sąmonė – stebėtojas, ji nuolat Klausia.

Vienas ar kitas „tikėjimas“ – visuomet tam tikrų atsakymų sistema, kurios, tarsi luošys ramento, griebiasi gyva savimi pačia nepajėgusi patikėti sąmonė. Todėl iš esmės tai netgi nėra tikėjimas. Veikiau visai priešingai – netikėjimas. Nes vienintelis dalykas, kuriuo sąmonė iš tikrųjų gali patikėti arba nepatikėti, tai ji pati. Savimi pačia nepajėgusi patikėti sąmonė kaip tik ir griebiasi „tikėjimo“, kad turėtų ko laikytis įsikabinusi, įbedusi akis į savo „tikėjimą“ lyg vinį į sieną. Tai ne „tikėjimas“, o nesubrendėlių arba dvasios neįgaliųjų vežimėlis. Norint patį save įtikinti tokiu apsišauktu „tikėjimu“, būtina į jį „atversti“ kitus (tiksliau, priversti per visokius gąsdinimus ir gundymus). Ir kuo daugiau „atversi“, tuo pačiam atrodys įtikimiau. Siekiant suvilioti kitus, reikia savo „tikėjimą“ pristatyti kaip „patį patį“, o visas kitas pasaulėžiūras ir pasaulėjautas – kaip prastesnes, nevykusias, niekam tikusias. Taip ir atsiranda „pagonybė“ – kaip visa, kas nėra „pats geriausias vienintelis tikras MANO tikėjimas“. Objektyviai tokio dalyko kaip „pagonybė“ nėra ir išvis niekuomet niekur pasaulyje nėra buvę, apie tai neseniai jau yra tekę kalbėti.

– Ką Jums, kaip mokslininkui, reiškia tai, jog Jūsų tyrinėjamos religijos išpažinėjai įvertino Jūsų nuopelnus suteikdami Jums Garbės vaidilos vardą?

– Na, žmogui džiugu, kai pavyksta šį tą nuveikti ir kiti tai įvertina. Kas to nėra patyręs, iš visos širdies patariu pamėginti.

– Šiais laikais dažnai kalbame apie toleranciją. Kaip manote, kodėl praėjusių metų birželį senovės baltų religinei bendrijai „Romuva“ valstybės pripažinimas nebuvo suteiktas, nors ši bendrija Lietuvoje turi gilias tradicijas?

– Matote, kalbėti apie toleranciją ir toleruoti – ne tas pat. Taip pat kalbėti apie pagarbą – ir gerbti. Kalbėti apie meilę – ir mylėti. Kalbama šiaip jau visai kitais tikslais. Kalbama norint pasisavinti, priskirti sau, pasikabinti sau dar vieną medalį. Štai ant mano sutanos „meilės“ medalis, štai „pagarbos“ medalis, štai „tolerancijos“ medalis – visi įmanomi medaliai! Mylėti, gerbti ar bent toleruoti visai nė nerūpi, tokio tikslo nėra ir niekada nebuvo. Iš tikrųjų toleruojama tik tai, ko nepajėgiama sunaikinti, o sunaikinti šiaip jau reikėtų viską, kas tik nėra tasai MANO „tikėjimas“. Visus „pagonis“.

Tiesa, pati „Romuvos“ bendruomenė neturi tokių jau gilių tradicijų, tačiau su kaupu jos įdirbis pakankamas, kad būtų pripažinta, ir to gana. Ji tik atstovauja praamžei senajai tradicijai. Aš tai suprantu kaip savotišką sodą ar darželį, kuriame galima kai ką užauginti, pavyzdžiui, ąžuolą. Žinoma, tai ne tas pats senas ąžuolas, kuris buvo piktų įsibrovėlių nukirstas, bet iš tos pačios gilės. Todėl šia prasme vis dėlto tas pats. Bet svarbiausia leisti jam augti. Šiaip jau gyvam ąžuolui kažkieno pripažinimas ar nepripažinimas – antraeilis dalykas. Nebent kaip tvorelė aplinkui su užrašu, kad medis saugomas valstybės. Svarbiausia, kad jis gyvas, ir kirsk nekirtęs, o vis tiek pavasarį išleis želmenį. Nes tai pačios gyvybės želmuo. Net ją apsėdęs ir pakandęs parazitas negali jos visai nudaigoti, nes tada mirtų ir pats.

– Svarstant romuviečių klausimą Seime, pripažinimui didelę įtaką turėjo Lietuvos vyskupų kreipimasis. Prieš kelis šimtus metų būtent dėl krikščionių bažnyčios veiklos buvo sunaikinti paskutiniai pagonys. Nejaugi dar vis tebesame priešai? Kur glūdi šios priešpriešos šaknys? Ar ši problema tebėra aktuali, kad net XXI-ame amžiuje dėl romuviečių bendrijos įteisinimo atvirai reaguoja aukštieji bažnyčios vadovai?

– Tai, ką aš manau, tiesiai šviesiai baisu pasakyti, o jums bus baisu išgirsti. O aš manau, kad krikščionybėje nuo pat susidūrimo su ja įsikūnijo neapykanta Lietuvai ir lietuvybei, lietuviškumui. Pradžioj iš vokiečių ir rusų (stačiatikių) pusės, paskui iš lenkų, o galiausiai šia neapykanta Lietuvai persiėmė patys lietuviai krikščionys. Siekiant sušvelninti šią nuožmią neapykantą pačiam sau, buvo sukurptas „krikščioniškos Lietuvos“ vaizdinys, iš pradžių kone visai betautės, rusėniškos ar lenkiškos (LDK), paskui, tarpukariu – jau tautinės. Visai taip pat Lietuvą okupavę Sovietai kūrė „Tarybų Lietuvą“, vadovaudamiesi principu – socialistinis turinys, tautinė forma. Taip ir „krikščioniškoje Lietuvoje“ nėra ar bent jau privalo nebūti jokio lietuviško turinio – vien tautinė forma. Tie patys privalomieji krikščioniški stabai, tik leista juos savaip išsidrožti. O tai jau lietuviško liaudies meno tradicija! Liaudiškasis pamaldumas!

Iš tikrųjų, iš dvasinių organizacijų Lietuvai atstovauja ar bent jau stengiasi atstovauti vienintelė „Romuva“. Sakau – iš organizacijų, nes pavienių neorganizuotų lietuvių, tikiuosi, dar yra likę daugiau… Deja, taikos tikėtis sunku. Manau, kad jei tik galėtų, krikščionys Lietuvą sunaikintų nedelsiant, dabar pat, vėl užleistų Lenkijai (nes Rusija dabar viešai nepopuliari), ir pirmieji tai padarytų savi išdavikai.

– Kodėl pasisakiusiems ,,prieš“ buvo taip svarbu, kad baltų tikėjimas nebūtų tolygus kitoms, Lietuvoje legaliai veikiančioms religinėms bendrijoms?

– Dėl labai paprastos priežasties: nes jie tų „baltų“ – t. y. lietuvių ir latvių, drauge su kitomis, jau išnaikintomis tautomis – iš visos savo perkreiptos širdies nekenčia. Dėl to ir su Latvija vertų draugiškų santykių užmegzti nepavyksta: mat „tikėjimas“ truputį skiriasi!

dr. Dainius Razauskas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

dr. Dainius Razauskas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

– Kaip manote, ar romuviai, kurių veikla buvo ypač svarbi mūsų tautinės savimonės formavimuisi sovietmečiu, sulauks lygiaverčio pripažinimo, kaip ir kitos Lietuvoje esančios religinės bendruomenės?

– Jeigu žmonėse nubus Lietuvos dvasia, tada sulauks. O jeigu nenubus – tada nesulauks, nes nebebus nei kam jo sulaukti, nei kam suteikti.

– Kokia Baltų tikėjimo bendruomenių padėtis yra mums giminiškoje Latvijoje? Ar Baltų tikėjimo bendruomenės Latvijoje yra įteisintos?

– Taip, latvių dievturiai (oficialiai Latvijos dievturių sandrauga) yra pripažįstami nuo tarpukario, jau apie 100 metų.

– O kokia neopagoniškųjų tikėjimų teisinė padėtis kitose Europos šalyse? Ar yra daug senųjų tikėjimų išpažinėjų? Ar daugėja žmonių, atsigręžiančių į savo šaknis? Ar šis procesas kaip nors kinta, pulsuoja? Ar pokyčiai susiję su politine, ekonomine šalies (ar šalių) situacija?

– O, tai mokslinio darbo vertas klausimas! Siūlau jį užduoti kam nors kitam, pavyzdžiui, Lietuvos religijotyrininkų draugijos pirmininkei dr. Mildai Ališauskienei. Iš savo pusės – tik sudrausčiau nuo „pagonybės“ ir ypač „neopagonybės“ terminų. Romuviai patys savęs „pagonimis“ nevadina, o vis dėlto terpiami į „neopagonių“ lentyną. Tai ne mokslinis terminas, o krikščioniška ideologema, už kurios nėra nieko daugiau, tik savimeilė, savisvarba ir visų kitų niekinimas.

– Nuo mažens girdime apie pagonybę, kaip apie protėvių religiją, tačiau kritikai sako, jog rekonstruoti šio senojo tikėjimo neįmanoma, nes šventraščių nebuvo, o rašytiniai šaltiniai apie tikėjimą –  neišlikę. Tačiau romuviečiai turi savo žynius, rengia apeigas. Kaip manote Jūs, ar galima sugrąžinti senąją religiją?

– Matote, nieko seno sugrąžinti nėra įmanoma. Viskas be paliovos gimsta ir miršta, miršta ir (at)gimsta. Senas nukirstas ąžuolas jau supuvo. Jeigu kas norį jį „rekonstruoti“, t. y. atstatyti, tai, geriausiu atveju, išeis tik iš kito, dabartinio nupjauto ąžuolo išdrožtas stulpas. Tokia „rekonstrukcija“ yra juokinga: tai kaip žaisti indėnus: kad ir kaip įsijausi, įsitrauksi, apsitaisysi visas kutosais ir plunksnomis, vis tikru indėnu netapsi! Kaip tik šitaip, beje, elgiasi krikščionybė, tai būdinga „tikro krikščionio“ būsena: be paliovos iš paskutiniųjų sprausti savo sielą į iš anksto sukurptą jai Prokrusto lovą, ir kuo labiau netelpa, tuo atkakliau, įnirtingiau. Tikrų dalykų nereikia „rekonstruoti“, kaip nereikia „rekonstruoti“ pačios tikrovės. Ją reikia pažinti. Nuolat, be paliovos. Kaip tas pradžioje minėtas Klausimas. Gyvas sąmoningumas, kuriam nereikia teisintis. Vos tik prasimerkia gyvas sąmoningumas, visa tikrovė iškart čia.

Tada galima ką tik nori išsiaiškinti, atskleisti, pažinti, tik tai jokia „rekonstrukcija“, nebent mokslinė. Gyvas būties pažinimas ir drauge ankstesnių jos pažinimo lyčių pažinimas, einantis koja kojon. Juk pats žodis žynys reiškia, kad senosios tradicijos dvasininkams svarbiausia buvo pažinimas ir žinojimas, pagal tai jie ir tapo taip pavadinti. Taigi, kas imasi ne paviršutiniškai mėgdžioti, o pažinti, tas savaime ją tęsia. Seno ąžuolo nereikia drožti – jis pats sudygsta iš žemėn kritusios ir pavasario sulaukusios gilės. O ta gilė – tai gyvas sąmoningumas, nubudusi gyva sąmonė, suleidusi dėmesio šaknis į pernykščius lapus ir trūnėsius.

– Kokius skirtumus kaip tyrinėtojas įžvelgiate tarp senųjų pagonių papročių ir dabartinių, neopagonių, papročių?

– Na, papročiai visuomet kažkiek skiriasi, nuolatos kinta. Net kai darote tai, ką esate papratęs, neišvengiamai darote tai jau bent kiek kitaip. Ta proga atkreipčiau dėmesį į pačius žodžius paprotys, paprasti. Tai tos pačios šaknies žodžiai kaip protas, suprasti. O tai ir yra svarbiausia: kai nubunda protas, paprotys darosi antraeilis. Svarbiausia – gyvas sąmoningumas, nepažabojamas ir neužgniaužiamas Klausimas. Aštrus kaip kalavijas priešui ir gydantis kaip chirurgo skalpelis ligoniui.

– Kokią prasmę žmogui turi šventės, jų pasikartojimo ciklai, ritmika? Ar šiuolaikinis, XXI – ojo amžiaus žmogaus švenčių šventimo būdas turi bendrumo su tuo, kaip šventes švęsdavo mūsų protėviai?

– Šventės esmę irgi atskleidžia pats žodis: švęsti – tai daryti šventa. Kaip niekinti reiškia daryti, kad ten, kur buvo kažkas svarbaus ir prasmingo, neliktų nieko, lygiai taip ir priešingai: šventinti, švęsti reiškia daryti, kad ten, kur viskas atrodė beprasmiška, rastųsi kažkas prasminga ir šventa. Todėl tikra šventė – tai prasmės steigimas ir palaikymas. Beje, prasmė – irgi tos pačios šaknies žodis kaip suprasti, protas ir paprotys. Tikra paprotinė šventė arba šventinis paprotys – tai šventos prasmės steigimas ir palaikymas. Jeigu šventė paprotina, jei po šventės gyvenimas prasmingesnis – tai tikra paprotinė šventė.

– Kokius pagoniškus papročius, ženklus, apeigas perėmėme, bet pamiršome jų kilmę?

– „Pagoniškų“ – jokių. O šiaip – visus. Daug jų, apsėstų krikščionybės, bet vos tik prisimename ir atpažįstame jų kilmę, jie iškart sugrįžta. Pavyzdžiui, Kalėdos – naujos saulės nukalimo, naujos Šviesos gimimo šventė. Juk istorinio Kristaus, jei toks ir buvo, gimtadienis nėra žinomas, ant Kalėdų jis tapo užteptas vėliau. Ir taip toliau su visais kitais papročiais, išskyrus nebent kelias smulkmenas.

– Šiais laikais dažnai kalbama apie kultūrų nusavinimą. Populiaru nešioti baltiškų tikėjimų simboliais papuoštus papuošalus, drabužius, perdainuoti senąsias dainas. Štai JAV, indėniškų simbolių, talismanų dėvėjimas, laikomas nepagarba tikriesiems indėnams. Kaip Jūs vertinate baltiškų simbolių naudojimą, dažnai nežinant jų reikšmės?

– Viena vertus, tai tam tikra estetika, stilius. Asmeniškai man vadinamasis „baltiškas“ stilius gana artimas, tiesiog estetiškai. (Ypač kai paaiškėjo, kad I tūkstantmečio viduryje baltai mėgo indigo spalvos apdarus, taigi, tos pačios spalvos kaip džinsai.) Antra vertus, estetika neišvengiamai teigia tam tikrą pasaulėjautą, kad ir nesąmoningai. O atskirų simbolių reikšmės – tai jau sąmoningų tyrimų klausimas. Ant tų simbolių jų reikšmė neparašyta, todėl galima ilgai ginčytis. Simbolis apskritai nėra ženklas su viena nustatyta sutartine reikšme, jo gal ir paskirtis – ne tiek teikti atsakymus, kiek kelti klausimus. Pasakyčiau netgi – kelti Klausimą. Žadinti sąmoningumą.

– Ar Jūs pats tikite simbolių galia? Ar jėgą, kurią tikime ženklus turint, jiems suteikiame mes patys? O gal tam tikri ženklai iš tiesų skleidžia apsaugą?

– Ženklas nuo simbolio kaip tik tuo ir skiriasi, kad ženklui reikšmę suteikiame mes patys, o simbolio  reikšmę tegalime pažinti ir atpažinti, ir ne vieną. Žinoma, tiek ženklai, tiek simboliai turi jėgos. Pavyzdžiui, šviesoforo ženklai: raudona, geltona, žalia. Jeigu žinai, kuri spalva ką reiškia, sankryžoje gali išlikti gyvas. Argi ne apsauga, ne jėga? Žodis ženklas yra žinoti šaknies, vadinasi, pagal patį pavadinimą jis mena tam tikrą žinojimą, o žinojimas – jėga. Visos žmonijos technologinės galios remiasi žinojimu, kuris visas yra įrašytas į tam tikrus ženklus ir itin sudėtingas ženklų sistemas, kaip rašto ženklai, matematikos, fizikos ženklai ir t. t. Visi jie sutartiniai.

Simbolio galia kiek kitokia ir kitaip pasireiškia. Simbolis visuomet prašosi interpretuojamas, suprantamas ir perprantamas, ir tuo savaime žadina protą, sąmoningumą. O sąmoningumas ir protas – tai pati svarbiausia, branduolinė, esminė žmogaus galia. Tikėjimas čia niekuo dėtas, tai reikia suprasti. Žinoma, kad suprastumei, turi pasitikėti protu, gyvu sąmoningumu. Tai ir yra tikrasis tikėjimas. Tik kai jo pritrūksta, griebiamasi visokių „tikėjimų“. Jis – ir pagrindinė apsauga, tiek žmogaus, tiek tautos.

Dainius Razauskas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Dainius Razauskas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

– Pagonybė glaudžiai susijusi su gamta. Kaip Jūs vertinate dabartinius gamtos pokyčius: klimato kaitą, taršą, vandens ir kitų gamtos išteklių mažėjimą. Ar tai svarbu Lietuvos pagonių bendruomenei?

– Visi mes gyvename mus supančiame pasaulyje, su visais savo „tikėjimais“ ir be jų. O mus supantį pasaulį sudaro dviejų rūšių daiktai: vieni jame yra savaime, o kiti – pagaminti žmogaus. Gamta mes paprastai vadiname tuos daiktus, kurie yra savaime. Bet atidžiau įsižiūrėję pamatytume, kad ir žmogaus pagaminti daiktai yra pagaminti iš tų, kurie prieš tai buvo savaime. Šia prasme gamta – tai visas mus supantis išorinis pasaulis. Taip pat mūsų vidinį pasaulį sudaro mūsų pačių sugalvotos ar iš kitų perimtos mintys ir visa tai, kas nuo mūsų nepriklauso, į ką mes su visomis savo mintimis remiamės – mūsų prigimtis. O atidžiau įsižiūrėję į savo mintis pastebėtume, kad visos jos tėra įvairaus sąmoningumo prigimties apraiškos. Beje, gamtą ir prigimtį daugelyje kalbų reiškia vienas žodis, pradedant lotynų natūra. Šia plačiausia prasme gamta yra viskas, tiek išorėje, tiek viduje. Taip suprasta gamta – tai tiesiog tikrovės sinonimas. Tad tikrasis klausimas – koks mūsų santykis su tikrove?

Iš esmės čia galimos dvi priešingos laikysenos: viena – kliautis tikrove ir ją pažinti, kita – tikrove nepasitikėti ir ją prievartauti. Pastaroji laikysena vidiniame pasaulyje reiškiasi kaip vienoks ar kitoks „tikėjimas“, vienokių ar kitokių išankstinių teiginių sistema, iš visų jėgų primetama tikrovei. Atsakymų sistema, kuriais užgniaužiamas Klausimas. O išoriniame pasaulyje ši laikysena pasireiškia per technologinį smurtą: man nesvarbu, kas yra savaime, svarbus tik mano išankstinis „projektas“, kurį aš per jėgą spaudžiu, diegiu, grūdu tikrovėn.

Vadinamasis „tikėjimas“ iš tikrųjų ir yra toksai išankstinis „projektas“, skirtas per prievartą įgrūsti tikrovėn. Savaime kyla atitinkami lytiniai vaizdiniai, skirtingi santykiai tarp vyro ir moters. Kaip jums atrodo vyras, kuriam moteris tėra „gamtos išteklių“ šaltinis ir priemonė gaminti į save panašius? Parversti ant žemės, pritrėkšti buldozeriu ir įgrūsti savo sėklos „projektą“? Vadinamasis patriarchatas. Arba priešingas kraštutinumas – sentimentalus infantilas, peraugęs vaikas, atsiprašinėjantis Motinos Žemės, kad negali jos suarti, užsėti ir taip padaryti vaisingą? Matriarchatas. Santykis tarp vyro ir moters simboliškai yra panašus į proto santykį su savo prigimtimi, su tikrove. Pradžioje vaiko protas visai nepajėgus su ja dorotis. Paskui jis šiaip ne taip iš jos glėbio ištrūksta, įsikabinęs kokio nors „tikėjimo“, bet tebėra toks silpnas, kad vos liovęsis prievartauti, tuoj pat vėl suglemba ir ima inkštauti. Tikroji pusiausvyra – tai iš visų „tikėjimų“ šarvų išsirengęs nuogas sąmoningumas. Nepridengtas gyvas dėmesys. Atviras Klausimas, pajėgus be paliovos veisti atsakymus, bet nė viename iš jų neįstringantis. Jeigu norite – nepaliaujama meilė. Tik nepamirštant, jog kalbėjimas apie meilę jos niekada neatstos…

Kategorijos: Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Religija, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , .

39 komentarai

  1. Dainius:

    Jeigu jau apie tai, kad “paganus” buvo bendras kitatikių – ne krikščionių pavadinimas, tokiu atveju manau nereikėtų apeiti ir pavadinimo “Vytis” nebuvimo temos. Be to ir šventoji Romuva, buvo vadinama dar ir kitaip – iš to ir tikrasis kitas “Vyčių” pavadinimas.

  2. Lamatas:

    Labai viską gadina autorės primygtinis pagonių termino brukimas. Netgi po ispėjimo apie jo netinkamumo šioje temoje. Kaip visada tai esmės slėpimas. Lietuviškai verčiamas kaip stabmeldžiai. Tada ir išlenda pas ką tie stabai- skulptūros, šventieji, paveikslai, relikvijos(pirštai, šonkauliai ir panašiai). Štai ir tenka slėptis už pagonių termino……gal kepurė dega?

  3. Tadas:

    Kol gyvas mužikas, chamas, bydlo, tol Lt bus suduva..

  4. Gediminas Martišius:

    Gamtmeldiška, “pagoniška” pasaulėjauta jau yra suformavusi mūsų tapatybę. Nuo jos niekur niekada nepabėgsime, gerbiamieji. O pajuokaujant, kas yra tapatybė, D. Razauskas,viename interviu aptardamas tapatybę su J. Vaiškūnu, pasakė – pati yra žmona, vadinasi, tapatybė yra tos pačios žmonos turėjimas. Pasijutau kaip niekad tapatus esąs…

  5. Pajūrietis:

    Citatos iš Vikipedijos. „Pagonys – monoteistinių judaizmo, krikščionybės ir islamo religijų atstovų naudojamas terminas, apibūdinantis neabraominių (ypač, ikikrikščioniškųjų ir ikislaminių) religijų atstovus.“ „Šis žodis yra kilęs iš lotyniško paganus – reiškiančio kaimietis, daugiausia naudotas senovėje, kuomet Romos imperijoje įvesta krikščionybė, kaip valstybinė religija. Ilgainiui viduramžiais šis žodis įgijo menkinamąją reikšmę, susijusią su socialiniu žmonių pasiskirstymu.“ „Judaizme pagonimis (gojim) buvo vadinami visi negarbinantys žydų dievo. Pasaulyje įsigalėjus krikščionybei visi nekrikščionys buvo vadinami Biblijoje esančiu lotynišku žodžiu gentilis (pagonys).“

  6. Vilius:

    “Ta proga atkreipčiau dėmesį į pačius žodžius paprotys, paprasti. Tai tos pačios šaknies žodžiai kaip protas, suprasti.”

    Taip. Pridursiu (gal pravers?) – latviškai “prast” reiškia dar ir ‘mokėti, sugebėti“.

  7. Kęstutis:

    Dainius ne tik Romuvos Garbės Vaidila, jis taip pat pati tikriausia Lietuvos garbė ir sąžinė, eilinį kartą pagarba… Geri atsakymai ir paaiškinimai…

  8. Nutylėjimas:

    Per LRTušlę rodė latvių filmuką. Pasirodo ir vergų turėjome ir ožius aukodavome ir dar kažką aukojome. Ar Romuva paaukoja kokį ožį? Turime vieną tokį labai garbingą.

    • Žemyna:

      Kieno jis gamybos? Ar lydėjo jį pvz., D.R. komentaras? Ar mūsų moksleiviai būtent tokią istoriją įsikals? Juk jiems įdomiau ir svarbiau, ką svetimi į galvas kiša.

    • Kitas praeivis:

      Katalikai “šventus avinėlį aukoja ” musulmonai Ramadano pabaigoje avinus viešai skerdžia aukai . O tai kas čia blogo , ritualo metu ožį paskersti ? Tokia praktiška auka , nebrangi. Ožkos pirmi gyvūnai prijaukinti mėsai žmogaus. Religijos vienas pagrindinių požymių – ritualas. Na ir iki katalikybės , mūsų protėviai kažin ar buvo vegetarai ?
      Vieni alpsta nuo kraujo , kiti atsipalaiduoja skerstadami gyvulį . Na kaime , skerdžius visada gerbiamas buvo . Lietuvoje skerdyklose privalomas skerdimas tik gal 20 metų. O taip visa Lietuva kiemuose skersdavo.

      • Pajūrietis:

        Iš Biblijos:

        “Iš 24 Ir jis pasiuntė jaunus vyrus iš Izraelio vaikų, kurie aukojo deginamąsias aukas ir jaučius kaip padėkos auką Viešpačiui. Mozė ėmė pusę aukojamųjų gyvulių kraujo ir supylė į dubenis, o kitą pusę iššlakstė ant aukuro. Po to jis, paėmęs sandoros knygą, tautai girdint, perskaitė. Jie sakė: „Visa, ką Viešpats įsakė, vykdysime ir būsime klusnūs“. Tada Mozė ėmė kraujo ir, šlakstydamas jį ant tautos, tarė: „Štai kraujas sandoros, kurią Viešpats padarė su jumis šiais žodžiais“. Tada užkopė Mozė, Aaronas, Nadabas, Abihuvas ir septyniasdešimt Izraelio vyresniųjų. Ir jie matė Izraelio Dievą: po Jo kojomis buvo tarsi grindinys iš safyro akmens, tarsi skaidrus dangus. Ir Jis nekėlė savo rankos prieš Izraelio vaikų vyresniuosius. Jie matė Dievą, valgė ir gėrė.“

        Ar štai būtent apie tai sukurs filmuką ir parodys jį vaikams?

      • Tvankstas:

        Augau kaime, tai 12 metų berniukai tiesiog lenktyniaudavo, kas pirmiau paršą paskers savo kieme. Nukirsti galvą gaidžiui ar vištai buvo vertinama kaip smulkmena – gėda būdavo pasisakyti, kad tokiais niekais užsiimi.
        ‘Koks tu Lietuvos karys, kaip tu priešą nukausi, jei net paršo nesugebi paskersti ?’ – tokius paerzinimus sakydavo tėvai sūnums, kaimynai, mes patys vienas kitam.

        • ŽEMAITIS:

          Taip pat užaugau kaime, tačiau mano laikais jau tokių dalykų nebuvo. Nuo mūsų vaikų tėvai slpačia skersdavo gyvulius (pvz., kaiules).
          Ir tai yra primityvus ir tikrai žmogaus nepuošiantis dalykas. Kaip ir medžioklė.

          • Tvankstas:

            Matote, augau keletas km nuo J. Lukšos – Daumanto žūties vietos, mūsų krašte vyko labai aršios partizanų kovos, daugybė kauniečių jose dalyvavo, Veiveriuose prie kelio ant kalnelio buvo guldomi nukauti partizanai, žmonėse augo ir išliko didžiulė neapykanta sovietijai, be to, tas kraštas yra vienas iš židinių (Mokytojų seminarija iki 1915 m.) atkuriant 1918.02.16 Lietuvą, davęs daugybę įžymių žmonių, ypatingų patriotų, švietimo ir mokslo aura tvyrojusi žmonėse, laisvos Lietuvos siekis buvo ypatingas.

            • ŽEMAITIS:

              Mano tėviškė taip pat krašte, kur aktyviai veikė partizanai. Jau esu rašęs – ir giminaičių tarpe jų būta, o seneliai buvo partizanų globėjai (karts nuo karto jų vienkiemyje nakvodavo partizanai).
              Tačiau gal jau žmones gerokai buvo viską pamiršę, pasikeitė kartos, sovietmečio pati pabaiga, “kolūkinis” mentalitetas. Mano tėvai ir tuomet buvo pakankamai patriotiški (be abejo, tai slėpė) ir inteligentiški. Tad vengė vaikams rodyti tokius dalykus, kaip gyvulių skerdimas. Net patys to vengdavo – prašydavo, kad kas paskerstų. kaimuose sovietmečio gale ir atkurtos Nepriklausomos Lietuvos pradžioje tai buvo įprasta praktika. Skerdiką kviesdavo net iš gretimo kaimo, nes mūsų kaime tai gebančio daryti nebuvo. Dabar iš viso situacija kardinaliai pasikeitė – niekas gyvulių nelaiko. Net kaimo žmonės mėsą dažnai perka turguje arba parduotuvėje.
              Jei anksčiau kaimynai pykdavosi, dėl žolės kikvienoje palukėje, net ten, kur ji prasta ir nepatogu pjauti (pvz., melioracijos griovių šlaituose). Kiekvienas žemės lopinėlis buvo nušienautas. Tai dabar niekam žolės (net nupjautos!) nereikia. Pvz., nušienavau tėvų sodybos sodą, išdžiovinau žolę, sudėjau juos į kupsčius. Nuėjau pas vieną kaimyną, po to – pas kitą – “ar nereikia šieno”. Net padėčiau atvežti. Ne, niekam nereikia, nes karvių niekas nebeaugina. Tad viską sutempiau sodo gale į krūvą ir palikau kompostui. Vis išeitis. Bet neverta – kitą kart nupjovęs paliskiu tiesiog lauke, negrėbsiu. Tad štai kaip viskas keičiasi…

              Nors, be abejo, suprantu, kad kitose Lietuvos vietose buvo gal ir kitaip. Ypač – jei kalbėti apie šiek tiek ankstyvesnius laikus.

      • ŽEMAITIS:

        Apgailėtina, kai religija reikalauja realios gyvulio aukos…
        Tokia tuomet ten ir “religija”… Nepateisinu.

          • Kęstutis:

            Todėl, kad Papua Naujojoje Gvinėjoje irgi buvo toks paprotinis tikėjimas, kai buvo labai prasminga nužudyti kito kaimo gyventoją ir jį suvalgyti. Dabar jau ir tenai tai atgyvena, lygiai taip pat ir bet koks gyvulių aukojimas – atgyvena. Paprotys, kaip Dainius aiškino “iš proto” vadinasi elgtis reikia visur ir visada protingai, o ne kaip bepročiams – “taip darė mano tėvai ir seneliai…” Taip darė nes tada kažkada buvo prasminga, dabar jau beprasmiška… Tam žmogui ir duotas protas, kad kiekvieną savo žingsnį apmąstyt…

            • Kitas praeivis:

              Papua Gvinėjoje kanibalizmas buvo paplitęs todėl, kad žmogiena, vienas iš baltymų šaltinių, o ne paprotys. Didesni gyvūnai jau senai išnaikinti ir suvalgyti, ankštiniai augalai : pupos, žirniai ir tt ten neaugo.
              Po trijų keturių dienų bado, bet kuris rašantis šioje diskusijoje tikrai žmogienos neatsisakytų. Ar tai būtų naujas paprotys? Istorija, ne kartą tai įrodė.

          • ŽEMAITIS:

            Dievas yra Visata – t.y., viskas. Ir Jam jokių aukų nereikia.

  9. albertas:

    Gerai, kad romuviečiai nenori visam laikui prisirinkti kažkokių tai pažiūrų, bet eina toliau kartu su gamtos pažinimu. Pavyzdys. Kaip rašė istorikas Motiejus Stryjkovskis, senovėje tarp birželio vidurio ir liepos vidurio mergaitės eidavo į pievas, pilnas žydinčių gėlių, šokdavo ratelius, kartodamos Lado, Lado. Mes šiandien jau nežinome kas buvo tas (toji) Lado, kokias galias jam priskirdavo. Ir nereikia to, svarbu, kad mus apima panašūs pojūčiai, gėlių lauke. Intuicija ir tuomet ir dabar pasako, kad matome kažką svarbaus, vykstančio gamtoje (Nijolė Laurinkienė).

  10. PER DAUGELĮ TŪKSTANTMEČIŲ, LIETUVIAI TURĖJO ĮVAIRIUS VARDUS! Mahatma
    Gandis Antanui Poškai sakė: – LIETUVIAI – ARIJAI! Herodotas lietuvius vadino – SKITAIS!
    8-me tūkstantmetyje pr.m.e. einant, per KINIJĄ, mūsų protėvių VALDOVAI- vadinami DI-DŽIŪNAIS!
    ŽENGDAMI per VAKARŲ EUROPĄ, mūsų protėviai pagimdė – – KELTUS (Nuo liet. – keltis- persikelti!). Daėję iki SVIETO GALO – Lietuviai pagimdė GALUS! Anglijoje – aptikę ANGLĮ – tapo ANGLAIS!
    Nuo 4-jo m.e. šimtmečio, Romos Imperatoriui Konstantinui I, RYTŲ EUROPAI (LIETUVAI) paskelbus Kryžiaus karą, GIMĖ SLAVAI ( NUO Liet. – ŠLOVĖ), Taip visoje EUROPOJE gimė SLAVAI!
    Tačiau niekur ir niekada LIETUVIAI NEBUVO VADINAMI PAGONIMIS!!!!
    Mūsų laikais atgimstantys GAMTATIKIAI – yra arčiau, kadaise, buvusių KRIVIŲ, kurie per tūkstantmečius stebėdavo gamtoje vykstančius GEOFIZINIUS PROCESUS, kurie PASAULIUI PALIKO epus “ILIADĄ” ir “ODISĖJĄ”.

    • Tvankstas:

      Slavai yra iš ‘sakalyba’ (saqaliba – užrašė arabas Ibn- Fadlan’as, kelionės aprašyme Volgos upe 922 metais) – taip buvo gaudomi žmonės, įvykdę nuodėmę ar nusikaltimą ir tinkami tik parduoti vergijon, negalėdavo pasislėpti nuo sakalo akių, nes nuo šunų galima perbridus ar perplaukus upę ar ežerą.
      Pirmiausia 5 amžiuje graikai užrašė kaip ‘sklabenos’, dgs. ‘sklabenoi’, vėliau trupėjo ir trupėjo iki ‘slavas’ lietuviškai ar ‘slaviškai’ naujai sukurtoje Metodijaus 860-863 m. dirbtinėje ‘slavų’ kalboje.

  11. Tvankstas:

    Dėkingas D. Razauskui už mintis apie niekada nebuvusią ‘pagonybę’.
    Tą patį daug metų mintijau.

  12. ŽEMAITIS:

    Be abejo, “pagonybė” – yra įžeidžiantis terminas, todėl nevartotinas.

    Tuo tarpu apie prigimtinius baltų tikėjimus (būtent – ne religiją, o tikėjimus – nes jie nebuvo “sunorminti”) reiktų kalbėti daugiskaitoje. Nes kiekvienai genčiai buvo būdingi gana skirtingi (kartais – net lavbai besiskiriantys) papročiai, o iš čia – ir tikėjimai. Tikėtina, kad net skirtingose gentinėse (tiksliau – genčių sąjungos) teritorijose jie šiek tiek skyrėsi.
    Labai iliustratyvūs pavyzdžiau – Rytų Lietuvoje, taip pat Vidurio Lietuvoje (nuo Kauno iki dabart. Panevėžio) mirusieji maždaug nui kokio IV-V a. iki pat XIII a. buvo deginami (nedegintų apų iš esmės iš viso nerasta), tuo tarpu Sėloje, Žiemgaloje, Latgaloje niekada mirusiųjų nedegino. Žemaitija, Kuršas, Skalva – užima pereinamąją padėtį – pradėta teginti vėlai, o pvz., Žemaitijoje yra nedaug degintinių kapų, nes paprotys nepsėjo įsitvirtinti.
    Kitas iliustratyvus skirtumas – Rytų Lietuvoje (lietuviai) sudegintus mirusiuosius laidojo pilkapiuose, kitos gentys – plokštiniuose kapinynuose (kaip minėjau, vienur degino, kitur – ne).
    Trečias iliustratyvus faktas – žirgų kapai (Rytų Lietuvoje net atskiri jiems skirti pilkapiai, gausūs žirgų kapai Kauno apylinkėse (pvz., Marvelė), Nendrinių kapinynas ir tt. Žirgų aukos (galvos, kojos ir t.t.) raitelio kapuose Žemaitijoje ir Kurše. Ir iš viso jokių žirgų kūno dalių (nei kapų, nei aukų) nebuvimas Žiemgaloje, Sėloje, Latgaloje.
    Mitologijos, skirtingai nei archeologijos, praeities regioninius skirtumus gerokai sunkiau “apčiuopti”. Bet taip pat yra ryškių tikėjimo požymių. Ryškiausi – lyginant Rytų Lietuvą (mums geriausiai pažįstama forma), Žiemgalą (iš kurios iš esmės viską perėmė Latvių mitologija – pirmiausia tai motinos (Zemes mate, Meza Mate (Miškų Motina), Lauku Mate ir t.t.).
    Kuršių tikėjimuose dominuoja kosmologija (susiję su navigacija) ir pan.
    Be to, dabartiniai antropologiniai tradicinių kultūrų (Amazonijoje, Afrokoje, Borneo dajakų, Naujosios Gvinėjos papuasų ir kt.) tyrimai rodo, kad prigimtiniai tikėjimai įvairuoja nes atskirų bendruomenių lygmenyje. Na, to gal pas mus ir nebuvo (bent jau artefaktai rodo atskirų genčių (pvz., kuršių) kultūrinį tolygumą, tačiau tarpgentiniai skirtumai buvo, ir galimai – pakankamai ryškūs.
    Tad visą tai turime įvertinti. Ir tai – privalumas, iliustruojantis mūsų visuomenės TOLERANCIJĄ, CENTRALIZACIJOS IR RYŠKIŲ AUTORITETŲ NEBUVIMĄ,, savotišką NUOMONIŲ PLIURALIZMĄ IR INDIVIDUALIZMĄ, kurį galima įvardinti kaip savotišką to meto LIBERALUMĄ. Taigi, dar kartą pakarosiu, manau, svarbią įžvalgą – lietuviams (kaip ir latviams ir pan) būdingas SANTYKINAI DIDESNIS INDIVIDUALIZMAS IR LIBERALUMAS, KAS MUS GEROKAI KULTŪRIŠKIAI PRIARTINA PRIE GERMANIŠKOJO PASAULIO IR ATITOLINA NUO SLAVIŠKOJO. Be to, vertinant Viduramžių laikotarpį, Lietuva taip pat išsiskyrė iš bendro Europos konteksto, net ir nuo germaniškų tautų, gerokai DIDESNIU LIBERALUMU (ankstyva demokratija, renkamas monarchas ir t.t.). Ir šie bruožai, manau, buvo prigimtinio baltiško individualizmo ir vėlyvo krikščionybės įvedimo išsava. Ir tuo turėtume didžiuotis.

    Taigi, pasikartosiu: NE BALTŲ TIKĖJIMAS, O TIKĖJIMAI (DAUGISKAITA).

    • ExO:

      Taigi visur tas pats. Ir krikščionėje skirtumai didesni nei dauguma įsivaizduoja. Galima vadinti tikėjimais, tačiau toks reiškinys, kaip tikėjimas, užima daug platesnę sąvoką nei religijos. Žodžio vartojimas “jautrus kontekstui”.

  13. Kuo daugiau diskutuojančiųjų, tuo greičiau mes pažinsime savo SENIAUSIĄJĄ ir GARBINGIAUSIĄJĄ PRAEITĮ o vėliau IR DABARTĮ BEI ATEITĮ!!!
    Kas dėl slavų, tai jie gimė tiktai po 4-jo šimtmečio, kai Konstantinas I, Rytų Europai ( O tai reiškia – LIETUVAI) paskelbė KRYŽIAUS KARĄ! Pergalės prieš popiežių metų, mūsų kariai skanduodavo – ŠLOVĖ! Vėliau, viena, o gal ir kelios iš genčių ( O jų, anot KLAUDIJAUS PTOLEMĖJAUS, RYTŲ EUROPOJE, BUVO 61) atskilo ir tapo – SLAVAIS – ivano – VYČIAIS! !!!
    Žodžiu, Rusų lingvistai – Akademikai IVANOVAS ir TOPOROVAS, 1956 metais teigdami, kad RUSŲ KALBA YRA GIMUSI LIETUVIŲ KALBOS POKYČIO IŠDAVOJE, BUVO TEISUS!

  14. Lietuvos istorikai pademonstravo visišką neišmanymą Lietuvos ir Vakarų Europos praeities?! Jie net nežino, kad 7-me a.pr.m.e., RYTŲ EUROPOJE, ATŠALUS KLIMATUI, mūsų protėviai, masiškai kėlėsi į dabartinius Vakarus, kur PAGIMDĖ – KELTŲ (nuo liet.- keltis- persikelti), HOLŠTATO, LUZACIJOS, GALŲ, ANGLŲ KULTŪRAS! Gaila matyti ir griaudu girdėti, kaip mūsų vadinamieji “MOKSLININKAI”, lyg vaikai, stebisi “STEBŪKLAIS”, nenutokdami, kad JOS PAGIMDĖ JŲ PAČIŲ PROTĖVIAI!?!!

  15. albertas:

    sunku šiandien atspėti, kaip galvojo mūsų protėviai. Štai Daugavos pradžioje ir apie 20 km nuo jos 19 a. viduryje dar buvo minima vieta ‘Pranašų samanos’ (maždaug 3 x 1,5 km). Ką ir kaip sekėsi išpranašauti, neaptikau. Jei galėtume duoti šiandien keliems žmonėms kelerius metus stebėti šias samanas, ar maža ką jie nustatytų. O gal paaiškėtų, kad nieko ypatingo ten negalima pamatyti, toks pavadinimas kilo be pagrindo. Bet šiandien mus, žiūrint į vainikus, į kuriuos įpinti kuokšteliai samanų visai iš kitų vietų, apima pagarbos jausmas protėviams, bandžiusiems suprasti pasaulį.

  16. KAIP GALVOJO MŪSŲ PROTĖVIAI?
    Archeologė Marija Gimbutienė, mokslinėje disertacijoje, apie ALTAJŲ KRAŠTE buvusius KURGANUS, praneša, kad ŠIŲ PASAULIO STEBUKLŲ amžius siekė 8 tūkstančius metų!
    Beja, ALTAJŲ krašte, ŠIŲ KURGANŲ ( NUO LIETUVIŠKO – KUR? GANOSI ŽIRGAI?), būta 40! Tai buvo MŪSŲ PROTĖVIŲ RIKIŲ – VALDOVŲ POMIRTINĖS BŪVEINĖS!
    1955 metais MAN TEKO GARBĖ vieną jų atidenginėti! Darbui vadovavo Leningrado archeologijos prof. Sergėjus Ivanovičius Rudenko. Gausūs KURGANAI LIUDIJA, kad Altajų krašte, mūsų protėviai gyveno ne vieną TŪKSTANTMETĮ!
    Vėliau pasisekė nustatyti, kad mūsų protėviai LIETUVIAI, į šį kraštą buvo atvykę ir JAPONŲ SALŲ! Jie visą kelią orientavosi pagal SAULĘ! Kad patekti į ALTAJŲ kraštą, jiems teko įveikti HIMALAJŲ ir kitus KALNAGUBRIUS. Galiausiai protėviai paliko ir Altajų kalnyną! VISAME KELYJE iki ATLANTO VANDENYNO, PROTĖVIAI PALIKO GAUSIUS KURGANUS ir LUZACIJOS – HOLŠTATO – KELTŲ – GALŲ – ANGLŲ – KULTŪRAS!
    Tad spręskite, gerbiamieji, kokį KULTŪROS UŽTAISĄ TURĖJO MŪSŲ PROTĖVIAI!!!

  17. Mūsų gi laikais svarbiau žinoti : Ne KĄ GALVOJO MŪSŲ PROTĖVIAI? Bet: KĄ MES ŽINOME APIE NETOLIMĄJĄ ŽEMĖS ATEITĮ!
    ATEITIS LABAI AIŠKI: ” NUO 1500-jų metų, ŠIAURINIAME ŽEMĖS PUSRUTULYJE, PRASIDĖS UGNIES DIEVO “FAETONTO” METAI, KURIE TĘSIS IKI 3030- jų metų!”

  18. TENKA ATSIPRAŠYTI – NUO 2500-jų (ANOT MŪSŲ PROTĖVIŲ) ŠIAURINIAME ŽEMĖS PUSRUTULYJE, PRASIDĖS UGNIES DIEVO “FAETONTO” “VIEŠPATAVIMAS”!!

  19. Pajūrietis:

    Vertingos, įdomios, skatinančios mąstyti mintys. Ačiū.

  20. Paprastai kalbant:

    Pagonybė ir negali būti religija. Pasitelkime LOGIKA. Pagonybė yra tikėjimas gamta kaip zenitu? Gamta yra zenitas, viršūnė, Dievas. O kadangi gamta yra beribė, nuo atomų iki super novų, nuo roboto iki astralo ir dar ko mes nežinome. Vadinasi tikėjimas gamta negali būti susistemintas ir tapti religija, o jeigu kažkas pretenduoja i tai vadinasi tiki jau ne gamta, o kažkokiu primityviu konstruktu kuris tik pretenduoja susisteminti gamtą. bet niekada to nepadarys iki galo. Ir čia budizmas yra labiau pagonybė nei Romuva. Todėl jog budizmas palieka vietos ieškojimui ir atradimui daugiau nei kita kokia “religija”. Pagonybė-Gamtatikyba niekada netaps religija arba tai jau nebebus Pagonybė-Gamtatikyba. O tokios tikybos kaip Romuva ar Dievturiai ar Wicca yra tik relginės bendruomenės, populistai, kurie tik pretenduojua į Pagonis-Gamtatikius. Daugiau mažiau gal Kažkam ir pavyksta išbuti arti Gamtatikybos net praktikuojant religines praktikas, bet lygiai taip pat praktikuojantis katalikas gali buti arčiau Gamtatikybos nei koks Romuvis ar Wiccanas. Tas pats Elonas Muskas gali buti laaabai arti gamtatikybos.

  21. Paprastai kalbant:

    O kalbant apie žodį PAGAN, Tai jo kilmė yra visiškai garbinga. Esmė jog krikščionys šitą savoka taip išdergė, kad dabar internete ivedus PAGAN išmeta visokius satanistus. Žodžiu visiškai išderkta savoka. Bet Jeigu tarkim miestiečiai dergiasi iš kaimiečiu ar aš budamas kaimietis turiu bijoti save vadinti kaimiečiu vien del to jog ta savoka yra išjuokta?? Tada kad jausčiausi prieš kitus padoriau save vadinsiu Offgrideriu kokiu??? Čia kiekvieno pasirinkimas jeigu jums geda save vadinti pagonimis tai nevadinkit, man pavizdžiui visai ne gėda. Nelabai man idomu ir ka tie krikščionys pagalvos. Savoka istoriškai yra lygegriati gamtatikybai.

  22. VISA TAI KAS KAS ŽEMĖJE VYKO PRIEŠ 3000 metų, KARTOJASI MŪSŲ TŪKSTANTMETYJE!!!
    ĮDOMU TAI, KAD VISA TAI YRA PRANEŠAMA SENĄJAME TESTAMENTE!!
    TIKTAI BŪTINA GEBĖTI ĮMINTI MŪSŲ PROTĖVIAIS PALIKTA RAKTĄ – KODĄ!
    BEJA, VISI MŪSŲ PROTĖVIŲ ŠALTINIAI YRA UŽKODUOTI!!!!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: