VU mokslininkė: Plastikas kojų neturi ir negali pats nueiti ir užteršti mūsų aplinkos (0)

Per pasaulį ritasi vienkartinių plastiko gaminių draudimo banga | Pixabay nuotr.

Apie jau 100 metų žmonijai tarnaujančio plastiko sukeliamą aplinkos taršą kalbama nuolat – vykdomos socialinės akcijos, iniciatyvos, imamasi politinių ir teisinių veiksmų siekiant apriboti jo naudojimą. Tačiau Vilniaus universiteto (VU) Chemijos ir geomokslų fakulteto lektorė dr. Irena Vitkauskienė įsitikinusi – dėl aplinkos taršos kaltas ne plastikas, o visuomenės vartojimo įpročiai. Mokslininkė teigia, kad be plastiko nebūtume susidoroję ir su koronaviruso pandemija, ir pasakoja apie teigiamas plastiko savybes, lėmusias jo įsigalėjimą kasdieniame visuomenės gyvenime.

– Kodėl, Jūsų nuomone, plastikas tapo toks populiarus visame pasaulyje?

– Pramoninio plastiko era prasidėjo prieš 50, kai kuriose srityse prieš 80 metų. Plastiko populiarėjimo sėkmė nulemta to, kad jis pasižymi unikaliomis savybėmis: jis yra inertiškas (chemiškai neaktyvus, nereaguoja su kitomis medžiagomis), jo mechaninės savybės – tvirtumas, atsparumas, lengvumas, plastiškumas ir kietumas. Dėl to sintetinis plastikas turi labai daug pritaikymo sričių. Iš jo lengvai formuojami sudėtingų formų gaminiai, pats gamybos procesas ir plastikinių gaminių perdirbimas reikalauja palyginti nedaug energijos ir kitų išteklių.

– Ar tikrai plastikas taip smarkiai teršia aplinką?

– Mokslininkai apskaičiavo, kad jeigu mūsų įpročiai nepasikeis ir plastiko vartojimas nesumažės, 2050 m. vandenynuose plaukios daugiau plastikinių atliekų nei žuvų. Dėl to Europos Sąjunga (ES) priėmė direktyvą dėl vienkartinių plastikinių gaminių poveikio aplinkai sumažinimo. Joje numatyta, kokių vienkartinių plastikinių gaminių turėtų atsisakyti ES šalys iki 2021 m. Be to, siekiama, kad iki 2030 m. visi plastikiniai buteliai būtų gaminami naudojant ne mažiau kaip 30 proc. antrinės žaliavos, būtų užtikrintas jų surinkimas ir tolimesnis perdirbimas.

VU Chemijos ir geomokslų fakulteto lektorė dr. Irena Vitkauskienė | vu.lt nuotr.

Man asmeniškai nepatinka visuomenėje prigijęs posakis „plastikas teršia“. Plastikas kojų neturi ir negali pats nueiti ir užteršti mūsų aplinkos. Aplinką teršiame mes – vartotojai. Mes nesusimąstome apie tai, kaip panaudojame plastikines pakuotes, kaip jas rūšiuojame, surenkame, perdirbame – tai yra ta problemos dalis, apie kurią niekas nenori kalbėti. Situacija ypač sudėtinga neišsivysčiusiose šalyse ir šią problemą reikia spręsti – tačiau spendimai turi būti sisteminiai, apimantys visą tiekimo grandinę – nuo žaliavų gamintojų iki prekybos tinklų lentynų. Turi pasikeisti rinkodaros specialistų požiūris į kasdienio vartojimo prekių pakuotes, įvertinant kiekvienoje šalyje esančias atliekų tvarkymo infrastruktūras – siekis parduoti produktą neturi būti vienintelis. Turime atsikratyti įpročio naudoti perteklinę pakuotę.

– Susidariusi neigiama nuomonė apie plastiko gaminių vartojimą ir taršą. Kodėl būtent tokios pozicijos laikomasi viešojoje erdvėje?

– Neigiama nuomonė apie plastiką dažniausiai primetama būtent plastikinei pakuotei, nes tai mums visiems gerai pažįstamas kasdienis produktas. Tačiau norėtųsi, kad visuomenė apie plastiką mąstytų plačiau. Plastikas yra labai paplitusi medžiaga. Mes ryte atsikeliame nuo savo minkštos lovos, ant kurios yra elastinis putų poliuretano čiužinys, mes velkames poliesterinius drabužius, avime dirbtinės odos (poliuretano pagrindu pagamintus) batus, valome dantis plastikiniu šepetuku, žiūrime TV, naudojamės išmaniaisiais telefonais, važiuojame prabangiais, saugiais ir gerą garso izoliaciją turinčiais automobiliais ir t. t. Plastikas – tikrai unikali medžiaga, jis yra neatsiejama žmonijos technologinio vystymosi dalis ir užima reikšmingą vietą užtikrindamas aukštą komforto lygį mūsų kasdieniame gyvenime.

Visuomenėje labai daug kalbama apie plastiko taršą, tačiau apie problemos sprendimo būdą neužsimenama. Kad ir kokia pakuotė būtų – jos tinkamai nesurinkus, ji virs šiukšle ir terš mūsų aplinką. Net pakeitę visą plastiką kitomis medžiagomis – popieriumi, stiklu ar bioplastiku, mes nebūtinai pasirinksime geresnę alternatyvą. Reikia vertinti turimus resursus – popieriaus ir stiklo gamybai naudojami ištekliai (mediena ir smėlis) irgi yra riboti ir jo naudojimo didinimas taip pat gali turėti rimtų klimato atšilimą sukeliančių padarinių.

– Ar gamtos tarša – vienintelė priežastis, paskatinusi neigiamos nuomonės apie plastiko gaminius susidarymą?

– Dažniausiai taip. Nes, ko gero, mes nerasime daugiau informacijos apie plastiko kenksmingumą kitose srityse. Įrašę žodį plastikas informacijos paieškos sistemose, randame šio žodžio derinį su žodžiu tarša. Tai susiję su tuo, kad ne visose šalyse yra tinkamai išplėtota atliekų surinkimo ir perdirbimo infrastruktūra, būtent ten kaupiasi didžiuliai kiekiai plastikinių atliekų. Daugelyje šalių vis dar nėra depozito sistemos. Sukūrę tinkamą infrastruktūrą mes galime visiškai išvengti aplinkos užteršimo. Viskas, kas surenkama depozito sistemoje, turi savo paskirtį. Surenkamos žaliavos yra labai kokybiškos, švarios, puikiai tinka antriniam panaudojimui. Ir mes turim labai gerą pavyzdį Lietuvoje. Taisyklės turi būti vienodos visuose žemynuose, nes plastiko ribojimas vien tik ES pasaulinės problemos neišspręs.

– Kokių teigiamų plastiko vartojimo dalykų įžvelgiate?

– Atsiradus plastikui įvairiose srityse išaugo žmonių technologinės galimybės. Sukurti orlaiviai, kurie gali skristi į kosmosą, pasiektas didžiulis proveržis statybos, automobilių, tekstilės pramonėje, dėl jo gali veikti dirbtinis intelektas ir išmanieji įrenginiai. Plastikas – tai ne tik butelio formos neigiamas darinys vandenyne, tai daugybė kitų mus supančių daiktų.

– Ar į rinką ateinantis bioplastikas pakeis susiklosčiusią situaciją?

– Bioplastiko gamybai naudojami atsinaujinantys gamtos ištekliai (mediena, krakmolas, celiuliozė, cukrus), kurie pakeičia įprasto plastiko monomerus, gaunamus iš naftos. Chemiškai plastiko struktūra ir sudėtis lieka visiškai nepakitus – kinta tik procesas ir gamyboje naudojamos žaliavos. Tuo tarpu bioskalus plastikas esant tinkamoms sąlygoms gali suskilti iki organinių medžiagų per trumpą laiką. Tačiau šio plastiko privalumai dažniai pateikiami dviprasmiškai – ir dauguma vartotojų jį supranta kaip galimybę iš viso nerūšiuoti, traktuoja kaip trąšas dirvožemiui.

Pati asmeniškai tiek bioplastiką, tiek bioskalų plastiką vertinu skeptiškai dėl kelių priežasčių. Pirma, bioplastiko gamybai reikalingi gamtos ištekliai ir tai gali sukelti labai rimtų klimato atšilimo padarinių ne tik dėl to, kad padidės iškertamų medžių plotai ar gamybai bus naudojamos maisto medžiagos, bet ir dėl to, kad pramoniniai gamybiniai procesai yra daug sudėtingesni ir reikalauja daugiau energijos. Antra, bioskalaus plastiko paplitimas gali sukelti kur kas rimtesnių problemų. Jų patekimas į šiuo metu veikiančią plastikinių pakuočių surinkimo sistemą gali turėti dramatiškų padarinių ir sugadinti visą antrinės žaliavos surenkamą srautą. Bioskalaus plastiko šalininkai pamiršta paminėti, kad jam suirti reikalingos ypatingos sąlygos – tik pramoninio kompostavimo sąlygomis jis gali suirti iki nekenksmingų organinių medžiagų.

– Ar plastiko gaminiai padėjo žmonijai COVID-19 pandemijos akivaizdoje?

– Plastikas tikrai atlieka labai svarbų vaidmenį ištikus pasaulinei pandemijai dėl dviejų priežasčių. Pirma, visos medicininės apsaugos priemonės (kaukės, skydai, pirštinės), kiti medicininiai reikmenys, įranga – būtiniausios priemonės, galinčios apsaugoti žmogų, yra pagamintos iš plastiko. Pandemija sukėlė milžinišką šių prekių paklausą.

Antra, drastiškai pasikeitė vartotojų įpročiai. Teko pastebėti, kad tiek Lietuvoje, tiek užsienyje staigiai išaugo vienkartinių plastikinių pakuočių kiekiai (neoficialiais duomenimis, 200–300 proc.). Tai lėmė ne tik maisto išsinešimo ar pristatymo į namus įpročiai, bet ir padidėjusi kitų prekių el. prekyba. Taip pat padidėjo vienkartinių pakuočių paklausa maisto parduotuvėse, prekybos tinkluose, gamybos įmonėse, jų prireikė ne tik maistui pakuoti, bet ir higienos prekėms (muilui ir dezinfekciniam skysčiui) išpilstyti. Paradoksalu, bet nepaisant to, kad ant plastikinių paviršių virusas išgyvena ilgiausiai (iki 72 val.), plastiko poreikis pandemijos metu buvo didžiausias.

Atvirai pasakius, neįsivaizduoju, kaip pavyktų išgyventi pandemiją be plastiko ir kuo jį būtų galima pakeisti, todėl ES siekis uždrausti vienkartinę plastikinę pakuotę kelia nemažai klausimų ir pamąstymų. Kaip mes tvarkysimės su panašiomis situacijomis ateityje? Kokias alternatyvas pasirinksim? Ar tikrai tos alternatyvos bus geresnės ir saugesnės?

– Ar šiuolaikinėje visuomenėje įmanoma visiškai atsisakyti plastiko gaminių?

– Tikrai ne! Plastiko atsisakymas reikštų visos žmonijos pažangos sužlugdymą. Visuomenei tektų atsisakyti kasdienio gyvenimo komforto, o tai – sunkiai įsivaizduojama. Manau, šiandien mes turime vieningai prisiimti atsakomybę už savo vartotojiškus įpročius ir jų padarinius ir pasirinkti tinkamą būdą plastikinei pakuotei tvarkyti, pradedant nuo namų ūkių. Tad kiekvienas supakuotas gaminys turi turėti aiškią pakuotės rūšiavimo, surinkimo ir perdirbimo sistemą dar pačioje pradinėje produkto kūrimo stadijoje. Tada mes užtikrinsim plastiko ilgaamžiškumą jį atkurdami ir pakartotinai naudodami vis kitose srityse. Nuo taršos mus gali išgelbėti tik visuomenės švietimas ir besivystančių šalių rėmimas.