D. Razauskas apie lietuvių kalbos vertę (II) (video) (16)

dr. Dainius Razauskas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

dr. Dainius Razauskas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Kokia lietuvių kalbos vertė? Koks jos santykis su kitomis kalbomis? Kokią praeities kartų patirtį, pajautą, pasaulėžiūrą perteikia mums gimtoji kalba? Ar būdama labai sena mūsų kalba pajėgi tenkinti šiuolaikinio globalaus pasaulio žmogaus poreikius? Ar pakankamai skiriame dėmesio gimtosios kalbos puoselėjimui ir pažinimui? Ar mokame savo kalbą? O gal yra geresnių, pajėgesnių kalbų į kurias verta iškeisti savo protėvių kalbą?

Apie tai ir kitus dalykus Alkas.lt vyr. redaktorius Jonas Vaiškūnas kalbina mitologą, religijotyrininką, lietuvių kalbos dvasios puoselėtoją dr. Dainių Razauską.

srtrf-logo

Kategorijos: Alko radijas, Kalba, Kultūra, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , .

16 komentarų

  1. Kęstutis:

    Geras pokalbis, sveikas požiūris, ačiū… Nežinau ar Dainius skaitė, bet nuskambėjo kaip Karloso Kastanedos knygose apie mago Dono Chuano mokymą “kario kelias” – neriekaištingumas visur ir visada… O pati pokalbio pradžia tai labai priminė mano kelią, kai perdėtas žavėjimasis ir gilinimasis į rytų pasaulėžiūras atvedė namo… Matyt lietuviškumas pats savaime turi savyje taip vadinamo dzen budizmo, kai jo nereikią mokytis, nes jis ir taip tavo aplinkoje ir tavyje…

    • Eirimas:

      Dainius Kastenedos knygas moka puikiai, vos ne atmintinai. Tikrai daug pasisėmęs iš Don Chuano mokymo.
      Taip, airių kalba bando atgimti (geras pavyzdys – 19:30). Taip pat labai geras prieš tai ėjęs komentaras dėl „mirusios“ ir atgimusios ivrito (hebrajų) kalbos, ir kad kitų kalbų mokėjimas netrukdo būti sąmoningu gimtakalbiu. Taip, iš žydų yra ko pasimokyti. Čia yra puikūs argumentai, į dešimtuką.
      Taigi, mielas Jonai V., iš esmės reikia ne su W raide kovoti, bet savo pačių kalbinį-kultūrinį sąmoningumą ugdyti. Nei Mažvydui, nei Basanavičiui ta „negraži“ raidė nekliudė. Kaip ir mums nekliudo X raidė pavadinimuose Litexpo ar Maxima. Kadangi gyvenu 500 žingsnių nuo Vilniaus Rasų kapinių, puikiai suvokiu šią problemą, ir suprantu, kaip ją svarbu suvokti Lietuvos kultūros istorijos požiūriu.
      Ačiū Dainiui ir Jonui už įdomų, problemišką, turiningą pokalbį.

      • Žemyna:

        Dėl svetimų kalbų mokėjimo – pritariu: kuo daugiau moki, tuo atviresni tau vartai į (žinių) pasaulį. O kaip smagu išsidirbinėti liežuviu ir smegenim, kai pradedi sakinį FR, nuslysti į UA, tada DE ar EN ką įterpi (kas pagal skambesį tinka) ir užbaigi žemaitiška…
        BET SU SĄLYGA – pradėti nuo puikaus SAVO kalbos mokėjimo, nuo turtingo SAVO kalbos žodyno! Kai net mokytojai, tautos vedliai, Nacionalinio transliuotojo laidų vedėjai neranda lietuviškų žodžių pusei tariamo teksto, kai ne tarptautinius, o plikus angliškus visur kaišioja, o kitai pusei žodžių taiko EN kalbos prasmes ir tos kalbos taisykles, privalome išsikrapštyti ausis, gal pagaliau išgirsime vis garsiau grojantį pagrabinį dūdų orkestrą?!
        Tapsmas miesto robotais labai siaurina mūsų mąstymo+žodyno ribas. Šie du labai susiję tarpusavyje. O ar tai nebus taškas, kai pasuksime į involiuciją? Ar tarp tautos vedlių turime tokio mąsto politikų, kurie suvokia, kuo tai gresia kalbai ir tautai, kuriems tai rūpi? Ar telkia aplink save mokslo pajėgas, ieškančias kelių, kaip sustabdyti tautos smegenų degradaciją? Kad nebūtų jai lengva prakišti tokių ,,pažangių” minčių ir ,,išeičių iš atsilikimo” (atsilikimas = rašymas vis dar savo nacionaliniu raštu)…
        Dėl raidžių-kvyksių – tai ne ,,nacionalistinio, šovinistinio, fašistinio” ir pan. užsispyrimo reikalas. Visų pirma tai profesionalios, egzistencinius valstybės interesus atitinkančios raštvedybos reikalas. Pati pirmoji, ištyrus ,,komercinių pavardžių” klausimą, turėjo piestu stotis VSD. DEJA. O gal buvo užčiaupta? Nes, jei ir kitos valstybės pasektų latvių pavyzdžiu, ir atsisakytų KOMERCINĖS(!) abėcėlės, sugriautų GLOBALŲ pasų klastočių biznį. Keista, bet VRM surado konsultantų, kurie Skvernelį įtikino, jog QWyXintys pasai – labai gerai ir SAUGU.
        Kodėl negalima taip žaisti – tekstas ne vienai dienai.
        Gal pakaks to, kad
        – pavardė turi DU ORIGINALUS – garsinį ir rašytinį,
        – lotyniškos abėcėlės (ar jos pagrindu sudarytos) tik raidės vienodos, o tariamos jos taip skirtingai, kad beveik visos jos (išsk. porą) pasaulyje turi po 4-8 skambesio variantus! Taip pat ir žaviosios QWyXės,
        – yra tarptautinės teisės nustatyta, kada ir kaip rašomos piliečių pavardės. LT teisė to laikosi (išsk. protu nesuvokiamą įvykį Klaipėdoje – jei žurnalistė nepripainiojo ko savo straipsnyje)
        Pasas yra VALSTYBĖS dokumentas, išduodamas piliečiui. Pasas ne šiaip popierėlis, kurį padėsi ir užmirši, ar kuriuo dekoruosi butą, kad kiekvienas įėjęs matytų, kokia pažangi tavo pavardė – tai aktyviai dirbantis dokumentas. Ar tamsta įsivaizduojate darbuotojus, jų atsakomybę, kokiu būdu jiems TIKSLIAI nustatyti, kaip SKAMBA pavardės kiekviename iš šūsnies dokumentų, išduotų skirtingose valstybėse, nes juose, savaime aišku, nėra įrašo mūsų valstybine kalba, atspindinčia SKAMBESIO ORIGINALĄ? Juk absoliučiai vienodai rašomos pavardės net ir Europos šalyse skirtingai skamba, o jos visame pasaulyje pasklidusios, kur buvo kolonijos, kur naudojami lotyniški rašmenys!
        PILIETIS turi galvoti ir apie valstybės reikalus, drauge ieškoti visiems, ne tik jam asmeniškai PATINKANČIO sprendimo. Sprendimas, atitinkantis valstybės reikmes ir patenkinantis piliečio norą yra, juo jau keletą metų naudojasi latviai – DVIKALBIS pasas. Ten yra vietos ne tik komercinėms (su QWX) ar originalioms pavardėms, bet ir GARSINIAM jų originalui.
        Ar ne per daug metų trypčiojame su įvairiais kažkieno savanaudiškais ar ir blogesniais interesais, o egzistenciniai valstybės ir piliečiių reikalai vis dar kažkur dugne kepurnėjasi?

        • Eirimas:

          Ar Tu norėtum, kad valdžia Tau neleistų pase rašyti tos pačios pavardės, kuri objektyviai yra Tavo senelio antkapyje? Turbūt, būtum nelabai laiminga, jautumeisi nelaisva, priklausoma nuo valdžios malonės. Tai tokioje padėtyje atsiduria dalis Lietuvos piliečių, kurie save laiko lenkais ir kurių senelių kapai yra su w raide.
          Antra, daugiausia problemų turi turi lietuvės moterys, kurios yra ištekėjusios už užsieniečių, turinčių pavardėje ninėtas WXQ raides.
          Trečia, jeigu Litexpo pavadinime X yra, o žmogui tokią turėti draudžia įstatymas, tai išeina taip, kad mūrinis pastatas turi daugiau teisių, negu gyvas žmogus – pilietis.
          Ketvirta, mes rašome lotyniško pagrindo rašmenimis. Spaudos draudimo metais buvo draudžiama ne pati lietuvių kalba, bet rašyba LOTYNIŠKO pagrindo rašmenimis (graždanke rašyti lietuviškus tekstus buvo leidžiama). Taigi, draudimas naudoti tris lotyniškas raides tėra nesąmoninga XIX a. carinio spaudos draudimo tąsa.

          Taigi, kai kurių raidžių leidimas/draudimas rašyti esmiškai yra ne kalbos, bet žmogaus teisių klausimas.

          • Žemyna:

            Jei tik tamsta turite teisiškai galiojančius dokumentus (ne antkapius, atsiprašau labai*), galinčius patvirtinti, jog tamstos giminės nelietuviška pavardė NE OKUPACIJŲ laikais** buvo taip, o ne kitaip rašoma, taip ir bus parašyta. Jaudinatės be reikalo.
            Jei esame iš tiesų išsilavinę, ne tik diplomu dekoruoti, žinome, jog VISOS tautos, kol suformuodavo savo kalbai pritaikytas nacionalines abėcėles, naudojosi svetimomis – okupanto, lotyniška, mišria, papildydavo svetur nusižiūrėtomis raidėmis.*** Nes norėjo savo mintis, savo mokslo darbus gimtąja, ne svetima kalba užrašyti, todėl ,,za neimenijem gerbovych” rašė ,,na prostych”.**** Tokiomis raidėmis teko bet kokios paskirties tekstus ant bet ko rašyti. Todėl raidė W (ar kita) sename, pusiau lietuviškais rašmenimis tekste – anoks atradimas. Ir tai, kad svetimvardžiai tarpukariu oficialiuose tekstuose originaliai rašyti – irgi ne stebuklas, o taisyklė. Ir dabar taip rašoma, jei tam yra galiojantis teisinis pagrindas.
            Tačiau ką gali paaiškinti tiems, kas nesuvokia, jog pasas ar kt. asmens dokumentas ne ,,čia ir dabar”, ne jam vienam asmeniškai tarnauja, o visoms tarnyboms. Bent kiek realistiškiau mąstančiam paso turėtojui reiktų bent tiek suprasti, jog jo paties naudai, kad įrašai jo asm. dok-se būtų tiksliai tokie, kokie jo gimties liudijime, tėvų pasuose.
            Pasas ir atsakingai surašyti duomenys jame tik tol atrodo žaisliukas, turintis tenkinti savimeilę, kol vieną dieną ,,ištinka gyvenimas” ir prireikia, kad įrašai tamstos pase (jei jis liko sveikas) raidė į raidę sutaptų su įrašais visuose valstybės archyvuose (gimdymo namuose, CBAĮB, švietimo įstaigose, darbovietėse, brandos atestate, diplome, vairuotojo ir visuose kt. liudijimuose, draudimo bendrovėse ir t.t. ), bei su įrašais visų giminių dokumentuose… Jei taip yra – tamsta būsi laimės paukštis. Jei ne, jei kur nors kitokia raidelė pasipainios, ruošk, tamsta, piniginę ir imk metus atostogų, nes gali užtrukti įrodyti, kad tamsta esi tas, o ne kitas… O ir tamstos vaikams labai nenaudinga būtų, jei tamstos dokumentuose pavardė net vos viena raide skirtųsi.
            Gal ateis laikas, ir tapatybė bus ne pasais nustatoma, o kad ir DNR, genų žymeniu. Tada bus galima kasdien kitaip vadintis – Juk tai garsas, o DNR tyliai visas šaknis knisa 🙂 ?
            Na, o šiandien, patikėkite, ne tamsta vienas turite prosenelį su W raide. O kiek mūsų žmonių giminės pavardės visokių, ne vienos raidės pokyčių patyrė! Ir pavardės, ir statusai. Tik nesame tiek subudulėję, kad dėl to valstybę terorizuotume? Ir kuo ji apskritai dėta, kai dabar mums degte dega mūsų jaunimo neišprusimas, tautinio stuburo ,,lankstumas”?
            —————-
            * Apsilankykite kad ir pravoslavų kapinėse – pažiūrėkite, kiek ten lietuviškų pavardžių – ,,pataisytų” ir ne, užrašytų JŲ raidėmis. Ar ir jie turėtų šiandien sau į pasus nuo tų antkapių pavardes tomis raidėmis rašyti? Nes… ten taip buvo 🙂 Pvz., pase įrašai ΠΑБΕΡЖ – juk romantiška, ar ne? Ir kaip paslaptinga!
            ** Tai ne ultra radikalių patriotų litofcų išmįslas, tai Tarpt. Teisės reikalavimas!
            *** Na, o katalikų bažnyčiose krikštyti lietuviai (ir tamstos prosenelis?) registruoti taip, ,,kad Dievas perskaityt galėtų”, mat Jis, pagal ksiondzus, tik tą vieną lenkų kalbą tesuprato… Taigi, be W raidės neapsiėjo. Tačiau tose parapijose, kaip suprantate, okupanto primestas raštas naudotas… Beje, tamstos proseneliai gyveno tais laikais, kai jų niekas neklausė, kokias raides jų asmenvardžiuose įrašyti,o noras galėjo blogai baigtis net ir visai šeimai.
            **** O jei dar giliau nertume, jei pažiūrėtume, kaip baltų vardai kituose žemynuose buvo akmenyse iškalami? Būtų visai COOL, ar ne?

          • Žemyna:

            Beje, europinę ir sovietų teisinę raštvedybą giliai studijavau prieš daugybę dešimtmečių, taigi, turėjau laiko su mūsų ir kitų valstybių tapatybės, nuosavybės ir kt. dokumentais padirbėti, nagrinėti, spėjau ir su mūsų teisinės raštvedybos reikalais susipažinti, daugybę dokumentų perskaityti… Šiek tiek ir su abėcėlėmis esu susipažinusi. Kitaip nebūtų prileidę prie darbo… 🙁
            Pati ne sykį esu paaiškinusi, kaip NAUDINGIAU elgtis (užuot gaišus laiką keiksmams ir skundams) už užsieniečio ištekėti trokštančioms.
            Dėl tų trijų ,,komercinių raidžių” – jas įsitaisę turės su tuo susitaikyti, kad jie praranda pavardės garsinį originalą. Tokias pavardes kiekvienoje šalyje tars, kas kaip moka. Arba angliškai tars, nors ji su EN nieko bendro neturi.
            Dėl visokių Litexpo ir pan. Lotyniški arba jų pagrindu sulipdyti žodžiai ĮMONIŲ varduose leidžiami, kaip savotiška tarptaut. kalba. Visus atvejus, su kokiais susiduriama valstybėje su svetimvardžiais ir dokumentais esu išnagrinėjusi.

            • Eirimas:

              Mano pavardė – LDK kilmės, rusėniška (ne lietuviška) ir aš ją didžiuojuosi. Nes ji nurodo į šiek tiek didesnę kultūrinę erdvę, kuri niekaip neišsitenka dabartinėje etninėje Lietuvoje. Dabar ši pavardė randama Ukrainoje, Gudijoje, Lietuvoje ir Lenkijoje – taigi, visoje LDK ir ATR teritorijoje. Ir užrašoma ji gali būti įvairiai:
              Величка, Велiчкo, Velička, Wieliczka.

              • Tvankstas:

                “Mano pavardė – LDK kilmės, rusėniška (ne lietuviška) ir aš ją didžiuojuosi. … Величка, Велiчкo, Velička, Wieliczka.”
                Gerb. Eirimai, iki 860 m. iš viso nebuvo slavų kalbos, ji sukurta Metodijaus, padedant Kirilui, 860-863 m. ir panaudota Bulgarijos ir Moravijos karalysčių krikštui. Lietuviški žodžiai gausiai styro visose be išimties slavų kalbose.
                Lietuvių kalba yra pasaulio kalbų Motina. Taip ir slavų kalba tegalėjo išeiti iš lietuvių kalbos tarmių, ką V. Toporov skelbė. Tikrovėje, Metodijus sukūrė kaip esperanto kalbą, remdamasisi graikų, hebrajų kalbų žodžiais, o kadangi vietiniams naujatikiams labai trūko žodžių jų naujajam tikėjimui, tai naudojo savo prieškrikštinius žodžius ( akad. R. Katicic, prof. S. Bernštein).
                Dėl Jūsų pavardės Velička, tai suraskite veiksmažodį šiai pavardei, kad ir iš ‘velky, -j’, tada pratęsime pokalbį.
                Galiu užtikrinti, kad teliks ‘vilkti’ > ‘velkus’ /’valkus’ /’vilkus’.
                Bandykite mane nustebinti tuom, kad suklydau.
                Dėkoju iš anksto.

  2. mvasionis:

    Savo kalboje kiekviena tauta sukaupia ir išreiškia ilgaamžę patirtį, kaip gyvastingai išgyventi pasaulyje. Tokia nelygstama kiekvienos kalbos, taigi ir lietuvių kalbos, niekuo nepakeičiama vertė. Kiek moki kalbų, tiek gauni požiūrių į pasaulio begalybę, žinia, jeigu iš tikrųjų jas moki ir jeigu tau tos patirties prireiktų.
    Lietuvių kalboje slypi mūsų gyvastis, nes tik ji tobulai mus sujungia su Žemyna, su Tėvyne, taigi ir su gyvąja gysla, kaip lapą sujungia šaka su šaknimi. Be šio ryšio tampame nudžiūvusiu lapu, nešamu vėjų… Ačiū Dainiui, kad jis mums visa tai primena.

  3. Ėjau pro šalį:

    Dėkoju už jau ne pirmą puikų pokalbį. Jūs, Dainiau, esate pirmas mano gyvenime girdėtas žmogus taip blaiviai ir aiškiai mąstantis apie gimtąją kalbą.

  4. Ėjau pro šalį:

    O dabar atvirai paklausiu: kaip manote ar mūsuose yra ašis apie kurią galėtumėme kurti savo tapatybę? Jei jos nėra kas tada galėtų potencialiai ja tapti?

  5. Dainius Razauskas:

    Ji mūsyse, kai sakė vienas… Sąskambio teisėmis pasakyčiau, jog tai kiekvieno mūsų AŠis. Tačiau rasti ją galima tik ryžusis gyventi „su širdimi“, ar „pagal širdį“. Tai reiškia daryti svarbiausius sprendimus gyvenime kliaujantis ne išskaičiavimais ir nuomonėmis, o „širdimi“. Kas tai? Taip gyventi ir yra vienintelis būdas patirti. Kol žmogus įpratęs nuolatos išduoti savo širdį, jis nuo jos tik tols ir toldamas vis menkiau benuvoks. Be to, kas įpratęs išduoti savo širdį, tas išduos ir tėvynę – tai tos pačios būklės apraiška. Tad jei dar liko čia, kas nebijo adrenalino, – pirmyn. Pažadu, jau po pirmų kryžkelių švilps kaip naktį „britva“ greitį viršijant (–:

  6. Ėjau pro šalį:

    Dėkui už gražias mintis, Dainiau. Tačiau aš turėjau galvoje ne asmeninę, o tautinę tapatybę, tik turbūt ne visai aiškiai paklausiau. Kas mes esame kaip tauta, kokia mūsų paskirtis šiame pasaulyję, kur slypi mūsų tautos pagrindinė jėga bei kokia tiksliai yra mums skirta dieviškoji užmačia?
    Kalba yra labai svarbi mažos tautos išlikimui, gal net pati svarbiausia, tačiau ar jos pakanka, kad aplink ją telktųsi tauta? Žvelgiant iš dabarties taško, manau, kad ne. Virtimo politine tauta galimybė taip pat atrodo miglotai. Tapti Dievo tauta nėra nei menkiausių prielaidų, kažko panašaus į Amžinąjį Įstatymą irgi neturime. Priešingai, ir toliau dvasiškai sparčiai ritamės žemyn. Kas lieka? Apie ką galėtų burtis ši demoralizuota, kelrodes praradusi pakrikusi lietuvių minia? Koks šauklys galėtų ją pažadinti ir prikelti? Apskritai ar mumyse kaip tautoje dar liko gyvasties atgimimui?

    • Tvankstas:

      Kas lemta, tas atsitiks.
      Dar prieš tūkstantį metų Šventynė tekėjo per lietuviškai kalbančių angulių žemes, šiandien Schwentine teka per Kiel miestą Vokietijoje.
      Ar ko nors neteko ten gyvenantys žmonės, buvę ir danais, o šiandien vokiečiais ?
      Neteko tai, kad iškraipė savo praeitį, jos neatpažįsta žodžiuose, vietovardžiuose, prarado ir dvasinių turtų netekę turtingos kalbos.
      Medžiagiškai jie turtingi, tuo didžiuojasi.
      Tie, kurie dirba vardan lietuvių tautos labo, išlikimo turi susiprasti : jiems telikęs ‘Titanic’ kapitono Edward Smith likimas – ant kapitono tiltelio nugrimzti į šaltą Atlanto vandenyną.
      Kitaip negali tokie žmonės : taip išauklėti, taip išsiauklėję, metų metais dirbę savo darbą, būdami orūs, sąžiningi ir garbingi jie nebijo nugrimzti į Amžinybę, atlikę tai, kas buvo jų žmogiškoms jėgoms iki paskutinio atodūsio.

      • mvasionis:

        Kodėl taip tragiškai – NUGRIMSTI ? Neišnykom 500 metų kentę baudžiauninkų būklę, o iš tų užguitųjų perėmėme ir kalbą, ir sutartines, ir paprotyną (ekologiškiausią), ir daug kitų svarbių Žemėje išlikti būtinų žinių. Jų prireiks, jei žmonija norės išlikti, ji turės mokytis ir iš mūsų valstietiškosios patirties. Ji ir yra viena brangiausių ir tūkstantmečius atlaikiusių išgyvenimo BŪDŲ.

  7. Žemyna:

    Šiandienos ,,Kultūros savaitės” II d. tiek komentaro autorės Staponkutės (nuo 57:40), tiek filosofo mintys (1:12:30) tinka pamąstymams apie valstybę
    – lrt.lt/mediateka/irasas/2000114062/kulturos-savaite-apie-petro-dirgelos-kuryba-su-viliumi-bartninku-slemas-kaune-ir-bohema-klaipedoje

    VILNAI su KAŽIN apie Mindaugo karaliją:
    Filosofas Vilius Bartninkas ištraukė ir su dabarties aktualijomis susijusią dviprasmišką P. Dirgėlos mintį, jog, a) jei turėjom sukūrę karaliją, tai valstybingumas mumyse jau nesunaikinamas, BET: b) visai VISAI NESVARBU KALBA bei TAUTA, nes lietuviškumo idėja grįsta Mindaugo sukurta karalija (1:13:40), nes valstybė yra politinis darinys, joje įvairios tautos gyvena.
    Keista, kad tiek tyręs kūrėjas, matęs aplinkinę ir vidaus tikrovę, nesuvokė, jog be kamieninės tautos ir be jos kalbos valstybė tiesiog neįmanoma, ji negali funkcionuoti, nes bent kol kas pilietija neturi kitos bendravimo, apsikeitimo VISIEMS svarbia informacija priemonės. Jeigu neišsaugai savo kalbos, teks perimti agresyvesnės tautos kalbą ir nutautėti. Koks ,,biznis’ iš to tautai, kuriančiai valstybę? Pvz.: nepavyko baltų žemes okupavusiems slavams savo kalbą išsaugoti, tai ilgainiui iš užkariautų genčių ir savo atsineštos kalbos mišinio savaime susikūrė naujos slavų kalbos*, bet be bendros kalbos nei gentis, nei juolab valstybė išsilaikyti negali.
    ———————————–
    * Kažkas panašaus į dvi greta dirbančias mechanizmo detales – trinasi, trinasi ir ,,prisitrina”, susiglaudžia ir veikia, kaip viena.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: