Vinco Kudirkos klėtelės saugotojas mokytojas Stasys Ankevičius (0)

Stasys Ankevičius griežia Vinco Kudirkos smuiku. 1980–1985 | Vilkaviškio rajono Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus fondų nuotr.

Stasys Ankevičius griežia Vinco Kudirkos smuiku. 1980–1985 | Vilkaviškio rajono Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus fondų nuotr.

Neseniai sukako 115 metų, kai 1905 m. balandžio 25 d. Vilkaviškio apskrities Kybartų valsčiaus Stanaičių kaime Juozo ir Elžbietos Ankevičių šeimoje gimė būsimasis mokytojas, kraštotyrininkas, muziejininkas, muzikantas, daktaro Vinco Kudirkos klėtelės saugotojas Stasys Ankevičius (1905–2002). 1910 m. gausi, šešiavaikė, šeima apsigyveno Šakių apskrities Būblelių valsčiaus Jančių kaime. Kitais metais mirus tėvui (vyriausiajam vaikui tuomet buvo 16 metų, jauniausiam nebuvo nė vienų, o Stasiui – penkeri) duoną vaikai turėjo užsidirbti patys: tarnavo samdiniais, padėjo motinai prie ūkio darbų.

1921 m. baigęs Norvaišų kaimo pradinę mokyklą, 1922–1927 m. S. Ankevičius mokėsi Naumiesčio (dabar – Kudirkos Naumiestis) progimnazijoje, baigė dvimečius mokytojų kursus. 1926 m., dar būdamas kursantu, su bendramoksliais lankydavo Naumiesčio senelių prieglaudą, grieždavo smuikais ir taip linksmindavo senelius. Ten buvodamas susipažino su buvusia V. Kudirkos knygneše Marcele Barzdaityte.

Tapęs mokytoju, patriotizmu ir aktyvumu pasižymėjęs S. Ankevičius ėmėsi mokytojo veiklos. Nuo 1928 m. mokytojavo Šakių apskrities Lukšių valsčiuje – Akėčių kaimo pradinėje mokykloje, o 1937 m. įsidarbino Plokščių pradinės mokyklos vedėju, ten dirbdamas įsteigė 5 ir 6 klases. Apsigyvenęs miestelyje greitai bendruomenę subūrė kultūrinei veiklai, įkūrė instrumentinį ansamblį, rengė tautinius renginius, rūpinosi 1918–1920 m. Nepriklausomybės kovose žuvusių Plokščių valsčiaus karių savanorių atminimo įamžinimu.

1939 m. S. Ankevičius sukūrė šeimą, bet ja džiaugėsi neilgai – ankstų 1941 m. birželio 13 d. rytą jis kaip „liaudies priešas“ buvo suimtas ir netrukus su šeima išvežtas į Sibirą: Stasys – į Krasnojarsko kraštą, o naujagimio besilaukianti žmona Rozalija su nė metų neturinčiu sūneliu ant rankų – į Altajaus kraštą. Kęsdamas alkį, kančias, pažeminimą, žiauriomis sąlygomis dirbdamas sunkius darbus miške, nusilpęs, dažnai sirgdamas (tuomet dirbdavo staliumi arba virtuvėje), aštuonerius metus mokytojas kalėjo Rešiotų lageryje, bet mirtininkų egzaminą išlaikė – išgyveno.

1949 m. pasibaigus kalinimo laikui Krasnojarsko krašte gyveno kaip tremtinys. 1950 m. iš Jakutijos pas jį leista atvykti ir žmonai su dukra (sūnelis Gintukas jau buvo miręs). Stasys tuomet gyveno Tatarkoje, tad duktė ten lankė pradinę mokyklą. Netrukus gimė sūnus Algiukas.

1953 m. tremtinius pasiekė žinia apie Stalino mirtį. „Viskas pradėjo keistis“, – vėliau prisiminė S. Ankevičius. Po dar pustrečių metų pagaliau buvo gautas leidimas grįžti į Lietuvą. „To laiko laukėme labiau kaip gervė giedros. […] Išnyko siena tarp laisvųjų ir tremtinių, pasijutome esantys ne vergai, o žmonės“, – tik 1989 m. išleistoje knygelėje „Už Uralo, žemės galo“ prisiminimais dalijosi mokytojas.

1956 m. vasarą penkiolika metų Sibire išvargusi Ankevičių šeima grįžo į karo nusiaubtą Lietuvą. Kadangi tėviškė buvo vokiečių sudeginta, mokytojas su šeima apsigyveno pas seserį netoli Paežerių (Vilkaviškio r.), Dabravolės kaime. Įsidarbino pas brolį eigulį Paežerių girininkijoje (miške ruošė malkas), o vėliau, gavęs pasiūlymą, žmonos vardu (kitaip negalėjo) įsidarbino ir Vilkaviškio girininkijos arklininku. Taip S. Ankevičius kamavosi apie metus, bet tuo pačiu metu neprarasdamas vilties ieškojosi reabilitacijos dokumentų, nes buvo įsitikinęs, kad okupacinė valdžia jį represavo be pagrindo. Tad gilinosi į tuometinius įstatymus, kreipėsi į valdžios įstaigas. Pagaliau buvo išteisintas, ir Šakių švietimo skyrius jam net išmokėjo kompensaciją. „Taigi aš, pirmas Šakių rajono mokytojas, grįžau iš „atostogų“, o gal ir paskutinis, nes visų kitų […] kaulai, matyt, Sibiro taigoje trūnija“, – rašė S. Ankevičius.

Vilkaviškio r. socialinio aprūpinimo skyrius mokytojui paskyrė 300 rublių pensiją su sąlyga, kad niekur nedirbtų. Stasys suprato, kad su tokia menka suma šeimai bus sunku pragyventi, tad tikėjosi įsidarbinti mokykloje, tačiau nesėkmingai. Tuomet nenurimstantis muzikos mylėtojas surengė kaimo kapelą, su ja dalyvavo įvairiose rajono šventėse. S. Ankevičius labai norėjo dirbti meno vadovu kultūros namuose, bet vėl atsimušė tartum į sieną. Tik 1958 m. Paežerių aštuonmetėje mokykloje prireikus muzikos mokytojo jo svajonė išsipildė. Tais pačiais metais subūrė akordeonininkų ansamblį, – šis pasirodydavo mokyklos ir rajono šventėse, – be to, domėjosi gimtojo krašto praeitimi, kraštotyra, šia veikla uždegdamas ir mokinių širdis.

1963 m. kilus idėjai daktaro V. Kudirkos klėtelėje įsteigti muziejų mokytojas tuo labai susidomėjo ir pritarė, ėmė rinkti retesnę medžiagą. Muziejus Paežeriuose buvo atidarytas 1965 m. rugpjūčio 8 d., o S. Ankevičius tapo neoficialiu klėtelės-muziejaus vadovu, puoselėtoju ir saugotoju. Kaip įmanydamas jis kaupė Sūduvos krašto istorijos, kultūros ir etnografijos (tradicinės buities) vertybes, V. Kudirką menančius eksponatus, bendravo su užsienyje gyvenančiais jo giminaičiais. Degdamas varpininkų idėjomis, skatindamas neprarasti tautos atminties, mokytojas dirbo su užsidegimu.

Nepalūžęs sunkiomis gyvenimo aplinkybėmis, žinias ir žmogišką šilumą skleidęs kitiems, Paežeriuose S. Ankevičius mokytojavo iki 1967 m. Vėliau atsidėjo daugiausia V. Kudirkos atminimo ir jo klėtelės-muziejaus puoselėjimo darbams.

Didžiausiu mokytojo pasididžiavimu tapo 1980 m. jo surastas, nupirktas, kruopščiai, kantriai ir ilgai taisytas, ypač saugotas žymusis V. Kudirkos smuikas. Ir ne veltui – net sovietmečiu mokytojo dėka prabilusiu smuiku sugriežta V. Kudirkos aranžuota „Tautiška giesmė“ ar „Ant kalno karklai siūbavo“ dažniems lankytojams palikdavo neišdildomą įspūdį. Įtaigūs muziejaus vadovo pasakojimai apie eksponatus, jų istorijas tautinių vertybių dvasia nuteikdavo tiek jaunimą, tiek vyresnės kartos žmones. Smuiko kelionę iš rankų į rankas, jo suradimą liudija išlikęs S. Ankevičiaus laiškas, o visa istorija apie tai, nepamirštant ir V. Kudirkos, gražiai sugulė jo knygelėje „Varpo aidas iš Paežerių“ (1995). Trečioji 95-erių darbštuolio mokytojo knygelė „Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi“, skirta V. Kudirkos atminimui, pasirodė 2000 m.

1997–2000 m. mokytojas dalimi etato buvo įdarbintas Vilkaviškio krašto muziejaus filialo V. Kudirkos klėtelės-muziejaus darbuotoju, bandė aprašyti ir sutvarkyti surinktą medžiagą pagal muziejininkystės reikalavimus. Daug vertingų eksponatų ir knygų Stasys padovanojo Paežerių mokyklos muziejui.

Už nuopelnus krašto kultūrai S. Ankevičius daug kartų buvo apdovanotas padėkos ir garbės raštais. 1995 m. apdovanotas LDK Gedimino ordino Riterio kryžiumi, 1997 m. jam suteiktas Vilkaviškio r. garbės piliečio vardas, o 1998 m. apdovanotas Karaliaus Mindaugo medaliu. Minint šio šviesuolio 100-ąsias gimimo metines skaitytojus pasiekė knyga „Stasys Ankevičius. Daktaro V. Kudirkos klėtelės-muziejaus saugotojas“ (2004).

S. Ankevičius buvo kuklus, jautrus, energingas, doras, teigiamu požiūriu trykštantis žmogus, Jis – lietuvybės, kultūros puoselėtojo, tikro mokytojo, išmintingo patarėjo, dirbusio dėl krašto žmonių gerovės, pavyzdys. Beveik keturiasdešimt metų stovėjęs didžiojo varpininko klėtelės-muziejaus sargyboje, gyvenęs „Tautiškos giesmės“ idealais, S. Ankevičius buvo vienas didžiausių V. Kudirkos atminimo saugotojų.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Kultūros paveldas, Pilietinė visuomenė, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , .
Screenshot_2020-08-04 Redaguoti puslapį ‹ Alkas lt — WordPress
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: