J. Vaiškūnas: Kalba yra stipriausias mūsų tapatybės pagrindas (41)

Jonas Vaiškūnas | Alkas.lt nuotr.

Jonas Vaiškūnas | Alkas.lt nuotr.

Nalšios krašto pokalbiai: apie išėjusius iš Švenčionijos krašto, bet esančiais ten savo širdimi ir tyrinėjimais

Šarūnas Birutis, buvęs kultūros ministras, Seimo ir Europos Palamento narys, tęsia pokalbių ciklą apie Šiaurės Rytų Lietuvos istoriją ir ateities perspektyvas. Šio pokalbio svečias – etnoastronomas, muziejininkas, publicistas Jonas Vaiškūnas.

Šarūnas Birutis:
– Kas jus sieja su Švenčionių kraštu?

Jonas Vaiškūnas:
– Mano gimtinė yra Papiškės kaimas pačiame Švenčionių ir Ignalinos paribyje. Šalia yra ežeras Šventas, upelis Šventelė, gyvenvietė Šventa (tarmiškai – Švinta). Tokios vietos negali būti pamirštos ne tik dėl to, kad tai yra tėviškė, bet ir dėl to, kad jos alsuoja šventumu. Tai nepaprasta žemė, nepaprasta tėviškė. Neseniai lankydamasis Indijoje vienos nedidelės genties dvasininko paklausiau – ką reiškia jų genties pavadinimas? „Šventi žmonės“, – atsakė. Tai ir sakau: „Labai malonu, aš irgi švenčioniškis“…

Šarūnas Birutis | kaunas.lt nuotr.

Šarūnas Birutis | Kaunas.lt nuotr.

– Pavardė Vaiškūnas tikriausiai čia yra labai populiari, netgi kaimas yra Vaiškūnų. Jūsų visa giminė turbūt yra iš šio krašto?

– Nesu taip giliai paniręs į savo šaknis, kad galėčiau įvardyti, kas yra giminė, o kas ne. Taip, yra keli kaimai, ir pačiame Švenčionių rajone yra kaimas Vaiškūnai, bet yra ir kaimas už valstybinės Lietuvos sienos, Vitebsko srityje, kuris vadinasi „Вайшку́ны“, o ten IX-XI a. lietuviški pilkapiai. Taigi vardas yra tikrai susijęs su šiuo kraštu, ir, matyt, protėviai, bent jau iš tėvo pusės, nuolat čia sėsliai gyveno.

– Užaugote Švenčionyse, baigėte Zigmo Žemaičio mokyklą, paskui tęsėte mokslus Vilniaus universitete, mokėtės fizikos, paskui dirbote lazerių ir astronomijos srityje, vėliau perėjote į muziejininkystės sritį, į publicistiką. Kas vis dėlto šiandien yra Jonas Vaiškūnas? Mokslininkas, astronomas, publicistas ar muziejininkas?

– Don Kichotas gal. Man įsiminė Levi Stroso (Levi Strauss), antropologo, žodžiai: „Vadinkite mane Don Kichotu“. Jis buvo antropologas, mokslininkas, visokių jam buvo galima priskirti titulų. Gyvenimo taisyklė buvo tokia: gyventi taip, kad dabartyje būtų kuo daugiau praeities. Ir mane tai nukreipė iš fizikos į etninę kultūros sritį.

Supratau, kad Lietuva labai toli pažengs į priekį ir užsitarnaus gerą vardą lazerių srityje, kurioje aš dirbau, tačiau suvokiau, kad JAV ar Japonijos tyrinėtojai gali taip pat plėtoti tuos pačius lazerius, o mūsų ištakų tyrinėjimai yra mūsų pačių žinioje. Ir, kadangi buvau viena koja astronomijoje ir fizikoje, galvojau, kur man netoli žengus. Supratau, kad reikia tiesiog pasidomėti mūsų protėvių žiniomis apie dangų, apie gamtą. Taip perėjau į etnokultūros erdves. Taigi dabar esu fizikas tik pagal išsilavinimą.

– Sakote, kad praeitis užėmė jūsų mintis. Bet kam reikalinga praeitis dabarčiai ir ateičiai?

– Teisingas klausimas, jis dažnai kyla jauniems žmonėms, na ir mums patiems. Atsakymą galime rasti žodyje „tapatybė“. Jis labai gerai paaiškina patį reiškinį ir tikslą – „tas pats“, „būti tuo pačiu“. Kokiu? Kaip mūsų protėviai. Taip, visiškai tapačiais būti negalime, tačiau tapatumą randame šaknyse, ištakose. Žiūrėk vėl užaugo nauja žolė. Nauja? O juk iš tų pačių šaknų auga. Šaknys mus daro tapačius su tais, kurie gyveno prieš tai.

Kadangi kartais pagalvoji ir apie gyvenimo prasmę, suvoki, kad mūsų ištakos yra dabarčiai labai svarbios. Lygindami tapatybę su šaknimis suvokiame, kad vaisiai, augantys ant gyvybės medžio šakų, yra saldūs tik dėl sveikų šaknų. Tik pažeisk šaknis, ir vaisius turėsi pirkti prekybos centre. O tai bus nebe tavo vaisiai, o  atvežtiniai iš užjūrio, iš Afrikos. Praeities patirtis reikalinga mums šiandien.

– Šiandien daugelis jaunų žmonių pasakytų, kad jūs esate nacionalistas. Nes globaliame pasaulyje, XXI a. viskas yra pasiekiama ranka, jūs dar kalbate apie praeitį, apie savastį. Kam globaliam žmogui šiandien to reikia?

– Globalybės įgalintas lengvas santykis su kitais geru ir draugišku gali būti tik kuomet vertiname ir pasitikime vieni kitais o tai įmanoma tik vertinant ir mylint pačius save. Taigi, jeigu tu vertini savo tautą ir randi, už ką ją mylėti, tuomet tu gali gerbti ir kitas tautas. Tuomet tau yra smalsu, kokios yra kitos tautos, tau nežinomos. Tuomet giliniesi, bendrauji, keitiesi patirtimi, praturtėji. Bet tik įsigilinęs į savo tautos istoriją, patirtį, gali kuo nors būti įdomus ir vertingas kitiems. Jeigu savo tautoje nesugebame atrasti vidinės prigimtinės galios, tos sėklos, kuri įgali auginti, tuomet ir globalizmas iškyla ne kaip galimybė bet kaip grėsmė – skaidytis ir ištirpti, o ne tvirtėti bendrybėje.

Romualdas Ozolas yra pasakęs, kad pats tikriausias patriotizmas ir yra nacionalizmas. Jis tai sakė mylėdamas savo tautą ir gerai žinodamas jos vertybes todėl gebėdamas jas atpažinti ir kitose tautose. Todėl nacionalizmas nėra neigiamas dalykas, kaip dažnai bandoma pateikti.

– Man tai yra suprantama ir įtikinama. Iš tikrųjų ta bendrystė įvairovėje yra didelis dalykas ir vienas iš kiekvieno žmogaus stiprybių. Pasuksiu temą senovės baltų tikėjimo link. Kas tai yra? Jūs esate pagonys, ateistai, tikintieji? Kas yra tai, ką jūs propaguojate? Koks yra santykis su katalikybe?

– Mes pripratę prie vienos religijos. Anksčiau klausdavo: „tu partinis ar ne?“. Taip ir su religija – kaip paklausiame, ar žmogus yra tikintis, įsivaizduojame tik vieną konfesiją. Tai siauriną žmonių supratimą apie religinę įvairovę. Mes žinome, kad mūsų protėvių religija, kaip ir kalba, buvo kitokia –panaši į lotynų, graikų kalbą, sanskritą – sena. Žinome, kad mūsų protėvių dievų vardai, apeigos ir papročiai buvo kitokie. Nepažindami jų nebūsime savimi kultūriniame, religiniame ir dvasiniame lygmenyje. Ieškodamas šių lengvai prarandamų tautos dvasinio gyvenimo apraiškų šiandienybėje, studentiškais laikais, įsijungiau į etninį judėjimą, kuris buvo visuotinis.

Dar nebuvo Sąjūdžio pėdsakų. Tai buvo folklorinis judėjimas, buvo rengiami žygiai po gimtąjį kraštą, renkama tautosaka, švenčiamos senosios šventės. Mes važiuodavome į kaimus, užrašinėdavome senų kaimo žmonių dainas, pasakas, padavimus, papročius… Nedemonstravome jų užlipę ant scenos, kaip kultūros namų darbuotojai, o pritaikydavome sau šiuolaikiniams mūsų dvasiniams poreikiams, bandydami pajusti kaip tai veikia mūsų jausmus ir mūsų sielas – dainuodavome sau jų dainas, išbandydavome burtus ir apeigas, švęsdavome kalendorines ir šeimos šventes… Tai atlikdavome ne bet kur ir ne bet kada o kaip ir pridera – „šventu laiku“ ir „šventoje vietoje“. Tapačioje vietoje ir tapačiu laiku atlikęs tai ką per amžius darė tave mokę protėviai – išgyveni šventumą, pajunti tapatybę.

– Taigi  kaip jūs sugyvenate su kitomis konfesijomis? Ar tai nėra jų neigimas? Daugeliui yra neaišku?

– Matote, ar lietuvis kalbėdamas lietuviškai neigia anglų kalbą? Siūlau palyginti savo tikėjimą su kalba, su… liežuviu. Pernai Ukrainoje bendraudamas su vienu tėnykščiu profesoriumi, išgirstu iš jo lūpų: „Я не язычник“ („Aš ne pagonis“). Tuomet jo klausiu: „У вас есть язык? Покажите“ („O Jūs turite liežuvį? Parodykite.“). Ir jis parodė. „Na štai, – sakau – turite savo liežuvį, savo kalbą, vadinasi esate pagonis“. (Liežuvis ir kalba rusų kalboje tapatūs žodžiai. Rusų kalbos žodis „pagonis“ kilęs nuo žodžio kalba – „язык“). Taigi, jau kalbėdami savo kalba esame pagonys. Matyt neveltui krikščioniškosios polonizacijos laikais, o kai kada ir dabar, mūsų gimtoji kalba vadinama „pagonių kalba“. Mat kalba yra stipriausias mūsų tapatybės pagrindas – religijos, ir pasaulėžiūros šaltinis. Bet kai mes kalbame sava kalba, nieko neįžeidžiame. Angliškai pasimokę susikalbėsime sklaidydamiesi po globalų pasaulį. Bet protėvių žemė per amžius turi likti ta vieta kurioje turi teisę sulietuvintį visą pasaulį.

Mes turėdami savo papročius, dainas, apeigas ir dievų vardus staiga pradedame garbinti Abraomą, svetimą Šventąją žemę, Izraelį, Palestiną ir kitus svetimų kultūros želmenis. Mes lankstomės svetimų kultūrų prožektoriams, nors šviesa ant mūsų galvų srūva tiesiai iš dangaus – ir pakanka pakelti galvą, atmerkti akis, išsitiesti, kad pamatytum – Šventoji žemė yra čia, Dievo išrinktoji tauta esame mes, o mūsų kalba perteikia pačius giliausius mūsų jausmus, įgarsina pačių ploniausių mūsų sielos stygų virpesius plačiam pasauliui ir visai žmonijai. Svetimi žodžiai  nors ir suprantami  bet mano sieloje, mano širdyje, mano galvoje šaknų neturi. Pasaulėžiūra, religija, labiausiai reiškiasi per kalbą – per savas maldas, per savo žodžius, per savus vardus. Klausykite: mama, tėvas, sūnus, senelis, Žemyna, Dievas, Perkūnas, Vėlinas, Laima…

– Negalima  visiškai nesutikti su jumis ir dabar nesiginčysime. Mes šiandien kalbame apie Švenčionijos kraštą. Pasakėte, kad Šventa žemė yra čia. Kodėl tuomet ji nyksta? Vyksta emigracija, šis kraštas neteko beveik pusės gyventojų laisvos Lietuvos metais. Ką reikia padaryti, kad visi grįžtume į šią žemę ir neieškotume pasaulyje šiltesnių, patogesnių ar „šventesnių“ vietų?

– Kiekviena tauta ir kiekviena jos karta savo vietą turi paversti šventa vieta ir šventu laiku. Gyvename čia, ir turėtume palaikyti žemės šventumą. Štai du vienodi žemės lopinėliai: vienas Šventas, o kitas paprastas. Kuo jie skiriasi? Savo prasme. Šventumas kyla iš mūsų vidinių pastangų įprasminti, sureikšminti – savo darbais, savo žygiais, aplaistytais mūsų prakaitu, mūsų gyvenimu, mūsų krauju ir tai nuolat priminti mūsų vaikams, jų anūkams. Tik taip įgalinta žemė ir daiktai mums ir mūsų vaikams gali duoti žymiai daugiau negu bet kuri svečia pasaulio šventybė.

– Ne vienas šiandieninis žmogus pasakys – ką man čia veikti? Grubiai tariant, ką man čia veikti ir ką valgyti? Ir išvažiuoja į Angliją ar Norvegiją, ar bent jau Vilnių. Ką jam atsakyti?

– Jeigu gyvenimo tikslas – daugiau valgyti – tokių nestabdykime. Tegul lekia ir net nebegrįžta. Tai prarastoji karta ir rūšis. Užsiimkime tais kuriems dar tik auga sparnai ir kuriems tuoj norėsis išskristi paskui norinčius lengviau ir daugiau pavalgyti. Nepasiduokime globaliųjų sukčių verslo religijos propagandai apie judėjimų laisvę ir vartotojų auginimą. Mūsų laisvė, tikras augimas ir kūniškieji bei dvasiniai vaisiai gausiausiai auga įdirbtoje tėviškės žemėje jei tik esame įgalūs ją apvaisinti.  Kiekvienam būtina dėti nuolatines pastangas, kad vertybės užgimtų pačiame žmoguje ir skleistųsi per jį aplinkui taip įdirbdamos ir pašventindamos žemę kurioje jis gyvena ir daiktus kuriuos paliečia. Ypač svarbu tai perteikti jaunajai kartai.

–  Matyt, spraga įvyko. Galbūt esame išbridę iš socializmo, ir vaikus taip pat mokome – jog visko trūko, o dabar galime visko turėti, tai imkime kuo daugiau. Ten buvo ateizmas, o atėjus laisvai Lietuvai, kartu su viskuo atėjo dar ir nestabdomas materializmas–

– Atsimenu, sovietiniais laikais vis buvo klausiama – kodėl nėra lietuviškų istorinių romanų? Nors visiems buvo aišku – totalitarizmas viską užgniaužė. Dabar esame užgniaužti vartotojiškos visuomenės, laukinio kapitalizmo. Greit nebebus žmonių – liks tik „vartotojai“. Visada yra donkichotų kurie nepasiduoda, priešinasi įsivyravusiai beprotybei, eina prieš srovę. Kol jų yra viltis atgimti dar gyva. Lygiai kaip seno raugo gniužulėlis perneštas į naują trobą, gali užraugti visa statinė taip ir žmogaus kūrybinių galių kibirkštis mūsų pastangų dėka gali iškilti iš sielos pelenų ir sužibti pačia ryškiausia kelrode žvaigžde. Todėl nesidairykime aplinkui kol kiti pradės už mus veikti, nelaukime kol ateis nauja, gera valdžia ar atjojęs išvaduotojas ant balto žirgo nubaus godžiuosius ir padalins visiems viską po lygiai. Patys esame atsakingi už tai, kas vyksta. Laukinio kapitalizmo ir globalizmo platinamą materializmio užkratą galime įveikti tik savo vidinių dvasinių galių pastangomis, telkdami ir vienydami tas pastangas. Esu jau ne kartą rašęs ir pasisakęs kaip to turime siekti.

Priminsiu tik vieną esminę nuostatą, kuria turėtume būtinai vadovautis, kad nepasiklystume šiuolaikinės propagandos džiunglėse, o būtent – netikėkite melu, kad  dabartinė naujoji globalaus kapitalizmo forma su visais teigiamais ir neigiamais poveikiais yra objektyvi ir neišvengiama realybė, dėsningai vedanti į tautinių kultūrų išsilydimu pagristą pažangą. Kultūrinė, socialinė ir politinė tvarka tuo ir skiriasi nuo gamtinės kūrinijos, kad priklauso nuo mūsų, kad ją kuriame, keičiame ir palaikome – mes – patys sau – žmonės.

– Ko galėtumėte palinkėti Švenčionių kraštui?

– Švenčionių kraštui dėkoju kaip mane išauginusiems mylimiesiems tėvams ir šventiesiems namams, o švenčioniškiams linkiu savo darbu ir triūsu kurstyti ne svetimų kraštų namų židinius, o kurti ir palaikyti savo protėvių krašto šventumą ir išugdyti šią pareigą vaikams ir anūkams, kad įsitikintų, jog įkvėpimo ir galių geriausia semtis ne iš gangų ir palestinų, o iš savo tėviškės šventų šaltinių, upelių ir alkų…

– Dėl laiko stokos turėčiau stabdyti jus. Palinkėję šventumo šiai žemei ir  savasties išlaikymo, tikėkimės, kad šio krašto didybė dar gali atsikartoti, nes žinome, kad kai kurie istoriškai kildina Lietuvą iš čia. Su jūsų palinkėjimu, žvelgdami ir į pedagogus, ir į jaunąją kartą, mes šį pokalbį baigiame. Ačiū Jonui Vaiškūnui už įdomų požiūrį. Manau, kad tai  tikrai praturtins mūsų  skaitytojus.

„Švenčionių kraštas“ 2020-06-06, Nr. 43 (1958)

Kategorijos: Etninė kultūra, Kalba, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

41 komentaras

  1. Garbės žinija:

    Šventėnai ir yra Šventėnai, galim aišku ir perskoliniu-perdirbiniu Svinciany” vadintis, juk save-kitus pamestinuku Bezdany “smaginame” svietą be jokios atodairos ir pagarbos, – kalbai ir protėviams.
    ŽODŽIU:

  2. Tarp kitko:

    Kiek pamenu visi tarybiniai atėjistai puolė garbinti medžius, ufonautus, jogos mokytojus ir t.t. Švęskime įvairovę:)

  3. Kitas skaitytojas:

    Labai į temą būtų N,Kardelio pamąstymai,jog neįmanoma pasakyti svaraus žodžio nei pasaulio moksle,nei kultūroje praradus tautinę arba valstybinę tapatybę,Iš tautiškumo išauga pilietiškumas,iš protingai suvokto pilietiškumo išauga nauja tautiškumo kokybė,Tai tautiškumas,kuris jau tampa apmąstytas egzistentiškai,kuris neturi agresyvaus,ksenofobiško,šovinistinio metmens,Nėra kalbos,nebus ir tautos.

  4. Tvankstas:

    “Mes žinome, kad mūsų protėvių religija, kaip ir kalba, buvo kitokia –panaši į lotynų, graikų kalbą, sanskritą – sena.”
    Noriu priminti gerb. J. Vaiškūnui, kad TIK iš lietuvių kalbos išėjo liaudynų, graikų, sanskrito kalbos, nustatymo priežastis vaikiškai lengva – lietuvių kalba neturi šveplų garsų F, TH, neturi H, neturi ir CH, išlaikė Č, Š, Ž, Dž (turi ir sanskritas), turi ir nusususias C, S, Z, Dz, kuri iš šių kalbų gali pasigirti dvibalsių ir dvigarsių gausa ? Tai rodo atsiskyrusių kalbų nususėjimą garsais.
    Visos trys minėtos kalbos po atsiskyrimo patyrė garsų silpnėjimą, suprastėjimą, tai kilo per genetinius pokyčius, prastėjant genetikai ( tai labai gerai matome graikų kalboje po Taurėjos pergalės – spartus šveplėjimas (vagies genas sąlygojo)).

    • Žemyna:

      Garbusai Tvankstai, sveiki sugrįžę! Jau rengiausi skųstis Lygioms galimybėms, kad kiti portalai Tamstą ir Tamstos komentarus pagrobia, ir mums nieko nelieka 🙂 Pačiu laiku sugrįžote, tartum pajutęs… 🙂
      Kategoriškai, piestu stoju prieš Tamstos teiginį, jog „vaikiškai lengva” tai pastebėti, žinoti, atspėti, ką Tamsta čia išdėstėte!
      Tuo teiginiu Tamsta sumenkinate savo tyrimus, trukusius net neįsivaizduoju, kiek metų (o dar ir tokius intensyvius, tartum Tamstos para būtų trigubai už mūsiškę ilgesnė!), ir savo susikrautą žinių lobyną.
      Kad tiek šioje srityje žinotum, kiek Tamsta, reiktų visus kitus darbus atmesti, nes „po sovmestitelstvu” su kitais darbais niekaip nepavyks. Todėl kas kartą, kai kažką panašaus perskaitysiu, kad vaikiškai lengva tiek žinoti, Tamsta sulauksite aršios kontratakos.
      :E

  5. Tvankstas:

    Kad nesijaustų gerb. J. Vaiškūnas vienišas Lietuvoje su švente, Šventa, Švenčionimis.
    Liaud. ‘fiesta’ kilusi iš ‘šviensta’.
    Pakraštinės lietuvių kalbos tarmės save vadinančios slavais turi daugybę vietovardžių su ‘sviet-, svet, swiąt-, sviat-.
    Dakai / rumunai naudoja ‘sfyntu’ / šventas.
    Madjarai naudoja iš pakraštinių lietuvių kalbos gepidų ir panonų tarmių ‘szent’ (tarti ‘sent’) / šventas.
    Manau, dar įdomiau bus pasižvalgyti po lietuvių kalbos tautonių tarmės (vadinama dar germanų ar vokiečių) vietoves : Schwentine (Šventynė) upė per Kiel / Kylio miestą, daugybė vietovardžių su šaknimi Schwend, -i, -a, -e, -en, Jūsų sielai artima Zwintschöna (tarti Cvinčiona), Swantow, Schwitten, Schwetzin, Schwenzin, Schwetzendorf, o štai Austrija pastatė AE ir tauta neleido jai veikti Zwentendorf (Šventėn-tarpas) vietovėje.
    Lietuvių kalbos pakraštinės germanų tarmės ( Tautalanda / Deutschland / Vokietija, Vandanmarka / Danmark / Danija, Auštarrikė / Austrija, Sueivarikė / Sverige (Sverje) / Švedija, …) naudoja vyrams vardus iš gilios savo lietuviškos praeities : Swante, Swantus.

  6. Rimgaudas:

    Tik du subjektai pas mus ragina ieškoti savo kilmės šaknų. Tai – “Tėviškės alkas” ir Jo Šventenybė popiežius Pranciškus. Kodėl gerb. Vaiškūnai, jaučiatės vienišu? Bendramintį Jo Šventenybės asmenyje, gi, turite. Neverkšlenkite todėl, prašau.

    • Kęstutis:

      Na kiek jūs dar čia juokinsite su tuo savo Pranciškum, tai toks išverstaskūris kokių retą. Ką jau kalbėti apie Lietuvą, kai jis Europą islamistams dovanoją. Gal jūs dar vis naiviai galvojate, jog laiškus prieš Romuvos įteisinimą Grušas savo nuožiūra rašinėjo? Toks Vatikano buvo įsakymas, kurį tiesiogiai ar netiesiogiai pasirašė Pranciškus. Vieną kalbėti, kitą daryti tai labai krikščioniška. Kai degė inkvizicijos laužai irgi buvo kalbama apie didele Dievo meilę… Suprantu jus, sunku sau pripažinti, jog didžiąją gyvenimo dalį darėte nesąmones, vis pagarbindovote “išrinktąją” tautą, bet gal jau likusią galima to ir nebedaryti?.. Tas “derinimas” savyje dviejų tikėjimų skamba iš šalies kaip: tautininkas-kgbistas…

  7. valdas:

    apie save spausdinti savireklamą? negaliu kaltinti žmogaus kuklumu…

  8. Rimgaudas:

    >>> Kęstutis
    Net muzikos instrumentai, kad skambėtų darnoje su kitais, yra derinami. O, ką bekalbėt apie žmogų?.. Disonansų neturiu.

    • Kęstutis:

      Pirmame pasisakyme pajuokavau, bet pasirodo jums kaip “disonansų neturinčiam” visai nesunku susiderinti su, bet kokiu okupantu ir savę įvardinti “tautininkas – inkvizitorius” jums visai priimtina…

  9. Dainius Razauskas:

    Gražus ir teisingas pokalbis. Ir Šarūnas Birutis man sužibo netikėtai. Tik kai pabaigoje pasakė, kad „dėl laiko stokos“ visa tai reikia nutraukti, kilo klausimas: o kam yra skirtas ir atitenka visas kitas likęs laikas?..

  10. mociute:

    p. Biruciui noreciau priminti kad ne visi isvyko i anglijas, norvegijas ir t.t.ir tik tam kad “daugiau pavalgyti” o kur kas dazniau ir del i valdzia sulindusiu vyru ir moteru abuojumo ir nekompetencijos ir isigalejuios NETEISYBES Lietuvoje…… Daznas turejo nelabai jau daug didesni pasirinkima tarp kilpos ant kaklo ar emigracijos negalint ziureti i pusalkaniu ir mokyklose del prastesniu rubu ar batuku zeminamu vaiku akis…… O ir patiems nelabai norejosi buti buku neismaneliu atseit “viarslinyku” kurie prisiplese pinigu nusikalstamais budais ne tik jau sukurta versla atiminejo bet ir zemino ir apiplesinejo savo darbuotojus kaskart pabrezdami kad ” tukstanciai uz vartu darbo laukia…..”
    Nebelaukia. Ir ka? Savo darbstumu ir protu o dar ir issilavinimus igyje ietuviai daugumoje susikure sau ir savo seimoms puikias gyvenimo salygas ir galimybes savo vaikams igyti puiku issilavinima ir tik nedaugelis neplanuoja sugryzti i Lietuva . Taciau Lietuvoje antiemigrantine psichoze vis labiau ir labiau kurstoma tam negailint net ir nemazu lesu….
    Vargu, bau, ar nepigiai kainuojancios Lietuvos ambasados nuveike daugiau nei eiliniai emigrantai kad Vakaru pasaulis suzinotu kad Lietuviu kalba isliko nesunaikinta kaip kad buvo istrintas Lietuvos vardas nuo pasaulio, Europos zemelapio!? Puikiai pamenu kad 1995 pirma karta atvykus i Britanija netgi britu BBC savo istorijos laidose rode lenku sukurptus, atseit, ” dokumentinius” filmus kuriuose lenkai sau prisiskyre absoliuciai visus LDK nuopelnus ir garbe ir zemino bei menkino Lietuvius. Neteko girdeti kad del to butu kokias nors pretenzijas pareiskusi oficialioji Lietuvos valdzia taciau puikiai zinau ka nuveike del to kai kurie eiliniai emigrantai…..
    Butent emigrantu deka ne vien britai suzinojo kad Lietuviu kalba ne tik yra gyva bet tuo susidomeje atrado kad ir seniausia Europoje islikusi gyva kalba . Aisku, vyresnio amziaus ir labiau issilavine zinojo daugiau taciau tokiu nebuvo daug……

  11. Rimgaudas:

    >>>Kęstutis
    Daug romuviečių gieda bažnytiniuose choruose, muzikuoja bažnytiniuose festivaliuose, gieda, laidojant tikinčiuosius, dalyvauja draugų, giminių vestuvėse ir t. t. Jie turi klausą, apeigose girdi tikrą, o ne jiems pakištą Kūrėją, todėl disonanso nejaučia. Ir Dainuojančią revoliuciją dėl to laimėjome. Romuviečiai mielai gieda antrąjį Lietuvos himną, jaučia dermę dėl to, kad jis nėra primestas lenkų bažnyčios kunigų. Baltų religija nėra agresyvi, bet joje pasitaiko radikalų, tokių kaip jūs, kurie šaudo patys sau į kojas. Tai, ką jūs darote, labai tinka klajoklinei sionistų propagandai, bet, manau, netinka pagaliau į tautinę valstybę susibūrusiems žydams Izraelyje. Tad, iki.

    • Kęstutis:

      Jūsų žiniai esu baigęs Muzikos Akademiją, taip, kad apie dermes, harmoniją ir kitus muzikinius dalykus suprantu ir žinau neblogiau nei jus… Klausimas aiškus – kaip jūs suderinate savyje bažnyčios, Vatikano priešiškumą Romuvos atžvilgiu ir abu tikėjimus. Tokia pati padėtis buvo Lietuvoje ir pokaryje – jūs irgi su stribais ir partizanais “susiderintumėte”? Toks požiūris į gyvenimą tai kaip “pastovėjimas po medžiu” kai reikią apsispręsti, o retkarčiais norime mes to ar ne, tenka apsispręsti…

  12. Bartas:

    “….Šventoji žemė yra čia, Dievo išrinktoji tauta esame mes..”… . Ačiū Jonai. Minėsiu Tamstos žodžius.

  13. Rimgaudas:

    >>> Bartas
    Esame Dievo išrinktoji tauta gyventi tinkamoje mums geografinių platumų ir ilgumų zonoje. Kai keisis klimatas, reikės taikytis prie kitų sąlygų. Gyventi kitose geografinėse sąlygose Dievas išrinko kitas tautas ir mes, lietuviai, turime tinkamai su tuo skaitytis. Šiuo metu, kaip sako Jonas Vaiškūnas, Šventoji žemė ( o ne dykumos) mums yra čia. Ir jeigu atsirado tų, kurie bandė mus ignoruoti, tai už skriaudą gavo Saulės, Žalgirio mūšius, sulygintą su žeme Varšuvą arba Dainuojančią revoliuciją.

  14. Dabar žiniose:

    apie Lietuvių namų mokyklą – moksleivės iš PL pavardė Peczulis. – Idealiai lenkiška pavardė 🙂

    • mociute:

      Puikiai pastebejote. Ir tai palyginti dar nedaug subjaurota – kur kas “ispudingiau”atrodo kai i lietuviskas pavardes ir netgi vardus lenkai “imontave” savo “mirtinai numyletaja” “W” vietoje Lietuviu kalboje vartojamos “V”. Gerai zinau, kad netgi varda Vytautas noreje suteikti savo kudikiui dabartines Lenkijos teritorijoje Lietuviai budavo priversti ji uzrastyti “Wytold” arba rinktis kita varda…..
      Beje, kvieciu visus Alkas.lt diskusiju dalyvius ir ne tik, atvykti i Punska i nepakartojamus Zolines atlaidus kur issaugota sena lietuviska dvasia bet ir pabendrauti su is visos Lenkijos atbegusiais i sia svente musu tautiecius simtus kilometru kad isgirsti ir pakalbeti gimtaja kalba. Tuomet is pirmu lupu suzinosite kokia tikroji Lietuviu kalbos padetis Lenkijoje. Mane iki skausmo asaru privede pasakojimai moteru kurios pasipuosusios savadarbiais Tautiniais rubeliais atvyke is Elko, Vroclavo ir t.t.t. ir net nuo pat Vokietijos pasienio kur po karo buvo prievarta ne vien is Suvalku krasto isvezti Lietuviai i Stalino pypkes mostu lenkams padovanotas vokieciu zemes, paskojimu apie tai kas teko ir tebetenka pergyventi Lietuviams jei viesose vietose isdrysta kalbetis lietuviskai….. Tikekimes kad iki rugpjucio 15 visos “karunos” bus pamirstos?

      • Žemyna:

        Ak, močiutyt: ELKAS!.. Kaip žodis skamba – ELKAS… Taip ir įsivaizduoju paslaptingai aplinkui jį aidint…
        elkas sm. žr. 1 alkas 1: Meldžia … medžius, elkus AK62. Irklininkai pažįsta tą kalną gerai, nes jo pušinį elką (gojelį) iš tolo pamato A1884,12. Kasdien žmonės jam (Perkūnui) nešdavo aukas, jo garbėn švęsdavo elkus, aukurus, šventvietes rš. Nesa ir anys sau pakūrė aukštybes (kalvas) – stulpus ir gojus (paraštėje elkai) ant visų aukštų kalvų BB1Kar14,23.

        (Ką reiškia ir ką rodo „BB1Kar14,23” – žr. po N. Jačėnienės str.)

  15. Vidinis Balsas:

    ”Kalba yra stipriausias mūsų tapatybės pagrindas” Kalbą gali išmokti ir papūga. Ar tai bus jos tapatybės pagrindas ? Tautybės pagrindas yra Sąžinė – savižina. Savęs žinojimas yra pagrindas. Kalba, žemė ir genai eina paskui.

  16. Vaidevutis:

    Kalbant apie religijas, tai jos bemaž visos yra viduramžių lygmens. Jėzus Kristus buvo Mokytojas mąstytojas, o ne Dievas. Visgi mes gyvename dvidešimt pirmame amžiuje, todėl aš rekomenduoju pasirinkti naują Tikėjimą be tarpininkų. Visatos Aukščiausiasis Kūrėjas leidžia mums jaustis pilnavertiškai. Jeigu ką neatsargiai įskaudinome ir nebėra galimybės atsiprašyti, kreipiamės ,, Atleisk man, Kūrėjau,, ir iškart pajuntame kaip palengvėja krūtinėje.

  17. Vyrai, GIWALT!:

    O apie karinio dešifruotojo Lipovkos darbus ką nors žinote? Čia jis minimas:
    – paliokas.blogspot.com/2018/10/blog-post_86.html
    ( Beje, tuteišiai Lipovka vadina ne tai Liepynę, ne tai Liepkalnį – gal žmogaus prosenelis iš čia kilęs, nors jis pats jau iš UA?)
    Prašau atkreipti dėmesį į užrašą nuotraukoje ant mašinos.

  18. Rimgaudas:

    >>>Vyrai, GIWALT!
    Dėkoju.

  19. Rimgaudas:

    >>>Kęstutis
    Gerb. Kęstuti, be muzikinio išsilavinimo turiu ne savo noru įgytą papildomą lavinimą Vorkutoje. Būdamas politinio kalinio sūnus, glaudžiai bendraudamas su lietuvių kalinių šeimomis, gerai supratau, ką reiškia tikras, maironiškas, o ne kitų pakištas, lietuvių tikėjimas Dievu. Disonanso su Romuva dėl to nejaučiu, jūsų aukštuomenėje nesisukioju, bet, jei sugalvosite mane ekskomunikuoti, tai bus jūsų sprendimas, o ne mano. Todėl dabar sakau Jums ne “iki”, o viso gero. Asmeniškai sakau.

    • Kęstutis:

      Jūs man galite sakyti “iki”, “viso gero”, galite siųsti “už jūrų marių ir kalnų” ar dar toliau…, bet jei vėl taip nusišnekėsite, aš visą laiką įspėsiu – nekalbėkite nesąmonių… Krikščionybė su Senuoju tikėjimu “nesikryžmina”, tą dar aiškinau AtA Patackui, nesipykom, jis vis mėgino rasti sąlyčio taškų ir įrodyti, bet… nesurado. Po Romuvos nepripažinimo ir katalikų bažnyčios išsišokimo buvo parodytas tikrasis bažnyčios veidas, na net ne veidas – nevalytas užpakalis tiems lietuviams, kuriems brangi ne tik krikščioniška Lietuvos praeitis, bet ir iki krikščioniška. Taip pasielgti su mums svarbiu Tikėjimas tas pats kas išsityčioti ir išprievartauti artimo vaiką, tai man dėl to neturi atsirasti “disonansų”? Viskas gerai? Gavai į snukį, klaupkis ir atkišk užpakalį? Aš ne iš tų kuriems “mokykloje visi spardė užpakalį” užkabins, gaus atgal ir užkabino… Mane jūs galite vadinti radikalu, bet kaip, bet tą patį pasakė ir Dainius Razauskas, tą patį, tik mandagiau – tai gal ir jis radikalas? Tai gal ir Jonas Vaiškūnas radikalas… Gal ir Trinkūnienė radikalė… nenusišnekėkite eilinį kartą ir niekas čia jūsų čia “neekskomunikuos” ar kitaip neužkukuos…

      • Svajonė...:

        Jei Armonaitė su Sabatauskaite ir kt. -aitėmis surengtų eitynes su plakatais prieš tokius iš Amerikės atsineštus kalbinius „-izmus”, kaip „išspardė užpakalį”, – dzievaž ,eitau kartu!

  20. Rimgaudas:

    >>> Kęstutis
    Nepastebėjau, kad J. Vaiškūnas, ieškant lietuvių kilmės šaknų, būtų radikalas. Nepastebėjau, kad Inija Trinkūnienė būtų radikalė. O jus, štai, pastebėjau, todėl ir pasakiau, ką manau. Jonas Vaiškūnas puikus jau vien tuo, kad “Tėviškės alke” leidžia diskutuoti. Džiaugiuosi, kad ir jūs manote, jog Vaidilų ratas už kunigo Maironio giesmę “Lietuva brangi mano Tėvyne …. Ten susimastęs Sraunus Nevėžis…. Kaip puikūs slėniai sraunios Dubysos… ” manęs neekskomunikuos. Derėtų priminti, kad visą šią dislusiją įdėmiai stebi ne tik Lietuvos, bet ir užsienio lietuviai. Ji yra vieša tiek Maironio katalikams, tiek Pilsudskio katalikams, tiek Lietuvos pravoslavams, tiek žydams klajokliams, tiek Tautinei žydų valstybei, kurios vardas Izraelis. Todėl dar kartą patvirtinu, kad nuo radikalų, tokių kaip jūs Baltrų religinėje bendrijoje kategoriškai atsiriboju.

    • Kęstutis:

      Nepastebėjote tai nepastebėjote… Suprantu, jog tai vieša, todėl ir laikausi ribos už kurios prasideda ” seiliojimasis” nei krikščionys, “nei pagonys”… Po paskutinių Romuvos nepripažinimo įvykių tenka apsispręsti – jei bažnyčios hierarchai griežtai prieš Romuvos pripažinimą, vadinasi jie dar neatsikratė inkvizicinio mąstymo, jiems dar viduramžiai, na tada belieka deramai atsakyti. Pabūsiu aš tas “kraštutinis radikalas”, kad kiti galėtų “fasoną” išlaikyti. Beje jūs taip ir neatsakėte kaip jums toks bažnyčios požiūris į Romuvą? Kiekvienas katalikas Lietuvoje turi atsakyti sau į šį klausimą… O gyvenime vis tik tenka apsispręsti ir yra dalykai kurie nesudera ir niekada nesuderės, pvz. “mėsavalgis-vegetaras” “alkoholikas-blaivininkas”… Katalikybės ir Lietuvybės keliai sutapo okupacijos metais, kai reikėjo išsivaduoti, po išsivadavimo, todėl kad bažnyčia “nepastebėjo”, jog laikai pasikeitė, keliai išsiskyrė… to ir jūs “nepastebėjote”… ir Patackas nepastebėjo… ir daug kas to dar “nepastebėjo”…

      • Bartas:

        Labai taikliai. Keliai išsiskyrė. Atia!

        • Kęstutis:

          Va taip Bartai, pradžioje bažnyčios hierarchai nepripažindami Romuvos mums “pri>ika į dūšią”, o tada čia pradeda skelbtis – mūsų popiežius šventenybė… Na kokia mums šventenybė, čia tiek mums šventenybė, kiek ukrainiečiams Putinas “šventenybė”… Nei pagarbos, nei supratimo, bet ko gi daugiau gali tikėtis iš “išrinktųjų”…

      • Tvankstas:

        Neįmanoma nesutikti ir neprieiti tos pačios nuomonės domintis ikikrikštine Lietuva, lietuvių tauta ir lietuvių kalba, kurią išsakė gerb. Kęstutis.
        Nebent turi ‘nepastebėti’, tai yra meluoti sau.
        Skausmingas virsmas, neturintis pasigailėjimo, tęsiasi metų metais, padoriam žmogui, ne kiekvienas pajėgia sau tai pripažinti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: