B. Rastenytė. Iš „Afroditės kuoduko“: Marko Aurelijaus bučinys (0)

Beatričė Rastenytė | Asmeninė nuotrauka

Beatričė Rastenytė | Asmeninė nuotrauka

Marko Aurelijaus bučinys

Šią vasarą ji staiga pajuto įbestas į ją mėlynas stiprias akis. Ji vėl pajuto tą patį jausmą. Ji maža, mergaitiška ir graži. Jis buvo įsmukęs į šviesų džemperį ir užsimaukšlinęs kapišoną ant galvos. Ji vilkėjo paltelį, kurio raštas buvo ryškios didelės rožės, mėlynos, raudonos ir šiek tiek salotinės, žydrus džinsus ir smėlio spalvos gipiūrines basutes, savo šviesius plaukus buvo susirišusi į kuoduką, buvo prisipirkusi žemuogių ir atrodė, kad viskas yra okey, tą vasarą ji ypač daug klausėsi klasikinės muzikos. Negi tai Markas Aurelijus? Jis stovėjo už jos ir uždėjo jai savo delną ant liemens, kuris jį visą ir uždengė.Jis žiūrėjo į ją įbedęs akis, jo žvilgsnis buvo stiprus, ji visada užmegzdavo akių kontaktą. Jis palietė pirštais savo lūpas, lyg norėdamas ją pabučiuoti ir ji, tik pirštais liesdama savo lūpas, sugebėtų paaiškinti, ką pajuto.

37-oji psalmė

Cezarijus. Smilkalinė. Augustas žnaibė jos veidą, nes Laska paprašė, ji labai bijojo, ji ištikta šoko pasakojo jam visą naktį pasakas, apie brolius, juodvarniais paverstus, apie geležinį vilką ir raudonąją gėlelę. Tai siejosi su vienomis vestuvėmis. Markas Aurelijus vedė Oktavianą. Kokia ji vaikiška, Laska. Ji manė, kad dabar ramiai važiuos prie jūros. Ji siaubingai nusvilo veidą, ją ištiko šokas, grįžo į Vilnių kaip į svetimą miestą, virš bažnyčių skraidė būriais juodos varnos. Ir tai buvo per Marko Aurelijaus vestuves. Mamos draugė su dukra Fintija net neatnešė jokių vaistų – pasakė, jos tokia balta aristokratiška oda, jai reikia su skėčiu vaikščioti ir dar gąsdino, kad suskilinės jos oda, ir nepasiūlė jokių vaistų, nors buvo gydytoja. Ach, brangieji mano veidrodžiai, mąstė Laska, jūs nemelavot, bet jų akys godžiai stebėjo ją, o Laska net nežinojo, kad jos tokia balta oda ir juodos akys. Ji juk nematė savęs iš šalies. Ir tik dabar Laska suvokė, kad jos jai pavydėjo, kad visos kažko pavydėjo, ar plonumo ir smulkumo, ar baltos odos, ar talento, ar pareigų. Bet ne truputį pavydėjo, o labai. Iš tikrųjų, ji atrodė kaip netikra. Jos net suleido jai hormonų, norėdamos atimti smulkumą, jos ją šmeižė, grasino jai, ir labai baisiai, ir baisiai kėsinosi, atėmė plaukus. O vyrai? Ką mąstė jie?

Ta kelionė tapo panaši į siaubo filmą, mamos draugės pusseserė, kai jos kitą dieną dar nuvažiavo prie jūros, tarė mamos draugės dukrai, kuri turėjo antrą vaiką, – tai dabar gal savo vaikelį neši deginti, va, žiūrėk, deginasi. Mamos draugės dukra išsigando. Siaubo filmas. Laska gi nėra drakonų mergina, kuri galėtų apsiginti. Fb tinklalapyje visi buvo paslaptingi, rašė kupinas užuominų žinutes, skirtas neaišku kam, apskritai ir spaudoje buvo populiarus toks rašymo stilius, ypač tarp rašytojų, kai nebuvo minimos pavardės, o tik vienas objektas ir rašoma kažkaip paslaptingai ir apskritai. Viena žymi rašytoja, o Lietuvos rašytojos buvo „žinomiausios“ pasaulyje, rašė apie kažkokią kitą rašytoją ir šilkines kojines, tai yra, kad jos neišgelbės šilkinės kojinės, kita „žinomiausia“ rašytoja rašė apie gipiūrines sukneles, ir visiškai Laskos žodžiais, kuriuos ji buvo skelbusi, kad tai – vintažas, ir apskritai – chebryte, varykit ant jos, nes čia aš esu žinomiausia ir jokių gipiūrinių suknelių. Dar kita rašė apie premijas ir kažkokią kitą rašytoją, kuri aprašinėja vyrus genijus, bet jos tekstas yra nevertingas. Ir paskui galėjai spėlioti – kas ta rašytoja?

Rašytojos, kurios mūvi šilkines kojines, dėvi gipiūrines sukneles ir dar rašo apie vyrus genijus, bet supraskit gi, šiaip jos nevertingos… Kadangi Laska irgi dėvėjo gipiūrinę šviesią suknelę ir tos nuotraukos buvo paskelbtos fb ir spaudoje, tai išsigando dar vieno pasikėsinimo ir nuo tos rašytojos užsiblokavo. Vyko provincijos rašytojų karas. „Žinomiausios Lietuvos ir pasaulio rašytojos“, beje, puikiai sugebėjo prilįsti prie pinigų lovio. Kam tai skirta, mąstė Laska? Paslaptingumas buvo labai madingas. Viena trisdešimtmetė turtinga ponia skelbdavo vienam portale tokius pareiškimus: „Jūs, nukriošusios keturiasdešimtmetės, dinkit von!“ Jai labai užkliuvo keturiasdešimtmetės. Ir po tokių viešų straipsnių bei epitetų kaip „nukriošusios keturiasdešimtmetės ji vis dar buvo labai gerbiama ponia. Žinoma, mąstė sau Laska, – juk keturiasdešimtmetės – brandus vynas, nors tai ir banalu. Jos įdomios. Jos kaip brangi tauri skrynutė, kurioje pilna brangių metalų ir deimantų. Vyko kažkoks paslaptingas karas. Gal jos buvo specialiųjų tarnybų aukos?

Kartą įvyko keistas įvykis. Kažkodėl Laska atsivertė vieną žurnalą ir susirado vieno veikėjo straipsnį. Atrodo, lyg karalienė jai būtų pažnibždėjusi: atsiversk šį žurnalą, žiūrėk, ką rašo. Atsitiktinumas, nes šiaip ji žurnalų neskaito, bet perskaitė būtent tą straipsnį. O straipsnyje buvo rašoma apie kažkokią rašytoją (irgi labai paslaptingai) ir mirties bausmę jai. Jie linkėjo kažkokiai rašytojai mirties. Kas ta rašytoja? Jie gal seniausiai suplanavo, kokį grožį ir kokią rašytoją reikia marginalizuoti, stigmatizuoti ir paprasčiausiai… Tai buvo jų planai. Taip, jie, matyt, jau susidarė sąrašą, kuriuos žmones reikia nustekenti, greičiausiai jiems labai kliūvo inteligentai, gražūs žmonės, panašu, kad jie tikrai norėjo likti tik maža grupelė. O labiausiai kažkodėl jiems kliuvo kažkokia paslaptinga rašytoja. Taip, mąstė Laska, aš buvau labai graži (kaip jai visi sakė) ir kaip mes vienu metu palyginti dar gerai gyvenom, buvom elitas, kas atsitiko dabar? Kardinolas Rišeljė irgi buvo paslaptingas: „Nei kavytės, nei šokoladukų!“ , – grėsmingai rašė jis fb paskyroje.

Dar viena „ponia“ viešojoje erdvėje putojo, kad negalima puoštis kaip princesei, jeigu važinėji viešuoju transportu. Kaip suprasti, stebėjosi Laska. Ar važiuojant viešuoju transportu negalima gerai atrodyti? Pagal principą: mes, važiuojančios nuosavais automobiliais, puošimės, o jums negalima? Tik džinsai ir striukė? Ar joms užsako tokius straipsnius ir pinigus sumoka kokia turtinga boba, ar jos savo noru pyktį lieja? Galėjai spėlioti, kam tai skirta.

Teko ir pačiai Laskai viešojoje erdvėje sulaukti grasinimų, kuriuose buvo manipuliuojama tokiais žodžiais kaip cheminis ginklas ir nudvėsimas. Laskos pirmoji knyga visiems buvo lyg Trojos arklys ar Feniksas, pakilęs iš pelenų, nors inicijuota ir palaiminta kurso draugių. Kaip taip? Ne pagal mūsų planą – tu ne viešas asmuo, o tolesnės studijos universitete teiktų socialines garantijas, rangėsi viena persona kaip kobra…

Geriau būti drakonų mergina. Ir vis bijojo, kad mama įsileis savo draugę daktarę į namus… Broliai, juodvarniais skraidantys. Varnos yra labai protingos – jos išsigando Laskos ir staigiai nuskrido į pietus.

Augustas vis dar žnaibė jai veidą, veidas atbalo, bet Laska neatleido, ji pasitraukė, bet neatleido. Kas yra žemė? Tai ėriukai, vilna kvepiančios žydros pirštinės, kurios priliečia veidą, ar jauti vilnos kvapą? Tai sidabras, auksas ir deimantai. Tai medvilnė žiede, iš kurio audžiamas batistas ir satinas, tai kirmėlaičių šilkas, kuri išverpė Kinijos princesė. Mano kamelos, mano kupranugarės, džiaugėsi Laska vilnonėmis pirštinėmis su lietuvišku raštu, šviesu, tai erdvės, kai mes susitinkam. Šviesioje erdvėje Laska prieš brangią šviesaus riešutmedžio spintą priglaudė rankas su kupranugario spalvos pirštinėmis prie veido.

Laska butike nusipirko pakabinamą smilkalinę. Cezarijus pareiškė, kad jis paskaitys 37-ąją psalmę ir Laska pakabino smilkalinę. Keista, bet į kambarį vis ėjo kažkokie keisti „faksai“ . Laska vėl stovėjo prie tos pačios spintos. Tai – karas? Bet ji juk viena visame pasaulyje.

Echo ir vasaros gėlės

Laska sirgo. Ji jautė, kad jis nustojo ja domėtis ir lyg laivas, iškėlęs savo bures, tolo nuo kranto. Tos dienos, kai jis ją meiliai įvyniodavo į kreminės spalvos pledą ir nusinešdavo laikydamas švelniai priglaudęs ranką prie pakaušio, jau praėjo. Ji prilietė savo plaštaką prie jo. Jis pasakė, –  atstok, supranti. Jis suėmė už kuoduko ir šiek tiek stūmė ją nuo savęs. O Laska buvo pilna medaus, kvapnaus nektaro, gėlių kvapų, vasaros, švelnaus vėjo ir vasarinio lietaus, mango sulčių ir „Rafaelo“ saldainių, kremo likerio ir Komunijos. Atrodė, kad pradėjo skleistis visos švelnios gėlės, visos jos geros dienos ir laimingi likimai lyg ta vasara, rafinuotai slepiantis po šiaudine skrybėlaite. Gėlė po gėlės skleidė savo žiedus ir jis neatsilaikė. Laska švelniai atsitraukė nuo jo, judėdama lyg šokdama, lėtai, įnoringai ir šiek tiek pamaiviškai kraipydama galvą. Ji jautėsi smulki, maža, balta, lyg paauglė, duso švelnume, ji dar norėjo paliesti jo plaštaką, bet paniro į trūkčiojantį visatos ritmą. Išsiskleidė lotosas. Ji susirietė į embriono pozą, jis ją apkabino. Ji jautėsi kūdikiškai ir nekaltai. Jis buvo apimtas aistros. Tu tikrai, tikrai nori pajusti tai. Išsiskleidė kalija. Jis pabučiavo ją į pilvą, į lūpas, – miegok, tarė jis.

Siela

Laska norėjo pasijusti stipri kaip pantera ar lūšis ir susikaupusi peršokti nuo olos ant olos – tai jos siela. Ji mėgsta skraidyti ir šokinėti per prarajas, tai sunku ir pavojinga, reikia susikaupti. Skraidyti lengva, reikia muzikos – tai siela ir būtis. Ji norėjo pasijusti drugeliu ir tamsiai mėlynas drugys lyg visata, lyg kolektyvinė pasąmonė supleveno sparnais. Tai sielų siela? Norėjau pasijausti kaip  Europoje. Tas jausmas tapo pamirštas. Kaip savo namuose.

Baltas marmuras

Laskos baltos mažos pėdos lietė marmurą. Tai buvo kažkokia erdvė – balta ir šviesi, balta kaip baltas jos apatinukas, sniego baltumo, šviesi kaip deimanto blykstelėjimas ir šilta kaip saulės gelsva. Pirminė asociacija – viešbučio erdvė. Baltas marmuras, baltas apatinukas, visą naktį muzika už lango. Baltas paltas, balta mašina. Tai pabėgimas. Nuo slegiančio dvasinio švino. Laska pajuto gyvą gyvenimą, šurmuliuojančias krautuvėles su begalėmis žmonių: šokoladai, meno dirbiniai, odinė apyrankėlė, devyniolikto amžiaus namas su dviem ji laikančiomis kariatidėmis, baptistų balta bažnyčia, bažnyčių varpai, kurie būdingi tik tam miestui, palaima, kalėdinė eglutė iš vėjyje virpančio sidabrinio popieriaus. Taip, tai baltas marmuras.

Tai miestų fasadai. Architektūra, prie kurių derėjo Laska.

Kambaryje kabėjo paveikslas – bijūnai. Laska iš vaikystės juto tą Šagalo ar primityvistų paveikslų energiją: kunkuliuojantį gyvenimą, apatinukus, kurių susirinkdavo pirkti visos senelių kaimo moterys.

Su Marku Aurelijumi ji irgi turėjo kambarį. Kur? Kažkur Čiurlionio gatvės rajone. Kažkoks kampinis namas, devyniolikto amžiaus, jie ten susitikdavo, erdvus kambarys, jie buvo vyras ir žmona ir visada blausiai švietė saulė, ir visada tai būdavo devynioliktas amžius, ir tas namas būdavo išgalvotas, neišgalvoti buvo tik Trakų gatvės siauri skersgatviai.

Sveikutis

Sveikutis! Laskos keliai buvo iškilūs, išsišokę ir putlūs, su duobutėmis, tas putlumas slėpdavo iškilų kelio kaulą. Baltai porcelianinė. Kaip Laska pajuto porceliano esmę? Ne, tai ne molinis puodukas, grubus, patikimesnis. Malonu buvo liesti jį liaunais ilgais pirštais, tokiais kaip iš paveikslų, jausti, koks jis delikatus, plonas, trapus, rafinuotas. Atrodė, kad jo rafinuotumas privers gracingiau palenkti galvą ir laikyti jį rankose vienu piršteliu.

Princesė Šuchidan

Kartą gyveno princesė Šuchidan. Atvyko pas ją princas Sulidanas. Sėdėjo princesė tarp šilkinių pagalvių su kutosais savo ilgais baltais pirštais su juo žaisdama ir princas Sulidanas ją užliūliavo. Kartą princas Sulidanas turėjo išvykti. Ir liko princesė Šuchidan viena. Ji laukėsi. Moterys jai labai pavydėjo princo Sulidano meilės, grožio ir gyvenimo. Ir išvarė Šuchidan iš miesto. Ilgai slėpėsi kalnuose Šuchidan. Ilgai meldėsi dievams. Ilgai pasitraukusi tylėjo dėl patirtos skriaudos. Po septynerių metų princesė Šuchidan grįžo atgal į miestą, jodama ant balto žirgo. Jos skausmas niekur nedingo. Žiūrėjo į ją išsigandusios moterys. Ir į ką tik ji pažvelgdavo, tas tapdavo bepročiu. Princesė išėjo pas princą Sulidaną.

Baltieji kūneliai

Baltieji kūneliai žvaliomis ir linksmomis akimis keliauja į sistemos kovą. Kokios jos būna linksmos, akys, dvidešimties. Laska mąstė, kokios buvo jos, naujagimės, akys ir kokios sulaukus dvidešimties. Ne veltui sakoma, kad kūdikiai dar prisimena praėjusių gyvenimų senatvę ir skausmą. Tos senių akys naujagimių veiduose. Ar kūdikio akys tai sapnuoja? Dvidešimties Laska buvo lyg deivė, baltasis kūnelis, gyvomis migdolinėmis juodomis akimis. Buvo galima pagalvoti, kad ji dirbtinė, netikra, nulipdyta iš porceliano ar vaško. Dabar Laskos akys buvo kaip naujagimės, tik ne tokios grynos. Būties akys. Karta Linė, mamos klasės draugė, jai pasakojo, kokia įdomi buvo jos mama –  rašė rašinius apie žmogaus kūną kaip visiškai uždarą sistemą, dirbančią lyg fabrikas. Baltieji kūneliai keliauja į kovą. Mama jai vis pasakodavo, kaip ji tapo nėščia su Laska ir turėjo apsiginti diplomą. Darbą ji rašė iš Levi-Strosso pagal struktūralistinį metodą. Gavo dešimt balų. Ir jai labai sekėsi, nors proto ir eilių žvaigždė buvo tėvas. Ką jaučia kūdikis įsčiose?

Panašu, kad Laskos akys vėl tapo kaip naujagimės senės. Mąslios ir daug žinančios – būtį, kodus, kančias ir tiesą. Kaip jie mus gydo, baltieji kūneliai? Keistai kartais žmonės negali patikėti, kad kiti žmonės irgi jaučia, mąsto, skaito, rašo. Jie negali patikėti, kad tos mintys yra kitas žmogus, jo esybė. Jie neskiria sielų. Iš tikrųjų tai nėra taip jau lengva. Nebent taip, kaip Selindžerio kūrinyje „Franė ir Zujus“, suvoktum, kad tokį aukštą pilotažą gali leisti tik vienas iš brolių ir ne kuris kitas. Mokėti puikiai jausti sielas. Mokykimės atpažinti sielas. Laska ištiesė delnus – žaidžiam ir įdavė kažkam į rankas, žiedas, pašnibždėjo į ausį. Ji pynė savo auros gyvatėles lyg gėles, ant kurių reikėdavo uždėti aukštą karūną. Pavasaris, auksinės šviesos. Mes slepiamės erotizme – šilkuose, suaustuose kirmėlaičių, tigriniuose bei gyvačių raštuose, plunksnose ir kailiuose, ir odoje bei rojaus smaragdinėje ir žydroje spalvoje, glostom švelnius lyg šilkas plaukus ir slepiamės gipiūruose, mes bėgam nuo tų minčių ir žinojimo, tik sakyk, kad aš graži, liesk mano plaukus, kaip žvilga šilkas, šilkas suaustas kirmėlaičių, primenantis mums, į ką pavirs kūnai. Šilkas, koks jis švelnus – lyg plaukai. Baltieji kūneliai supuola į kovą. Kokios gražios suknutės, kirpėjos, kosmetika, viskas brangu ir rafinuota, padės pasijusti dieviškai. Bet ar jo akys nukryps į Laską, ar jis negalvos, kaip šilkas glosto jos kūną, baltųjų kūnelių gyvastį? Tada, kai miršta raudonieji kūneliai.

Tai Picaso berniukas su rožių karūna. Kartą ji matė panašų su tokiom rožėm gatvėje. Kažkada Laska žiūrėjo dokumentinį filmą, kaip silpnieji buvo laidojami gėlėse. Jų kapai būdavo apipilti gėlių žiedlapiais. Filmo kūrėjai konstatavo – juos gerbė. Matyt, jie atliko dieviškąją žynių funkciją. Ir tu pamatysi šviesą. Atpažinsi save.

Vėsa

Rytas. Rugsėjo ryški saulė. Vėsa. Medžiai. Rudeniškai čiulba paukščiai. Atsiveria lapuočių medžių kelias, apšviestas saulės. Apačioje maumedžiai. Tai vėsos rytas. Tai kažkokia sakrali erdvė. Tuščia. Vėsi. Esminė. Erdvėlaikiais galėdavai grįžti į vieną ar kitą laiką, justi ryšį su praėjusiu laiku, ten galėdavai pabūti trumpai – vieną minutę, dvi –  ne daugiau, – tai buvo lietūs, vaikystės namai, miestai, ir turėdavai grįžti į savo laiką, kur buvo vėsa, saulėtas rytas, medžiuose rudeniškai čiulbėdavo paukščiai, apačioje augo maumedžiai, kaštonai ir tai buvo šviesi erdvė. Kaip užburti gyvenimą? Baltas paltas, balta mašina, brangus viešbutis, baltas negližė, baltas miestas, ji graži ir ji norėtų jausti pilnatvę, kurios nejautė, ranka paskubomis rašė žodžius, ar tai turėtų būti jausmas kaip riešutas kevale, kurį paimi ir suvalgai? Koks tai turėtų būti jausmas – pilnatvė, laimė? Labirintų vėsoje. Laska merkė gėles. Lelijas, arbatines rožes į porcelianinį arbatinuką. Lelijos atrodė ypač sakraliai. Rožės priminė rudenio gimtadienius, šiltą rudenišką saulę bei gyvenimą. Laska baltuose marškiniuose prieš veidrodį šoko pagal Vivaldį ir atrodė kaip meninė nuotrauka. Vaikščiojo baltuose marškiniuose ir jautė sakralumą. Kūnas ir sakralumas. Tai buvo tuštuma. Ji norėjo burti gyvenimą? Burti gyvenimą?

Arfininkė

Klimto paveikslo arfininkė nekaltais pirštais liečia arfą. Jos žodžiai – nekaltas sielos prisilietimas. Jeigu aš tau padėčiau prieš akis šį piešinį, ką tu pasakytum? Apie šią merginą. Prisilietimą. Anachtono dukterys iš paveikslo, plikomis galvomis. Jos laukia. Laukia mylimųjų. Besišnekėdamos. Besišypsodamos. Nyki diena. Kas teisus? Kleopatra pristatyta Cezariui maiše, jos tarno planas. Kai ji išgyveno.

Sidabro molekulės

Veidrodis, iš sidabro ir melchioro, suskilo į tūkstančius mažų molekulių, tų uždarų monadų, ir viskas išnyko. Nusinešti visi begalybių ir baigtybės atvaizdai.

Šveicariškos lėlytės

Laska jautėsi kaip perlas kriauklėje. Ko ji nori? Kad ją išsirinktų princas kaip pelenę? Kad trubadūras ją išvaduotų iš kaulo bokšto? Kad ji nebūtų patikli kaip avelė? Ar visa tai įmanoma? Ko nori Laska? Kūryba ar gyvenimas stipresnis? Anot „Rytietiškų novelių“ autorės  Margaritos Jorkenac (Marguerite Yourcenar), – kūryba.

Šveicariškos lėlytės – visos tuo pačiu veidu, bet skirtingų akių, plaukų, odos spalvų.

Toreodoro žaidimai. Laska sukiojo pink spalvos skarelę, skirtą apsijuosti pliaže, į vieną ir į kitą pusę – Toreodoro žaidimai.

Aš esu lėlytė – žaisk su manimi gražiai!

Liepų medus

Šiandien Laska rinktųsi liepą. Liepą, žydinčią liepą, ir šypsodamasi gertų jos nektarą. Vasaros geismas, – pamanė Laska apie savo inkliuzinius auskarus su pievos gėlyte stikle. Į kokią baisią tuštumą atsitrenkė Laska. Kaip žuvis, kurią stebėjo „Omnitel“ salono akvariume. Laska atsilošė, atsirėmė galva į sieną ir stebėjo jį. Nes, be telefonų, ten nebuvo daugiau kas veikti. Mintyse Laska liepė visoms žuvims priplaukti prie stiklo. Jos visos prisiplojusios prie stiklo tarytum žiūrėjo į ją. Dvi auksinės, auksinė porelė oranžinėmis akimis ir ilgauodegė dryžuota. Ši ilgiausiai prigludusi prie stiklo tarytum Munko „Šauksmu“ bandė Laskai kažką pasakyti, kad jai trūksta oro, – okeano. Panašiai Laska jautėsi dabar. Dvasinis troškulys. Beprasmybė. Laska viską permąstė, kas ji. Ko jai reikia ir kur yra jos paslėpta Choščėjaus adata. Šiandien Laska rinktųsi liepą, jos nektarą, kad mažomis auksinėmis dulkelėmis padengtų jos veidą ir paslėptų jos skausmą.

Laska galvojo apie senstančius kūnus, tačiau plonytėse baltos odos venose jautė erotiką. Saulė dardėjo ratais. Ji paklausė Cezarijaus, ar jis eis į šventyklą? Ne šiandien, – atsakė Cezarijus. Vakar, – pareiškė Laska. Ir nuėjo į miestą, kuriame ūžė žmonės, kaip elfas ar drugelis su šilkiniais švelniais sparnais, šilke ir džinsuose, jausti liepų medų ir vasaros pavakario saulę.

Džinsai ir šilkas

Laska tą vasarą dievino džinsus ir šilką. Baltą. Tai buvo taurus grožis ir vasara, kurią ji pajuto. Vasara. Susitikimas. Juoda šilkinė suknelė su petnešėlėmis, plonytis moherinis baltas kardiganas. Balta spalva tą vasarą buvo jos. Susitikimas, į kurį ji išsiruošia vasarą. Vilniuje? Atėnuose? Prie jūros? Kipro saloje? Kaip iš sapno Kipras prie žydros jūros? Bet ne iš to sapno, į kurį palydi stalkeris – septynios salos, sala po salos, apaugusios gražiais medžiais, o paskutinė sala – druskos ir po jos – okeanas. Susitikimas. Su vyru, kuris ją domina. Koks turi būti Laskos įvaizdis? Ką ji šnekės? Kaip ji atrodys? Kaip ji jausis? Kur ji statys savo krištolinę karalienę? Ji klesterėjo savo kaštoniniais puriais šilkiniais plaukais, kirptais karė. Ji jį domina. Jis ją taip pat. Ką jis jai sakys? Namuose, kuriuose gyveno Vincas, Laskai atrodė, kad ją visą laiką stebi Cezarijus, prisijungęs prie kamerų kameros. Vincas sakė, kad žiūri pro palėpės langą į miestą, pastatė jai kėdę, kad ji irgi pažiūrėtų. Laska išlindo pro palėpės langą ir stebėjo rausvai dažytą bažnyčią. Kokių maginių galių jis turėjo? Ji negalėjo atsikratyti jausmo, kuris jai tada savotiškai patiko, kad jis šalia, bet jo nebuvo. Tai – ne serialas, tai – detektyvas. Keista, kad nekaltoji Laska turėjo tiek daug žinoti apie ginklus. Šitame mieste kaukia geležinis vilkas. Per miegus Laska vis galvojo, koks čia vilkas kaukia. Kokią išeitį turėjo mergaitė, moteris Laska? Kaip pabėgti iš kraupaus saugumo namo? Jie visi buvo saugumo įkaitai. Nekalta mergaitė Laska viską žinojo apie ginklus. Laska kaip karalienė. Karas ir karma. Kartais turbūt geriau eiti tiesiu keliu – kaip Paulinai. Paulina kartą jai pareiškė – kai saugumas nori ką nors „sutvarkyti“, tai nuperka kaimynams kelialapį ir „susitvarko“. Paulina studijavo ir apie saugumą. Reikėtų SPA, grožio procedūrų, pinigų, kelionių, žydrų jūrų, pilkų didmiesčių, rudenio komunijos – ir Laska vėl atsigauna.

Pianinas. Arfa. Laska galvojo, kad muzikai reikia ypatingos atmosferos. Kad būdama maža mergaitė vaikiškais pirštais atlikdavo Bajerio kūrinį. Laska iki šiol prisimena tą nuostabų jausmą – atlikėja. Bet tam reikia turbūt rūmų, arba ne vaikiško charakterio, kad, piktinantis nemuzikaliems filosofams kaimynams, atsisėstum ant odinės juodos pianino kėdės ir grotum. Grotum Bajerį, pati stebėdamasi, kaip šie vaikiški pirštai jau atlieka kūrinį. Tam reikia rūmų. O gal klausytojų?

Laska mąstė – siela ar kūnas svarbu? Ir priėjo prie išvados – siela žmonėms nesvarbu. Svarbu tik raudonas manikiūras ir čiki-čiki.

Poečių provincija

Paskutiniu metu Laska jautėsi kaip Detroite. Vyravo kažkokia Detroito poečių provincija, provincija, kurios Laska bijojo. Kadangi visi masiškai palikinėjo Lietuvą, Vilnius tapo panašus į miestelį, į tokį apsnūdusį miestelį, kuriame dedasi nežinia kokie dalykai. Laska bijojo tos provincijos, buvo daug poečių ir daug rašytojų ir visi plėšė vietą po saule. Kur dingo energetika? Visi skundėsi, kad negali ilgai išbūti mieste, kad ten tvyro dvasinis smogas. Antikvarinėje parduotuvėje jos su mama pamatė seną juodą,  gal devyniolikto amžiaus vaikišką vežimėlį lėlėms. Aš kažkodėl bijočiau jį pirkti, tarė jai mama. Laska mąstė, kad tokį ji patalpintų Vilniaus gatvės bute, kurį nusižiūrėjo ir kartais jame gyvena, kur perka daiktus ir jį apstato, paskutinis pirkinys buvo jūrų kiaulytė iš interneto, o dabar ji nupirko mintyse tą senovinį vežimėlį, kurį buvo įdomu stebėti, su lėlėmis, būtent į tą butą.

Dar ji norėjo nusipirkti senovinį telefoną, ir būtų gerai jį prijungti. Taip pat akis patraukė senovinė mašinėlė. Apskritai antikvariatas yra labai įdomus dalykas. Artėjo Kalėdos, Naujieji metai, ji išsirinko princą, kuris buvo pavadintas Arlekinu, ir kadangi Lesa kėsinosi jį sudraskyti, tai teko jį pasodinti ant spintos, ant knygų. Tai buvo jos mažasis princas, kuris šypsojosi, bet jo šypsenos nesimatė, nes lūpas dengė apykaklė. Grojantis princas, su kuriuo ji žaidė. O mėlynąjį drakoną iš Akropolio, kuris buvo meno dirbinys, dovanotų Cezarijui. Jis turėtų būti kažkokiame baltame kambaryje ant balto stalo. Laskai įstrigo į atmintį ir ji vėl prisiminė Vetos iš antikvariato besibučiuojančią porelę, skulptūrėlę, paliestą amūro strėlės, metalinę ar sidabrinę. Amūro porelė liko neįvertinta. Laska mėgo pirkti butus. Juos apstatinėti, pirkti filadendrus ir apelsinmedžius, hortenzijas ir dracenas, puokštes rožių, gvazdikų, gerberų, hiacintų, frezijų ir lelijų, baltųjų ir juodųjų kalijų, – juodosios gėlės, juodosios tulpės ir babies rose rožės. Serialas tęsėsi, atsirasdavo nauji veikėjai, buvo rašomas romanas, įgijamos naujos pareigos, bet, kaip Gytė sakė, o kur gyvenimas? Kaip sudėti į svarstykles viską po lygiai? Kaip išplėšti gyvenimą iš kūrybos, realizuoti savo materiją? Tai ne serialas, tai trileris. Ir Laska grąžino visus daiktus atgal į vietą.

Kategorijos: Kūryba, Saulės arkliukai, Visi įrašai | Žymos: , .
Screenshot_2020-08-04 Redaguoti puslapį ‹ Alkas lt — WordPress
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: