R. Jasukaitienė. Basakojų takas laukia jūsų

Lubinais ir ramunėmis, paparčiais ir viedrynais, žydinčių kmynų balzganais skėčiais išsipuošusi vasara atveria vartus, kviesdama nusiauti apavą ir basomis pasileisti per pievą. Tai, ko gero, pats sveikatingiausias būdas pajusti ryšį ne tik su gamta, bet ir pačiu savimi. Štai tokį sveikatingumo taką, pavadintą „Basakojų“ taku, paruošė Seredžiaus Stasio Šimkaus mokyklos kolektyvas, kuriam daug metų vadovauja direktorius Petras Baršauskas. Atidarymo šventė įvyko birželio 5 dieną. Žygių basomis pradžia – Lauko klasė, išpuošta vasaros žiedais. Direktorius pristato garbius svečius: Panemunių regioninio parko direktorių Mindaugą Janušonį, daugelio skulptūrų, puošiančių mokyklos teritoriją, autorių tautodailininką Algimantą Sakalauską, speleologijos specialistą, Išlestakių viensėdyje (Seredžiaus apylinkė) muziejų įkūrusį Eriką Laiconą, Seredžiaus miestelio seniūnę Rimantę Pavalkienę.

„Basakojų“ tako sumanytoja, sveikatingumo puoselėtoja, šios mokyklos geografijos ir kūno kultūros mokytoja Kristina Laurinaitė išrikiuoja savo komandą – jaunuosius gidus. Kad nebūtų grūsties, visi dalyviai suskirstomi grupelėmis. Jaunieji gidai gražiai prisistato ir supažindina mus su taisyklėmis. Iš savo ilgametės mokytojavimo praktikos žinau, kokia nelengva užduotis paruošti mokinius, kad jų kalba būtų sklandi, kad jie gebėtų atsakyti į klausimus, kad bendrautų šiltai, drąsiai ir mandagiai. Mane, kaip šios mokyklos buvusią mokinę, džiugina jaučiamas jaunųjų serediškių pasididžiavimas savo mokykla, jos turtinga istorija.

Prie lauko klasės – skulptoriaus A. Sakalausko išdrožinėtas stendas, kuriame – Mokyklos mažojo pažintinio tako schema su pagrindinėmis maršruto stotelėmis, prie kiekvienos iš jų – „stabai“ (skulptorius aiškina, kad šis žodis kilęs iš „stebėti“) su išsamiais istoriniais, geografiniais, biologiniais vietos aprašymais). Kad lengviau būtų rasti informaciją, nurodytas ir Barkodas. Tad žygeiviai, keliaudami Seredžiaus miestelio ir jo apylinkių Pažintiniu taku (apie 20 kilometrų), kviečiami užsukti ir į mokyklos mažąjį Pažintinį – Sveikatingumo taką.

Pirmas objektas – buvusi šaudykla, įrengta 1935-1936 metais kaip Seredžiaus kareivinių miestelio sudėtinė dalis. Šitoje šaudykloje sovietmečiu, kai kareivinės tapo vidurine mokykla, per karinio parengimo pamokas, privalomas ir berniukams, ir mergaitėms, vykdavo šaudymo pratybos. Šiuo metu čia vyksta įvairūs renginiai, švenčiama serediškių mėgstama Joninių šventė.

Ant skardžio įruošta Regykla. Nuo jos atsiveria nepaprastas, toliais alsuojantis peizažas – Dubysos slėnis, pavasarį  pasipuošiantis baltai žydinčiais dygiųjų slyvaičių krūmais, augančiais tik panemunių šlaituose, o rudenį liepsnojantis klevų aistra. Prie Nemuno dėmesio verta ir Palocėlių piliavietė, kur kadaise stovėjo kryžiuočių pilis.

„Basakojų“ takas toliau veda per žydinčią pievą, Kneipo būdu įruoštą kankorėžių, gilių, spyglių, akmenukų, žvyro ir smėlio, medinių „ripkų“, įkastų į žemę, ir akmenų, išdėstytų žmogaus žingsnio atstumu, trasą, bomo, medinių kliūčių ruožą. Ėjimas basomis naudingas tuo, kad paduose esantys receptoriai skatina visų organų veiklą, o pasivaikščiojimas kelia nuotaiką. Mūsų jaunieji gidai tikina, kad žingsniuoti šiuo taku galima bet kokiu oru- saulei šviečiant , lietui lyjant. Taip esą dar įdomiau, nes skiriasi pojūčiai – saulėtu metu kankorėžiai labiau išsiskleidžia ir pakutena padus, spygliai tampa aštresni; lietingu oru kankorėžiai susiskleidžia ir yra švelnesni…

Čiulba ulba paukšteliai, skleidžiasi paparčių vėduoklės žengiant Trijų pušų link. Čia auga į Raudonąją knygą įrašyti pieviniai šalavijai, melsvieji gencijonai, laibosios plukės. Medžiuose peri pietiniai purpleliai, žaliosios meletos, musinukės, liepsnelės, smilginiai strazdai. Nuo Trijų pušų aikštelės atsiveria vaizdas į Nemuną. Šią vietą mėgo visų kartų moksleiviai. Tai ir slaptų pasimatymų, ir šiaip susibūrimų vieta.

Nuostabioje vietoje, ant kalno, yra įsikūrusi Seredžiaus mokykla. Ją supa senas parkas. Manoma, kad 18 amžiuje čia yra buvęs dvaras, tačiau rašytinių šaltinių apie jį kol kas nerasta. Dvaro buvimą liudija parkas, kuriame dar išlikę senieji medžiai: ąžuolai, akacijos, tuopos, liepos, riešutmedžiai, dekoratyviniai augalai. Išskirtinis yra senasis ąžuolas, manoma, kad jam – per 200 metų, o jo aukštis – apie 50 metrų. Parko šlaitas žemyn leidžiasi terasomis, šalia kurių įrengti laiptai, apsodinti gyvatvore. Pavasariais, kol lapija nėra tanki, joje žydi kvepiančiosios našlaitės, liaudiškai vadinamos „fiolkomis“. Violetinės spalvos barchato žiedeliai ir širdelės pavidalo lapeliai grąžina į tuos jaunystės laikus, kai šio straipsnio autorei kas rytą tekdavo šiais laiptais kopti į „mokslo aukštumas“. Mokinukai suskaičiavo 88 laiptus – kas rytinė mankšta.

Mokyklos kiemas – skveras išpuoštas medinėmis skulptūromis. Jos pradėtos kurti 2006 matais drožybos plenerų metu. Atokiau stovi Šv. Agotos skulptūra, pastatyta 2007 m. Jos autorius – medžio drožėjas, tautodailininkas Linas Saladis.

2012 metais, mokyklai suteikus kompozitoriaus Stasio Šimkaus vardą, pastatytas jam skirtas koplytstulpis: Pasaulio medžio šakose gieda paukščiai, skamba muzika, kuri, anot kompozitoriaus, „padeda žmogui gyventi ir jausti“. Skulptūros autorius – medžio drožėjas Algimantas Sakalauskas. O 2014 metais tas pats menininkas sukūrė sostą Romos didikui Palemonui, anot legendos, čia atplaukusiam Nemunu su visa savo dvariškių svita ir davusiam pradžią Lietuvai.

Manoma, kad Seredžiaus vardas esąs slaviškos kilmės, nuo žodžio „sereda“ – vidurys, įsivaizduojant Seredžių esant Lietuvos vidury. Anksčiau jis turėjęs kitą pavadinimą – Pieštvė (nuo upelio pavadinimo, tekančio pro pat Palemono piliakalnį). Rašytiniuose šaltiniuose (vokiečių kronikose) Seredžius minimas jau 1293 metais. Tai vienas iš seniausiai datuojamų miestelių Lietuvoje.

Bene paskutinis mokyklos pažintinio tako punktas – vaistažolių ir prieskonių laukelis, kurį globoja lietuvių kalbos mokytoja, puoselėjanti etninę kultūrą, Margarita Baršauskienė. Čia auga mėtos, melisos, šalavijai, raudonėliai, rūtos, linai… Nedaugelis mergaičių bėra mačiusios mūsų liaudies dainose minimas rūteles, melsvažiedžius linus. Mokytoja globoja miestelio muziejų, jame stovi staklės, kuriomis buvo audžiamos lininės drobės. Tad sveikatingumo takas nepastebimai pereina į pažintinį. Visi objektai turi mokomąją reikšmę, jie pasakoja apie gamtinę aplinką, puoselėja etninę kultūrą, diegia tautinį pasididžiavimą savo kraštu.

Šventė baigiama lauko klasėje. Svečių laukia nedidelės varžytuvės ir gausus tradicinių vaišių stalas. Ragaudami įvairias vaistines arbatas, turime įvardinti augalus, iš kurių jos pagamintos. Bendruomenės moterys, vaišindamos svečius, dalina ir vaistinių arbatų paruošimo receptus, mokinių surinktus iš šių apylinkių.

Lietuviškas vaišingumas – mūsų kultūros, mūsų tautinio paveldo dalis, papildanti sveikatinimo programą. Arbatos gėrimas, susėdus prie bendro stalo, įvardinamas kaip šios šventės pagrindinis paprotys.

Viską, ką jaučiau ir patyriau, išsakyti žodžiais sunku. Juk patys gražiausi, patys sveikatingiausi ir yra jaunystės takai. Todėl tik po dienos kitos, prisiminimais grįždama į šventę, į tą vasariškai šiltą ir žydinčią dieną, pagalvoju, kiek triūso buvo įdėta ją ruošiant: apgalvota kiekviena detalė, nutiesti takeliai, pastatyti tilteliai per iš kalvų tekantį šaltinėlį, paruošti mokinukai, išpuošti gėlynai.

Nebus gėda, kai čia užsuks turistai iš visos Lietuvos, kai atvyks keliauninkai ir iš toliau. Seredžiaus mokyklos pažintinis – sveikatinimo takas įtrauktas į žygeivių maršrutą ne tik po Seredžių, bet ir jo apylinkes: panemunės – vienos iš įspūdingiausių mūsų krašto vietovių. Tikiu, kad tokių žygeivių, norinčių pažinti Lietuvą, kasmet daugės.