21 metų čekas, kalbantis 11 kalbų: gražiausia lietuviška daina – „Laisvė“ (3)

Pavelas Vitekas (Pavel Vítek) | Asmeninio albumo nuotr.

Pavelas Vitekas (Pavel Vítek) | Asmeninio albumo nuotr.

Pavelas Vitekas (Pavel Vítek) – vos 21-erių, tačiau jis moka įspūdingą skaičių kalbų. Nors lietuvių kalba čekas dar nekalba laisvai, bet, kai tik turi galimybę, mokosi. Kalbiname jį apie pomėgį mokytis kalbų, kada jis susidomėjo lietuvių kalba, kuo ši kalba bei tauta jam atrodo išskirtinės ir ką jis gali patarti žmonėms, norintiems išmokti užsienio kalbą.

– Kiek kalbų mokate?

– Paprastai nesakau tikslaus skaičiaus, nes manau, kad kiekvieną kalbą moku skirtingu lygiu. Vis dėlto galėčiau teigti, kad šiuo metu galiu susikalbėti 11 kalbų. Tai – čekų, anglų, lenkų, prancūzų, italų, ispanų, katalonų, braziliška portugalų, vokiečių, ukrainiečių, rusų

kalbos. Taip pat suprantu turkų, vengrų, švedų ir lietuvių kalbas. Iš pradžių norėjau išmokti daugumą europiečių kalbų, bet dabar bandau susitelkti tik į konkrečias kalbas.

– Kada susidomėjote lietuvių kalba?

– Pradėjau daugiau skaityti apie Lietuvos istoriją ir lietuvių kalbą, kai man buvo 18.

– Kiek lietuvių kalbos mokate?

– Lietuviškai moku tam tikru lygiu, bet jaučiu, kad norėčiau mokytis daugiau. Po tiek laiko man ši kalba skamba labai artimai. Jos gramatika ir pagrindiniai žodžiai beveik kiekviename sakinyje primena mano gimtąją kalbą. Vis dėlto dar nesu buvęs Lietuvoje.

– Kuo kitokia jums atrodo lietuvių kalba?

– Tiesą sakant, kai mokiausi lietuvių kalbą, dėmesį kreipiau į tai, ką mes turime bendro, į lietuvių ir čekų kalbų panašumus, kurie iš pirmo žvilgsnio gali nebūti akivaizdūs. Vis dėlto manau, kad lietuvių kalba labiausiai skiriasi nuo kitų ir yra išskirtinė tuo, kad yra konservatyvi. Daug žmonių sako, kad tai – labai „sena“ kalba. Lietuvių kalba vis dar turi išlaikiusi daug senų bruožų iš mūsų bendro Europos kalbų protėvio ir tai, mano nuomone, labai vertingas palikimas. Kaip mums žinoma, šio palikimo egzistavimui grėsė išnykimas dėl užsienio politikos įtakos. Vis dėlto lietuviai sugebėjo išsaugoti savo kalbą ir paveldą, ir labai tikiuosi, kad ateities kartos toliau stengsis tai daryti ir vertins lietuvių kalbos išskirtinumą.

– Ar turite mėgstamų lietuvių atlikėjų, dainų, ar pan., gal esate žiūrėjęs kokį filmą?

– Man labai patinka Džiazu (Jazzu) dainos ir beklausant jų man lengviau mokytis naujų žodžių, bet mėgstamiausia mano lietuviška daina, ko gero, yra „Laisvė“. Deja, bet nežinau daug lietuviškų filmų. Kai mokausi kalbų, paprastai ieškau garsių filmų ta kalba su subtitrais, skirtais kurtiesiems, kad galėčiau matyti, kokius būtent žodžius taria aktoriai, ir susirasti šiuos žodžius žodyne, bet lietuviškų filmų man nepavyko rasti.

– Apskritai, kiek esate sutikęs lietuvių, ar susidarėte įspūdį, kokie jie yra kaip tauta?

– Kadangi niekada nebuvau Lietuvoje, negalėčiau tvirtinti, kad esu sutikęs daug lietuvių, tačiau dalyvaudamas jaunimo mainuose sutikau puikių žmonių iš Lietuvos ir su jais susidraugavau. Kiekvieną kartą, kai sutinku lietuvius, vėl iš naujo atrandu motyvacijos mokytis lietuvių kalbos.

Kol gyvai nebuvau sutikęs lietuvių, mąsčiau panašiai kaip kiti žmonės iš mano šalies. Lietuviai man atrodė labai paslaptingi. Kai būdamas mažas vaikas mokiausi šalių sostines, galėjau įsivaizduoti, kaip atrodo vokiečiai, italai ar ispanai, ir apie juos nemažai buvau girdėjęs. Bet lietuviai? Galėjau įsivaizduoti jų vėliavą, žinojau jų sostinę – ir tai buvo viskas. Nieko nežinojau apie lietuvius ir tuo pat metu šis faktas maitino mano smalsumą. Klausinėjau tėvų ir aplinkinių suaugusiųjų apie lietuvius. Kaip jie atrodo? Ar esate sutikę kokį lietuvį? Visada gaudavau tokį pat atsakymą: „Nežinau, gyvenime nesu sutikęs lietuvio“. Kaip supratau, visi mano aplinkoje žinojo apie lietuvius, bet niekas nė vieno nebuvo sutikęs. Jie buvo… paslaptis. Netgi galvojau, ar šie lietuviai egzistuoja. Ar tai tikrai žmonės iš kūno ir kraujo? Tada vienas žmogus man pasakė: „A, Lietuva! Girdėjau, kad ten yra… pelkių ar panašiai“. Ir mažo vaiko vaizduotei to užteko. Lietuviai – nematomi žmonės, gyvenantys Pelkių žemėje. Nuostabu!

Žinoma, aš nebuvau patenkintas šiomis žiniomis ir norėjau daugiau, taigi kai užaugau, pradėjau daugiau skaityti apie Lietuvą ir jos istoriją, apie senovinę baltų religiją, Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, Vytautą, Čiurlionį, ir po kelerių metų jau mokiausi lietuvių kalbą.

Ką dabar galvoju apie lietuvius? Manau, kad kalbant apie mentalitetą, mes (lietuviai ir čekai) turime daug bendra – tai susiję su sovietine praeitimi. Pastebiu, kad nemažai jaunų lietuvių gana skeptiškai nusiteikę savo šalies atžvilgiu – ta pati padėtis yra ir mano šalyje. Kai kalbama apie geopolitines problemas, pavyzdžiui, imigrantus ir pabėgėlius, tiek žmonių iš Čekijos, tiek iš Lietuvos nuomonės panašios.

Kitas įdomus faktas apie lietuvius – kai užsienietis mokosi lietuviškai, jie jaučiasi pagerbti, tampa draugiškais ir yra linkę padėti – tai mane dar labiau skatina mokytis.

– Ar žadate kada visiškai išmokti lietuvių kalbą?

– Tikrai taip. Dėl mūsų kalbų panašumų jaučiu, kad lietuvių kalba man artima, ir mėgaujuosi jos besimokydamas. Vienintelis dalykas, trukdęs man šią kalbą visiškai išmokti – taip, kad galėčiau laisvai kalbėti be žodyno, – tai, kad retai sutikdavau lietuvių. Tačiau žadu aplankyti Lietuvą ir tai būtų puiki galimybė daugiau pasipraktikuoti.

– Kada atsirado šis pomėgis mokytis kalbų?

– Tai keista istorija. Viskas prasidėjo tada, kai paklausiau savo anglų kalbos mokytojos, kaip galėčiau vartoti sąlyginę nuosaką (angl. conditional mood). Mokytoja, kaip paprastai, pasakė, kad to mokysimės kitais metais… Galbūt. Tačiau jaučiau, kad šis gramatikos aspektas man labai svarbus, nes tuo metu jau bendravau su užsieniečiais internetu. Galų gale nustojau mokytojos klausinėti. Susiradau tinklalapį, kuriame buvo galima mokytis anglų kalbos gramatikos, ir supratau, kad yra tiek dalykų, apie kuriuos mokykloje dar nebuvau girdėjęs. Man visada buvo įdomi sunkiausia gramatika, ir man nuoširdžiai patiko kalbėti angliškai, ją vartojant. Vienas iš pagrindinių mano asmenybės bruožų yra tas, kad man patinka tai, kas sudėtinga (dėl to mane patraukė lietuvių kalba). Kai angliškai išmokau labai gerai ir nebebuvo gramatikos elementų, kurių nemokėčiau, man pasidarė nuobodu, taigi pagalvojau, kad taip pat galėčiau išmokti prancūzų kalbą. Tuomet – italų, ispanų, braziliškos portugalų, švedų, vokiečių ir t. t. Ir mano smalsumas tapo nesustabdomas.

– Gal duotumėte kokį patarimą žmogui, kuris bando mokytis užsienio kalbą, kaip tai lengviau padaryti?

– Manau, kad nėra universalaus būdo, kaip mokytis kalbų; aš pats kiekvienais metais keičiu savo mokymosi būdus. Kiekviena kalba skirtinga ir į ją pažvelgti reikia skirtingai. Tačiau galiu duoti šiek tiek objektyvių patarimų. Pradedančiajam mokytis yra ir geriausia, ir blogiausia. Geriausia, jeigu galvosim, kad viskas, kas susiję su šia kalba, yra nauja ir nepažįstama. Jei esate smalsus ir jums patinka atrasti naujus dalykus, jei jus sužavi graži daina ta kalba ir jums tikrai patinka, kaip kalba skamba, galite labai greitai progresuoti. Kita vertus, reikia įsiminti daug žodžių, kol pasieksite tą lygį, kai galėsite nors ir pasyviai suprasti dalį kalbos; per šią fazę galite greitai prarasti motyvaciją, nes įsiminti daug žodžių nėra malonus užsiėmimas. Tačiau kai jau ką nors suprasite, mokymosi procesas taps smagesnis. Paklauskite savęs, ką mėgstate ir kaip tai galite susieti su mokymosi procesu. Jums patinka muzika? Puiku! Tiesiog pasimokykite dainos ta kalba žodžių. Jums patinka istorija? Kodėl gi ne! Tiesiog paskaitykite straipsnių apie tos šalies istoriją jų kalba, pasiėmę žodyną. Galbūt jums patinka skaityti knygas. Šiuo atveju galite surasti garsaknygę (angl. audiobook) internete ir tos knygos tekstą, kad girdėtumėte taisyklingą tarimą ir kalbos melodiją. Neverskite savęs daryti ko nors nuobodaus besimokydami kalbos, nes taip nesunkiai užmiršite, ką išmokote. Daug žmonių daro šią klaidą. Geriau praleisti šiek tiek laiko susirandant motyvacijos. Tačiau atsiminkite, kad motyvacija visada svarbi, bet ji nieko nereiškia, jei nėra pasiryžimo ir atkaklumo.

Pašnekovas į lietuvių kalba pateiktus klausimus atsakė angliškai, atsakymai išversti.

Kategorijos: Kalba, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , .

3 komentarai

  1. Rimgaudas:

    Čekija ir Lietuva… Archeologas, kalbininkas Bedržichas Hroznas, tyrinėjęs hetitų karalystės Mažojoje Azijoje kultūrą, aptiko jų rašto panašumą į Egipto hieroglifus. Bedržichas mokėjo daugelį kalbų, tame tarpe lietuvių, ieškojo rakto į Egipto hieroglifų rašmenis. Buvo fantastikos rašytojas ir blykstelėjo mintis, kad hieroglifas gali reikšti ne raidę, o daiktą. Mintį kalbininkai palaikė nesąmone, todėl toliau ji liko neišvystyta. Lietuvis Juozas Šeimys praplėtė B. Hrozno mintį nustatęs, kad runinis hieroglifas reiškia daikto lietuviško pavadinimo pirmąją raidę Pavyzdžiui, jei hieroglifas vaizduoja Arklą, tai reiškia raidę A, jeigu Irklą, tai reiškia raidę I, jeigu Laivą, tai reiškia raidę L ir t. t. Su padėka rėmėjui Povilui Drūliai 2006 m. J. Šeimys išleido Egipto hieroglifų skaitymo abėcėlę knygoje “Egiptas, skitai, lietuviai runomis”, kur, pavyzdžiui, ant auksinio sarkofago šono perskaitė tikrąjį Tutanchamono vardą AISTUSAS (aistis) KIOPSAS (Cheopsas).
    Daug ką dar perskaitė J. Šeimys ir būtų labai malonu, jeigu čekas Pavelas Vitekas, pirmtakui egiptologijoje Bedržichui Hroznui ištarus raidę A, ištartų savąją B ir taip įsitikintų aisčių (baltų) rašto Egipto tautų istorijoje senumu.

  2. s.m.:

    tikiuosi Vitekas norėdamas perskaityti straipsnį apie save, gaus progą dar šiek tiek daugiau sužinoti apie Lietuvos ir Čekijos ryšį ne sovietų laikais, o jau viduramžiais:
    h ttp://www.partizanai.org/karys-1956m-8-9/4767-vytautas-didysis-cekijos-karalius

  3. Rasa:

    Štai kaip dirba vaizduotė…”lietuviai – pelkių žmonės”, o, gal, “lietuvių išvis nėra”… Geras straipsnis. Būtų įdomu sužinoti, ko pasieks jaunas žmogus po 10 ar daugiau metų, kuriam, kuo sudėtingiau, tuo įdomiau. SĖKMĖS PAVELAI.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: