V. Kavolis. Ankstyvoji lietuvių kultūros modernizacija (0)

Vytautas Kavolis | šaltiniai.info nuotr.

Vytautas Kavolis | šaltiniai.info nuotr.

Ištraukos iš Vytauto Kavolio knygos „Epochų signatūros“ (Kavolis, V. Žmogus istorijoje. Vilnius: Vaga, 1994, p. 362–383 ir išnašos p. 527–531). Visi išskyrimai autoriaus.

1387–1528: Lietuviškieji viduramžiai

Kultūrinės modernizacijos pradžia bet kuriame krašte galima laikyti laikotarpį, kuriame a) išryškėja aiški „naujo kelio“ programa ir b) kultūroje vyksta kitimai racionalizacijos link.

Pirmoji apčiuopiama „naujos kultūros“ programa lietuvių istorijon įrašyta įvedant krikščionybę. Nors krikščionybė skverbėsi į lietuvius ir anksčiau, 1387 m. lietuviams, o 1413 m. ir žemaičiams, jų pačių tradicinės valdžios liepta tapti „naujais žmonėmis“. Senosios kultūros simboliniai centrai arba valstybės atstovų sunaikinami, arba atiduodami naujosios kultūros eksploatacijai, ant pagoniškųjų aukurų arba buvusiose šventose giriose statant krikščioniškas bažnyčias.

Senosios kultūros sugriovimas ir pakeitimas naująja lietuvių tautoje turėjo būti totalus, senajai nepaliekant jokių indėniškų rezervacijų. Kultūrinio genocido – sistemiško naikinimo, kas kitiems reikšminga, – pradininku Lietuvoje laikytinas apsikrikštijęs, anot A. Nykos-Niliūno, „išblyškęs karalius Jogaila“. Toks, pagonybės sąlygomis neįsivaizduojamas, užmojis daug kur yra buvęs vakarietiško tipo modernizacijos pagrindine tema. Rytinėje Azijoje modernizacija nenaikino ankstyvesniųjų sluoksnių, bet kraudavo ant jų naujus elementus, tarp seno ir naujo atsirasdavo eklektinis atvirumas.

Naujoji kultūra ne visais atžvilgiais turėjo modernizuojančių pasekmių. Pagoniškieji tikėjimai, nesiekę galios už genties apgyventų sričių, iškeisti į „universalų“ religinį daiktą, planuojantį kalbėti į visus. Bet pagonio Gedimino galvojimas, kad kiekviena religija garbinanti Dievą pagal savo apeigas, „ir visi turime vieną Dievą“, savo indiškai skambančia išmintimi liudija universalesnę laikyseną negu krikščionių tezė, kad tik jie patys teisūs, visi kiti – „klaidatikiai“ (šis terminas taikytas net mokslinėje literatūroje dar ir XX a. antroje pusėje skirtingų sektų krikščionims).

Įvesta įstatymas, kad kitų religijų žmonės (stačiatikiai), vedę to tikėjimo, kurį valstybė labiau mėgsta, šalininkus, privalo savo tikėjimą pakeisti. Sukatalikinta Lietuva tapo mažiau į modernią panaši visuomenė, negu buvo pagoniškoji, kurioje galėjo gyventi pagonys kunigaikščiai su stačiatikėm žmonom, vienus vaikus augindami pagonimis, kitus krikščionimis, niekam netrukdant.

Prie panašių išvadų prieiname ir vertindami pirmąjį krikščioniškos Lietuvos laikotarpį racionalizacijos kriterijumi. Be abejo, krikščionybė racionaliau organizuota religija už pagoniškąją: kodifikuota teologija, biurokratinė administracija, nuo XII a. susiklosčiusi kritinė intelektualinė aparatūra it t. t. Tačiau krikščionybės vartojimas tuometinėje Lietuvoje atnešė poslinkių į mažiau racionalų gyvenimo būdą.

Karinės veiklos kultūroje nei pagonims lietuviams, nei Žalgirio mūšyje dar nereikėjo stebuklų. Atpylę atitinkamą ritualą, jie pasikliovė kaip vikingai savo jėgomis. Stebuklų (gal pasimokius iš kalavijuočių, kuriems jau 1530 m. kariaujant su Maskva buvo apsireiškusi Mergelė Marija) prireikė 1518 m., kai mūšio lauke nuo rusų ginant Polocką pasirodė būsimas šventasis Kazimieras. Pasirodė, kai karalius pažadėjo pasistengti, kad Kazimierui būtų suteiktas šventumo pripažinimas, jei tas kariuomenei padėsiąs. Laikysena kultūriniu požiūriu mažiau moderni negu ankstyvesnis self-reliance [savikliova]. Karinių stebuklų pagausėjo XVII a., kada karuose su Maskva lietuviams-lenkams ėmė nebesisekti.

Politikoje posūkis į neracionalumą buvo vienos religijos privilegijavimas daugelio religijų valstybėje, ilgainiui apgriovęs tarpusavio solidarumo pagrindus, sustiprinęs Maskvą Lietuvos sąskaita.

Kad lietuviuose katalikybė buvo mažiau modernizuojanti negu Vakarų Europoje, liudija būdinga bažnyčių architektūros detalė. Vakarų Europoje nuo XIV a. bažnyčių bokštuose dažnai įtaisomas laikrodis. Technologija jungiama su dvasine misija; tikslaus, visur matomo mechaninės tvarkos simbolio įtaigumu žmonės kviečiami racionalizuoti savo dienotvarkę. Stačiatikių kraštuose laikrodžiai į bažnyčių bokštus nekeliami. Technologija nesiejama su tarnyba Dievui. Laiko išgyvenimas neracionalizuojamas.

Pagal Lyn Vait [Lynn White], ši technologijos sakralizacija – ideologiniai pagrindai Vakarų Europos ekonominei pažangai, XVIII a. viduryje nuvedusiai į pramonės revoliuciją. Lietuvių religija, nors formaliai „vakarietiška“, savo dvasia daugiau „rytietiška“: nedaug tėra bažnyčių bokštų su laikrodžiais ir tie patys palyginti vėlyvi.

Vakarų Europoje religija galėjo jungtis su mokslu, technologija ir kasdienio gyvenimo disciplinavimu (visuomenėse, kuriose visa tai žengė pirmyn), Lietuvoje ta pati religija susieta su politine, karine funkcija (visuomenėje, kuri kariniu atžvilgiu silpnėjo). Vakarų europoje religija dažnai nuo XII a., ypač vienuolynuose ir miestuose, buvo racionalizuojantis veiksnys, Lietuvoje iki XVI a. vidurio beveik niekad. Vakarų Europoje religija judino tai, kas stiprėjo; Lietuvoje kamšė spragas ten, kur buvo smunkama.

Du kultūriškai reikšmingi šio laikotarpio poslinkiai kilo ne iš religinės dinamikos, bet iš politinės sistemos poreikių. Pradėjus po lietuvių krikšto dalyti žemdirbius bajorų nuosavybėn, padaryti pirmieji žingsniai, iš kurių išsikerojo baudžiava, didžiausios krašto gyventojų dalies priklausomybė privilegijuotam sluoksniui, paveikusi tiek „žmogaus savininkų“, tiek „žmogiškosios nuosavybės“ sąmoningumą.

Visi šie pirmojo lietuvių krikščionybės laikotarpio bruožai neleidžia jame įžvelgti modernizuojančio pobūdžio vyravimo. Tai greičiau lietuviškųjų viduramžių (pavėluota) pradžia: lietuviai ne modernizuojami, bet medievalizuojami. Tada, kai Vakarų Europoje ir religijos sferoje modernizacija jau prasidėjusi.

Lietuvių kultūros raidą ne tiek sąlygoja tai, kad krikščionybė ateina pavėluotai, kiek tai, kad ji atkeliauja stagnuojanti. Labiausiai dėl to per pirmuosius 140 krikščioninimo metų lietuvių kultūra palieka letarge: be savų knygų, beveik be mokyklų.

Neatrodo, kad būtų rūpintasi ir tarnyba žmonėms: dar negirdėti apie prieglaudas ir ligonines. Ligoninių Lietuvoje atsirado tik XVI a. pirmojoje pusėje. Vilniuje ligoninė įsteigta 1536 m. Žygimanto Senojo privilegija.

1529–1589: Šešioliktojo amžiaus pažanga

Antrajame XVI a. ketvirtyje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje beveik iš karto keturiom kalbom (senąja gudų, lotynų, lenkų ir lietuvių) pradeda veržtis modernizacijos gaivalas. Ankstyvosios modernizacinės programos daugiakalbiškumu Lietuva lygintina tik su Ispanija prieš XV a. pabaigą, kur viskas irgi vyko tuo pačiu metu keturiom kalbom (lotynų, kastilų, hebrajų ir arabų).

Viso LDK kultūrų ansamblio modernizacija prasideda nuo politinių komplikuotos valstybės poreikių. Tik maždaug dešimtmečiu vėliau pagrindiniu kultūrinės dinamikos šaltiniu, ypač vakarinėje LDK dalyje, ima rastis įtampa tarp institucine tapusios katalikybės ir stiprėjančio reformacijos sąjūdžio.

Senąja gudų, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raštinės kalba kodifikuojami valstybės įstatymai (1529, 1566 ir 1588 m. Lietuvos Statutai). Trečiojo Statuto prakalboje Leonas Sapiega 1588 m. Lietuvą jau gali laikyti labiau už kitus Europos kraštus teisine valstybe, įstatymais pažabojusia valdovo galią.

Tik antroje XVI a. pusėje, Lietuvai ir politiniu, ir religiniu atžvilgiu trumpam laikui tapus krikščioniškosios Europos liberalumo centru, buvo galima didžiuotis politine kultūra pralenkus Vakarų Europą. Tačiau teisinė valstybė, susikurta, be abejo, veikiant ir lenkų bajoriškajai sistemai, galiojo tik privilegijuotam luomui.

Nors Lenkija XVI a. liberalumu lenkia Vakarų Europą, Lietuvoje religinė tolerancija ir anksčiau, ir tvirčiau institucionalizuota negu Lenkijoje: Lietuvoje oficialiai deklaruojama 1563 m., Lenkijoje 1573 m.; Lietuvoje deklaraciją pasirašo net ir katalikų vyskupai, Lenkijoje (su viena išimtimi) atsisakoma pasirašyti; Lietuvoje tampa valstybės įstatymu, Lenkijoje lieka intencijų pareiškimu, kurį kiekvienas išrinktas karalius turi iš naujo pasirašyti. Lietuvos liberalumas paaiškintinas 1) pagoniškosios tolerancijos, kaip politinės tradicijos, palikimu, 2) labiau religiškai pliuralistiniu valstybės pobūdžiu, 3) religinių mažumų vadovaujančiu vaidmeniu.

Mokslingumą plečia jau nuo 1539 m. Vilniuje steigiamos lotyniškos aukštosios mokyklos – pirmiausia protestantiškoji, po trejų metų valdžios uždaryta; po to 1570 m. jėzuitų įsteigtoji kolegija, po devynerių metų paskelbta akademija. Toji akademija XVI a. gale ir XVII a. pirmojoje pusėje turėjo šviesių, europinio lygio ir Europoje savo knygas leidusių mokslininkų (ir lietuvių), bet vis dėlto iki jos sekuliarizacijos 1773 m. nesubrandino esmingesnių impulsų lietuvių kultūros modernėjimui.

Svarbiausias akademijos įnašas – to, kas jau buvo tapę tradiciška Vakarų Europos rašto kultūroje, prigydymas Lietuvoje. Bet veikė ji ir kaip religinio fanatizmo gal pats svarbiausias importacinis kanalas. Pirmasis jos rektorius lenkas Petras Skarga – karščiausias liežuvis prieš religinę toleranciją (jo žodžiais, „pasibjaurėtiną tolerancijos ydą“) Lietuvoje ir Lenkijoje. Jos studentai – ir nuo 1591 m. protestantų bažnyčias nuolat deginančiose miniose, ir 1665 m. pirmojoje žinomoje Vilniuje veikusioje antisemitinėje gaujoje. Akademija ir kėlė kultūrą, ir ją slopino.

Mykolas Lietuvis – pirmasis lietuvis, aprašęs ne tik moterų, bet ir žydų grėsmę. Į Lietuvą, jo nuomone, plūstą žydai, kurie tik apgaudinėja, šmeižia, sukčiauja, iš turgaviečių išstumia krikščionis, yra ištvirkę, netikėliai, iškrypėliai. (Sovietiniame jo teksto vertime šis sakinys p. 52 išcenzūruotas.) Kad tuo pačiu metu Lietuvoje įsitvirtina teisinė valstybė ir moterų baimė, religinė tolerancija krikščionims ir neapykanta žydams, pirmosios knygos ir raganų deginimas – geriausiai atskleidžia šio laikotarpio fermentaciją, daug kam grėsmingą dvasinę ir visuomeninę energiją. Pirmoji žinoma 1566 m. Kaune sudeginta ragana – ankstyviausias kylančios neliberalumo bangos ženklas.

XVI a. antrosios pusės Lietuva neturėjo tiek ekonominės ir kultūrinės akumuliacijos kaip Vakarų Europa. Bet tuometinių kultūros modernizacijos procesų atžvilgiu ji, bent vienoje plotmėje, buvo užėmusi pačias pažangiausias pozicijas. 1563 m. Vilniaus seime priimta (pirmoji Europoje) privilegija, suteikusi lygias teises išpažinti ir skelbti bet kurią religiją. Į Lietuvą dėl pagoniškos kilmės, tad „archajiškos“ religinės tolerancijos, iš Vakarų Europos buriasi kai kurie iš pačių drąsiausių – t. y. „moderniausių“ radikaliosios reformos atstovų. Šio laikotarpio Lietuvos kultūrinę reikšmę lemia jai būdinga – deja, trapi – archaikos ir modernizmo amalgama.

Vilnius kurį laiką tampa pažangiausios Europos religinės minties centru. Sąjūdis, žinomas Lietuvos brolių vardu (vėliau susiliejęs su Lenkijos broliais), skleidžia savo mintis ir ieško šalininkų Anglijoje ir kitose Vakarų Europs valstybėse. Šio sąjūdžio teologai, išskyrus galbūt vieną, nelietuviai, bet jie veikia įtakingiausio Lietuvos didiko Mikalojaus Radvilos Juodojo globojami (kuris ir pats racionalizuojančia linkme aktyviai dalyvauja teologiniuose debatuose, kaip nei anksčiau nedalyvavo, nei vėliau nedalyvaus joks vadovaujantis Lietuvos politikos vyras). Tarptautinių teologų ir Lietuvos valstybininko pastangomis vienintelį kartą istorijoje religijos sferoje Lietuva (iki tol krikščionišku laikotarpiu tik kitus imitavusi) moko pasaulį. (Verta atkreipti dėmesį, kad Lietuvoje tik etniniai nelietuviai mokėjo atrasti galimybę „spinduliuoti pasauliui“.) Tik šiose dekadose Lietuva galėjo leisti Bibliją Lenkijai. Po šimtmečio Šv. Raštas Lietuvai tegalėjo būti spausdinamas Anglijoje.

Lietuvoje galimybė kultūrą „spinduliuoti pasauliui“ užsibaigia, kai Radvilos Juodojo sūnūs, grįžę katalikybėn, ima supirkinėti ir deginti knygas, visų pirma – tėvo išleistąją Bibliją. Vyresnysis Radvilos sūnus sugriauna ir bažnyčią, kurioje palaidoti jo tėvas ir motina. Su šiais 1574–1581 m. simbolinio patricido stiliaus veiksmais baigiasi vienintelis, maždaug 30 metų, visiškos religinės tolerancijos laikotarpis senojoje krikščioniškoje Lietuvoje. Tai tragiškas senosios Lietuvos laikotarpio lūžis, nebesulaikomos slinkties į XVIII a. groteską pradžia.

1590–1639: Stebuklų sugrįžimas ir mokslo žiedai

Ankstyvojo modernizmo šimtmetyje – tarp 1518 ir 1567 ar 1575 m. – Lietuvoje neminimas joks istoriškai reikšmingas stebuklas. 1590 m. dekada – persilaužimo laikotarpis. 1592 m. Vilniuje paskelbiamas žydų apkaltinimas žudžius krikščionių vaikus. 1956 m. Bresto unija, siekusi įlieti stačiatikius į katalikų bažnyčią, liudija smunkančią religinio pliuralizmo toleranciją. Pradeda nutrūkti ankstesni draugiški socialiniai skirtingų tikėjimų žmonių santykiai. Sugrįžta „nepaprasti stebuklai“, Daukšos 1599 m. žodžiais, „čiūdai“.

Stebuklų sugrįžimo pradžia laikytinas apie 1567 m. (ar, kitų nuomone, apie 1575 m.) Radvilai Našlaitėliui sugiedojęs penktadienį, pasninko dieną, jam patiektas keptas gaidys. Po šio įvykio Radvila Kojelavičiaus aprašyme atsivertęs į katalikybę.

Galutiniam reformacijos nugalėjimui lemiamos reikšmės turėjo du veiksniai: Kazimiero šventuoju paskelbimas ir Marijos apsireiškimas Šiluvoje. Katalikybės atgimimas pasireiškė iškilmingomis ir dažnomis procesijomis, atlaidais, dažnu šv. Sakramento priėmimu, relikvijų kultu, brolijomis. Kažin, ar rasis kitas kuris kraštas, kuris tokiame nedideliame plote turėtų tiek daug Marijos šventovių su jos stebuklingais paveikslais, kaip Lietuva. Iš Bažnyčios vyresnybės oficialiai pripažintų 26 stebuklingų vietų Lietuvoje, jų 22 yra Marijos.

Marijos apsireiškimas 1608 m. Šiluvoje – liaudiškųjų stebuklų etnografinėje Lietuvoje pradžia. Stebuklas, kuriuo šv. Kazimieras ankstyvesniajame laikotarpyje prasikišo istorijon, buvo pasirodymas ginklams žvangant, bajoriškai kariuomenei, o Marija apsireiškia kukliausiam liaudies elementui, piemenėliams bandą ganant.

Tik Lietuvoje ir tik šiame vis dar reliatyviai pažangiame amžiuje Marija taip „ekumeniškai“ elgėsi. Pabrėžiu reliatyviai, nes kaip tik Marijos apsireiškimo laiku (1611) Vilniuje teismo nutarimu už savo tikėjimo viešą skelbimą, pertraukiant religinę procesiją ir tuo įžeidžiant joje dalyvavusią karalienę, buvo sukapotas pirmasis patikimai dokumentuotas krikščioniškosios Lietuvos religinis kankinys, italas arijonas Lorencas Frankus. Nors bausmė buvo ne už pažiūras, kurias tuomet Lietuvoje dar buvo galima skelbti, vis dėlto stebuklų pažanga lietuviškosios provincijos psichologijoje vyko kartu su intolerancijos regresu daugiataučiame viešajame sostinės gyvenime.

Gal ši stebuklų istorijos atkarpa atskleidžia tam tikrą, šiaip sunkiai užčiuopiamą evoliuciją lietuvių – ne tiek turbūt liaudies, kiek Šiluvos legendą perdavusių ir vėliau užrašiusių provincijos katalikų kunigų – religiniame sąmoningume. Atrodo, kad XVII antroje pusėje viskas, kas anksčiau vystėsi, sustoja, ir lieka tik išgijimai šventųjų šaukiantis ir auksinės karūnos ant stebuklingųjų paveikslų.

Galutinai pirmąjį modernizacijos projektą Lietuvoje sužlugdė apie 1655 metus vykę karai, per kuriuos Lietuva rusų ir švedų okupuota ir nusiaubta. Bet būtų per lengva viską vien tuo aiškinti. Maždaug tuo pat metu (1658–1660) iš Lenkijos-Lietuvos išvyti arijonai, vėliau Anglijoje virtę unitarijonais. Nei pagoniškoje, nei ligi tol krikščioniškoje Lietuvoje nebuvo valoma visuomenė, permanentiškai ištremiant religines mažumas. Būdingas skirtumas: kai iš Lietuvos 1495 m., Vakarų Europos pavyzdžiu, išvaryti žydai, jiems 1503 m. leista sugrįžti, grąžinant jų turtus. (Vakarų Europoje nebuvo papročio žydams jų turtus grąžinti.) Arijonų ištrėmimas galutinis. Atvirosios visuomenės laikai pasibaigę. Kaip tik tada, kai Vakarų Europa pradeda judėti į pliuralizmo pripažinimą.

1640–1750: Demodernizacija, arba prarastasis šimtmetis

Ankstyvąjį modernųjį laikotarpį Didžiosios Lietuvos kultūros istorijoje aš vis dėlto užbaigčiau reformatų bažnyčios po jos trečiojo sudeginimo 1640 m. išvarymu iš Vilniaus. Šis simboliškai tirštas aktas reiškia, kad dominuojanti religija veiksmingai atima kitiems teisę dalyvauti valstybės gyvenimo centre – šventajame mieste, jiems vietos palikdama tik periferijoje, kur jie vėliau, XVIII a., bus verčiami klausyti katalikų vyskupų nurodymų.

Apie šį laiką sustiprėja tų pačių homogenizuojančių siekių inspiruojama ir religinė agresija prieš žydus. Tai dokumentuoja Vilniaus žydų 1639 m. skundas Romai, „jog Lietuvoje žydų vaikai prieš tėvų valią dažnai katalikų pakrikštijami“. Pasirodo pirmos aiškios prasidedančio kultūrinio nuosmukio nuorodos. Jų turbūt ankstyviausia – 1645 m. jėzuitų vizitatoriaus iš Romos sprendimas, kad Vilniaus akademija daranti „nepakankamą mokslo pažangą žemesnėse klasėse“.

Matyti ir ekonominio smukimo žymių. Vilnietis Janas Chondzinskis 1657 m. rašo, kad „dar prieš karą tiek miestų pusiau tuščių buvo, kuriuose anksčiau buvo geri mūrai ir tvirtovės“. Galima būtų diskutuoti, kiek kultūrinio nuosmukio pradžia aiškintina ekonominiu smukimu, bet neabejotina, kad religinė intolerancija, pradėjusi plisti prieš XVI a. pabaigą, buvo pirmasis dinamikos praradimo simptomas.

Tolerancijos klimatą silpnino ir iš Lenkijos einančios įtakos. Nors XVI a. Lenkija buvo liberalesnė už Vakarų Europą, per ją į Lietuvą keliavo vakarietiškoji ideologinių persekiojimų srovė. Protestantų knygos Lenkijoje pradėtos naikinti 1564, Lietuvoje tik 1568. Protestantų bažnyčios išvaromos ir Krokuvos 1591, iš Vilniaus 1640. Žydų kaltinimai ritualiniais krikščionių vaikų žudymais Lenkijoje žinomi nuo XV a.; iki XVIII a. minima šešiolika atvejų. Lietuvoje ši mitologija išnyra tik XVI a. paskutiniame ketvirtyje (1574 m. Punioje ir 1592 m. Vilniuje), ir tie atvejai palieka vieninteliai visoje Didžiojoje Kunigaikštystėje iki XVIII a. Sakramento išniekinimu žydai Lenkijoje kaltinami nuo XIII a.; neminimas nė vienas atvejis Lietuvoje.

Kazimiero Liščinskio sudeginimas už ateizmą 1689 m. jau priklauso laikotarpiui, kada ankstyvasis modernizmo projektas Lietuvoje galutinai pasibaigęs. Lietuvos katalikų tuometinį atsilikimą nuo savo bendraminčių Vakarų Europoje liudija tai, kad popiežius Inocentas XI byloje dalyvavusius vyskupus smarkiai papeikė. Kontrreformacijos Lietuvoje organizatoriai – ir jai pasidavusieji (pasidavusieji netgi dar labiau) – negali nepriimti atsakomybės už tai, kad Lietuva, 1563 m. religinės laisvės požiūriu buvusi Vakarų Europos priešaky, keliais dešimtmečiais pralenkusi net Olandiją ir Angliją, XVII a. gale atsiduria tamsiausiame jos užpakaly. Iš ideologinių monopolių nieko kito ir negalima laukti.

1640–1740 m. ūkis stingo, valstybė klimpo impotencijos pelkėn, krašte pakartotinai siautė įsiveržusios rusų ir švedų armijos, badas ir maras, bet, J. Vaišnoros pastebėjimu, „gražiausios, daugiausia baroko stiliaus, Lietuvos bažnyčios buvo pastatytos kaip tik didžiulio politinio susmukimo ir ekonominio suskurdimo laikais. XVII–XVIII amžiuje, po Lietuvą nusiaubusių Maskvos karų, po švedų invazijų, po valstybę nualinusių kazokų maištų. Atrodo, kad nelaimių prislėgtas ir ekonomiškai suvargintas žmogus tada stengėsi didžiausias ekonomiškas vertybes paaukoti Dievo ir Marijos garbei“.

Deja, ne nuvarginti žmonės statė tas bažnyčias, o didikai, kurie nuvargintus žmones, nė kiek nesistengdami jiems padėti, dar labiau prispausdavo, kad galėtų sutrūnyti didingesnių bažnyčių rūsiuose. Šv. Petro ir Povilo bažnyčią Vilniuje pradėjo statyti Lietuvos kariuomenės vadas (didysis etmonas) Mykolas Kazimieras Pacas 1668 m. padėkai, kad jam pasisekė pabėgti, kai sukilo ir pradėjo savo vadus žudyti algų negavusi jo kariuomenė karų su Maskva metu. Užuot pasirūpinęs savo kariuomene, vadas stato bažnyčią, puošnesnę už kitas. Tai būdinga visam laikotarpiui.

Bažnyčiose, tapusiose nežemiško grožio evokacijomis, žmonės plakasi iki kraujo. Orą pripildo raganos, XVII a. vidury išmokusios pavirsti šarkomis ir tik XVIII a. vidury tos pavydėtinos galios netekusios. Religiniai disidentai XVIII a. smarkiausiai spaudžiami, tiek, kad ne tik stačiatikiai, bet ir demokratiški, į Vakarus linkę reformatai prašosi užsienio valstybių, ne tik Švedijos ir Anglijos karalių, bet net ir Rusijos caro, apsaugoti juos nuo katalikų siautėjimo.

Smunka Vilniaus akademijos lygis, barbarėja lietuviškų knygų kalba. Kraštas nusėjamas kryžiais, tiksliausiais tuometinio lietuvių likimo simboliais.

Parengė Dainius Razauskas

D. Razauskas: Atkreipiu dėmesį į niūriai panašius poslinkius šiuolaikinėje Lietuvoje, nors švelnesnius dėl kitokios visuotinės nuotaikos, prasidėjusius nuo pat Nepriklausomybės atgavimo. Vėl ant ant to paties Jogailos pakišto grėblio?

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Religija, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: