K. Stoškus: Ko tikėtis ir laukti? (6)

Krescencijus Stoškus | asmeninė nuotr.

Krescencijus Stoškus | asmeninė nuotr.

– Beveik kasdien išgirstame apie naujus tikslus bei ruošiamas programas artėjantiems Seimo rinkimams. Ar įmanoma sukurti aiškią valstybės valdymo ir visuomenės gyvenimą atspindinčią teorinę programą, kuria vadovaujantis galėtume kurti šviesesnę ateitį?

Žinoma, kas nori imtis politikos, privalo išmanyti valstybės kūrimo ir valdymo pagrindus (valstybės sandarą, jos funkcijas, valdžių paskirstymo pagrindus, valdymo principus ir pan.), kad jis žinotų, kokias galias turi valstybė, kaip tomis galiomis jis gali naudotis ir kokias pareigas bei atsakomybę ji uždeda. Žodžiu, tokiam darbui privalu subręsti ir rimtai pasiruošti. Tam geriausiai yra pasirengę juristai. Jeigu kandidatai į

politikus neturi tokio pasirengimo, jie privalo padaryti viską, kad tas kvalifikacinis atotrūkis būtų sumažintas. Ypač tai svarbu Lietuvos politikams, kurių sprendimai glumina savo juridiniu neraštingumu. Tačiau programa nėra teorinis traktatas, bet tuo teoriniu išmanymu parengtas praktinės veiklos vadovas. Jis turi būti kiek įmanoma konkretesnis ir aiškesnis. O jam parengti reikia gerai išstudijuoti esamą valstybės būklę. Nustatyti jos pliusus ir minusus. Tie pliusai ir minusai būtini tam, kad būtų galima numatyti pagrindinius politikos prioritetus ir uždavinius, galimus išspręsti per 4 Seimo kadencijos metus ir tuos, kuriems bus būtini ilgalaikiai parlamentinių partijų susitarimai. Sunku ne sukurti aiškią programą, bet priversti partijas, kad jos jas įgyvendintų.

Žmonės labai nori patirti laisvę. Kur ji pasislėpusi? Kaip ją surasti? Pasiseks ar nepasiseks?

Šiais laikais žmonėms ne tiek laisvės trūksta, kiek atsakomybės. Laisvė be priedermių ir atsakomybės yra labai pavojinga. Tai bomba teroristo rankose. Kiti nelabai žino, ką su ja daryti ir nemoka ja naudotis. Pasitaiko jaunų žmonių, kurie net nežino, ko norėti. Tai anksti suaugančių, bet pavėluotai bręstančių žmonių būsena. Jie ima gelbėtis pramogomis. Bet pramogos tam ir platinamos, kad prisijaukintų žmones įvairioms priklausomybėms, kitaip sakant, nelaisvei. Taip nežinojimas, ką daryti su laisve, užsibaigia infantilišku pabėgimu nuo laisvės. Viduramžių kilmingieji į tokią priklausomybę įklimpusius vaikus siųsdavo į griežčiausios regulos vienuolynus. Šiais laikais pamogų grandinė veda į alkoholinę ir narkotinę vergovę, depresiją ir nusivylimą gyvenimu. Be asmens moralinės ir socialinės brandos tokių laisvės padarinių išvengti sunkiai įmanoma.

– Tautų istoriją kuria asmenybės. Ar turime jų Lietuvoje? Gal galima jų iš kur nors pasikviesti, paskui jas nueiti, o sėkmės atveju – ir paminklą pastatyti?

Tokių asmenybių, kurios sutelktų visą valstybę esminėms valstybės politinėms permainoms, kol kas dar nelabai matyti. Bet tai nereiškia, kad apskritai nėra išradingų, veiklių, kūrybiškų, sumanių ir didelės pagarbos nusipelniusių asmenybių. Turime reto talento tapybos meistrų, puikių teatro režisierų, nuostabaus balso dainininkų, iškilių mokslininkų. Tačiau gyvename masinėje kultūroje, ir masiniai skoniai retai tesugeba jų nuopelnus atpažint bei deramai įvertinti. Nepaisant to, jie teikia garbę mūsų šaliai ir palaiko šviesesnės ateities viltis. Žinoma, mūsų visuomenė daug labiau jausminga, negu racionali. Intelektualinių pajėgų Lietuvai visada labai trūko. Jeigu mūsų politika būtų bent kiek nuovokesnė, ji pasimokytų iš JAV, Singapūro, Kinijos ir kitų šalių, kurios sudaro išimtines sąlygas protų pritraukimui. Galima įtarti, kad politikai nesupranta, ką reiškia protai, arba bijo jų konkurencijos.

– Asmeninis pavyzdys – ar įmanomas toks veikimo būdas, kad mažiau mokytumėmės iš kitų, o patys savo gyvenimo vedliais taptume?

Neįmanoma per daug mokytis. Mokymasis nebūtų užbaigtas net jeigu ir šimtus gyvenimų turėtume. Kitas klausimas, kaip mokytis. Yra esminis skirtumas tarp žmonių, kurie mokosi sakinius, ir tų žmonių, kurie aiškinasi mintis. Kas išmoksta sakinius, tas juos tegali tik įvairiais būdais persakyti, pakartoti ir išoriškai, mechaniškai juos palyginti su naujais sakiniais ar veiksmais. O kam rūpi mintis suprasti, tas jas kritiškai išsiaiškina (pasitikrina, permąsto ir įsisąmonina), kad įjungtų į gyvą savo paties sukauptų žinių sistemą ir kiekvienam atvejui tos žinių sistemos ribose surastų geriausius sprendimus ir jų paaiškinimus. Pirmieji yra svetimų žinių platintojai, perpasakotojai, o antrieji – savo galva mąstantys ir savarankiškus sprendimus priimantys žinovai, t. y. „savo gyvenimo vedliai“.  Sunku įsivaizduoti asmenybę, kuri mokydamasi tik iš savęs, taptų ne tik savo paties gyvenimo vedliu, bet ir pavyzdžiu kitiems.

– Į kokį kelią orientuosis valstybės: nacionalinį uždarumą, telkimąsi apie nelengvai suprantamą savąjį tapatumą ar tarptautinį paklusnumą ir ieškojimą vis naujų kelių?

Nežinau, ką Jūs turite galvoje, kalbėdamas apie „tarptautinį paklusnumą“. Pasaulyje vyksta iki šiol neregėtas pačių didžiausių jėgų (JAV, Kinijos, ES, Rusijos, Indijos) persistumdymas. Jis turės didelės reikšmės ir Europos Sąjungai. Nesu pranašas, kad galėčiau į tą klausimą atsakyti tiesiai. Bet jau esami procesai akivaizdžiai rodo, kad didžiosioms Europos Sąjungos valstybėms bus žymiai sunkiau tarpusavyje susitarti ir jos neįstengs taip lengvai primetinėti savo sprendimų visai Sąjungai. Vadinasi, jos bus labiau priverstos skaitytis su nacionalinių valstybių ir jų grupių interesais.

– Gal truputį su pajuokavimu žvelkime į ES, sakykime, trečiajame mūsų tūkstantmečio dešimtmetyje (o gal ir ilgesnio laikotarpio žvilgsniu). Lietuva gali išsiskirti savo sėslumu ir tartum pasipuošusi nuotaka vienintelė liktų laukti jaunikio gal iš priekalnių, nuokalnių ar salų, kuris atvykęs belstųsi į ES duris ir klaustų: „Ar čia dar yra kas nors likę“.

Šio siužeto apmatai turbūt tiktų tik gražiai pasakai.

– Gal į šį klausimą atsakyti dar ankstoka, bet visgi: žmonių svarbiausi pragyvenimo šaltiniai yra žemė, būstas, darbas. Šie resursai riboti. Ar įmanomas skirtingų kartų (žilagalvių ir pačių jauniausių) tarpusavio susiklausymas? O gal tai gali pavirsti neskelbtu konfliktu visų su visais?

Nenormalu ir be galo keista, kad vis reikia ir reikia ginti kokią nors socialinę grupę nuo diskriminacijos. Visi, rodos, žinome, kad vienas iš pagrindinių demokratinės valstybės uždavinių – užtikrinti visų piliečių lygias teises. Dėl to, rodos, ir reikėtų nepaliaujamai budėti, kad tokie nusižengimai būtų pažaboti. Bet kur tau… Kiekvienos parinktos grupės gynimas visada taip įsismagina, kad jis pats pasidaro diskriminaciniu. Ginamoji grupė atsiduria dėmesio centre, ir jos interesas taip išaukštinamas, kad visi kiti nepalyginamai šiurkštesni teisių pažeidimai pasidarytų iš viso nepastebimi. Tai labai pavojinga manipuliacija žmonių dėmesiu. Gaila, kad kiekvieną sykį žiniasklaida jai taip lengvai pasiduoda…

Ačiū už atsakymus.

Su pagarba „Statybos“ vyr. red. dr. Juozas Šalčius.

Kategorijos: Pilietinė visuomenė, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: