M. Puidokas. Koronaviruso panikos pamokos Lietuvai: kodėl nukentėjo sunkiai sergantys? (8)

Koronavirusas | sam.lt nuotr.

Koronavirusas | sam.lt nuotr.

Šių metų kovo 11 dieną Pasaulinė Sveikatos organizacija (PSO) nepasveikino Lietuvos su Nepriklausomybės atkūrimo diena. Vietoje to – PSO paskelbė COVID-19 pasaulinę pandemiją. Šio netikėto istorinio posūkio rezultatas – kovo 16 dieną visoje Lietuvoje paskelbtas karantinas. Drastiško ligos protrūkio Lietuvoje taip ir nesulaukėme. Tas labai džiugina, bet karantinas dar bus mažiausiai iki birželio vidurio. Džiugina ir tai, kad jo sąlygos žmonėms ir verslui yra nuolat lengvinamos. Tačiau kaukės, kitos apsaugos priemonės, socialinė distancija – tik nedidelė geriausiai regima aisbergo dalis. Po vandeniu slepiasi skaudžiausios bėdos, su kuriomis susiduria paprasti žmonės ir kurių sprendimas priklauso ne nuo premjero Sauliaus Skvernelio ar jo vyriausybės. Jos priklauso nuo valstybinių gydymo įstaigų vadovų žmogiškų savybių ir tinkamo situacijos koordinavimo jose. Praėjus pustrečio mėnesio verta atsitraukti ir iš šono pažvelgti į susidariusią situaciją, karantino padarinius ir išanalizuoti, ką reikėtų daryti kitaip, jei pandemija kartotųsi ar iškiltų kitos panašios epidemijos grėsmė. Tad kokios koronaviruso pandemijos pamokos Lietuvai jau regimos dabar?

Vieno žmogaus sveikatos bėda – tragedija, o šimtų – tik bejausmė statistika

Prasidėjęs karantinas stipriai paveikė medicinos įstaigų darbą. Atšauktos visos planinės operacijos, tyrimai, užsidarė poliklinikos, privačios gydymo įstaigos, odontologijos paslaugas teikiantys kabinetai. Toks vaizdas, kad šalyje liko viena liga – COVID-19. Deja, visi puikiai žinome, kad niekas nepakito: žmonės kaip sirgo, taip ir serga įvairiomis ligomis.

Būdamas Seimo nariu šiuo laikotarpiu sulaukiau ypatingai daug kreipimųsi – žmonių skambučių, žinučių. Sunkiai sergantys žmonės ne tik kad negaudavo jiems būtinos pagalbos, bet dažnai ir elementaraus paaiškinimo, ką daryti, kiek laukti, kur kreiptis, kaip elgtis. Kiek pavyko stengiausi padėti kiekvienu atveju, pats ieškojau informacijos, bendravau su ministru Aurelijumi Veryga ir atsakingais Sveikatos apsaugos ministerijos darbuotojais. Nagrinėjant realias situacijas paaiškėjo, kad Kauno ir Kėdainių gydymo įstaigos rėmėsi neegzistuojančiais A. Verygos įsakymais, kai atsisakė priimti tyrimams onkologija sergančius pacientus. Pareikalavus ministro įsakymo kopijos – pacientai, kurie nesulaukdavo pagalbos pusantro mėnesio, buvo priimami per kelias dienas. Pateiksiu mano nagrinėtą dviem onkologinėmis ligomis sirgusio paciento atvejį – Vilniuje Santaros klinikose dėl kaulų čiulpų onkologijos jį tyrimams priėmė, o Kauno Universitetinės Klinikos, kuriose sekamas  odos vėžys – ne. Jose konsultuoti pasiūlyta tik su šeimos gydytojo siuntimu ir tik telefonu. Kaip galima tokią ligą gydyti ir sekti jos eigą telefonu? Tokių skaudžių atvejų daug ir tikiuosi, kad jie daugiau nepasikartos! Visada žmogaus sveikata turi būti prioritetas, o ne noras ieškoti rasti būdą kaip nevykdyti savo pareigų ir prisidengti menamais dokumentais ar panika dėl koronaviruso, kas neva to neleidžia atlikti.

Pamažu prieinamų sveikatos priežiūros paslaugų sąrašas plečiasi, atsidaro vis daugiau medicinos įstaigų. Tačiau žala jau padaryta. Kiek onkologinių ligonių negavo jiems būtinų tyrimų ir gydymo? Kiek žmonių neatstatomai prarado savo dantis dėl laiku neatlikto gydymo? Kiek turėjome mirčių tik todėl, kad laukiant COVID-19 testo rezultato sergančiuoju nebuvo laiku pasirūpinta?

Galėčiau tęsti, tačiau tai atbuline data jau nieko nepakeis. Gana būtų tiesiog skubiai keisti esamą situaciją – leisti be apribojimų dirbti sveikatos priežiūros įstaigoms, nes pagal epidemiologus karantino tęsimui nėra jokio mokslinio pagrindo.  Tokiu būdu jos visos vėl galėtų aptarnauti tą pacientų skaičių, koks buvo iki karantino, nes vienu metu įstaigoje apsilankančių žmonių srautas nebūtų reguliuojamas. Sergamumas COVID-19 mūsų šalyje labai mažas: gegužės 29 dienos duomenimis turime 387 sergančius. Ar dėl tiek verta uždrausti gerokai didesniam kiekiui žmonių gauti būtiną medicininę pagalbą? Viso per šį karantino laikotarpį turime 68 nuo COVID-19 mirusius asmenis ir visi jie – rizikos grupei priklausę, sergantys lėtinėmis ligomis, vyresnio amžiaus. Kiekvienam sveikai mąstančiam žmogui aišku: tai ne tie skaičiai, kurie pateisintų visą esamą situaciją, ypač matant, kaip per ją su žmonėmis elgėsi kai kurios gydymo įstaigos.

Ką daryti, kad sunkiai sergantys per karantiną nenukentėtų?

Tariausi su atsakingais gydytojais, kaip jie mato susidariusią situaciją ir kaip siūlo ją keisti. Atsidarinėjant gydymo įstaigoms buvo pasirašytas Sveikatos apsaugos ministro įsakas, kad gydytojas negali dirbti dvejose įstaigose arba turi mėnesį atidirbti vienoje ir tik po to kitoje, bet ne abejose to paties laikotarpio metu. Natūralu, kad jokios valstybinės gydymo įstaigos, kurios yra pagrindinės gydytojų darbovietės su tuo nesutiko. Tokiu atveju jei gydytojas dirba dar ir regioninėje ligoninėje ar privačioje gydymo įstaigoje – neteko galimybės ten gydyti, konsultuoti pacientus, suteikti jiems svarbias diagnostikos paslaugas. To išdavoje žmonių eilės pas specialistus tyrimams dar labiau išaugo ir toliau auga. Todėl panašaus pobūdžio tvarkos taikyti nei dabar, nei per ateityje galimai iškilsiančias krizes negalima.

Ekspertai siūlo pasimokyti iš šios klaidos ir turėti specialias mobilias gydytojų komandas, kurios atvyktų į regionines ligonines, ten atliktų chirurgines operacijas ir kitas planines paslaugas. Koronavirusu ar bet kokiu kitu virusu sergantiems pacientams užtektų skirti po vieną didelę gydymo įstaigą didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Esant pandemijai ir paskelbus karantiną, bet turint mažas gydymo įstaigų apkrovas dėl Lietuvos gyventojų mažo tankio, kaip kad buvo šiuo atveju, to tikrai pilnai užtektų ir sunkiomis ligomis – onkologijos, širdies ir kraujagyslių bei kitomis sergantiems pacientams būtų užtikrinta jiems taip būtinos gydymo paslaugos.

Pasak ekspertų, kai buvo uždarytos ligoninės dėl pacientų ir personalo infekavimosi priimtas netinkamas sprendimas neteikti paslaugų ir uždaryti ligonines. O juk ministras ir SAM vadovybė atsakingi už strateginius sprendimus: paslaugų teikimas galėjo būti perkeltas į kitas įstaigas, suformuojant specialistų mobilias grupes ir perduodant reikiamą įrangą. Tuo tikslu galėjo būti išnaudotas regioninių ar rajoninių ligoninių tinklas, kurio per šią kadenciją dėl neaiškių priežasčių  toliau siekiama atsisakyti. To išdavoje  tūkstančiams  lėtinių pacientų blogėjo sveiktos būklė, nes medicininė pagalba tapo neprieinama.

Asmeninė mano šeimos patirtis

Su karantino metu dirbančiais medikais ir jų darbo specifika teko susidurti ir mano šeimai. Visą situaciją mačiau savo akimis.

Pirmą kartą tai nutiko, kai pagalbos prireikė 91 metų mano močiutei. Jai pasijutus labai blogai – teko kviesti greitąją pagalbą. Noriu dar kartą padėkoti puikiems, pasiaukojantiems specialistams, suteikusiems skubią pagalbą.  Įdomus faktas: patys gydytojai patarė nevežti seno žmogaus į gydymo įstaigą, nes kartu būtų negalėjęs būti joks artimas žmogus. Tuo tarpu močiutė norėjo, kad drauge būtų dukra, kurią vienintelę priepuolio metu atpažino ir prisileido. Tik įsivaizduoti galima, koks stresas būtų senam žmogui, likusiam visai be artimųjų. Prisiminiau ir kitą skaudų pavyzdį, kai teko prašyti SAM vadovų įsikišimo, kad moteris, kuri į mane kreipėsi pagalbos, kad bent galėtų apsirengusi specialiais rūbais susitikti atsisveikinti su ligoninėje mirštančia mama. Tai skausminga. Ir neteisinga.

Dar vienas artimos aplinkos pavyzdys – artimam giminaičiui ėmė strigti širdies veikla. Pakviestas Greitosios pagalbos automobilis žmogų nuvežė į Kauno Klinikas. Jį pusę dienos palaikė ir paleido be jokios diagnozės, nors jam toliau buvo silpna ir bloga. Apžiūrėjo ir konsultavo tik gydytojai rezidentai. Jie patarė kreiptis į šeimos gydytoją,  kuri tik telefonu konsultavo, paskyrė vaistus ligonio net nemačiusi. Ar taip turėtų būti??? Esu įsitikinęs, kad taip būti neturi ir tas privalo keistis. Pandemijos esminė pamoka – Sveikatos apsaugos ministro įsakymai gydymo įstaigų vadovams privalo būti griežti ir tikslūs, siekiant neleisti netinkamai interpretuoti rekomendacijas ir užtikrinti, kad sergantiesiems visa būtina pagalba būtų suteikta laiku. Krizinė situacija parodė, kad dalies gydymo įstaigų vadovų ir medikų sąmoningumas, lanksčiai taikant rekomendacijas pacientų labui, kol kas yra ženkliai nepakankamas.

Svarbu atsižvelgti  į valstybės specifiką: Latvijos, Islandijos, Vokietijos geroji patirtis

Kai situacija pasaulyje ir Europoje stabilizavosi, galime įvertinti, kurios šalys sugebėjo tvarkytis geriausiai ir kokiais pavyzdžiais galėtume pasiremti ateityje. Verta pastebėti, kad  valstybės, kurių gyventojų tankis mažas, yra mažiau pažeidžiamos epidemijų metu. Čia visai nebūtina uždarinėti didelę dalį verslų. To nedarė net tankiai  apgyvendintos šalys – Pietų Korėja ir Taivanis.

Pasidomėjus, kaip pavyko tvarkytis su situacija panašioms į Lietuvą nedidelėms šalims, norisi išskirti Latviją ir Islandiją, bei pasiremti Vokietijos regionų pavyzdžiu.

Latvijoje viso karantino metu dirbo mažos parduotuvės, smulkus verslas, grožio salonai, kavinės, etc.  Esminis dalykas – griežtai reikalauta laikytis 2 metrų socialinės distancijos. Parduotuvėse visur sužymėti atstumai, kurių privaloma laikytis. Beje, mirčių, siejamų su COVID-19 skaičius ten tik 24. Ši šalis tarp visų Baltijos valstybių pasižymi geriausiai suvaldyta situacija, todėl ateityje ištikus panašiai bėdai vertėtų pasiremti ir jų patirtimi. Kita mano minėta valstybė – Islandija. Asmeniškai kontaktavau su kolegomis iš Islandijos parlamento. Jų šalyje iš viso buvo tik 10 mirties nuo COVID-19 atvejų. Pasidomėjęs sužinojau, kad Islandijoje masiškai testuojami gyventojai. Tam naudojami menkai patikimi greitieji testai, o labiausiai patikimas kraujo tyrimas, kur virusas aptinkamas naudojant specialius reagentus. Užsikrėtę asmenys izoliuojami, kiti gyvena įprastu ritmu.

Vokietijoje jau sausio 16 dieną buvo sukurtas patikimas testas koronaviruso nustatymui. Jie galėjo spręsti, kokias priemones taikyti mažinant ir lokalizuojant koronaviruso sklaidą regionuose. Vokietija savo pavyzdžiu parodė, kad labai svarbus yra patikimas testavimas ir kuo skubesnis rizikos grupėje esančios populiacijos apsaugojimas. Lietuvos atveju testavimas atsirado ganėtinai vėlai, didesnės apimtys pasiektos naudojant greituosius vienkartinius  testus, kurie patikimumu nepasižymi. Akivaizdu, kad toks testavimas duoda nepakankamai naudos ir gali būti tik kaip papildoma priemonė greta patikimo kraujo tyrimo.

Verslo sektoriaus (ne)sėkmės

Prasidėjus karantinui mūsų šalyje buvo drastiškai sustabdyta didelė dalis verslų. Ypatingai čia svarbu atkreipti dėmesį į mažas įmones turinčius verslininkus, smulkiuosius prekybininkus, visus tuos, kurie dirba su individualios veiklos pažyma ar verslo liudijimu. Jų situacija šiai dienai tikrai nepavydėtina, o valstybės išmokos nepadengia nuostolių ir neleidžia oriai išgyventi iš gaunamų 257 eurų.

Verta atkreipti dėmesį į mano jau minėtą Latvijos pavyzdį, kai verslai nebuvo taip masiškai stabdomi. Antros tokios bangos, kokia buvo šį pavasarį, Lietuvos ekonomika ir verslas nebeatlaikytų. Jau ir esama situacija mums kainavo labai brangiai – buvo dienų, kai per dieną atsirasdavo nuo 1200 iki 2000 bedarbių. Net ir po karantino daug įmonių bus priverstos užsidaryti arba ir toliau laikyti darbuotojus prastovose, nes įeiga į kai kuriuos verslus nebūna staigi. Reikia laiko, kol verslai užsikuria ir įsivažiuoja. Jei būtų buvę leidžiama dirbti be didelių apribojimų, ekonominė žala būtų ženkliai mažesnė ir dabar reikėtų mažiau pagalbos iš valstybės.  

O kaip žmonių emocinė ir psichologinė savijauta?

Didžiausia šio karantino ir visos pasaulinės pandemijos problema – perdėta visų panika ir iš to kylanti žmonių baimė bei susvetimėjimas.

Labai svarbu atkreipti mums visiems dėmesį ir į žmonių emocinę bei psichologinę būseną. Ją paveikė ir nedarbo mėnesiai, sumažėję ar iš viso dingę pajamos, neužtikrintumas dėl rytojaus. Konfliktai artimoje aplinkoje ir, žinoma, skaitant ir stebint žiniasklaidos pateikiamą informaciją nuolat auganti baimė, įtampa, nesaugumas.

Savalaikė informacija yra būtina, bet tai vertėtų daryti be papildomo emocinio atspalvio. Tik konkretūs faktai, aiškūs, suprantamai pateikti patarimai. Verta akcentuoti būtinybę išsaugoti ramybę. Žmonės nėra bejausmiai sutvėrimai ir jų psichinei sveikatai dabar kaip niekada anksčiau svarbu skirti deramą pagalbą. Tvirtai  tikiu, kad mūsų Premjeras ir Vyriausybė išanalizuos visą šio karantino patirtį, atsižvelgs į kitų šalių praktiką ir išmintingai pasirengs ateičiai, jei panaši situacija pasikartotų.

Kategorijos: Gamta ir žmogus, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Sveikata, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: