L. Purlienė. Laiškai iš karantino: karvių ganymas (1)

L. Purlienės nuotrauka

L. Purlienės nuotrauka

Nusprendėme, kad neimsime į galvą kritinių pastebėjimų, kurių buvo atsiradę viešojoje erdvėje, neva blogai naudotis socialiniuose tinkluose pasirodančiais įvairiais pranešimais, „postais“, kaip mes begėdiškai netaisyklingai juos vadiname.

Nieko nėra amžino. Laikai, kai vienintelis būdas gauti reikiamos informacijos buvo vykti į kaimus, rengti didesnes ar mažesnes ekspedicijas, pradingo, dabar  informacija mums pateikiama ir socialiniuose tinkluose, kuo nuoširdžiausiai, tada, kai žmogus turi pajėgumų ją išsakyti, nori ja pasidalyti, kai randa tam laiko, kai savo noru, o ne kieno nors priprašytas. Tai naujieji XX amžiaus gyvenimo akimirkų kėlėjai iš praeities, tikros gyvos etnografinės vertybės (visiškai be ironijos), išsibarstę po didmiesčius, vadinamieji rizikaamžiai vis timpteli už prisiminimų siūlo ir sukelia komentarų griūtį, kurią galima pavadinti ir tendencija – jų daug, naudokimės jų patirtimi ir žiniomis.

Sekminės. Aš gi karves taip pat ganiau. Kažkada J. Baltušis rašė, kad didelis siaubas –  piemenauti. Nemanau, nors didžiausiu malonumu to taip pat nepavadinčiau. Reikia – tai reikia. Ir tas ganymas nebuvo prieš šimtą metų, dar nesu tokia sena.

Gyvenome eksperimentiniame ūkyje. Kiek tokių buvo Lietuvoje ir kuo jie skyrėsi nuo paprasto tarybinio ūkio, – tikrai nežinau. Ir man tada nerūpėjo. Gyventojų mano ankstyvoje vaikystėje kaimuose dar buvo gana daug, kol mus visus iš kaimo išgynė melioracija.

Tame Lietuvos veterinarijos mokslinių tyrimų instituto eksperimentiniame ūkyje buvo tokia tvarka, kuri man tada dar taip pat nerūpėjo – duodavo kaimiečiams didelę pievą patiems ganyti karves. Gal ir visur kitur taip. Būdavo sudaromas karvių savininkų sąrašas, pagal kurį paaiškėdavo, ar dažnai teks ganyti. Jei namuose karvė ir telyčia – dvi dienos ganiavos, jei viena – tai tik dienelė. O man teko ganyti ne tik savas, bet ir už senelį. Taigi žinau, kas tas ganymas, tik negaliu prisiminti, kaip pirmą kartą ganiau. Manau, kad kartu su tėveliu ir broliu. Paskui jau likdavom tik su broliu.

Jis jaunesnis, ganymas jam labiau pabosdavo, tai turėjau griebtis visokių priemonių bei gudrybių ganyti karves ir už save jaunesnį brolį, kartais pasiųsti jį į kurią pusę kaip kokį greitą aviganį šunį. Gal berniukai greitesni būna? Čia gimė mano menas įkalbėti, įtikinti, įprašyti, nes broliukas ,,turėjo charakterį“.

Karvių būdavo gana daug. Greitai jos visos puola prisistatyti, per kelias dienas parodo savo įpročius, meilumą, greitumą. Jau žinai, kurios reikia bijoti, o kuriai ir šonus pakasyti. Mano mylima karvytė buvo Žalutė – meili ir mulutė. Jei nežinot, tai ,,mula” reiškia, kad beragė. Labai ją mylėjau.

Dažnai karvės turėdavo baisių poodinių „vikšrų“ (ir kaip juos tiksliau pavadinti?). Tai būdavo baisut baisutėlis dalykas. Prieik prie karvės, paglostyk ir rasi virš odos slyvutės dydžio iškilimus. Reikia gana nesunkiai prakrapštyti tokio guzelio viršūnę, paskui iš abiejų pusių gerai spustelt ir iš vidaus išstumi baisų padarą. Vadinom kirminais, nors ten tikriausiai kokia lerva. Fui, net žodis kelia pasibjaurėjimą. Pamačiusi tą išlendantį ,,slibiną“ vos nerėki nuo sukrečiančio vaizdo, o karvė, rodos, net užsimerkia iš malonumo, rodos, net pritupia ir tarsi prašo, kad toliau tęstum, nesustotum. Ir nežinojom, kas per padarai karvių poodyj, sakydavom – tai ,,zyliai”, tai ,,gyliai“, tai ,,zvimbalai“, ,,akliai“ ar dar kaip.

Ir nemėgink to karvių pulko nesuvaldyti! Tegul tik priartės prie Majauskienės runkelių – išgirsi, ko negirdėjai. Labai atsargiai saugojom Katrės daržus, nes ji turėjo aklą sūnų Vaciuką. Mes jį kartais matydavom, žinojom, kad jis vis sunkiau serga, tai ir jo mamą užjausdavom. Bet mane labiausiai graudino pasakojimas apie Vaciuko norą groti. Pokaris buvo baisus, ypač mūsų krašte. Daug išvežtų, daug našlių, daug gyvenančių skurdžiai. Tikra ašarų pakalnė. Man pasisekė gimti jau ramiais laikais, bet pasakojimus apie kaimo žmones aš nuolat girdėjau. Taigi pasakodavo, kad apakęs Vaciukas labiau už viską norėjo armonikos. Katrė gyveno labai vargingai, bet ilgai taupė ir nupirko sūnui armoniką. Gal ir kaimo jaunimas kiek prisidėjo. ,,Kap acisėda Vaciukas iš vakara an pirties slanksčia, kap pajeme rankosna armonikų, tep visų naktį ir nepalaide. Jis ni megot` jėja, ni valgyt` ar gert`, jam reikėja, ale iš ryta Vaciukas jau groja. I ne bet kaip, ale suvis gerai”,– pasakodavo apie Vaciuką namie, o aš žiūrėdavau, kaip jis kasdien keičiasi blogyn ir galvodavau, kodėl tam žmogui skirta tokia baisi dalia. Taigi saugot gerosios Katrės daržą buvo šventas reikalas.

Iš dar vienos pusės dažniausiai „ūkis“ ką nors pasėdavo. Labiausiai mus džiugindavo, kai pasėdavo mišinį su žirniais. Va čia tai dalykas! Kai žirniai pradėdavo bręsti, mišinys kentėdavo ne tiek nuo karvių, kiek nuo žirniaujančių piemenų. Juk žirnių nebuvo itin daug, reikėdavo juos dar rasti, ypač nenuvalgytus, o tai reiškė, kad reiks gerai „pasivaikščioti“ po visą mišinį. Blogiausia, kad mišinys skanus buvo ne tik mums, bet ir karvėms.

Daug įdomiau būdavo dar iš kitos ganyklos pusės – prie melioracijos griovio. Čia būdavo visokių malonumų – pabraidyti, mėgint peršokti, įsivaizduoti, kad jau žuvų atsirado ir tyrinėti „ravo“ vandenį. Per karščius karvės puldavo į griovį vandens. Jei pamatys ūkvedys, tai rėks, kam leidžiam griovio šlaitus ardyti. Bet karvės paprastai nesiklausia, ar joms leidžiama atsigerti, nei piemens, nei ūkvedžio. To lakstymo iš paskos pakakdavo.

Bet koks džiaugsmas, jei karvės sugula! Tada galim ir mes pasėdėti. Sunku pasakyti, kiek mes su broliu kalbėdavomės tarpusavyje. Tikriausiai tylėdavome daugiau, o pati tyla būdavo labai malonus dalykas, kai būdavai tik su savimi, kai galėdavai nepertraukiamai ir ilgai mąstyti. Ir dažniausiai nebūdavo nuobodu.

Kartais buvo šalta ar užeidavo smarkus lietus su perkūnija. Tada bijodavau, bet ir prie to pripranti. Atbūni ir vėl viskas gerai – laisvė. Jokių skanumynų nepridėdavo, bet viskas, ką turėdavom, buvo gardu, nes prisilaksčiusi nežinia kiek suvalgytum.

Jokių vainikų, jokių Sekminių, jokių piemenų dainų jau nebuvo. Jei nori – niurzgi sau po nosim ką panorėjęs. Baisiausia būdavo, kai karvės „pasiusdavo“ nuo muzikos. O kaip? O paprastai. Už melioracijos griovio, šalia aštuonmetės mokyklos, lauke buvo rodomi filmai. Didžiausias to meto stebuklas buvo plačiaekranis filmas. Į tokį susirinkdavo daugiausia

Pražydę česnakai | L. Purlienės nuotrauka

Pražydę česnakai | L. Purlienės nuotrauka

žmonių. Taip, jiems ten buvo linksma, o mums – pats didžiausias siaubas, ypač tada, kai tame filme būdavo daug muzikos arba tiesiog – visas muzikinis filmas. Karvės tada pradėdavo lėkti viena paskui kitą kaip patrakę. Jų tada niekaip nesulaikysi. Tai tiek tos muzikos prie karvių mano vaikystėje.

Išmanau papročius, bet kartais ir su pašaipa pasižiūriu – štai šiandien visą dieną girdėjau tik „Sekminių rageliai, piemenėliai, vainikėliai, kiaušinienė ant laužo, dainelės“. Nežinot jūs, kokios muzikos mėgėjos tos mūsų karvės! Taigi dainuokit ,,olia karvolia“’ ne karvėms, o sau.

Klausykit manęs, nes aš dar karves ganiau. Etnografinė vertybė – tokios tarybinių laikų moteriškės, ar ne? Žodžio „nacionalinė“ nepridėsiu, nes tuoj ir jūs prisiminsit savo piemenystę, konkuruoti imsit. O jei rimtai – tai su vasara, mano mieliausieji. Sako, kad vasara dar negreit. O prieš savaitę rašė, kad bus ,,alinantys karščiai“ – net dvidešimt laipsnių. Oi, norėčiau bent kiek pasialinti. Jums sveikatos ir meilaus pamojavimo mano pražydusiais česnakais.

logo_srtrf (1)

Kategorijos: Etninės kultūros paveldas, Saulės arkliukai, Visi įrašai | Žymos: , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: