T. Baranauskas. Ką lėmė Aizkrauklės mūšis? (6)

Tomas Baranauskas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Tomas Baranauskas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Žymiausių viduramžių Lietuvos pergalių sąrašas mūsų istorinėje sąmonėje formavosi kiek chaotiškai ir nėra nuoseklus. Jis tik iš dalies atspindi realią mūšių reikšmę. Didžiulį simbolinį krūvį turintis Žalgirio mūšis, kiek mažesnį – Durbės mūšis, iš tiesų buvo didžiausios lietuvių pergalės karų su kryžiuočiais epochoje. Tačiau trečiajam pagal dydį ir, galbūt, pagal reikšmę mūšiui, 1279 m. kovo 5 d. įvykusiam Padauguvyje, prie Aizkrauklės, dabartinėje Latvijos teritorijoje, pasisekė mažiau. Jį žino tik labiau istorija besidomintys lietuviai, o ir mokslinėje istoriografijoje jis lieka nepakankamai pažintas ir įvertintas.

Istorinis mūšio kontekstas

Aizkrauklės mūšis – viena iš dviejų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Traidenio laikų (1268–1281) didžiųjų pergalių prieš kryžiuočius. Pirmoji iš šių pergalių – 1270 m. Karusės mūšis – nebuvo pakankamai išnaudota, nes lietuvių puolimas atsitrenkė į gabaus karvedžio, naujojo Livonijos magistro Valterio fon Nordeko kontrpuolimą. Šis magistras 1272 m. pajungė žiemgalius, kurie Livonijos kryžiuočiams priešinosi nuo 1259 m., bet 1273 m. pradžioje jis pats pasitraukė iš savo pareigų dėl ligos.

Naujuoju Livonijos magistru tapęs Ernestas fon Rasburgas į Livoniją atvyko 1273 m. pavasarį ir savo pirmtako karingos politikos nebetęsė. Tuo tarpu Traidenio dėmesys pakrypo nuo Livonijos reikalų į pietus. Volynėje visus 1274-uosius metus jis kovojo santykinai nedideles kovas su Vladimiru Vasilkovičiumi, o 1275 m. balandžio 14 d. (per Velykas) užėmė Drohičiną ir pradėjo atvirą karą taip pat ir su Haličo kunigaikščiu Levu Danilovičiumi. Į konfliktą Haličo-Volynės pusėje įsikišo ir Aukso Orda. Karas su Haličo-Volynės kunigaikščiais užsitęsė iki 1276–1277 m. sandūros, kuomet buvo sudaryta taika.

Įsisiūbuojant karui su Haliču-Volyne, Traidenis sutiko sudaryti taiką su Livonijos valdytojais – Vokiečių ordino Livonijos magistru Ernestu fon Rasburgu, Rygos arkivyskupu Jonu I iš Lunės ir Rygos miestu. Jei tartume, kad Jonas I tuo metu jau turėjo būti popiežiaus patvirtintas Rygos arkivyskupu, ši sutartis būtų datuotina po 1274 m. lapkričio, nors Rygos kapitula į šias pareigas Joną I išrinko dar 1273 m. pavasarį.

Traideniui padarius pertrauką kovose su kryžiuočiais, šiame fronte susikaupė naujų problemų. Prūsijos kryžiuočiai 1274 m. galutinai numalšino Didįjį prūsų sukilimą, o iki 1277 m. nuniokojo Nadruvą ir Skalvą, išsivedė į nelaisvę dalį skalvių ir nadruvių, kiti traukėsi į Lietuvą. Tuo tarpu Prūsijos kryžiuočiai jau kreipė savo pajėgas į Sūduvą. Livonijos magistras Ernestas fon Rasburgas taikos metu Traidenio valdose ar ginčytinoje teritorijoje prie Dauguvos pasistatė Daugpilį.

Traidenis, sudaręs taiką su Haliču-Volyne, skubėjo atnaujinti kovas su Vokiečių ordinu. Vienas jo smūgis 1277 m. (spalio mėn.) buvo nukreiptas prieš Prūsijos kryžiuočius ir jų sąjungininkus Lenkijoje: jungtinei lietuvių ir sūduvių kariuomenei vadovavęs sūduvių kunigaikštis Skomantas puolė Kujavijos Bresto, Lenčicos ir Dobrynės žemes Lenkijoje ir Kulmo žemę Prūsijoje (į pastarąją įsiveržta spalio 21 d.).

Karas atsinaujino ir Livonijoje: 1277 m. Traidenis pabadė sugriauti Daugpilį, bet jam nepavyko jo paimti. „Aš tą skausmą nešt turiu savo širdy. Jūs, lietuviai, patikėkit, ta pilis pastatyta mano širdies vidury“, – taip, anot Eiliuotosios Livonijos kronikos, po nesėkmingos Daugpilio apgulties pasakęs Traidenis. Istorikai yra įvairiai datavę šį žygį (tarp 1273 ir 1278 m.), bet ankstyvosios datos – akivaizdžiai klaidingos: taip datuojant nepaisoma fakto, kad Aizkrauklės mūšiu pasibaigęs žygis buvo kryžiuočių kerštas už Daugpilį, ir to meto dokumentinių liudijimų apie šį antpuolį.

1277 m. pabaigoje Livonijos valdytojai (Livonijos vyskupai, kryžiuočių krašto magistras Ernestas fon Rasburgas, danų vietininkas Taline Eilardas, Rygos miesto tarėjai) kreipėsi į Baltijos jūroje prekiaujančius pirklius, įspėdami juos, kad rusėnai (t. y. Lietuvai pavaldūs polockiečiai), nepaisydami sudarytos taikos, suiminėja Dauguva keliaujančius pirklius ir perduoda juos į lietuvių rankas, tad pirkliai raginami savo prekyvietes perkelti iš Rusios į Livoniją ir Estiją. Iš vėlesnio dokumento (1287 m. Rygos arkivyskupo Jono II laiško) sužinome, kad prekybinis karas tarp Lietuvos ir Livonijos, abiem pusėms suiminėjant viena kitos pirklius, prasidėjo po to, kai Traidenis, deramai neatšaukęs taikos, „įsiveržė tarsi koks priešas į tą [Livonijos] kraštą ir nuniokojo degindamas jį ir plėšdamas“. Reikia manyti, kad čia kalbama apie tą patį Traidenio žygį į Daugpilį, nes joks kitas to meto Traidenio žygis į Livoniją nežinomas. Tad Traidenio karo veiksmai 1277 m. prasidėjo iš karto su dviem Vokiečių ordino šakomis – Prūsijoje ir Livonijoje.

Livonijos kryžiuočių 1279 m. žygis į Kernavę

Kaip nurodo Eiliuotoji Livonijos kronika, iškart po Traidenio žygio į Daugpilį Ernestas fon Rasburgas ėmė planuoti keršto žygį į Lietuvą. Po ilgų derinimų su Livonijos komtūrais, 1279 m. vasario pabaigoje į Lietuvos valstybės centrą įsiveržė didelė Livonijos magistro vadovaujama kariuomenė (antras toks atvejis po Andriaus fon Štirlando įsiveržimo 1250 m.). Prie kryžiuočių prisijungė ir Danijos karaliaus vietininko Taline Eilardo Obergo kariai. Žygyje dalyvavo ir kažkiek piligrimų bei Rygos arkivyskupo vasalai, tarp kurių išskiriami Kuoknesės valdytojas Jonas Tyzenhauzas ir galbūt gretimą Luokstenę valdęs Henrikas Vrangelis. Buvo mobilizuotos ir kryžiuočių pajungtos gentys – visų pirma kuršiai ir žiemgaliai (vadovaujami Nameisio).

Visa ši kariuomenė buvo sutelkta Rygoje ir patraukė tiesiai link Kernavės, kuri ta proga kronikoje pavadinta „karaliaus Traidenio žeme“. Kernavės kraštas buvo apiplėštas ir išdegintas į daugelį būrių pasidalinusios kryžiuočių kariuomenės, žuvo daug taikių gyventojų.

Kernavė, kaip stambus gynybinis ir administracinis centras, iškilo būtent Traidenio laikais – tą patvirtina archeologiniai tyrimai. Ji šia proga šaltiniuose paminėta pirmą kartą, bet pati Kernavės pilis nebuvo puolama. Su grobio „pilnomis rankomis“ kryžiuočiai skubiai patraukė atgal į Livoniją.

Mūšis prie Aizkrauklės

Aizkrauklės pilies griuvėsiai | Wikipedia.org nuotr.

Aizkrauklės pilies griuvėsiai | Wikipedia.org nuotr.

Kol kryžiuočiai plėšė kraštą, lietuviai rinko kariuomenę. Ji dar nebuvo baigta telkti, kai kryžiuočiai patraukė atgal. Tad pakeliui prie priešą persekiojančios kariuomenės vis jungėsi dar nauji pulkai. Kryžiuočiai atidžiai sekė lietuvių veiksmus ir juos net aptarė specialiame pasitarime.

Situacija kryžiuočius vertė imtis skubių sprendimų: jie žinojo, kad lietuvių kariuomenė seka jų pėdomis ir pakeliui vis didėja, o jų pačių kariuomenė mažėja, nes ją paliko kai kurie liaudies pulkai (kurių pagrindą sudarė, kaip minėta, kuršiai ir žiemgaliai).

Vis dėlto Ernestas fon Rasburgas ir kryžiuočių vadai per ilgai delsė stoti į kovą – dėl to, beje, jiems priekaištauja Eiliuotosios Livonijos kronikos autorius – Ordino riteris, į Livoniją atvykęs sekančiais metais po mūšio. Kryžiuočiams atrodė, kad nuo lietuvių persekiojimo dar galima sėkmingai pabėgti, o lietuviai, neturėdami sutelktos visos kariuomenės, neskubėjo pulti. Viskas baigėsi tuo, kad mūšio vietą ir laiką pasirinko lietuviai. Mūšio vietos Eiliuotoji Livonijos kronika nenurodo, bet ją mini Hermanas Vartbergietis, kurio žodžiais, lietuviai kryžiuočius pavijo „netoli Aizkrauklės“ (prope Asscherad). Tad išnaudoję kariuomenės telkimui visą žygio laiką iki pat Dauguvos, lietuviai perėjo į puolimą lemiamą akimirką, kai kryžiuočiai dar nebuvo persikėlę per Dauguvą ties Aizkrauklės pilimi.

1279 m. kovo 5 d., po pusiaudienio, užvirė nuožmios kautynės. Po pirmojo kautynių etapo kryžiuočiams ir danams pavyko pralaužti lietuvių eiles. Į priekį išsiveržė Danijos karaliaus vietininkas Eilardas Obergas, pats mūšio lauke demonstravęs savo jėgą, kovinę patirtį ir beprotišką drąsą. Ordino broliai stengėsi nuo jo neatsilikti, tačiau Eilardas su savo danais atsiplėšė nuo jų ir nusivijo dalį lietuvių kariuomenės. Manoma, kad lietuviai čia galėjo panaudoti apsimestinio bėgimo manevrą.

Antras mūšio etapas prasidėjo vietoj pasitraukusių pulkų į mūšį stojus pailsėjusiam lietuvių rezervui ir nedalyvaujant dalį lietuvių nusivijusiems Eilardo danų pulkams. Pailsėjusi buvo didelė Lietuvos kariuomenės dalis (Eiliuotosios kronikos žodžiais, „pagonių kariuomenė pailsėjo ir turėjo daug žmonių“).

Ordino vėliava Aizkrauklės mūšyje krinta ant Jono Tyzenhauzo. Dail. Friedrich Ludwig von Maydell, 1842 m.

Ordino vėliava Aizkrauklės mūšyje krinta ant Jono Tyzenhauzo. Dail. Friedrich Ludwig von Maydell, 1842 m.

Mūšis užvirė su nauja jėga, ir šį kartą kryžiuočiams sekėsi prasčiau. Kritus Jonui Tyzenhauzui, kuris nešė Šv. Marijos vėliavą, kryžiuočių kariuomenė pakriko. Magistras Ernestas fon Rasburgas su Ordino broliais dar bandė priešintis, bet staiga pastebėta, jog iš mūšio lauko traukiasi visi Nameisio žiemgaliai (Eiliuotoji kronika kiek vėliau, grįždama prie mūšio, dar patikslina, kad žiemgaliai pasitraukė dar prieš mūšį ir nepatyrė jokių nuostolių – matyt, iki tol jie stovėjo rezerve). Tai visiškai palaužė kryžiuočių kovinę dvasią. Galiausiai žuvo ir pats magistras Ernestas fon Rasburgas bei 71 Ordino riteris. Hermanas Vartbergietis dar nurodo mūšyje žuvus ir arkivyskupo vasalą Henriką Vrangelį.

Aizkrauklės mūšyje žuvusio Jono Tyzenhauzo tėvas Engelbertas – Tyzenhauzų giminės pradininkas. Skulptūra Tyzenhauzų XVIII–XIX a. valdyto Rokiškio bažnyčioje | T. Baranausko nuotr.

Aizkrauklės mūšyje žuvusio Jono Tyzenhauzo tėvas Engelbertas – Tyzenhauzų giminės pradininkas. Skulptūra Tyzenhauzų XVIII–XIX a. valdyto Rokiškio bažnyčioje | T. Baranausko nuotr.

Trečiajame mūšio etape atgal į mūšio lauką bandė sugrįžti Eilardas su savo danais bei dalimi su juo buvusių ir galbūt lietuvių persekiojime dalyvavusių kryžiuočių (nors anot Roko Varakausko, kryžiuočių likučiai prie Eilardo prisijungė mūšio lauke). Pasirodęs mūšio lauke, jis suprato kad mūšis jau pralaimėtas. Čia pat jį ir jo karius apsupo didelis lietuvių būrys. Prasimušti iš apsupties Eilardui nepavyko: jo žirgas buvo pašautas, o jis pats – mirtinai sužeistas. Tik daliai riterių pavyko išsiveržti iš apsupties ir pabėgti. Jei tikėsime Roneburgo analais, kurie kalba tik apie 67 Ordino brolių žūtį kartu su magistru Ernestu, tai likusieji 4 broliai (iš bendro 71 žuvusių brolių skaičiaus) galėjo žūti šiame paskutiniame mūšio etape.

Mūšio pasekmės

Traidenis. Dail. Artūras Slapšys, 2013 m.

Traidenis. Dail. Artūras Slapšys, 2013 m.

Aizkrauklės mūšis buvo antras pagal žuvusių Ordino riterių skaičių po Durbės mūšio (kuriame žuvo 150 riterių) per visą XIII ir XIV a. Tiesa, pirmoji Traidenio pergalė 1270 m. Karusės mūšyje, kuriame žuvo 52 riteriai, jeigu kryžiuočių nuostolius skaičiuosime drauge su tais pačiais metais Livonijoje jų patirtu antruoju pralaimėjimu (kurio metu žuvo dar 23 Ordino broliai riteriai), buvo ne mažesnis smūgis kryžiuočiams, kuris vis dėlto didesnės krizės Ordinui nesukėlė. Bet per 9 metus po Karusės mūšio Ordinas turbūt dar ne visai kompensavo savo nuostolius, tad Karusės pasekmės turbūt padėjo Aizkrauklės mūšyje pasiekti kritinę Vokiečių ordinui nuostolių ribą.

Istorikas Rokas Varakauskas palygino Aizkrauklės mūšį su istoriografijoje kur kas daugiau dėmesio sulaukusiu Saulės mūšiu (1236 m.). Pastarajame žuvo kalavijuočių magistras Folkvinas ir 48 Ordino riteriai. Aizkrauklės mūšyje žuvo daugiau Ordino riterių (71), tad R. Varakauskas siūlė Aizkrauklės mūšio nelaikyti menkesniu nei Saulės, nes „kronikininkų išreikštos nuotaikos apie šiuos vokiečių pralaimėjimus leidžia abejas kautynes laikyti vienodai svarbiomis“. Jis taip pat pastebėjo, kad abu mūšiai paskatino sukilti žiemgalius (Saulės mūšio išvakarėse kalavijuočiai buvo pajungę tik dalį žiemgalių), abu stabdė vokiečių ekspansiją, skatino glaudžiau suvienyti Prūsijos ir Livonijos vienuolių-riterių jėgas (po Saulės mūšio – Kalavijuočių ordiną prijungti prie Kryžiuočių, po Aizkrauklės – paskirti bendrą magistrą, Konradą fon Foichtvangeną, Prūsijai ir Livonijai – tai, beje, nepasiteisino ir ilgalaikių pasekmių neturėjo).

Nameisis. Dail. Artūras Slapšys, 2014 m.

Nameisis. Dail. Artūras Slapšys, 2014 m.

Pralaimėjęs Aizkrauklės mūšį, Vokiečių ordinas Livonijoje patyrė didžiulį sukrėtimą ne tik dėl daugybės riterių žūties, bet ir dėl žiemgalių sukilimo. Nameisis su savo žiemgalių pulkais paliko kryžiuočius dar mūšio metu. Grįždamas į Žiemgalą iš Aizkrauklės, Nameisis, tiesa, dar nebuvo pasiskelbęs atviru Ordino priešu. Greičiausiai Mintaujoje (Jelgavoje) kryžiuočiai įžeidė Nameisį, užsipuldami jį kaltinimais: kažkoks kryžiuotis skėlė jam antausį. Nameisiui liko dvi išeitys – pripažinti savo kaltę ir atsiprašinėti Ordino, arba atvirai jam pasipriešinti. Nameisis jau buvo pasiruošęs žengti antruoju keliu. Dar tą patį kovo mėnesį jis užėmė kryžiuočių kontroliuotą Tervetės pilį ir pradėjo atvirą sukilimą prieš Ordiną. Kartu jis pasidavė Lietuvos valdovo Traidenio globai. Žiemgala šį kartą tapo Lietuvos valstybės dalimi. Kovose dėl Žiemgalos aktyviai dalyvavo ir lietuviai, karo belaisvius Nameisis taip pat siųsdavo į Lietuvą.

1279 m. prasidėjęs Lietuvos karas dėl Žiemgalos užtruko iki 1290 m. (su 1281–1286 m. pertrauka) ir baigėsi dalies Žiemgalos nuniokojimu, bet taip pat ir Vokiečių ordino atsitraukimu iš Žiemgalos. Į visą Žiemgalą Vokiečių ordinas taip ir nebegrįžo – jos pietinė dalis iki šiol lieka Lietuvos valstybės dalimi. Tai, žinoma, nėra vien Aizkrauklės mūšio pasekmė. Žiemgalą dar reikėjo apginti ginklu, tad didelę reikšmę čia turėjo ir vėlesnės kovos, ir ypač 1287 m. žiemgalių laimėtas Garuozos mūšis, kuris nusipelno atskiro aptarimo. Tačiau ir Aizkrauklės, ir Garuozos mūšius galime laikyti lemtingais mūšiais, kurie pristabdė Vokiečių ordino ekspansiją pietų kryptimi ir pasuko Žiemgalos likimą nauja linkme.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: