D. Vilimas. Nutylima problema – LDK baltarusių istorinėje sąmonėje (34)

LDK | voruta.lt nuotr.

Nutylima problema – LDK baltarusių istorinėje sąmonėje | voruta.lt nuotr.

Apie baltarusių tautinio atgimimo veikėjų bandymus sukonstruoti savo tapatybę tarpukariu, pakeičiant carinį LDK kaip rusų-lietuvių valstybės projektą „LDK – baltarusių-lietuvių valstybės“ konstruktu rašė istorikai A. Dubonis ir Z. Butkus.

Neapsikentę emigracijos Kaune, daugelis baltarusių šviesuolių trečiojo XX a. amžiaus dešimtmečio viduryje pasirinko emigraciją kitose Europos valstybėse, tačiau dauguma jų sugrįžo į Tarybų Sąjungą, kurioje vyko sovietinės baltarusizacijos bandymas, greitai peraugęs į kruvinas represijas, kurių apogėjumi tapo 1937-1938 m. didžiojo teroro įvykiai.

Gimtinėn grįžę baltarusių inteligentai tapo šių įvykių aukomis, nors iš esmės represijos prieš tautiškai nusiteikusius asmenis prasidėjo dar gerokai prieš visasąjunginę mėsmalę – maždaug nuo 1930-1931 m.; Represijos žiauriai nuskurdino baltarusių tautos potencialą – beveik visi iškilesni jų šviesuoliai buvo represuoti (dažniausiai – nužudyti), keli išlikę – mirtinai išgąsdinti, o bet koks bandymas išreikšti tautines aspiracijas kaip mat susilaukdavo nacionalizmo etiketės klijavimo.

Antrasis pasaulinis karas atnešė Baltarusijai naujas netektis. Nedrąsūs tautinės inteligentijos likučių bandymai sužaisti naujų okupantų korta po karo iššaukė tik dar didesnį sovietinės valdžios įtarumo visko, kas baltarusiška, atžvilgiu. Pokarinis respublikos atstatymas ir industrializacija, integracija į sovietinės karinį-pramoninį kompleksą baltarusių tautai reiškė ne tik sovietinimą ar gausų rusakalbių migrantų srautą, bet ir galutinį gimtosios kalbos išstūmimą iš viešojo gyvenimo. Tautos demoralizaciją paspartino ir kiti įvykiai: čia reikėtų prisiminti Baltarusijos kompartijos vadovų bandymą paskelbti ją pirmąja ateistizuota SSSR respublika arba jau chruščiovinio atšilimo metais vykusią masinę vietovių pavadinimų (keletas šimtų) keitimą į sovietinius naujadarus. Baltarusių kalba, šiaip gana artima rusų kalbai, buvo nustumta į užribį ir liko iš esmės siauro humanitarų rato arba kaimo senolių bendravimo kalba. Viešai kalbėti baltarusiškai tapo blogo skonio požymiu, ne tik neprestižiška, bet ir gana pavojinga. Užtenka prisiminti visiems žinomą beveik anekdotinį faktą, kad švenčiant Minsko miesto 900-ąjį jubiliejų (1967), vieninteliai žmonės, sveikinę jį baltarusių kalba, buvo svečiai iš Vilniaus…

Todėl ir gorbačiovinės perestrojkos vėjai šią respubliką užplūdo visai nepasiruošusią – Baltarusiją, atgimimo vėjai palietė mažiausiai. Kelerius metus valdžią turėję tautiškai nusiteikę demokratai ne tik susiriejo tarpusavyje, bet ir forsuotu būdu pabandė įgyvendinti baltarusizaciją – nuo privalomo baltarusių kalbos mokymo mokyklose iki istorinių (vėliava ir herbas-Vytis) simbolių įvedimo, tuo sukeldami didelį susovietintos ir surusintos visuomenės dalies nusivylimą ir suserzinimą. Kartu su ekonominio kolapso sunkumais tai ir atvedė į valdžią A. Lukašenką, atšaukusį visas naujoves ir bent kurį laiką garantavusį valstybei bent jau regimą ekonominį stabilumą.

Po 1991 m. rugpjūčio pučo Baltarusijai „netikėtai“ tapus nepriklausoma, prieš ją iškilo tautinės tapatybės klausimas. Sovietmečiu sukurtas ir išpuoselėtas „partizanų respublikos“, didvyriškai kovojusios su hitleriniais okupantais pramanas naujai istorinei tikrovei menkai tiko. Jis veikė dar kelerius metus naujai konstruojamos sąjunginės Rusijos-Baltarusijos valstybės kontekste. Bet kai paaiškėjo, kad B. Jelcinas savo įpėdiniu pasirinko ne A. Lukašenką, o tada dar menkai žinomą V. Putiną, Baltarusijos vadovui teko ieškoti naujų sprendimų. Siūlymas įsijungti į Rusiją autonomijos ar srities teisėmis jo netenkino. Teko ieškoti alternatyvų.

Paminėtini keli baltarusiški pramanai, itin populiarūs pseudopatriotų tarpe. Tai: a) Lietuvos/Litvos terminas ir vieta (lietuvisai ir litvinai); b) LDK ankstyviosios genezės problema (užkariauti ar įjungti?); c) pirmosios LDK sostinės problema (Naugardukas-Vilnius); d) LDK valstybinės kalbos problema (tari baltarusių ar rusėnų?; e) Lietuvos valdančios dinastijos kilmė ir etninė kilmė.

Baltarusistines LDK kilmės teorijas kūrė ne tik emigrantai (P. Urbanas) ar prieškario šviesuoliai. Dar sovietmečio pabaigoje baltarusių inteligentų tarpe išgarsėjo slaviškosios „Lietuvos“ idėja. Jos autorius buvo istorikas mėgėjas-entuziastas Nikola Jermalovičius (Ермалович Миколай, 1921-2000), teigęs, kad istorinė Lietuva buvo kažkur tarp Naugarduko ir Minsko, t.y. ne baltų gyvenamoje teritorijoje, o svarbiausiu Baltarusijos istorijos faktoriumi buvo Kijevo Rusios dalinės Polocko kunigaikštystės epocha, davusi pradžią visai būsimai LDK didybei. Už šią teoriją jis suspėjo dar gauti valstybinį mokslo apdovanojimą (1992), nors rimtų istorikų ji senokai sukritikuota. Mat paaiškėjo, kad autoriaus atrasti kaimai su „Litvos“ pavadinimų surankioti iš XIX a. topografinių žemėlapių ir net XVI a. jų ten dar nebuvo. Nepaisant to, ši teorija iki šiol yra populiari plačiosios visuomenės tarpe.

Nepavykus sukonstruoti šio pramano, į areną išėjo nauji baltarusistinių teorijų kūrėjai. Čia pasižymėjo Gardino universiteto archeologas A. Kravcevičius (gim.1958 m.), sukūręs neva naują LDK genezės teoriją, šiuo metu dirbantis Lenkijoje. Ji skelbia, kad LDK nuo pat pradžių buvo mišri slavų-baltų paribio valstybė, kuri susikūrė taikiai, be regimos lietuvių karinės invazijos, o slavų gyvenami Nemuno aukštupio miestai padėjo barbariškiems atėjūnams pakilti į naują, valstybinės organizacijos lygį. Dar 1999 m. šią A. Kravcevičiaus teoriją A. Dubonis triuškinamoje recenzijoje pavadino „naujosios baltarusių istoriografijos aklaviete“, už tai sulaukė piktų replikų. Pažymėtina, kad A. Kravcevičiaus teorija sulaukė ir vietos istorikų kritikos, pvz. V. Nosievičiaus recenzijos iškalbingu pavadinimu „Klausimų daugiau, negu atsakymų“.

Ar evoliucionavo A. Kravcevičius? Po keliolikos metų, 2015 m. LII išleistame straipsnių rinkinyje, skirtame atminties kultūrai paskelbtas ir minėto autoriaus straipsnis „Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė – lietuvių-baltarusių vizija?“ Autorius dalina tuos pačius senus pamokymus, kalba apie tuos pačius pramanus: […] jei norime aptarinėti LDK etninį charakterį, privalome šia valstybę pripažinti nei lietuvių, nei baltarusių, tik tipiškai viduramžiams būdinga daugiaetnine valstybe, kuri sąmoningai nesiekė veikti šiuolaikinės lietuvių ir baltarusių tautos susiformavimo […]. Lietuvių ir baltarusių istorikai turi aptarti daug LDK istorijos temų: pvz., šios valstybės genezės bei etninio jos charakterio problema, tikrosios Lietuvos lokalizacija, LDK valstybinė kalba (iki XVII a. pabaigos) ir t.t. Pastangos siekti susitarimo ir suformuluoti suderintą bendrą ateities viziją priklauso ne tik nuo geros valios, tam reikia ilgai ir sunkiai dirbti. Bet juk pirmiausia turi būti ta pirma sąlyga […].

Kaip matome, jokių naujų amerikų baltarusių patriotinės istoriografijos korifėjus nesugalvojo. Beje, straipsnyje yra ir keletas naujų, tačiau ne mažiau akiplėšiškų pseudo-istorinių ekskursų, pvz. „slavų būriai, atėję į pagalbą Vaišvilkui kovoti su Deltuvos ir Nalšios baltų separatistais“ arba kad „Žemaitija galutinai LDK dalimi tapo tik 1422 m.“ Įdomu kodėl tada, jei taip konstatuoja gerbiamas profesorius, valdančioji LDK dinastija išliko pagoniška? Ir kodėl nepasakoma, kad Žemaitija geopolitinių mainų objektu tapo tik XIV a. pabaigoje, 30 m. prieš Žalgirio mūšį?

Kalbant objektyviai, tenka pripažinti, kad didžiajai baltarusių visuomenės daliai istorinės aspiracijos svetimos. Čia matome „atvirkštinį“ airišką variantą – nors dauguma šalyje gyvenančių žmonių vadina save baltarusiais, namie ir darbe bendrauja rusiškai. Nėra ir ypatingos konfesinės priešpriešos – baltarusiai, daugumoje iki LDK žlugimo buvę unitais, dabar yra stačiatikiai. Dar daugiau – nėra visiškai užmiršta ir carizmo epocha, kai baltarusių ir ukrainiečių kalbos tebuvo laikomos rusų kalbos dialektu, o akademinės visuomenės tarpe buvo madingos vakarų rusizmo (западнорусизм) įdėjos, Lietuvoje žinomos kaip bandymas pervadinti Rusijos šiaurės vakarų (северо-западный край) kraštu. Šios problemos išskleidimas galėtų būti atskiro pranešimo tema, tik galima paminėti, kad iki šiol baltarusių istorikai ginčijasi, ar tėvyninė (отечественная) istorija vadintina Rusijos, ar Baltarusijos istorija. O vienas jaunas baltarusių istorikas neseniai apstulbino kolegas, viešai pareiškęs, kad statyti paminklo Mindaugui Naugarduke neverta, nes tai buvęs svetimšalis okupantas. Pažymėtina, kad šias mintis jam leista pareikšti per televiziją…

X X X

Prieš porą metų vienas estų istorikas su pasitenkinimu konstatavo, kad visiškai sąmoningai jų ryšiai su rusų istorikais apriboti iki minimumo. Estus galima suprasti – jų istorija nubrėžė estiško/neestiško komponento takoskyra, nulemtą jos jausminio santykio su buvusia metropolija. Deja, mes, lietuviai, negalime sau leisti tokios prabangos. LDK buvo ne tik lietuvių, bet ir dar kelių slavų tautų tėvynė, todėl negalime nutylėti kaimynų pseudoistorikų skleidžiamo melo. Juk tylėjimą jie vertina kaip savųjų teiginių pergalę. Nutylėtas ir nepaneigtas melas gimdo daugybę naujų melų. Štai jau minėtas A. Kravcevičius, pirmąją savo knygą skyręs LDK genezei, 2013 m. ją „pagerino“ ir pridėjęs keletą skyrių, tyrimo laiką privedė iki Algirdo valdymo pabaigos. Tik nepatikėsite – Žemaitiją jis jau XIV a. viduryje atiduoda Ordinui, matyt tuo norėdamas padidinti slavų komponento valstybėje svarbą. Toje pačioje knygoje, polemizuodamas su nuosaikesniu baltarusių istoriku V. Nosievičiumi jis įrodinėja, kad Gedimino laikais slaviškos (daugiausia baltarusiškos) teritorijos sudarė 85 % visos LDK… Sakote, tai smulkus netikslumas? Bet juk iš tokių mažų melų ir susideda didelės apgavystės.

Vienas esminis dalykas, ko nesupranta arba nenori suprasti daugelis su Baltarusija bendraujančių kolegų – turbūt principinis, mentalinis skirtumas. Šioje valstybėje istorikų požiūris į problemą iki šiol priklauso nuo, kaip į tai žiūri valdžia. Jei jos požiūris į kažkokį klausimą yra neigiamas, ji gali tapti ir visai nesvarbi, nenagrinėtina. Štai tik pora pavyzdžių. Pries porą metų, viešos paskaitos metu, pasakojant apie Mindaugą, iš auditorijos gavau nedrąsų klausimą – o koks yra oficialus mūsų instituto požiūris į karalių Mindaugą? Panašus komiškas įvykis nutiko ir išleidus knygą apie Naugarduko istoriją. Teko pačiam dalyvauti pompastiškame jos pristatyme 2014 m. Knyga tikrai graži, dvikalbė (rusų ir baltarusių kalbomis), gausiai iliustruota, tik – be 1939-1941 m. miesto istorijos laikotarpio. Nėra maždaug pusantrų metų istorijos tarpsnio – pabaigus pasakojimą apie Naugarduką Lenkijos sudėtyje, kitame skyriuje pradedama pasakoti apie 1941 m. birželio 22 d.! Tik po kelerių metų vienas neoficiozinis straipsnių rinkinys (tokių ir ten pasitaiko), skirtas tam pačiam Naugardukui, savo recenzijoje minėtai knygai kandžiai užsimena, kad 2015 m., viešai paklausus akademinio istorijos instituto (jie buvo leidėjai) vadovybės, kodėl gi nutylėta ta miesto istorijos atkarpa, vienas jų vadovų atsakęs, kad „apie tai, kas ten vyko 1939-1940 m., naugardukiečiams dar nereikia žinoti, nes Istorijos institute dar nenustatyta, kaip žiūrėti į šiuos įvykius“ (бо у Iнстытуце гiсторыi пакул нe aдрпрацaвaны пункт гледжання на гетыя падзеi) .

X X X

Galima konstatuoti paradoksalią padėtį, susidariusią nūdienos baltarusių istorinėje kultūroje. Jauna ir dar tik besiformuojanti baltarusių nacija energingai ieško savo istorinės savasties simbolių, siekia išsivaduoti iš carizmo ir sovietizmo jai primestų jaunesniosios rusų tautos sesers klišių, bando surasti originalų atminties kodą, darantį jos tapsmą nepakartojamu ir originaliu. Baltarusiai nuosekliai tolsta nuo sovietinės tapatybės klišių, bando konstruoja naują istorinę tapatybę. Todėl atsigręžiama į LDK istoriją, plėtojami jos tyrimai. Štai Minsko universitete LDK specializacijai skirta 20 vietų, plečiami regioniniai ir tarptautiniai kontaktai. Permąstant šios valstybės istoriją, bandoma ją savintis, įrodinėjant, kad tik baltarusiai (ar jų protėviai) buvo pagrindiniai šios valstybės kūrėjai, o lietuviai čia tik atėjūnai, neteisėtai pasisavinę jos istoriją ir netgi „pavogę“ jos vardą, nes tikrieji lietuviai, litvinai buvo jie, na o mes esame geriausiu atveju lietuvisai arba žemaitisai.

Kas netiki tokių pramanų gajumu, tepasižiūri į komentarus po rusiškojo delfio portalo versijos istoriniais straipsniais. Dauguma rimtų baltarusių istorikų neužsiima istorinėmis spekuliacijomis, tačiau į romantiškus savo tautiečių svaičiojimus žiūrima su neslepiama simpatija… Tuo metu, kai oficialioji baltarusių istoriografija kol kas neperžengia mokslinio korektiškumo rėmų, populiariajame istorijos diskurse nenuilstamai pasakojama apie tautos didvyrius. Į tokį „populiarinimą“ kartais įsijungia ir istorikai-profesionalai. Štai lotynistas A. Žlutka, dirbęs akademiniame istorijos institute išleido knygą, kur įrodinėja, kad ne tik Lietuvos didieji kunigaikščiai yra slavai, bet ir pati Lietuva yra Litovija.

Paskutiniu metu Baltarusijoje energingai restauruojamos LDK laikų pilys, vienuolynai ir dvarai. Statomi paminklai LDK kunigaikščiams – baltarusiams (Vitebskas). Tuo pat metu pasakojama apie „didžiuosius baltarusius“ – ne tik P. Skoryną, bet ir apie M. Lietuvį, S. Semenavičių ar L. Sapiegą. O valstybinių švenčių metu koncertuoja etnografinis ansamblis „Литвины“, Minsko gatvėmis važinėja troleibusai „Витовт“ ir statomi to paties pavadinimo baletai, kuriuos žadama atvežti į Vilnių… Baltarusių tautą neva gaivina ne tik didžiuliais tiražais leidžiami ir perleidžiami baltarusių romantikų ir šovinistų „opusai“, jau sudarantys didžiules serijas ir įrodinėjantys jų teises į LDK, Vilnių ir pan., bet net ir turistinių kelionių vadovai ar net mokykliniai vadovėliai. Dar apie 2000 m. teko skaityti mokykliniame vadovėlyje teiginį, kad Vytautas mokėjo net keletą kalbų, tame tarpe ir baltarusių, bet ar mokėjo lietuviškai, apie tai neužsiminta… Tą patį daro ir įvairios pseudomokslinės eurazinės organizacijos. Štai 2005 m. teko klausytis liūdnai pagarsėjusio A. Širiajevo, dar 1989 m. išleidusio rinkinį „Русь белая и Русь черная в картах“, kuris savo pranešime visiškai rimtai pasakojo apie baltarusius, dar nuo I-ojo tūkstantmečio pabaigos gyvenusius Vilniaus krašte. Būtina pabrėžti, kad šį referatą jis skaitė pasauliniame baltarusių kongrese Minske…

Gyvename sudėtingą metą. Taip jau sutapo, kad šis kongresas dirba, kai vyksta „Zapad“ karinės pratybos. Kartu šalia Vilniaus baigiama montuoti Astravo AE, o žymiausi mūsų ekonomistai ragina įsivežti šimtus tūkstančių darbo migrantų iš Rytų. Ką gi daryti mūsų istorikams su naiviai-agresyviais baltarusių istorikų ir šviesuolių pramanais? Numoti ranka ir nutraukti bendravimą? Manyčiau, kad ne. Būtina tęsti mokslinius kontaktus ir diskusiją. Neužmirškime, kad šiame ginče objektyvi tiesa daugeliu atveju mūsų pusėje…

Bendraujant su baltarusių puse reikia turėti galvoje, kad kiekvienas mūsų netikslumas ar pataikavimas jų fantazijoms visada bus išpūsta iki globalių ir tik jiems naudingų išvadų. Todėl mūsų istorikai, bendraudami su kolegomis iš Rytų, turi suvokti, kad dažnai istorija ten tarnauja ne objektyvios tiesos paieškai, o tėra politikos tarnaitė. Bet kokie dirbtiniai „reveransai“ ar avansu dalinami pažadai tučtuojau atsisuka prieš mus. Štai 1992 m. bendrame lietuvių-baltarusių susitikime neva priimta deklaracija apie tai, kad jo dalyviai nutarė laikyti LDK „baltarusių-lietuvių“ (arba daugiaetnine) valstybe žaibiškai atsidūrė akademiniuose vadovėliuose kaip viena iš galimų (vertinama palankiausiai) LDK susikūrimo koncepcijų. Visi to susitikimo dalyviai iš Lietuvos pusės iki šiol kratosi deklaracijos autorystės, o jau pažįstamas A. Kravcevičius minėtame lietuviškame tekste skelbiasi pats ją priėmęs ir padaręs reikšmingų atradimų, patvirtinusių jos teisingumą… Jūs įsivaizduojate tokią padėtį, kai Lietuvoje naujos istoriografinės koncepcijos būtų aprobuojamos ne mokslinėje diskusijoje, o deklaracijų būdu?

Kas valdo praeitį, tas valdo dabartį ir konstruoja ateitį. Nors džiaugiamasi neva opoziciniu EHU Vilniuje, nenorima pripažinti, kad tai tėra europinio universitetų tinklo filialas su prorusiška vadovybe ir silpnomis studijų programomis, kurio iš gailesčio vis nenorima uždaryti. Beje, jis labai madingas baltarusiškos valdininkijos atžalų tarpe… Tas pats ir su baltarusistų kongresais, rengiamais Kaune (tiesa, šiemet jis vyko Varšuvoje). Tvirtinama, kad tai beveik opozicinis mokslinis renginys, bet tai netiesa – štai 2014 m. rudenį beveik visi Minsko istorijos instituto darbuotojai išvyko į Kauno konferenciją. Tai kokia čia opozicija? Kartais net sunku atspėti, kas skatina žmones, kalbančius apie kažkokią mistinę paramą baltarusių tautiniam atgimimui – begalinis naivumas, ar paprasčiausias cinizmas, padedant įsisavinti europinių donorų pinigus tokiems „projektams“?

Būtina bendrauti, tik kalbant argumentuota mokslo kalba, kad nereikėtų viešai atsiprašinėti ir aiškintis, kaip tai nutiko vienam kolegai 2013 m. Lietuvos istorikų kongrese Šiauliuose… Kas bus, jei koks „autoritetingas“ baltarusių simpoziumas ar valdžios įstaiga staiga „nutars“ laikyti LDK tik baltarusių valstybe, o savo argumentams paremti ims cituoti ne tik savų, bet ir lietuvių istorikus? Neužmirškime, kad Baltarusija tebėra sąjunginėje valstybėje su Rusija ir yra artimiausia jos bendražygė. Labai nesinorėtų, kad baltarusių tautos atgimimas įvyktų Lietuvos ir lietuvių tautos istorijos sąskaita arba kad jis tebūtų koziris daug rimtesniuose kaimynų iš Rytų geopolitiniuose žaidimuose…

Kategorijos: Akiračiai, Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

34 komentarai

  1. Kitas praeivis:

    Kuo daugiau tokių straipsnių, tuo labiau supranti , kad baltarusiai teisūs. Seniau nekreipdavau dėmesio , bet paskutiniu metu radus eksponatus susijusius su LDK vakarų europos muziejų ekspozicijose su malonumu išnagrinėju. Geriausia 16-17 amžiaus žemėlapiai ir gaubliai eksponuojami to laikotarpio aukštuomenės rūmų interjere. Pavydžiui Vokietijos Nacionaliniame muziejuje Niurnberge, ar Bavarijos Nacionaliniame muziejuje Miunchene. Gaila , šiemet apribojimai dėl COVID 19 , bet jaučiu įdomūs atradimai laukia manęs Genujoje, Nyderlanduose ir Venecijoje ateityje. Netgi puikus eksponatas Valdovų rūmuose Vilniuje su dvarų ir pilių išsidėstymu LDK teritorijoje , paverčia niekiniu autoriaus straipsnį ir mintis. Miestų išsidėstymai su Magdeburgo teisėmis , Lietuviško rašto istorija , kalba , kuria parašytas LDK Statutas , ekonominiai valstybės centrai , rašytiniai šaltiniai , pirmos spausdintos knygos LDK teritorije , kalbos vartotos to meto elito .
    Kodėl nenorima pripažinti , kad LDK laikais , svarbiausia kokiam feodalui tarnauji ir religija , o ne tautybė ?
    Nors aišku , tiek tuščių darbų prirašyta , disertacijų, straipsnių ir tt. , už kuriuos litai ir eurai byrėjo. Tik suabejoji moksliniais argumentais , išlenda iš pakampių ” zombiai ” su savo isterija.
    Mokslo mažai su šiuolaikinia komercine – ideologine Lietuvos istorija.

    • Kęstutis:

      …Jūs dar sovietinius žemėlapius pasižiūrėkite ir tada jau žinosite “viską” kaip beje ir dabar aiškus išankstinis XIXa. “indogermaniškas” nusistatymas, tik tiek, kad kalbotyra rodo visai ką kitą. Jei istorija nesutampa su kalbotyra, vandenvardžių kilmės mokslu, vadinasi kažkas iš jų klystą…

  2. Rimgaudas:

    Baltarusiai pradeda ieškoti savo kilmės šaknų dar nesuformavę tautos ir jau pretenduoja į Vilnių? Norėtų, supratau, pasiskelbti nacionaline valstybe ne tik kad savo dabartinėje teritorijoje, bet ir su pretenzijomis Lietuvai? “Plocho končiš, Batjka, što Litvoju zoviošsia”, – tai perfrazuota mintIs iš baltarusio V. Pašutos knygos “Lietuvos valstybės susidarymas”. Paskaitykite.
    Vilniaus, kaip lietuvių (dab. dzūkai) genties branduolio senovė prasidėjo 7.275 tūkst. m. pr. Kr. ten, kur prie Valdovų rūmų buvo aptiktas kunigaikščių naudotas struktūrinis astronomijos kalendorius ir, tuo pačiu, Stalo kalne stovėjusi astronomijos observatorija. “Vilniaus Perkūno kunigaikštija” (prašome pasiguglinti) su išoriniu apskritimu tada nesiekė Lydos. Tačiau į pietvakarius nuo Lydos (centras Ramava) buvo baltų Jotvos kunigaikštystė, kuri (D = 230 km) buvo už Vilniaus kunigaikštiją didesnė (pasiguglinti “Jotvos istorija ir senovė”): šiaurės vakaruose ji apėmė Gardiną, pietuose nesiekė Kobrino, o į rytus buvo kiek toliau už Baranovičių. Jotva buvo įsikūrusi prie Ledyno ribos miškatundrėje – saulė čia buvo aukštai ir maisto prasimaitinimui užteko. Baltų (latvių) genties Vorutlės žemės (centras Armoniškės, dab. Germanoviči) išorinis apskritimas ėjo už Polocko, Breslaujos, bet nesiekė Daugpilio. Šios žemės ledynas nebuvo užėmęs, o įsikūrimo data pagal baltišką kalendorių buvo 21.603 m. pr. Kr. metai (pasiguglinti “X.Traidenis – Tribūtiškio kunigaikštis”). Apie buvusią baltišką Minsko (Menskas) kunigaikštystę, tikiuosi, dar parašysiu, bet reikia žinoti, jog baltai niekuomet nebuvo svetimos žemės okupantai, nes kunigaikštystės visą laiką buvo “v krugovoj oborone”. Į jūsų Minską mes nepretenduojame, todėl jūs ir mūsų Vilnių palikite ramybėje. Atsipeikėkite.

  3. Tai, kad baltarusistų kongresai paprastai rengti Kaune, o šiais metais vyko Varšuvoje, viską ir pasako kas yra tokių baltarusistinių teorijų šefais.
    O kur 30-imties metų Lietuvos istorikų darbai kertiniais LDK istorijos klausimais? Jų nėra. Nors akivaizdu, kad visų pirma yra būtina ištirti krikščionybės plėtojimo istoriją, jo įtaką baltų gyventuose plotuose gyventojų kalbinei slavizacijai ir į visus čia minimus klausimus turėtume aiškiausius atsakymis. Tačiau Lietuvos valdžioms valstybės istorija yra Lenkijos istorija. Ji ištirta, taigi Lietuvos istorikams nėra ką rimtesnio ir daryti, taip ir tapome palikti valstybe su Lenkijos istorija, t.y. valstybe be šaknų…

    • Žemyna:

      Naktimis „Znad Wilii” radijas įjungia Varšuvos radiją, kuris ne tik lenkams, bet ir BY opįozicijai ir „opozicijai” mikrofoną suteikia, . O toji transliuoja baltarusių tautybės „tautinei mažumai” LT apie laidas apie tai, kad LT tai kaip ir nebuvusi tauta, kad čia visur baltarusių gyventa. Koks strateginės taurumas – dėl jų net ir savo ambicijų į LT žemes laidos trukmei „atsisako”.

  4. Tvankstas:

    Baltarusių savasties paieškos yra skausmingos : arba pripažįsti prarastą lietuvybę, arba kuri legendas, kurios yra nemokšiškai naivios kalbotyros požiūriu.
    Nori nenori, arba Lietuva su lietuviais reikės sunaikinti, arba suprasti : mes iš lietuvių, surusėjome per stačiatikybę, esame rusakalbiai lietuviai, kaip Rytų Lietuvos (ir Vakarinės Baltarusijos) lenkakalbiai lietuviai per katalikybę, kas ir šiandien Lietuvoje atliekama Lietuvos katalikų bažnyčios ir Lietuvos Respublikos biudžeto mokėjimais – nuo kiekvieno lietuvio nuskaičiuojant po kelis eurus ir atiduodant juos Vilnijos lietuvių tolesniam lenkinimui.
    Kur dar taip pasaulyje yra ?

  5. Rimgaudas:

    Mieli baltarusiai, jegu jums kyla klausimas dėl savo kilmės ir šaknų, tai darykite taip, kaip tai daro Izraelio ir Rusijos gyventojai. Jie laboratorijoje (yra trys: Rusija, Izraelis, JAV) išsiima pažymą genetiniam pasui gauti: pasiguglinti anglų kalba DNA tyrimui. Rusijoje tai kainuoja 1000 Eu, Izraelyje 600 Eu, JAV 200 USD. Pakanka seilių. Iš ten gausite atsakymą spalvoto disko pavidalu su sekcijomis, kur parašyta, kiek procentų turite slaviškų genų, kiek, baltiškų, kiek žydiškų, kiek keltų – germanų ir t. t. Didžiausia sekcija ir paliudys jums jūsų prigimtinę tautinę priklausomybę. Prabaltiška, pavyzdžiui, turi rodiklį R1a, prožydiška turi raidę j ir pan.: tada jūs suprasite, ką reiškia gerb. Tvanksto 2020 05 11 23:12 komentaras. Linkiu patirti vieniems skausmą, kitiems džiaugsmą, kitiems liūdesį, bet dėl tiesos to pažinimo reikia. Labai svarbu, sakysite, kas yra laboratorijos vedėjas, argi ne? Ir aš taip sakau – derėtų išsiimti pažymą todėl visose trijose laboratorijose po pažymą nepriklausomai.

    • Žemyna:

      Vaje, kiek įv. tautų pėdsakų gali slypėti vienoje šeimoje… Mano uošvio ir jo šeimos veido bruožuose atsispindi ir ryškūs arabiški (uošvio), ir vien lietuviški, ir, sakyčiau, indiški bruožai (antakiai, akys, skruostikauliai), tačiau panašių ir Japonijoje yra. Tuo tarpu uošvio tėvelių bruožai neutralūs…
      Jei būčiau Vilnijos kitatautė ir man jau būtų įkyrėjęs savivaldybės karjeristų, godžių partinių vadukų ir kunigų politikavimas, kai jie, manęs nepaisydami, tampo mane kiekvienas į save, tartum daiktą, lipdydami man, lyg parduotuvės prekei, etiketę su mano ,,priklausomybe”,
      ir jei tik turėčiau tam galimybių, pasidaryčiau tą testą – kad SAU žinočiau, kiek ko manyje yra – tegu išlenda ta yla iš maišo, jei jame tokia yra. Ir kad man duotų ramybę, nustotų į mane žiūrėti, tartum į kokiose dirbtuvėse apdorojamą dirbinį, ar į prizą, iš kurio savininkas melš sau naudą!
      Padaryčiau tai, kad pagaliau į Vilniją ateitų Ramybė, kad negyventume čia, lyg 100-metį trunkančio ideologinio fronto zonoje. Kad gyventume čia ramiai, kaip bet kurioje Vakarų valstybėje gyvena kitataučiai jų piliečiai, ir niekas jų ten nedrasko, siundydami prieš valstybę, kurioje gyvena, versdami su ja kovoti, kapstytis ,,ieškant krapų”, kur jų niekada nebūta.
      Kiekviena jauna karta svajoja apie gražų taikų gyvenimą, tačiau atsiranda keli ant ežio sėdėję, ir nuo tada, dėl sėdynėje likusių adatų, nei sau ramybės nerandantys, nei kitiems ramybės duodantys – vis kiršinantys ir verčiantys kitus būtinai jiems pritarti. Parodyčiau tokiam savo DNR ir pasakyčiau jam ,,Papūsk tu man, ponuli”.

  6. Rimgaudas:

    Puiki mintis, gerb. Žemyna. Pas mus Lietuvoje tokia DNR specifika užsiima instituto prie VU akademikas Vaidutis Kučinskas su laboratorija. Jis, atrodo, atliko tokius tyrimus, Irane. Jeigu Vyriausybė nors dalinai skirtų pinigų, tai, norintys žinoti išskleistą savo kilmės DNR, galėtų duoti institutui paraiškas ir jie gal padėtų. Genetinis pasas, tačiau, neturi juridinės galios ir niekaip neatstoja piliečio paso. Tačiau jis gali būti gražiu indikatoriumi užsienio lietuviams – genetinį ryšį su Lietuva visada turi: rodai vaikams, anūkams ir pasakoti “Eglė žalčių karalienė – kelioninis lietuvių epas” turinį, nuprintinus jį iš kompiuterio. Sėkmės, tad, linkiu lietuvių senjorams ir jaunimui, kurie ieško savo kilmės įrodymo šaknų. Jei turi prabaltiškąjį savo tapatybės kodą – tai taškas ir viskas.

  7. m:

    Autorius teisus, kad reikia nusodinti baltarusių įkairštį savintis lietuvių ir LDK istoriją, bei ją slavinti. Deja lietuvos istorikai vis kartoja lenkiškas istorines klišes ir neaiškina Lietuvos istorijos iš lietuviškų pozicijų tik šaiposi iš Šapokos istorijos dvasios-kad Lietuvos nuosmukis prasidėjo prasidėjus su lenkais, patys per 30 nepriklausomybės metų nieko rimto nepasiūlydami.
    O baltarusiai turi aiškiai iš mūsų ( istorikų, piliečių, ir ,tikiuosi, ateities politikų), kad dabartinė Baltarusija- tai baltų žemės ir jiems tėra vienas kelias rasti egzistencinę ramybę- sugrįžti pas mus lietuvius kaip sūnums palaidūnams.

    • Žemyna:

      Tegu kiekvienas gyvena, kur gyvena, bet tegu nesileidžia šia tema manipuliuojamas ir SIUNDOMAS prieš kaimynus. Politikais, kurie negali gyventi žmonių nesiundydami, turėtų psichiatrai užsiimti, nes kitaip žmonija neturės ramaus, taikaus gyvenimo.

  8. LosAngeles:

    cia turbut reiketu besalygiskai sutikti su Tvanksto mintimi: vienintelis ju kelias- pripazinti prarasta lietuvybe. minima praeitis buvo musu bendra, ir panasu ne todel kad kazkas kazka nukariavo, o kad tai bendra buvo savo saknimis. skilome ir nutolome (teisingiau gal suskalde ir pakeite), toliau plesyti kas like yra didele klaida ir kelias i prazuti: tiek jiems, tiek ir mums. is kitos puses autoriaus pastebejimas apie atkircio davima teisingas. tyleti negalima, reikia ramios ir kompetetingos diskusijos

  9. Getas:

    Visų pirma mes turime vadinti Baltrusia, o ne Baltarusija, tuo mes ją priskiriame Rusijai, o juk ji buvo vadinama žemėlapiuose Alba Rusia. Smetonos laikais dar vadino Gudija, net Smuškevičiaus laikais 1991 m. vadinosi Guda. Jei jie palaiko istorinį tęstinumą, tai būtinai vadinkime Baltrusia. Jie save vadina Belarusi, o lietuviai priskiria Rusijai, kuri taip pat pasisavino iš Kijevo Rusios pavadinimą savo imperijai.

  10. Rimgaudas:

    Džiaugiuosi ir pritariu Getui, kadangi pavadinimo Baltrusia prasmė (A. J. Greimas) išsikoduoja kaip Baltrusia – Baltrūsia = Baltų Rūsia, kas kokybiškai reiškia baltų rūsinėse, žemose vietose naujai besikuriančios tautos valstybinį pagrindą.

  11. Rimgaudas:

    Tvankstui: yra Maincas prie Reino ir Mainas prie Reino intako. Abu miestai stovi prie upes, kuri iteka i Siaures jura. Minskas – Menskas – Mainiskas, tuo tarpu, stovi prie upes, kuri teka iteka i Baltijos jura. Ziurint is Vokietijos, Minskas “maino” krypti, o, ziurint is Minsko, abu Maincai “maino” krypti. Na, Minskas – Mintskas pagauna tokia “minti”. Menskas issikoduoja kaip Nemskas, t. y. kaip stovintis prie Nemuno miestas. Dekoju, gerb. Tvankstai.

  12. Minskas gali būti iš minia – minia žmonių – “daug žmonių”, rus. mnogo – “daug”. Beje, Minskas gal ir ne mažiau laikytinas Dauguvos negu Nemuno miestu. Be to, Lietuvoje vietų pavadinimų ir pavardžių giminingų su “daug” rastume nemažai, pvz, Daugai, Daugėliškis, pavardės Daugirdas, Daugėla, karalus Min-daugas ir kt.
    Tačiau yra galimas ir tarminis ‘n’ įterpimas į Misk/Mesk šaknis, tokiu atveju Minsko pavadinimas giminiuotųsi su liet. miškas, dzūk. medzis – “miškas”, iš kurio pasidromas būdvardis ‘medzkas’ – miškiškas, medziškas. Tokias darybas rodytų, pvz., pavardė Medzveckas, Nedzveckas. Šios pavardės yra galimos iš vietų pavadinimų Medzva/Medzuva, nors neatmestina Medz+veck -as/ Medz+vedzk-as, esant sudarytus iš liet.ir vok. Žodžių, reiškiančių tą patį “miškas”. Kas praktiškai yra galima keičiantis teritorijos etniškumui , pvz., lietuviams vokietėjant ar atvirkščiai.

  13. Žemyna:

    Kodėl Kremlius turėtų pats vienas draskytis, kai galima kraujo pusbrolius pasitelkti – pateikus jiems „faktus”, kaip LT juos „skriaudė, pavogė BY istoriją, jų didžiavyrius ir jų iskonnas žemes” ir t. t. Tą ir darė nuo senų laikų.
    Todėl Kremlius nė už ką nepasiduos, kad mums pavyktų taikiai klausimą suderinti. Kuo labiau mes stengtumės, tuo kiečiau jis spaus, finansuos, tuo „tikresnius naujus” istorijos „faktų atradimus” ten publikuos per patikimus istorijos „autoritetus”…

  14. Baltarusiai savo šalį ir save (vienaskaita) vadina Belarusj. Slavų šalių istorikai šio pavadinimo žodžio šaknį Bel- mato kaip slavišką, reiškiančią rus. belyj – “baltas” ir visą pavadinimą laiko sudarytą iš dviejų šaknų, bel- + -rusj (rusas), priklausančių slavų kalboms. Tačiau iš kur tokia prasmė – ‘baltas rusas’ – galėjo rastis nei istoriškai, nei kalbiškai deramai moksliškai nepagrindžia. Lot. Alba Rusia čia nieko neįrodo, tai vėlyvas vertimas pagal krašto savinimosi slaviškąjį pavadinimo supratimą.
    Tačiau negalima būtų visiškai atmesti, kad pavadinimas “Belarusj” galėtų būti buvusio lietuviško pavadinimo ‘Giedorius/ Godorius’ slaviškasis vertinys, kuriame yra išlaikyta liet. priesaga – ‘ar/or’ bei galūnė ‘-us’. Šaknis Bel- < Pial-, kur 'pial-a' yra 'giesmė, goda' iš rus. 'pieti' – 'giedoti, godoti'. Iš 'godoti' radosi gudo ir Gudijos vardai, kuriais lietuviai vadino dabartinius baltarusius ir Baltarusiją. Slavėjant susidarė tokia padėtis, kad tai, ką lietuvis vadino giesmė, goda, suslavėjusysis – ėmė vadinti Piala<Bela, o jų atlikėjas lietuvis save – giedorius, godorius, o suslavėjusis – pialorus< belorus. Kraštui toliau slavėjant įsigalėjo slaviškuoju tapęs Belarusj pavadinimas, kuriame Rusijos interesais imta įžvelgti jame esant Rusijos vardas.
    Beje, tokią Belarusj prigimtį patvirtintų ir Dainavos, giminingo su ‚daina‘, o gal ir Lietuvos pavadinimo galimo iš vok. das Lied – ‚daina‘.

    • Žemyna:

      Baltarusiams buvo aiškinta, jog jie todėl „balti”, kad jie čia Čingis chano neįsileidę, todėl likę švarūs, o visos likusios Rusios kraujas esąs jo kariuomenės krauju atmieštas, Rusios moterys gimdžiusios tų karių vaikus.

      • Čia pateikiate tai,.kas yra iš vyrukų kalbų prie alaus bokalo…
        Kaip išdėsčiau, jokio fizinio baltumo požymio Belarusj pavadinime nėra. Jame yra giedojimo, godojimo požymis, kuris suišaukia su Dainavos, Lietuvos bei, galbūt, ir Jotvos pavadinime, įžvelgiant jame rus. pa-jot “dainuoja” giminingumą.

        • Žemyna:

          Taip, ačiū, atidžiai perskaičiau.
          O dėl alaus – Baltarusijoje (o ir Lietuvoje) kažkaip nepastebėjau savęs nei su, nei be vyrukų, kur alaus bokalus dalina. BY ne TV ekranuose mačiau, kaip atrodo, neblogai žinau – skersai ir išilgai išvažinėjau. O ir a.a. anyta iš ten, kur vietiniai „vorą” geria 🙂
          Taip tos šalies vardo kilmė aiškinta jų moksleiviams, o tie man pasididžiuodami aiškino, kas, kaip ir kodėl, kokie galingi buvo jų senovės kariai (Rusia buvo įveikta, o jų nepajėgė), kai kalbėjomės apie jų šalį. Nemanau, kad dabar ne tos pačios „firmos” specialistai šio dalyko švietimo programas sudaro.

          • Kad netapus kitų pajuokiamais, savo vardą tautai ir kitiems reikalinga aiškinti ne prasčiokiškai, o kiek įmanoma tai grindžiant mokslo žiniomis.

            Įdomu pagal kokį požymį gali būti radęsis jų vartojamas žodis “vora”?

            • Žemyna:

              Ne, ne moteriškos – vyr. gim. Iš čia kilmės ausys kyšo:
              Kad apvirina ranką vorù, tai būva pūslėta. –
              3 võras sm. sing. (2) K.Būg, FrnW, NdŽ, LD29, Kzt, Grv verdantis ar užviręs vanduo: Reikia võro ažvirtie, duonos plutelę inmestie Aps.

              Gaila, nebeprisimenu. A. a. vyras daugybę kitų, kada keistų, kada labai smagių, gražių pavyzdžių pateikdavo, bet jau per pusę amžiaus viską pamiršau, tik tas voras galvoje išliko.

              • Matyt, tas žodis ‘voras’, gali būti tapatus rus. “zavarka”. Abu yra galimi iš virti, rus. ‘varitj”. Tai galėjo būti kaifavimą kelianti atitinkamų žolynų arbata.
                Nors šiuo tveju veikiau ‘voru’ galėjo būti tai, ką metaforiškai vadiname ‘ugniniu vandeniu’, t.y. pačių gaminta degtinė (‘samagonas’). O jis išgaunamas varant. Taigi visai galimas daiktas, kad gėrimas ‘voro’ pavadinimą gavo pagal tai, kad buvo pasigamintas iš atitinkamo raugo išvarymo (išskyrimo) būdu…
                Tokią matyčiau gėrimo vietinių vadinto “voru” radimosi istoriją.

                • Žemyna:

                  Ne, ne, bent jau šiose vietovėse (Gaigaliai, Gervėčai ir kt.) tai turėjo tik verdančio vandens reikšmę.Tą ir žodynas liudija – įdėjau žodyno tekstą.
                  Ir senelis liepdavo anūkui užkaisti voro vakarienei, ar po pietų išgerti.
                  Bet juk čia – „ne apie didvyrius daina”, neverta dėl to tiek laiko gaišti..

                  • Tokiu atveju šie faktai teliudytų, kad Gaigalių, Gervėčių vietovių lietuviai yra išlaikę gilią senovę. Tai bylotų tas faktas, kad vandens pavadinimą vor’as/ var’as žodžiu yra nusinešę į tuos tolimus kraštus senovės indai, tocharai, iranėnai.

                • Žemyna:

                  Taip, iš labai gilių. Mano daugiau išvažinėta tarp Minsko ir PL bei link UA esanti dalis – ten mano vaikystėje dar žalčiai namuose gyveno ir buvo pamaitinami (priebutyje ar virtuvėje); kaimuose ar viensėdžiuose, išeinant iš namų, ant stalo lino staltiesės arba rankšluosčio būdavo paliekama priraikytos duonos, puodelis bei puodynė su pienu (pakeleiviui ar elgetai), o durys būdavo tik kaiščiu užkišamos. Virtuvėje pagal tuos laikus būdavo tiesiog ideali švara. Prie krosnies stovėdavo kibirėlis su kalkių skiediniu ir šluotele. Išvirusi pietus, šeimininkė iš karto kalkėmis baltai uždažydavo aplink viryklę bei duonkepę dūmų pėdsakus, ar tiškalus, grindis išplaudavo.

  15. Getas:

    Va’ras, vo’ras galėtų būti susijęs su miesteliais Varenovo Baltrusėje ir Varėna Lietuvoje.

  16. Rimgaudas:

    Latviškai žodis “vara” turi reikšmę galia, valdžia, galybė. Teko būti prie sienos su Latvija, kur lietuviai normalius vorus vadina vorais, bet, pamatę didelį, sako “o,.. čia jau varas”. Taip sakoma buvo pamačius didelį vorą kryžiuotį arba didelį vorą su išrašyta raide V ant nugaros. Pavyko nufotografuoti. Kai tupi toks voras voratinklyje, tai turi jam valdžią ir yra galybė, kontroliuojanti voratinklio darbą.
    Rusiška interpretacija var, sudarytam pagal veiksmažodį varitj (virti), neturi jokio kontakto su baltišku voro pavadinimu latviškai arba lietuviškai.

  17. Žodis voras yra iš verti, vėrinys, vora, tverti, tvora.
    Gi šiam ‚vorui‘ taip pat skambantis žodis voras, reikšme vanduo, yra su ‚o‘ tariamas vietoje esamo ‚a‘ dėl tarmiškumo, bet tai iš esmės kitos kilmės žodis. Jis giminingas su žodžiais varyti, varvėti, varveklis ir išreiškia vandens prigimtinį, fizinį gebėjimą, vidinę jėgą, judėti, pereiti iš vienos formos į kitą, išsiskaidrinti, susirinkti į atskirą nuo kitų kūnų visumą. Dėl šių savybių pirmapradžiu lietuvių supratimu yra laikytas kaip savyje turintis šventumo jėgos požymius kūnas, t.y. gebėjimą būti švarus – šventas.
    Beje, ‘švarus’, regis, – iš to paties vandenį reiškusio žodžio šaknies var- radęsis žodis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: