V. Turčinavičius. Žvelgiant į Lietuvos istoriją per kaimynų agresyvų imperinį elgesį (27)

Alkas.lt koliažas

Alkas.lt koliažas

Lietuvos likimas XVIII- XIX a. buvo sprendžiamas imperinio mąstymo ir elgesio kaimynių: Rusijos, Prūsijos ir Austrijos.

Europos Sąjunga sukurta sutarties pagrindu, kaip ir 1569 m. Liublino sutartyje buvo sukurta dviejų valstybių Lenkijos ir Lietuvos sąjunga. Kaip ES, taip ir ATR buvo bendras Seimas, atskiri administracinio valdymo organai, teisinės sitsemos, atskiri biudžetai, valstybių antspaudai, atskiros kariuomenės, savos sienos. Todėl anuomet  Lietuva ir Lenkija neprarado savo valstybingumų, kaip ir dabar būdamos ES narėmis.

Abiejų Tautų Respublika (ar tikslus vertinys iš lenkiško pavadinimo: Rzeczpospolita obojga narodow?) – slaviškai, rusiškai „Reč, riečė“ – kalba, taryba, kaip ir prancūziškai „La parle“ – kalba, iš čia kilo „parlamentas, taryba“, šiuo atveju  Rzeczpospolita reikštų Lenkijos – Lietuvos Seimas – Taryba. Galima teigti, kad prie šaknies „Rzecz“ (lenkų kalba garsas „R“ prieš balsę tariamas „Ž“) pridėtos priesagos: -pos (iš lotynų possessio – nuosavybė), -pol ir -lita, reiškia Lenkijos ir Lietuvos bendra nuosavybė – valstybė ir Taryba – Seimas, demokratinės valstybės valdymo pagrindas, tačiau ne iš lotynų kalbos „res publica – viešasis reikalas“, kaip vėliau 1582 m. Lenkijos ir Lietuvos sąjunga (unija) ir buvo pavadinta Rzeczpospollita“ – Rzecz+pos+pol+lita. Galima manyti, kad taip buvo pavadinta su tikslu užslaptinti monarchinių valstybių apsuptyje demokratinės struktūros pradmenis – renkamą Seimą ir abiejų tautų Seime renkamą karalių.

Žvelgiant į viduramžių istoriją, galima teigti, kad naujoves, atradimus jūrose (pvz.: Portugalija) buvo stengiamasi užmaskuoti pakeičiant ar perdirbant pavadinimus, kartografiją. Dar 1569 m. pasirašant Liublino sąjungos (unijos) sutartį dvi valstybės – suverenai apibrėžė sienas tarp abiejų valstybių ir sukūrė sąjunginės valstybės lygiavertį herbą: su Vyčiu ir Ereliu ir vadinosi „Lenkijos ir Lietuvos valstybė“. Lietuvos Didžioji Kunigaikštija pasiliko savo herbą, kariuomenę, iždą, antspaudą ir savo teisinę sistemą – Lietuvos statutą. Buvo sudarytas bendras Seimas ir jo renkamas vienas karalius, kuris turėjo būti patvirtintas Lietuvoje Didžiuoju kunigaikščiu. Lietuva savarankiškai veikė savo teritorijos viduje ir net kariniuose reikaluose už sienos: 1605 m. Lietuvos laimėtas Salaspilio mūšis prieš švedus, 1621 m. Chotino mūšyje prie Dniestro sumušė turkų (osmanų) kariuomenę.

Apie 200 metų gyvavusi Rzeczpospolita, paveikta 1789 m. Prancūzijos revoliucijos, 1791 m. ėmėsi reformų ir tų pačių metų gegužės 3 d. paskelbė naują Konstituciją, kurioje Lietuvos Didžioji Kunigaikštija jau neminima. Visa tai sukėlė didelį Lietuvos didikų ir bajorijos pasipriešinimą. LDK bajorijos savarankiškumas ir Lietuva žemėlapiuose gyvavo iki 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucijos ir vėl buvo atstatyta 1792 m. liepos 23 d., bet tai tęsėsi iki valstybės pabaigos, kai bendra Lietuvos ir Lenkijos valstybės teritorija palaipsniui buvo užgrobta ir teisiškai prievartinėmis sutartimis pasidalinta agresyvaus imperinio elgesio kaimynių.  Apie Lietuvos didikų ir bajorų laisvę ir savarankiškumą byloja ir ano meto etmonų, bajorų, rašytojų ir net vyskupų mentalitetas nors dauguma rašė lenkiškai, o kalbėjo lenkiškai ir lietuviškai, tačiau jie didžiavosi prieš karūniečius (koroniažus), kad yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos didikai, bajorai ir atstovauja savo didingą Tėvynę. Gražiausiai tai atsispindi poeto Adomo Mickevičiaus eilėse „Tėvyne, Lietuva, mielesnė už sveikatą! Kaip reik tave branginti, vien tik tas pamato, kas jau tavęs neteko…“ („Ponas Tadas“).

Tad prabėgomis pažvelkime kaip visa tai vyko, juolab istorijoje šis „teisinis“ procesas pavadintas „Trimis ATR padalijimais“ – labai švelniai, lyg tai suteikiant teisinį pagrindą, bet neatitinkantį ano meto tikrovės ir realaus teisingumo.

Po Rusijos jaunojo caro Petro I Vakarų valstybių kultūros, laivų statybos bei politikos pažinimo ir vėlesnių jo karinių laimėjimų, 1721 m. Rusija tapo imperija. Jis netik pramušė langą prie Baltijos jūros, bet turėjo didesnius imperinius tikslus Vidurio Europoje. Tas stabdis buvo Lietuvos ir Lenkijos sąjunginė valstybė, kurios žemių grobimas prasidėjo valdant Rusijos imperiją Jekaterinai II-ajai. Čia verta paminėti, kad Petro I žmona buvo Jekaterina I-oji – tai Marta Elena Skavronaitė (Skavronskaitė), lietuvaitė kilusi nuo Rokiškio, ją į Petrapilį atsivežė Petras I  Šiaurės karo metu, kai jis kariavo Livonijoje (dabar Latvija). O Jekaterina II buvo prūsaitė, princesė, nesantuokinė Prūsijos karaliaus Fridricho Didžiojo duktė, gimusi 1729 metais Štetine (dabar Lenkija) ir augusi Prūsijos generolo šeimoje. Likimo dėka po dešimties metų ji pateko į Rusijos carienės Elžbietos rūmus ir po šešerių metų buvo ištekinta už sosto įpėdinio Petro III, Petro I ir lietuvaitės Martos Elenos, Jekaterinos I vaikaičio. 1762 m. Jekaterina II tapusi Rusijos imperatore, o vėliau ir Lietuvos didžiąja kunigaikštiene ėmėsi vykdyti Petro I politiką – plėtė Rusijos įtaką ne tik Europoje.

Rusijos imperijos pirmosios priemonės buvo sukelti neramumus ATR, akivaizdu, kad Jekaterinai II buvo žinomas Abiejų Tautų Respublikos dvilypumas: Lietuvos didikų ir bajorų noras išlaikyti savarankiškumą ir LDK valstybingumą, o Lenkijos bajorų karūniečių noras reformų būdu Rzeczpospolitą paversti unitarine Lenkijos valstybe. Jekaterinos II spaudimu Lenkijos karaliumi ir Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu 1764 m. rugsėjo mėn. išrinktas Stanislovas Augustas Poniatovskis (Čartoriskių giminietis – jie buvo Karijoto Algirdaičio palikuonys). Tapęs valdovu, Stanislovas Augustas, priešingai Jekaterinos II norams, kartu su Čartoriskių grupuote pradėjo vykdyti dalines valstybės valdymo reformas. Tačiau ne visi jo darbai patiko buvusiai meilužei Jekaterinai II ir jos aplinkai.

Kadangi LDK buvo įtakingų bajorų priklausiusių stačiatikiams (Gudijoje) ir liuteronams (Kurše), Jekaterina II pareikalavo suteikti bajorams stačiatikiams ir liuteronams lygias su katalikais politines teises valstybėje. Tačiau ATR Seimas 1766 m. atmetė šį Rusijos reikalavimą, tuomet ji religinių disidentų teisių gynimo pretekstu ir kurstant Rusijos ambasadoriui M. Repninui parėmė, nepatenkintųjų karaliaus Stanislovo Augusto ir Čartoriskių reformomis, bajorijos dalį susibūrusią į Radomo konfederaciją, kuriai vadovavo Karolis Stanislovas Radvila. Lietuvoje Radomo konfederacijos pusėje aktyviausiai veikė Simonas Martynas Kasakauskas, laimėjęs keletą susidūrimų su rusų kariuomene prie Deltuvos, ir  Lietuvos Didysis etmonas Mykolas Kazimieras Oginskis. Vėliau susikūrė Baro konfederacija priešinga Radomo ir prasidėjo Rzeczpospollitoje pilietinis karas, kuriame dalyvavo ir jį kurstė Rusija, jos paveikti Vakarų Ukrainoje prieš lenkų didikus sukilo kazokai. 1767 m. spalio mėn. Rusijos kariuomenės apsuptoje Varšuvoje susirinko Radomo konfederatų Seimas. Čia buvo atkurta senoji santvarka, reformos sustabdytos, o 1768 m. vasario 24 d. religiniams disidentams buvo suteiktos politinės teisės ir Jekaterina II pripažinta laiduojanti ATR vidaus politinės santvarkos išsaugojimą. Formaliai teisiškai buvo apribotas Rzeczpospollitos suverenitetas ir ji tapo priklausoma nuo Rusijos.

Prieš akis iškyla dabartinės Rusijos vadovų agresyvus imperinis elgesys, pažeidžiant 1975 m. Helsinkio tarptautinę sutartį dėl pokarinių sienų neliečiamumo, 2008 m. atplėšiant Gruzijos teritorijas ir 2014 m. Krymo pusiasalį bei sukeliant karą Rytų Ukrainoje, kuris tęsiasi jau penkerius metus.

Pasinaudodamos kilusios anarchijos, kuri buvo sukelta įtakojant Rusijai, sustabdymo pretekstu trys kaimyninės monarchijos Rusija, Prūsija ir Austrija nusprendė pasidalinti ATR žeme ir 1769 m. pradėjo derybas su Rusija. 1772 m. rugpjūčio buvo pasirašyta trišalė Rusijos, Prūsijos ir Austrijos sutartis, pagal kurią Rusijai atiteko 92 000 kv. km. Lietuvos teritorijos,  o ATR Seimas 1773 m. ratifikavo šią sutartį ir tokiu būdu buvo įteisintas Lietuvos ir Lenkijos sąjunginės valstybės žemių grobimas.

Devintojo dešimtmečio pabaigoje vėl prasidėjo ketverių metų ATR Seimo reformos ir 1791m. gegužės 3 d. buvo priimta Konstitucija, kurios tekste Lietuvos nėra. Ji netenkino LDK didikų ir bajorų, aukščiausia vertybe laikiusių senąją valdymo formą ir pasisakiusių prieš bet kokias reformas, naikinusias jų luomo privilegijas ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštijos teises. ATR stiprėjimas ir tapimas Lenkijos unitarine valstybe taip pat neatitiko Rusijos interesų. Stipri LDK elito opozicija reformoms, trijų kaimyninių valstybių kišimasis lėmė reformų nesėkmę bei agresyvių imperinių kaimynių palaipsninis žemių grobimas privedė prie  Lenkijos ir Lietuvos sąjunginės valstybės žlugimo.

1792 m. balandyje Gegužės 3 d. Konstitucijos priešininkai Peterburge pasirašė prieš reformas nukreiptos konfederacijos aktą, kuris buvo paskelbtas Targovicos miestelyje jau po to, kai Rusijos kariuomenė įžengė į Lenkiją ir Lietuvą. Iki liepos mėn. Rusijos kariuomenė, nesutikusi didesnio pasipriešinimo, okupavo visą ATR teritoriją. Anksčiau, 1792 m. birželio 25 d. Vilniuje buvo sudaryta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos Generalinė konfederacija, kurios vadovais tapo  LDK lauko etmonas Simonas Martynas Kasakausas ir jo brolis Livonijos vyskupas Juozapas Kazimieras Kasakauskas, siekė pirmiausiai sugrąžinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos teises. 1792 m. liepos 23 d. prie Targovicos konfederacijos prisijungė karalius ir LDK didysis kunigaikštis Stanislovas Augustas, tuo galutinai panaikindamas unitarinės Lenkijos valstybės šalininkų darbo vaisių – Gegužės 3 d. Konstituciją. Žvelgiant istoriškai matome, kad LDK elito mentalitetas reiškėsi tikėjimo, tautos ir Tėvynės Lietuvos meilės motyvais, o ne baimės ar asmeniniais interesais.

1793 m. sausio 23 d. Peterburge buvo pasirašyta Antrojo pasidalijimo sutartis tarp Rusijos ir Prūsijos. Rusijai atiteko buvę istorinės LDK teritorijos: Kijevo, Braclavo, Podolės, Minsko vaivadijų žemės, rytinė Vilniaus vaivadijos dalis, Lietuvos Brastos žemė ir rytinė Voluinės dalis. Prūsija gavo vakarines Lenkijos žemes su Gdansku, Torūne, Poznane. 1793 m. birželio 17 d. Gardine sušauktas Rzeczpospolitos Seimas, Rusijos kariuomenės apsuptyje buvo priverstas patvirtinti pasidalijimą.  Lietuvos didysis iždininkas – ministras Mykolas Kleopas Oginskis, didysis kancleris Liutauras Chreptavičius, didysis etmonas S. M. Kasakauskas, Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis, kaip ir dauguma Seimo narių, savo parašu patvirtino Abiejų Tautų Respublikos teritorijų atidavimo sutartis su Rusija ir su Prūsija.

Gardino Seimas sutiko, kad Baltoji Rusia iki Nemuno aukštupio atitektų Rusijai kaip stačiatikių rusėnų žemės ir tarėsi su Rusija dėl ilgalaikės taikos. 1793 07 22 Seimas priėmė svarbiausią Lietuvai dokumentą – patvirtino „amžiną ir nepajudinamą taiką“ tarp ATR ir Rusijos su apibrėžta Lietuvai siena tarp etninių lietuvių katalikų ir stačiatikių rusėnų. Lenkijos karalius ir Lietuvos DK Stanislovas Augustas Poniatovskis savo ir būsimų valdovų vardu atsisakė nuo bet kokių pretenzijų į Rusijos užimtas teritorijas, o imperatorė Jekaterina II pažadėjo nekelti jokių pretenzijų dėl kitų ATR teritorijų.

Žvelgiant į ateitį, tai 1920.07.12 Taikos sutartyje tarp Sovietų Rusijos ir Lietuvos, Rusija, atsisakydama Lietuvos suvereno teisių, patvirtino tas pačias sienas. Deja viską suteršė Kostiuška 2-asis – Juozapas Pilsudskis (Giniotas), užgrobęs Vilniaus kraštą stengėsi atkurti unitarinę Lenkiją be  Lietuvos valstybingumo.

Tačiau 1794 m. kovo 24 d. Krokuvoje prasidėjo sukilimas prieš Targovicos konfederacijos įvestą tvarką ir karas prieš antrąjį Lietuvos ir Lenkijos valstybės žemių užgrobimą, kuriam vadovavo generolas Tadas Kosciuška.  Jis save laikė lietuviu, buvo kilęs iš senų etninių lietuviškų žemių gyventojų, tuo metu jau suslavėjusių, o po II pasidalijimo jo gimtinė Kosava buvo likusi LDK teritorijoje, tačiau buvo užsikrėtęs Lenkijos centralizuotos unitarinės valsybės sukūrimo idėja.

1794 m. balandžio 16 d. sukilimas prasidėjo ir Lietuvoje. Pirmieji sukilo LDK kariuomenės daliniai Šiauliuose, o balandžio 23-24 d. Lietuvos sukilėliai užėmė Vilnių ir sostinėje  paskelbė sukilimo aktą. Buvo sudaryta vyriausybė – Lietuvos Tautinė Aukščiausioji Taryba, vadovaujama Jokūbo Jasinskio, pradėta kurti sukilėlių vykdomosios valdžios organai – deputacijos. Iki birželio 25 d. sukilimas išplito visoje Lietuvos teritorijoje. Inžinieriaus J. Jasinskio vadovaujami LDK sukilėliai veikė savarankiškai, kvietė ginti ne tik Lietuvos nepriklausomybę, bet ir kovoti dėl visų piliečių laisvės ir lygybės. Tačiau tam pasipriešinęs T. Kostiuška  panaikino Lietuvos Tautinę Aukščiausiąją Tarybą, o vadovą J. Jasinskį atleido. 

Deja, karas prieš Rusijos okupaciją buvo pralaimėtas (visa tai galima buvo numatyti, čia ne Amerika, kur T. Kostiuškai teko kovoti už nepriklausomybę), 1794 m. rugpjūčio 11 d. Rusijos kariuomenė užėmė Vilnių, o spalio mėn. viduryje ji užėmė visą Lietuvos teritoriją iki Nemuno, o Prūsijos kariuomenė užėmė Užnemunės Dainavą ir Suvalkiją. 1794 m. spalio 24 d. Peterburge buvo pasirašyta Rusijos, Prūsijos ir Austrijos prievartinė sutartis, trečiasis ATR pasidalijimas. Galima teigti, kad T. Kostiuškos sukilimas buvo beprasmis, nes sulaužė 1793.07.22 Seimo ratifikuotą Antro pasidalijimo sutartį, kurioje buvo įteisinta „amžina ir nepajudinamą taika“ tarp Rusijos ir ATR, todėl išaukė Rusijos karinį atsaką bei Lietuvos ir Lenkijos teritorijos trečiąjį pasidalijimą su LDK valstybingumo ir ATR sunaikinimu. 1795 m. lapkričio 25 d. buvo paskelbta, kad panaikinta Lenkijos ir Lietuvos valstybės karaliaus institucija, kiti titulai ir valstybės pilietybė. Stanislovas Augustas atsisakė sosto, o LDK Didžiaja kunigaikštiene tapo Jekaterina II. Karalius ir LDK didysis kunigaikštis Stanislovas Augustas kaip garbės kalinys išvežtas į Peterburgą, jam paskirta pensija. 1796 m. mirus Rusijos imperatorei, Lietuvos didžiajai kunigaikštienei Jekaterinai II, sostą paveldėjo jos ir kito meilužio, Sergejaus Saltykovo sūnus Pavelas I. Buvusio ATR karaliaus išlaikymui skirtos lėšos buvo sumažintos, 1798 m. vasario 12 d. Stanislovas Augustas mirė turėdamas daugybę skolų.

Galime pastebėti, kad LDK karo vadai, didikai ir bajorai ir net aukšti religijų vadovai puoselėjo viltis ir dėjo daug pastangų norėdami atstatyti Lietuvos valstybės – kunigaikštijos teises, net ir Rusijos imperijos sudėtyje. Šiam veikimui paskata buvo gegužės 3 d. Konstitucijoje LDK teisių panaikinimas. Stebėtina, kad istorijografijoje šie veiksmai vadinami prorusiškais ir net išdavikiškais, tai prolenkiškos istorijos traktavimas. Akivaizdu, kad Lietuvos patriotiškas elitas siekė, nors su autonominėmis Kunigaikštijos teisėmis, Lietuvos valstybės, išlikimo ir tęstinumo.

Keletas duomenų apie iškilųjį asmenį vyskupą Ignotą Jokūbą Masalskį, LDK didžiavyrį, Verkių rūmų  – būsimą Vilniaus Versalį statytoją, jo rūpesčiu rekonstruota Vilniaus katedra. Vilniaus vyskupas buvo labai išsilavinęs žmogus, bendravo su žymiais to meto meno ir mokslo žmonėmis, globojo architektus Martyną Knakfusą ir Lauryną Gucevičių.

1762 m. tapęs Vilniaus vyskupu, jis Vilniaus vyskupiją padalino į tris konsistorijas: Trakų, Gardino ir Slucko. Baro konfederacijos metu I. J. Masalskis, siekdamas taikos, tarpininkavo tarp įvairių politinių grupuočių, buvo Edukacinės komisijos įkūrėjas ir vadovas. Vyskupas nusipelnė, kurdamas Lietuvos parapinių mokyklų tinklą su lietuvių kalbos mokymusi. Tai buvo plataus užmojo projektas ir originalus lietuviškos Apšvietos manifestas. Greta parapijos bažnyčios – šioje uždaroje aplinkoje turėjo atsirasti ir parapijos mokykla. Tokia dvipolė „bažnyčios–mokyklos“ ašis turėjo ugdyti naują tautos atstovo tipą, pretenduojantį tapti  aktyviu valstybės piliečiu. Vyskupas pertvarkė Vilniaus kunigų seminariją, įvedė Lietuvos istorijos, lenkų kalbos dėstymą. Kartu reikalavo, kad kaimo parapijose dirbantys kunigai mokėtų lietuviškai. Visa tai I. J. Masalskis subrandino 1778-1792 m. keliaudamas po Vakarų šalis Prūsiją, Prancūziją ir Italiją. 1788 m. dalyvavo Ketverių metų Seime, pasisakė prieš naikinančią Lietuvą Gegužės 3 d. Konstituciją ir jos reformas, o 1793 m. Gardino Seime prisiekė imperatorei Jekaterinai II, turėdamas tikslą atkurti Lietuvos Didžiąją kunigaikštiją Rusijos imperijos sudėtyje.

1794 metų sausį I. J. Masalskis atvyko į Varšuvą. Kaip Teisingumo departamento pirmininkas redagavo universalą, kuriuo pasmerkė Tado Kosciuškos sukilimą. Sukilėliai jį sučiupo ir apkaltino Lenkijos valstybės išdavimu ir 1794 m. birželio  28 d. Lietuvos didžiavyrį be teismo paniekinamai pakorė Varšuvoje. 1795 m. vyskupo I. J. Masalskio palaikai pargabenti į Vilnių ir palaidoti katedros kriptoje.

Simonas Kosakovskis (1741–1794) – vienas aktyviausių Švietimo epochos valstybininkų, priskirtinas prie ryškiausių Senosios Lietuvos valstybės – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės – istorinių asmenybių, lemtingai paveikusių visuomenės būvį ir valstybės raidą. Svarbiausios jo visuomeninės raiškos sferos buvo politika ir karyba, epizodiškai – diplomatija. (Vydas Dolinskas „Simonas Kosakovskis. Politinė ir karinė veikla LDK 1763 – 1794“).

Tai antrasis Lietuvos didžiavyris Simonas Mykolas Kasakauskas 1792 m. birželio 25 d. Vilniaus Šv. Jono bažnyčioje vykusioje iškilmingoje sueigoje, kurioje dalyvavo Vilniaus universiteto profesoriai bei miesto amatininkų atstovai, jis buvo paskelbtas Lietuvos Didžiuoju etmonu. Šv. Mišias aukojo Livonijos vyskupas jo brolis Juozapas Kazimieras Kasakauskas (1738–1794). 1793 metų Gardino seime, svarstant antrąjį ATR pasidalinimą, S. M. Kasakauskas siūlė Lietuvą prijungti prie Rusijos atskiros kunigaikštijos autonominėmis teisėmis, todėl karalius Stanislovas Augustas paskyrė jį į deputaciją, turėjusią derėtis su Rusijos pasiuntiniu Jokūbu Sieversu.

 Deja, šiuos planus sužlugdė T. Kosciuškos sukilimas. T. Kostiuškos įsakymu 1794 m. balandžio 24 d. S. M. Kasakauskas buvo suimtas Vilniuje ir pasodintas Arsenalo rūsyje. Balandžio 25 dieną kriminalinis teismas nuteisė LDK Didyjį etmoną mirties bausme pakariant. Jis buvo pakartas priešais Vilniaus rotušę. Užveržiant paskutiniam LDK Didžiajam etmonui kilpą suskambo Šv. Kazimiero bažnyčios varpai, o minia pradėjo skanduoti: „Tegyvuoja Rzeczpospollita!“ Taip buvo paniekinančiai nužudytas Lietuvos didžiavyris, kuris veikė ir kovojo už LDK teisių atstatymą. Vėliau jo kūnas palaidotas Jonavos Šv. Jokūbo bažnyčios požemiuose.

Juozapas Kazimieras Kasakauskas gimė 1738.03.16  Šilų dvare Jonavos vlsč. 1765 m. Vilniaus katedros prelatas, o iki 1769 m. Vilniaus dvasininkų kolegijos vadovas. 1773 m. Volpoje pastatydino bažnyčią, Jonavos bažnyčios fundatorius, Volpoje ir Jonavoje įsteigė Marijonų vienuolynus. Vilniaus koadjutorius, poetas, dramaturgas, memuaristas, vertėjas. Nuo 1781m. Livonijos vyskupas. 1782–86 Nuolatinės Tarybos (ATR aukščiausia vykdomoji valdžia) narys, buvo Baro konfederacijos priešininkas. Ketverių metų seime (1788–92) laikėsi LDK teisių atstatymo pozicijos. Pasisakė prieš Gegužės 3 d. Konstituciją, apie ją kūrė paskvilius. Kartu su broliu Simonu vadovavo Targovicos konfederacijai Lietuvoje ir siekė atstatyti LDK teises. Prasidėjus T. Kosciuškos sukilimui  liko Varšuvoje. 1794.04.17 Kosciuškos įsakymu sukilėlių Varšuvoje suimtas ir įkalintas arsenale; nuteistas mirties bausme ir pakartas.

Išvardinti LDK patriotai didžiavyriai vyskupai – kankiniai ir paskutinis Lietuvos Didysis etmonas, paniekinamai nužudyti pakariant nėra pagerbti dabartinėje Lietuvoje. Priešingai, T. Kostiuška, dėl kurio organizuoto sukilimo buvo visiškai sunaikinta ATR, yra pagerbtas, jo vardu yra pavadinta gatvė Vilniuje ir Kaune. Valdovų rūmų muziejus galėtų imtis iniciatyvos šią skriaudą mūsų istorijai ir patriotams didžiavyriams atitaisyti.

Kita Lietuvos įžymi asmenybė grafas Mykolas Kleopas Oginskis ne tik kūrė muziką, bet atliko svarbų vaidmenį paskutiniu ATR gyvavimo laikotarpiu.

M.K. Oginskis buvo LDK politikas ir diplomatas, 1793 m. ministras – LDK Didysis iždininkas, vėliau – Rusijos imperijos senatorius, slaptasis imperatoriaus Aleksndro I patarėjas, Vilniaus universiteto garbės narys ir mecenatas.

Ketverių metų Seimo laikotarpiu M. K. Oginskis reiškėsi jau kaip Stanislovo Augusto Poniatovskio šalininkas. 1790 metų kovo 29 d. Abiejų Tautų Respublikai ir Prūsijai pasirašius sąjungos sutartį, M. K. Oginskis buvo paskirtas ypatinguoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Nyderlandų respublikoje, kur siekė ir gavo olandų prekybos namų paskolas ATR.

M.K. Oginskis pasisakė prieš 1791 m. Gegužės 3 d. konstituciją. Ši jo kritika pasiekė Stanislovo Augusto ausis, tad grafui teko aiškintis karaliui dėl savo elgesio bei įrodyti lojalumą, tuomet nedelsiant atvyko į Vilnių ir Rotušėje įsirašė į municipaliteto knygas. Todėl 1792 metų gegužės 3 d. dalyvavo pirmųjų Konstitucijos metinių minėjimo iškilmėse Varšuvoje kaip „Vilniaus municipaliteto delegatas“. Rusijos intervencijos akivaizdoje Gardino Seime, būdamas LDK Didžiuoju iždininku ir pasirašęs Antrojo pasidalijimo sutartį, skubiai išvyko į užsienį. Kai buvo sekvestruoti jo dvarai, sugrįžo ir prisiekė Torgovicos konfederacijai.

Prasidėjus 1794 m. sukilimui, stojo į sukilėlių gretas, buvo Lietuvos Tautinės Aukščiausiosios Tarybos narys. M. K. Oginskis organizavo savo kavalerijos diviziją. Po sukilimo ir trečiojo ATR pasidalijimo emigravo. Emigracijoje Konstantinopolyje ir Paryžiuje M. K. Oginskis laiškais kreipėsi į Napoleoną Bonapartą, prašydamas padėti Lietuvai ir Lenkijai atgauti savarankiškumą, tačiau Napoleonas pripažindamas, kad nors Lietuva ir Lenkija neteisėtai pateko Rusijos valdžioje, bet jos kaip ir kitos tautos privalo ginklo pagalba atsikovoti savo valstybių teises.

 1802 metais, gavęs Rusijos imperatoriaus Aleksandro I malonę, sugrįžo į Tėvynę ir 1803–1806 metais M. K. Oginskis įsijungė į Rusijos imperijos švietimo reformos, vykdomos pagal ATR Edukacinės komisijos modelį, įgyvendinimą. 1810 metais M. K. Oginskis tapo imperijos senatoriumi Lietuvai ir slaptuoju patarėju vakarinių Rusijos imperijos gubernijų klausimams. Rusijos ir Prancūzijos karo išvakarėse senatorius M. K. Oginskis imperatoriui Aleksandrui I pateikė autonominės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos atkūrimo projektą. Nors imperatorius pradžioje buvo pritaręs, tačiau tarptautinė padėtis keitėsi ir projekto įgyvendinti nepavyko. Šią M. K. Oginskio veiklą reikėtų nuodugniai tyrinėti Rusijos imperijos archyvuose, kodėl nepavyko atkurti autonominės LDK Rusijos imperijos sudėtyje?

Nors istorijos tolimesnis vyksmas rodo, kad po 1808-09 m. karo tarp Rusijos ir Švedijos, Suomijos didžiajai kunigaikštijai pavyko tapti autonomine kunigaikštija Rusijos imperijoje, kuri gyvavo iki 1917 m. Suomijai paskelbus nepriklausomybę. Juolab tyrinėti archyvus skatina tai, kad Napoleonui pralaimėjus karą su Rusija ir jos sąjungininkais, T. Kosciuška 1814 m. Paryžiuje susitikęs su Rusijos imperatoriumi Aleksandru I, įtikinėjo jį grąžinti Lenkijai laisvę. Po to su imperatoriumi dar kartą susitikęs Vienos kongrese, gavo iš jo pažadą, kad bus įkurta Lenkijos karalystė. Taigi, Lietuvos elito idėja išlaikyti autonominę LDK Rusijos imperijos sudėtyje nebvo įgyvendinta, bet šia idėja pasinaudojo Suomija ir Lenkija. 1907 m. Napoleonui nugalėjus Prūsiją, Lenkijos dalis ir Lietuvos Užnemunės Dainava ir Suvalkija priklausiusios Prūsijai  tapo Varšuvos kunigaikštystės dalimi, kurioje veikė Napoleono kodeksas ir buvo panaikinta baudžiava. Po Napoleono pralaimėjimo Rusijai, 1915 m. Europos valstybių vadovų Vienos kongrese buvo atkurta ir Lenkijos karalystė Rusijos imperijos sudėtyje. Galima prielaida, kad T. Kostiuška pasirūpino tik Lenkijos atkūrimu, o jo įsakymu nužudžius LDK vadovus, buvusius savo bendrapiliečius ir nujautęs, jog gali būti nuteistas, todėl manytina, kad pokalbiuose su Aleksandru I stengėsi, jog Lietuvos DK nebūtų atkurta.

Ši prielaida dar kartą veda prie minties ir galimos priežasties, kodėl imperijos senatoriui M. K. Oginskiui, turėjusiam imperatoriaus pasitikėjimą, nepavyko įgyvendinti Aleksandro I pažado atkurti Lietuvos DK Rusijos imperijos sudėtyje. Priešingai, T. Kostiuškai sukilimui pralaimėjus ir patekusiam į Rusijos nelaisvę bei du metus kalėjusiam Petropavlovsko kalėjime pasisekė įtikinti imperatorių, o Rusijos senatoriui grafui M. K. Oginskiui nepavyko, tai kur čia „šuo pakastas“?

Po LDK didžiojo kunigaikščio Stanislovo Augusto visų titulų panaikinmo, Lietuvos Didžiosios kunigaikštienės titulas atiteko  Rusijos imperatorei Jekaterina II, o Rusija tapo LDK suvereniteto teisių perėmėja. Galima teigti, kad 1815 m. Vienos kongrese vadovaujantis tarptautine teise buvo atstatytos Lenkijos karalystės valstybingumo teisės, o LDK suvereno teisės atiteko Rusijos imperijai.

Šį Lietuvos istorijos laikmetį vertinau iš Lietuvos intersų, todėl kai kurios įžvalgos nepatiks istorikams prisitaikėliškai kalbantiems ar rašantiems pagal kaimynų istorinius pasakojimus (naratyvus).

2020 m. gegužės 3 d.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

27 komentarai

  1. Nuomonė:

    Nejuokinkite voverų savo tariamomis etimologijomis! Taip pat nemeluokite, kad „lenkų kalba garsas „R“ prieš balsę tariamas „Ž“, nes lenkų r prieš balsius (ir net po balsių) visada tariamas tik r. Jūsų minimas atvejis su r susijęs tiek, kad lenkų dviraidis rz (tariama ž) kilęs iš r, plg. su kitomis slavų kalbomis: rzeka (PL) – reka (RU), rząd (PL) – riad (RU) ir kt. Jūsų minima rzecz (daiktas, turtas) + pospolita (visuotinis, bendras) yra lenkų išsiversta iš lotynų res + publica!

    • Žemyna:

      Tai tik skubos klaidos, parodančios, kodėl negalima leisti į gyvenimą „žaibo telegramų”.
      Mūsų senutė dėstytoja aiškindavo – jokiu būdu taip nedaryk. Parašei – padėk į stalčių ir užmiršk jį. Po poros mėnesių, kai būsi užmiršęs net, apie ką rašei, ištrauk ir perskaityk. Skaitysi jį, kaip KITO darbą ir iš karto kris į akis praleistos rašybos klaidos, ar net logikos liapsusai. Todėl buvo nustatytos normos, kiek vidutinis žmogus įstengia per dieną kokybiškų tekstų parašyti. Jei to nepaisoma, jei smegenys alinamos, klaidos neišvengiamos. Kartais tokios, kad negali patikėti, jog pats tai parašei – juk net kelis kartus tikrinai! Ir jokia IT technika darbo nepaspartins, nes kol kas žmogaus smegenų ji nepakeis (ar tuo neįtikina Google vertyklė, kurios vertimui perdaryti į padorų tekstą sugaišti net ir daugiau laiko, negu pats versdamas?)
      Bet dabar tokie laikai, kai skubama net ir kokybės sąskaita. Kokia išeitis, ką daryti? Išeitis – prie to skubomis rašyto teksto turi dirbti mažiausiai 2 žmonės! Mažiausiai. GAL NORĖTUMĖTE PASAVANORIAUTI – PAREDAGUOTI tekstus, prieš juos „Alkui” skelbiant, padėti autoriams jų naudingą darbą dirbant, kad tekstų „gamybos pramoniniu būdu” darbo neišmanantys pirštais nebadytų, nelaikytų broko autoriaus kalte ar neišmanymu?

  2. Tai jau – ultra Lietuvos istorijos padžazavimas, pralenkiantis netgi VU profesorių lenkišką Lietuvos istorijos džazavimą, “grojamą” jau kuris laikas LRT programose. Viską sugadina kanaptelėjimas su Rzečpospolitos vardu, grojant jame nesamą Lietuvos vardo raidę, kas lenkiškumu disonuoja visą pateikiamą Lietuvos istorijos turinį. Tuo autorius iš esmės išlieka istorikų Petrausko, Bumblausko, Andriuškevičiaus lenkizuotos Lietuvos istorijos pozicijose, nors Lietuva turi pakankamai savo atskiros istorijos. Kaip nebūtų gaila, šiuo džazavimu autoriui pasilietuvinti nuo Lenkijos Lietuvos istorijos dar nepavyksta…

  3. LosAngeles:

    labai geras straipsnis. is ‘trukstamuju’ srities… jauciasi itin didelis stygius nuosekliu ir nesalisku to laikmecio tyrinejimu. tai, ka turime siandien- zemiau bet kokio kritikos lygio. va cia tikrai galima izvelgti prolenkiska musu ‘istorijos mokslo elito’ krypti. tiek Kasakausku, tiek Masalskio (be abejo ir Kosciuskos) veikla nusipelno labai nuodugnios apzvalgos ir, kas itin svarbu, pateikimo placiajai visuomenei. cia ne pirmas autoriaus pasisakymas sia tema, didelis dekui

  4. Getas:

    Nuomonei: Jūs suklydote, nes autorius rašo Turtas, nuosavybė nuo lotyniško “possessio”, o ne nuo Rzecz, nes riecz, recz, reč, riecze yra slaviškai (RU) kalba pagal La parle (kalba) – parlamentas. “Res publika” iš lotynų, reiškia “bendras reikalas”, tai kodėl nepanaudota nė vienas žodelis iš lotynų, jei”pospolita verčiate į “Visuotinis, bendras”, tada reikėjo parašyti kaip lenkiškai “visuotinis, bendras”. Regis prie Vilniaus teka upė Mera, kurią sulenkėję vadina Meža, o rašo Merza. Iš čia kilęs sulietuvintas miestelis: buvo Nemera, pagal sulenkėjusius Nemerza,taria Nemeža, o dabar vadinasi Nemežis.

    • Nuomonė:

      Rzecz yra lenkiškai, o ne slaviškai, o rieč yra rusiškai, o ne slaviškai! Nepainiokite giminingų kalbų panašiai skambančių, bet skirtingą reikšmę turinčių žodžių! Būtent giminingoms kalboms labai būdingas, kad tas pats žodis, o reiškia visai ką kitą, pvz., uola (LT) ir ola (uola, LV), żywot (gyvenimias, PL) ir život (pilvas, RU). Tokių dalykų net pasitaiko lietuvių kalbos tarmėse. Jūsų minima rzecz (PL) yra daiktas, reikalas, dalykas. Lenkiškai visuotinis, bendras ir yra pospolity! Lenkai dar turi iš lotynų pasiskolintą žodį publiczny, kuris reikia viešas, visuomenės ir pan.

  5. jo:

    Rzeczpospolita reikštų Lenkijos – Lietuvos Seimas – Taryba. Galima teigti, kad prie šaknies „Rzecz“ (lenkų kalba garsas „R“ prieš balsę tariamas „Ž“) pridėtos priesagos: -pos (iš lotynų possessio – nuosavybė), -pol ir -lita, reiškia Lenkijos ir Lietuvos bendra nuosavybė

    Bet dabartinę Lenkijos Respubliką lenkai vadina Rzeczpospolita Polska – nejaugi jie dabartinę Lenkiją vadina bendra Lietuvos ir Lenkijos nuosavybe? 🙂

    • Žemyna:

      Rzecz + pospolita anais laikais – ?bendras reikalas
      Pospolity – 4) sen.: viešas; visuotinis; bendras; liaudies; liaudies.
      Na, o dabar 1 – 3 reikšmės:
      paprastas, kasdienis, liaudiškas, nuvalkiotas, banalus, šabloniškas…
      Taigi, bendras abiejų tautų reikalas (objektas, kūrinys, dalykas, klausimas, byla, tema, esmė, prasmė)

  6. Getas:

    Jo: taip ir dabar vadina “Rzeczpospolita Polska”, o kodėl jiems nevadinti, jeigu yra užgrobę dviejų suverenų: Lietuvos ir Lenkijos Liublino unijoje apibrėžtas sienas. Ne kažkokie britai ar prancūzai apibrėžė šias sienas, kaip pasielgė 1919-20 m. po DK. Taigi, visas Suvalkų trikampis ir net su Balstoge Lenkija 1569 m. sutarė palikti Lietuvai, nes ten gyveno lietuviai – jotvingiai. J. Pilsudskis visa tai užgrobė ir po šiai dienai Lietuvos dalis priklauso Lenkijos Rzeczpospolitai. Tai Lenkijos tolima strategija, nes jie nepripažįsta net Vilniaus krašto okupacijos.

    • Žemyna:

      Na, Lenkija VISA išsirito ant baltų žemių (kaip ir UA, ir BY, o slavų gemalo pradžioje – RU europinė dalis), tačiau į tokio gylio senovės įvykius niekas nė nesikėsina kištis. Ten jau susiformavo nauja tauta, ir tegu sau laimingai gyvena.
      Tačiau, kalbant apie praeito amžiaus Europos istoriją, apie įnirtingą mažesnių tautų teritorijų tąsymą, tartum skuduro, kiekvieno į save… Tada gali kilti klausimų:
      kodėl dėl XX a. sukeltų, dar ne vieną amžių neužgysiančių žaizdų, ar net naikintų tautų atsakingi NE VISI – bent jau moraliai, nurodant prisidėjusius?
      Ar tik DE su RU jas kėlė? Ar tikrai nebuvo daugiau nė vienos šalies, pasinaudojusios I-jo karo, kovų su bolševikais, visą laiką RU trukdomo valstybės atkūrimo sunkumų nuvargintos LT nusilpimu? Užgrobusios (kaip ir RU!) LT teritorijos dalies, smogusios skaudžiausią, žeminantį smūgį – pasisavinusios jos sostinę (ir ligi šiol to fakto gėdingu, išdavikišku nelaikančios, toliau sadistiškai tą žaizdą knibinėjančios!)?

  7. Žemyna:

    Viskas yra pasakyta, tik reikia įdėmiai klausyti naujojo tautų tėvo
    „Лицом к событию. Ленин – вирус?”
    – svoboda.org/a/30584945.html
    Jis net nurodė vienintelę(!!!) Lenino klaidą – mat, užuot stiprinęs imperinę RU, jis „priskyrė etnosams teritorijas”. O tie etnosai, patikėję, jog iš tiesų turi savo teritorijas, ėmė ir atsiskyrė… Per tai subyrėjo SSSR. O koks jau čia etnosas kad ir toji UA? Ir kodėl Juodosios jūros pakrantė jai turėtų priklausyti? Ir t.t.
    Va, jums ir istorija per kaimynų agresyvų imperinį elgesį. O dar turint galvoje, kad RU su PL varžosi dėl to, katra nusipelniusi būti galingesnė taip pat, kaip tarpusavyje varžosi JAV, RU ir CN…
    Bet tą laidą BŪTINAI IŠKLAUSYKITE – ir įdomių, ir naudingų faktų paberta.

    • Žemyna:

      Va, sugalvojau – RU švenčia savo gėdingų, kriminalinių „žygdarbių” datas; PL švenčia tokias – dar ir LT teritorijoje(!) jas švenčia, užuot bent jas nutylėjusi.
      O kodėl kalėjimuose, kur kalinami kriminaliniai nusikaltėliai, neatsiranda tradicijos švęsti dienas, kai jie apiplėšė, nužudė? Dabar, lygių galimybių laikais? Kodėl ir jiems paradų nerengus, labiausiais nusipelniusių žudikų nepagerbus, neapdovanojus? 🙁

      • Getas:

        Gera analogija, sveikinu Žemyna. Tarp kitko, okupuota Lietuvos dalis vadinasi Palenkė, Palenkės vaivadija, Podlaskie. Ji turėjo herbą ant skydo iki 1795 m buvo greta Erelis ir Vytis, o dabar Erelis viršuje, o Vytis apačioje. Gal pripažįsta, kad okupuota dalis Lietuvos.

    • Žemyna:

      Лев Данилкин, jo „Жизнь замечательных людей”
      – youtube.com/results?search_query=%D0%BB%D0%B5%D0%B2+%D0%B4%D0%B0%D0%BD%D0%B8%D0%BB%D0%BA%D0%B8%D0%BD+%D0%B6%D0%B8%D0%B7%D0%BD%D1%8C+%D0%B7%D0%B0%D0%BC%D0%B5%D1%87%D0%B0%D1%82%D0%B5%D0%BB%D1%8C%D0%BD%D1%8B%D1%85+%D0%BB%D1%8E%D0%B4%D0%B5%D0%B9

      • LIETUVIŠKOS JUNGTINĖS PAJĖGOS:

        Visagalė konstitucija – Tautos svajonių sąrašas.
        14 straipsnis
        Valstybinė kalba – lietuvių kalba.
        ___________________________
        Žemyna, naudoji okupanto kalbą, nusižengdama konstitucijai. L blogai

        • Žemyna:

          Rašau, kad tiems, ką tas klausimas domina, būtų patogu – kad žinotų, katro autoriaus ir katrą knygų seriją žiūrėti, kad nereiktų patiems rašyti, liks tik nusikopijuoti.
          Dabar, kai VP labai kelia VIL nuopelnus, ir aiškiai nurodė skubiai taisytiną VIL klaidą (RU imperijai „priklausančias” žemes etnosams priskyrė).
          Beje, dėl valstybinės k. bei konstitucijos – o kaip mūsų iškabos bei jų atitiktimi LRK besirūpinanti inspekcija – nebepamenu, kokiu vardu buvo registruotas restoranas, nuo pat pradžių kažkur Vilniuje veikiantis, ir knygynas toks buvo?

  8. LIETUVIŠKOS JUNGTINĖS PAJĖGOS:

    Pirmiausia,
    reikia organizuotis okupuoto Karaliaučiaus (Tvankstės, Karalgubrio) krašto padėties keitimui su rusų kariuomenės išprašymu bei administravimo perėmimu iš Rusijos (remiantis okupantų Molotovo Ribentropo paktu, bei kitais istoriniais šaltiniais). Jei būtų buvęs išprašytas okupantas iš Kristijono Donelaičio (Martyno Mažvydo, …) gimtinės iš Karaliaučiaus krašto, tai nebūtų buvęs okupuotas Ukrainos Krymas. Visuotinis nepakantumas okupantams.
    Reikia vado žodžio.

  9. Bartas:

    Priedas: neužmirškit, kad paskutinis “dailininkas,” kuris nupaišė dabartinę Lenkiją su vokiškomis , lietuviškomis žemėmis buvo tovar išči stalinas. . Tai Dūdai geriau pūsti dūdelę , o ne varyti ant maskovijos, vis gi “podelnikai”.

  10. kitas:

    Labai reikalingas straipsnis.Siūlau pakeisti Kostiuškos gatvės pavadinimą

    • Bartas:

      Ir aš pritariu, bet iškarto nuraminsiu save ir kitus pritarėjus. Nieko nebus. Nes “broliai tikėjime” pakels tokį “kipišą” , kad nei Seime, nei Vilniaus sav. nė viena rankelė nepakils – už.
      Čia jums ne Latvija.

  11. Žemyna:

    Leonas Jurša. 75 metai po karo: Maskva triuškina istorikus archyvų prieigose
    – slaptai.lt/leonas-jursa-75-metai-po-karo-maskva-triuskina-istorikus-archyvu-prieigose/

    Leonas Jurša. 75 metai po karo: milijonas kaukolių šen, milijonas ten
    – slaptai.lt/leonas-jursa-75-metai-po-karo-milijonas-kaukoliu-sen-milijonas-ten/

  12. Yra tiek akivaizdu, kad Lenkijos valstybės pavadinimo žodyje “Rzeczpospolita”, Lietuvos vardo pėdsakų nėra. Taigi argumentams ta prasme dėtinas taškas. Tai iš lot respublica lenkų kalba išsiverstas žodis. Tad šio žodžio pagrindu pavadinimą “Rzeczpospolita Polska” laikyti reiškiantį Lenkijos ir Lietuvos valstybę, nebėra kaip.

    Lietuvos valstybiškumo reikšmės prasme Lietuvos istorijai yra svarbesnis kitas Lenkijos valstybės pavadinimo, atsiradusio po Liublino unijos, žodis, tai – “obojga” (Rzeczpospolita obojga narodow). Šio žodžio tyrinėjimo duomenų neteko aptikti. Tačiau iš to, kad “obojga” pagal giminę derinamas su “rzeczpospolita”, o ne su ‘narodow”, galima spręsti, jog juo yra apibūdinama respublika, o ne tautos. Taigi Lietuvos istorijoje jo vertimas kaip Abiejų tautų respublika (ATR) nėra kalbiškai patikimas.

  13. Getas:

    Na, jau arčiau tiesos: “Taigi Lietuvos istorijoje jo vertimas kaip Abiejų tautų respublika (ATR) nėra kalbiškai patikimas”. Manytina, kad dėl to autorius į šį naujadarą pažvelgė kitaip, gal dėl diskusijos užaštrinimo ir pan. Straipsnyje yra atverti svarbesni momentai, kaip ano meto pavadinti Didžiavyriai, kurie mūsų dabartyje neminimi, o buvo kaip kankiniai T. Kostiuškos įsakymu pakarti, vien dėl to, kad turėjo kitą nuomonę dėl LDK tęstinumo ir valstybingumo. Antras momentas išryškintas, kad Kostiuškos 1794 m. sukilimas tik pagreitino visišką Lietuvos ir Lenkijos valstybės sunaikinimą. Kyla klausimas: ar atitekęs Lietuvos suverenitetas Rusijai pagal tarptautinę teisę išsaugojo tęstinumą iki 1920 m.?

  14. Getas:

    Pritariu asmenims, kurie siūlo pakeisti Lietuvai nusikaltusio T. Kostiuškos gatvės pavadinimą, regis, ši gatvė pavadinta dar Lenkijos okupacijos metu. Kai reikia ką nors naikinti yra gerai ir siūlyti naują. Aš siūlau šią gatvę pavadinti Vyskupo I. Masalskio vardu, nes gal bus patenkinti ir Lietuvos Vyskupai, juolab šioje gatvėje yra Vatikano nuncijaus ambasada.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: