M. Kundrotas. Kodėl Lietuvoje – jokių permainų? (15)

lrv.lt nuotr.

Prieš kiekvienus rinkimus daugiausiai galvojama apie politines permainas – kad iš apačios išrinkti politikai iš viršaus esmingai pakeis visuomenės gyvenimą. Bet permainos taip ir lieka tik lūkesčiu, nuolat palaidojamu po kiekvienų rinkimų. Verta paklausti – kodėl?

Vienas iš galimų, gal net labiausiai tikėtinų atsakymų būtų tai, kad Lietuvoje – kaip ir daugelyje kitų šiuolaikinių valstybių – susiformavo glaudžiai susijusių visuomenės segmentų sistema, kurioje politikai sudaro tik vieną iš šių segmentų. Kiti segmentai – tai teisininkai, žiniasklaida, akademinė bendruomenė ir verslas. Visi jie glaudžiai susiję ir visus tenkina esama padėtis, naiviai įvardijama liberaliąja demokratija.

Politikai leidžia įstatymus, įtvirtinančius liberalią ideologiją. Teisininkai pasirengę nubausti bet kurį, paprieštaravusį liberaliai politinei konjunktūrai. Žiniasklaida ir akademinė bendruomenė formuoja visuomenės mąstymą pagal šią konjuktūrą. Verslas finansuoja žiniasklaidą, kad ji deramai vykdytų šios konjunktūros užduotis. Pagaliau politikai užtikrina palankias sąlygas veikti liberaliai žiniasklaidai, liberaliai akademinei bendruomenei, liberaliai teisei ir liberaliems verslininkams. Vieni gauna valdžią, kiti – pinigų, ir visi patenkinti.

Demokratija tokiu atveju lieka veikiau imitacija, sutraukiama į rinkimų procedūrą. Renka piliečiai, apdoroti žiniasklaidos ar geriausiu atveju – universiteto, kurie aptarnauja tą pačią politinę sistemą. Kiti piliečiai rinkimus tiesiog ignoruoja ir leidžia laimėti tiems, kuriuos palaiko atitinkamai informuotieji. Iš anoniminių komentarų žiniasklaidoje galima spręsti, kad esama padėtis vargu, ar tenkina visuomenės daugumą, bet alternatyvų ji nemato.

Vis dėlto Lietuva turi savų ypatumų, skiriančių ją tiek nuo demokratijos lyderių – Jungtinių Amerikos Valstijų, tiek nuo kaimyninės Lenkijos. Verslo požiūriu ten veikia platūs smulkiųjų savininkų tinklai. Sau ir savo šeimai dirbantis žmogus turi daugiau galimybių būti ir savarankišku piliečiu. Kas kita – stambaus kapitalo įmonėje dirbantis proletaras, įpratinamas būti priklausomu. Skiriasi ir žiniasklaidos padėtis. Brandesnėse demokratijose veikia bent keli stiprūs žiniasklaidos kanalai, atstovaujantys skirtingoms pasaulėžiūroms. Vyksta rimti ir gilūs debatai.

Pas mus visa didžioji žiniasklaida atstovauja tai pačiai pasaulėžiūrai, o kad kartais pabadomi sisteminiai politikai, tai tik antraeilių detalių klausimais. Iš esmės skirtingų pasaulėžiūrų debatai baigėsi iš eterių dingus „Paskutinei kryžkelei“ – simbolinis pavadinimas. Retkarčiais sisteminė žiniasklaida įsileidžia vieną kitą antisisteminį tekstą, bet jis paskęsta konjunktūros vandenynuose.

Politikų lygmenyje per pastaruosius dešimtmečius galima pastebėti tik du atvejus, galėjusius sąlygoti rimtus pokyčius – Rolando Pakso išrinkimą valstybės prezidentu ir Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pergalę praėjusiuose Seimo rinkimuose. Galėjusius sąlygoti, bet… Nesąlygojusius.

R. Paksas pašalintas sisteminio Seimo apkaltos keliu. Dabar galima diskutuoti – į gera tai, ar į bloga: jei kam buvo abejonių anksčiau, tai praėjusių metų eksprezidento vizitas pas Vladimirą Putiną, kurio metu derinti projektai, grėsę Lietuvos narystei NATO, parodė šio politiko išdavystę. Valstiečiai, patekę į valdžią, priėmė krūvą keistų apribojimų, pradedant galimybe išlenkti alaus bokalą po aštuntos valandos, baigiant sveikų žmonių izoliavimu koronos infekcijos atveju, bet jokių esminių, sisteminių permainų kaip ir nėra.

Verslo srityje toliau šeimininkauja oligopolijos, be jokių lengvatų smulkiajam sektoriui, kurios padėtų jam atsigauti ar bent atsirasti. Realios progresinės mokesčių sistemos, paskirstančios mokesčius pagal pajamas, ligšiol kaip ir nėra. Žiniasklaidos srityje lyg ir būta bandymų išlaisvinti iš liberalios sistemos diktato bent piliečių mokesčiais išlaikomą Lietuvos radiją ir televiziją, bet visai liberaliai žiniasklaidai pakėlus skandalą atsitraukta ir viskas liko kaip buvę. Nekalbant apie kokį nors apynasrį komercinei žiniasklaidai moralės ar viešojo intereso atžvilgiais.

Akademinėje srityje ketvirčiuoti ir sujungti kai kurie universitetai, bet akademinėje etikoje – absoliučiai jokių pokyčių. Neliberalūs studentai ir netgi dėstytojai toliau engiami arba tiesiog šalinami, užtai steigiasi universitetinės seksualinės egzotikos bendruomenės. Tai, matyt, vadinama universitetų savivalda. O teisėje sukurta tokia savivalda, kad net esami įstatymai skelbiami pasenusiais ir tiesiog ignoruojami. Ir kas iš teisininkų dėl to nukentėjo? Konstitucinio teismo doktrinos faktiškai atsidūrė aukščiau piliečių rinktų politikų teisėkūros, bet šiuos tai tenkina.

Dabartinė politinė valdžia – gal mažiausiai liberali iš visos ligšiolinės politinės sistemos, bet vis tiek pakankamai arti liberalizmo. Tautinė valstybė, konservatyvi moralė, prigimtinė šeima, realus socialinis teisingumas, dalyvaujamosios ir tiesioginės demokratijos plėtra – visa tai, geriausiu atveju, liko retorika be esminių politinių pokyčių.

Maža tikimybė, kad artimiausi Seimo rinkimai ką nors pakeis. Lietuvoje jau kuris laikas veikė trys į patriotinę alternatyvą pretendavusios partijos, šalia jų įsikūrė dar trys. Kai kurios jų lyg ir kalba apie vieningą rinkimų sąrašą, bet kol kas kalbomis viskas ir apsiriboja. Kitos griežtai atmeta net kalbas apie vienybę, įsijautusios į vienintelių gelbėtojų vaidmenį. O atskirai visos gaus po vieną, du ar tris procentus rinkėjų balsų ir liks už parlamento borto.

Atsakyti į klausimą, nuo kurios pusės, nuo kurio visuomenės segmento tikroviškiausia pradėti politinę pertvarką, nėra lengva. Iškilti kuriai nors alternatyviai partijai ir nukonkuruoti kitas, kaip vyksta Vakarų šalyse, tikimybė pas mus – menka, nes visų jų potencialas – apylygis. Susikurti alternatyvioms smulkiojo ar vidutinio verslo struktūroms oligopolijų sąskaita taip pat maža vilties, labai skirtingos konkuravimo sąlygos. Alternatyvių teisininkų atėjimas – išvis utopija, o ir alternatyviems akademiniams institutams kol kas nėra jokių sąlygų.

Kol kas imliausia sritis pradėti sisteminius pokyčius atrodo žiniasklaida. Vis mažiau žmonių Lietuvoje pasitiki sistemine žiniasklaida. Nors jos pačios kuriamuose reitinguose atrodo kitaip. Bet jau valstiečių pergalė rinkimuose parodė, kad sisteminės žiniasklaidos pateikiama valstybės ir visuomenės vizija vis labiau atitrūksta nuo pačios visuomenės lūkesčių. Taigi, niša yra.

Belieka sąmoningiems, kritiškiems piliečiams kurti ir palaikyti alternatyvius žiniasklaidos kanalus.

Nuo žiniasklaidos bus galimybė pereiti prie politikos, o nuo čia – ir prie viso kito.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė, Žiniasklaida | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: