S. Abromavičius. Trys šventos senųjų Rumšiškių vietos (2)

Rumšiškės bažnyčia 1939 metais | V. Augustino nuotr.

Rumšiškės bažnyčia 1939 metais | V. Augustino nuotr.

Rumšiškių miestelyje buvo daug gražių vietų: lėtai slenkantis Nemunas, Pravienos ir Nedėjos upelių vingiai, jų susiliejimas prie šimtus metų buvusio Vytauto Didžiojo vieškelio, dviejų kepurių kalnas prie jo, vadintas Kokalniu, lygus, kiek tik akys užmato, panemunės slėnis, medinė bažnyčia ir kalnelis prie jos, tiltai per upelius ir keltas per Nemuną.

Visos šios gamtos dovanos buvo brangios, tačiau trys pirmosios vietiniams gyventojams buvo šventos. Tai – senų seniausiai statyta bažnyčia su kapinėmis, Kokalnis ir Nemunas.

Pirmoji Rumšiškių bažnyčia (koplyčia) iškilo po Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Jogailos ir Lenkijos karalienės Jadvygos jungtuvių. Tai įvyko 1386 metais Krokuvoje. Sakoma, kad į pastatytą bažnyčią karalienė Jadvyga tada atsiuntusi iš Trakų Dievo Motinos Marijos paveikslą. Jo garbei iki šiol pirmąjį rugsėjo sekmadienį Rumšiškėse vyksta garsūs Trakinės atlaidai.

1573 metais, Rumšiškių bažnyčios pastatui pasenus, Lietuvos kancleris Albrechtas Stanislovas Radvila pastatė naują, dovanojo 8 valakus žemės, pievų. Po 1660 metų kita bažnyčia pastatyta klebono Aleksandro Giedraičio rūpesčiu, 1677 metais minima, kad ji dengta šiaudais, o jau 1707 ir 1721 metais gerokai remontuota. 1805, 1815, 1849 metais vyskupijos vizitacijų aktuose nurodyta, kad bažnyčia yra sena. Po paskutinės vizitacijos Rumšiškių parapija iš Vilniaus vyskupijos perduota Žemaičių vyskupijai.

Kokalnio vardas Rumšiškių gyventojams gerai žinomas. Šis nedidelis kalnas buvo miestelio simboliu. Deja, jau tik buvo… Beje, jo nuotraukų yra beveik kiekvieno rumšiškiečio albumuose kaip ir senojo miestelio panoramos, upelio vingių, tilto per Pravieną.

Sako, nuo senų senovės žmonės šiam kalnui jautė ypatingą pagarbą. Apylinkėse siaučiant cholerai, miestelio gyventojai kreipėsi į žynį, kad tas patartų, kaip nuo nelaimės apsisaugoti. Šis liepė ne tik melstis bažnyčioje, bet ir ant Kokalnio pastatyti kryžių, o nuo jo keliomis kryptimis nutiesti drobių juostas. Su tomis juostomis žmonės turėjo eiti aplink kalną keliais ir melstis. Šie taip ir padarę. Sako, mirtina epidemija pasitraukusi… Kiek čia tiesos, sunku pasakyti, tačiau šiaip sau tokios istorijos per amžių glūdumas nekeliauja.

Nemunas, kuris užtvenktas išsiliejo į Kauno marias, o jų dugne liko miestelis, užtvindė gal penkiasdešimties kilometrų atkarpą šaunaus ir amžino istorijai Vytauto Didžiojo vieškelio, svarbaus ir savo. Čia bėgo kiekvieno miestelio vaiko dienos, jie maudėsi, žmonės žvejojo, ieškojo kalkakmenių, irstėsi…

Senųjų Rumšiškių piliakalnis (Kokalnis), kairėje matosi bažnyčia, 1920 metai | B. Buračo nuotr.

Senųjų Rumšiškių piliakalnis (Kokalnis), kairėje matosi bažnyčia, 1920 metai |
B. Buračo nuotr.

Bažnyčios kelionė ant kalno

Žinoma, kad Rumšiškių bažnyčia kelis kartus buvo remontuota ar rekonstruota. XX amžiaus pradžioje sumanymą pastatyti naują (mūrinę) bažnyčią sutrukdė Pirmasis pasaulinis karas. 1938 metais pripažinta, kad senasis statinys yra vertingas senovės paminklas, tad imta atidžiau saugoti jo išvaizdą. 1942 metais bažnyčios interjerą dekoravo dailininkas Vladas Didžiokas. Tačiau atėjo 1959-ieji…

Kai pradėta galvoti apie Kauno hidroelektrinės statybą, apie 1956 metus, norėta bažnyčią, koplyčią ir kapines nukelti už 2 km nuo miestelio, toliau nuo tikinčiųjų, į prie Dovainonių esančią Išlaužą (prie poeto J. Aisčio tėviškės). Statybą jau buvo patvirtinusi Religinių kultų reikalų valdyba prie LSSR ministrų tarybos. Tačiau tuo metu į Rumšiškes atsikėlęs kun. Jonas Žemaitis (1904–2001) išsikovojo, kad bažnyčia būtų statoma pačiame miestelyje, Byliškių kaimo pradžioje, prie buvusios klebonijos ir Šv. Antano koplyčios. Statybai ir kapinėms įrengti prašyta 8 ha žemės. Norėta čia pastatyti ir kunigų prieglaudą bei poilsio namus, tačiau valdžia sutikimo nedavė. Kunigas buvo aktyvus miestelio visuomenės gyvenimo dalyvis, siekė perkėlimo darbams gauti okupacinės valdžios paramą. Darbai parapijai kainavo 407598 rublius (senąja iki 1961 metų reformos rublio verte), 341420 rublius sumokėjo valstybė, kitus paaukojo parapijiečiai. Valdžia neleido perkelti špitolės, ji buvo nugriauta ir paversta malkomis. 1958 metais į naują vietą perkelta bažnyčios varpinė.

Kun. J. Žemaitis teigė, kad 1959 metais, iškeliant pastatą iš būsimų Kauno marių dugno, išardžius bažnyčią, pasirodė, kad viena jos siena senesnė už tris kitas, gal statyta 1849 metais ar dar anksčiau. Senosios sienos rąstai, klebono nuomone, galėjo būti apie 200 metų senesni nei kiti. Tada po didžiuoju altoriumi rasta kripta, joje trys suguldyti karstai, o ant jų viršaus – dar du maži. Viename karste buvo labai svarbaus žmogaus kauleliai. Iš išlikusių drabužių nustatyta, kad ten būta dviejų kunigų ir vyskupo palaikai. Visa tai Kauno vyskupijos nurodymu buvo aprašyta, palaikai perlaidoti naujosiose Rumšiškių kapinėse.

Buvęs politinis kalinys architektas Algimantas Urbštas 1959 metų vasarį, kai prasidėjo bažnyčios perkėlimo darbai, vykdė architektūrinę priežiūrą. Darbus atliko Mokslinių restauracinių gamybinių dirbtuvių Kauno aikštelės darbininkai. Jis dokumentavo perkėlimo apžvalgą, fotografavo visą perkėlimo darbų ciklą. Šiuo metu A. Urbštas gyvena Kaune, yra Lietuvos politinių kalinių sąjungos pirmininkas. Darbininkai buvo vežiojami iš Kauno, keli jų – vietiniai. Tada tarp specialistų vyravo dvi nuomonės: vieni siūlė perkelti statinį neišardžius, tik sutvirtintą pertraukiant galingais buldozeriais „Stalinecais“, kiti manė, kad tai neįmanoma, nes naujoji statybos vieta buvo ant apie 35 laipsnių statumo kalno. Be to, trūko panašios patirties. Tad ėmėsi griovimo darbų.

Išardžius ir sužymėjus sienų ir stogo elementus, jie buvo pervežami į naująją vietą mašinomis ir arkliais, nes buvo polaidžio metas, ir mašinos dėl šlapio kelio į kalną nepakildavo. Teko vežti aplinkiniais keliais 18 kilometrų. Arkliai į statų kalną sunkiai tempė ilgus sienojus ir sijas vežimuose.

Sienos bažnyčios viduje buvo aptrauktos stora namudine drobe, dažyta tamsiai aliejiniais dažais. Ji buvo susukta į rulonus ir pervežta. Nuo grindų buvo įrengtos iš profiliuotų dažytos medinių lentelių apie 1,65 metro aukščio sienelės, vaizduojaznt uosį ar ąžuolą. Jos prikaltos iki 15 cm ilgio vietinių kalvių gamintomis vinimis. Virš vargonų buvo tik tašytų rąstų siena.

Stogas dengtas pušiniais skaldytais gontais, trimis sluoksniais (viršutinis sluoksnis – obliuotas, gerokai susidėvėjęs), įrengtas apie 1934–1936 metus. Stogo konstrukcijos laikėsi ant medinių kolonų, kurios galėjo būti 100 metų, tačiau buvo tvirtos. Bažnyčios skardinis bokštelis su kryžiumi nebuvo išardytas, tačiau perkeliant buvo šiek tiek apgadinta skarda. Pastato viduje esantis karnizas apvestas dviejų dalių profiliuotos medienos juosta. Viršutinė dalis užmauta ant specialių įlaidų, o apatinė vinimis pritvirtinta prie sienos.

Durys ir langai keliavo į naująją vietą jų neišardžius, prieš tai sutvirtinus ir išėmus. Labai įdomios savo konstrukcija ir ornamentika buvo vienvėrės durys. Jos gana žemos, bet plačios, varčia iš vertikalių lentų. Matėsi, kad kai kurių langų staktos remontuotos.

Pradėjus ardyti sienojus, pastebėta, kad jie – iš 18–20 cm storio tašytų maumedžio rąstų, apačioje storesni, viršuje plonesni. Išorėje, pietvakarių pusėje, rąstų paviršius gerokai padūlėjęs, tačiau jie buvo sveiki ir kieti. Keli apatinio vainiko rąstai patrūniję, dviejose vietose nustatytos medienos grybelio žymės. Nustačius, kad pastato pamatas buvo nevienodo aukščio, specialistas padarė išvadą, kad tai – buvusiųjų remontų žymės. Trys ar penki viršutiniai sienojai nauji. Kolonų pirminė forma buvusi apvalių rąstų ant ąžuolinių padėklų, tačiau kai kurių jų apatinės dalys nupjautos ir pamūryti apie pusės metro stulpeliai. Nukėlus koloną, rasta ornamentinė charakteristika – stilizuotos žalčių galvos. Pradėjus ardyti grindis nustatyta, kad jos paklotos apie 1940 metus. Specialistai įvertino, kad visą amžių išbuvusi sienų mediena išsilaikiusi gerai, nes statinys stovėjo ant smėlio kalvelės.

Algimantas Urbštas 2019 metais | Autoriaus nuotr.

Algimantas Urbštas 2019 metais | Autoriaus nuotr.

Didžiausi atradimai laukė pradėjus ardyti skaldytų ir sveikų lauko akmenų pamatus. Žinant, kad daugelyje bažnyčių yra įrengti rūsiai ir kriptos laidojimui (jų statytojų, fundatorių ar garbių dvasininkų), buvo nuspręsta po pagrindiniu bažnyčios altoriumi pasirausti po grindimis buvusiame smėlio pagrinde. Maždaug 80 centimetrų gylyje rastas apie dešimties centimetrų plūkto molio sluoksnis. Po juo – visiškai sutrūnijusios 14 centimetrų storio ažuolinių tašų grindys. Jų krašte – skliautinis mūrinys ir anga į 2,20 x 2,02 x 1,60 metrų skliautinę kriptą (rūsys), įrengtą iš didelių degtų molio plytų, surištų kalkių skiediniu. Skliautas cilindrinis, 28 centimetrų storio plytų. Be to, rastas iš medinių rąstų suręstas ir prieškriptis.

Kriptoje rasti šeši karstai: keturi dideli ir du maži (vaikiški). Atrodė, kad pats seniausias yra pirmasis mažas medinis karstelis (1,06 x 25–42 x 26–30 cm dydžio), sutvirtintas mediniais kuoleliais, jame buvę vaiko palaikai visiškai sudūliję. Antrasis, suaugusiojo, labai suiręs, trečiasis – vaiko, dekoruotas juodais dažais (kryžiumi ir linijomis), galvugalyje užrašas „Avie Marija“, o kojūgalyje – lotyniškomis raidėmis „Šituo ženklu nugalėsi“. Ketvirtasis karstas didžiausias, jame buvo moters palaikai. Penktasis nebuvo atidarytas, jis siauresnis ir aukštesnis, tai galėjo būti vyro palaikai. Šeštasis – mažas, geriausiai išsilaikęs, kūdikio, puošnus, su kaspinėliais, ornamentuotas. Buvo nutarta kriptą uždengti iki kalnelis bus nukasamas buldozerio. Lyginimo metu buldozeriu po grindimis buvo aptikti nauji palaikai – laiko beveik sunaikinti septyni karstai.

Architektas Algimantas Urbštas tada padarė išvadą, kad 1707 metais statyta bažnyčia buvusi mažesnė nei išlikusi, vėliau išplėsta jos zakristija, padaryti siauri langeliai apšvietimui, padidinti langai lauko sienose. Per 1859 metų rekonstrukciją pakeista dalis sienų, stogo konstrukcijos ir danga, viršutiniai sienų rąstai, sienos suvaržytos sienmentėmis (sąvarstėmis), pakaltos lentelėmis lubos. Remontuojant bažnyčią 1934–1936 metais pakeisti langų rėmai, perdengtas gontais stogas, sienos nudažytos tamsiai žalia spalva, perklotos grindys, įrengti nauji laipteliai.

Kun. J. Žemaitis teigė, kad tada viename karste būta labai didelio žmogaus kaulų. Iš išlikusių drabužių buvo nustatyta, kad būta dviejų kunigų ir vieno vyskupo palaikų. Kaip minėta, visa tai vyskupijos nurodymu buvo aprašyta, palaikai perlaidoti naujosiose Rumšiškių kapinėse, pastatytas antkapis.

Kun. J. Žemaitis gimė 1904 m. sausio 31 d. Žečkalnių kaime, Pilviškių parapijoje, Vilkaviškio vyskupijoje. Pradžios mokyklą baigė tėviškėje, mokėsi Pilviškių gimnazijoje.

1921 metais išvyko studijuoti į Italiją, ten baigė gimnaziją, licėjų ir aukštąsias filosofijos, pedagogikos, teologijos studijas tarptautiniame Turino institute. 1934 m. liepos 8 d. Turine įšventintas kunigu. 1934 metais grįžo į Lietuvą. 1934–1937 metais gyveno pas saleziečius Vytėnuose, ėjo mokytojo ir ekonomo pareigas. 1937–1938 metais vėl gyveno Italijoje, baigė muzikos studijas. 1938–1940 metais buvo vikaras Saldutiškio parapijoje. 1940–1946 metais Laurų vaikų namuose, Nemenčinės valsčiuje, ėjo mokytojo-direktoriaus pareigas. 1946–1949 metais tapo Kauno Švč. Trejybės parapijos klebonu, 1949–1950 metais – Kauno arkikatedros bazilikos vikaru bei Švč. Sakramento bažnyčios vicerektoriumi. 1950–1952 metais – Rumšiškių vikaras, 1952–1953 metais – Garliavos bažnyčios altaristas, 1953–1955 metais – Onuškio bei Vytautavos (Trakų rajonas, dabar Elektrėnų savivaldybė) klebonas ir dekanas, 1955–1956 metais – Pivašiūnų klebonas, o 1956–1994 metais – Rumšiškių parapijos klebonas.

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Gelbėtojų skyriaus archyve yra vardinis sąrašas žmonių, Lietuvos teritorijoje gelbėjusių žydus. Jame tarp 159 dvasininkų yra ir kun. J. Žemaičio pavardė, kai jis Laurų vaikų namuose kartu su vienuole Laura Meocija (Meoci) ir Stefanija Ladygiene gelbėjo iš geto išneštus žydų vaikus.

Kun. J. Žemaičiui ir Rumšiškėse teko kovoti su vietos valdžia. Jau 1961 metais jis Kauno arkivyskupijos kurijai pranešė, kad Rumšiškių apylinkės pirmininkė V. Juozapavičienė reikalauja jos leidimo atlaidų metu kviestis kunigus iš kitų parapijų. Kunigai nutarė reikalavimui nepaklusti, nes, jų nuomone, jis neteisėtas. Buvo draudžiamos procesijos aplink bažnyčią, klausomasi pamokslų, registruojami atėję į maldos namus pasimelsti žmonės, sekami krikštai, vestuvės, laidotuvės kunigui pašventinant. Dar 1950 m. rugpjūčio 4 d. Kaišiadorių apskrities vykdomasis komitetas nutarė, kad draudžiama net šventoriuose rengti bažnytines procesijas ir skambinti varpais. Ilgai Rumšiškių šventovė neturėjo vargonininko, nes į pamaldas iš Kauno atvykstančius muzikus valdžia terorizavo. Vargonininkai privalėjo turėti valdišką darbą, nes tarnystė bažnyčioje prilyginta veltėdžiavimui. Tačiau žmonės, nepaisydami nemalonumų, susidorojimų, nepaliko Bažnyčios, o per Trakinės atlaidus visi rumšiškiečiai ir jų svečiai bažnyčioje netilpdavo, būriuodavosi šventoriuje. Taip gyventa iki pat 1988 metų, kai Lietuvos padangę nušvietė Sąjūdžio ugnis.

Kapinių likimas gerokai skaudesnis. Pasakojama, kad, kai kilo Nemuno vanduo užpildamas jų tėviškes, vietiniai stovėjo ant kranto, žiūrėjo į plūstančias bangas ir verkė… Ypač visiems buvo gaila miestelio kapinių, kurios savo amžių skaičiavo ar ne šešiais šimtais metų. Dalį palaikų išsikasė ir perkėlė į naujas kapines savieji. Buvo gūdus sovietmetis, vyravo kitas gyvenimo būdas ir tarpusavio santykiai. Valdžia sumanė palaikų perkėlimą paspartinti: pranešė, kad už žmogaus palaikus (kaukolę ir ne mažiau kaip du kaulus) mokės po 25 rublius. Suvažiavo ir suėjo jaunimėlis su metaliniais strypais, ieškojo kaukolių ir jas… pardavinėjo kapinių perkėlėjams. Tie jas krovė į medines dėžes ir užkasė naujųjų kapinių patvoryje, prie dabartinės elektros transformatorinės pastotės. Vis dėlto didžioji dauguma rumšiškiečių palaikų liko Kauno mariuose, kaip ir einant link Dovainonių buvusios žydų kapinės…

1915 metais Rumšiškių bažnyčios šventoriuje laikinai buvo palaidoti penki šiose apylinkėse žuvę vokiečių kareiviai, nors ta vieta buvo numatyta naujos bažnyčios statybai. Buvo išvogta statybai 300 tūkstančių išdegtų plytų ir mediena. Klebonas kun. Petras Galkus dėl šios savivalės rašė raštą Kauno vyskupui. Deja, 1917 metų pabaigoje – 1918 metų pradžioje vokiečiai savavališkai iš aplinkinių vietovių surinko ir čia perlaidojo dar 54 savų kareivių palaikus. Klebonas kun. Petras Galkus 1918 m. gegužės 31 d. ir vėl Kauno vyskupui skundėsi, kad vokiečių kareivių laidojimo vieta šventoriuje išsiplėtė į naujos bažnyčios statybos vietą. Gyvenimas parodys, kad naujos bažnyčios statyba nebus pradėta, o jau 1959 metais buldozerio, lyginančio šventoriaus kalvelę, šarvai kareivių palaikus išrausė, jie perkelti į naujųjų miestelio kapinių patvorį. Dabar ši vieta jau pamiršta, žmonės taikosi ten laidoti mirusiuosius.

Tačiau jokiame dokumente senųjų rumšiškiečių ir vokiečių kareivių perlaidojimo vieta neužfiksuota, net ir stende prie įėjimo į kapines…

Kauno mariose mirštančiam Kokalniui vietiniai buvo iškėlę kryžių. 1961 metai | Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nuotr.

Kauno mariose mirštančiam Kokalniui vietiniai buvo iškėlę kryžių. 1961 metai | Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nuotr.

Kokalnis

Kartais savo pasakojimuose miniu piliakalnio, vadinto Kokalniu, vardą. Gal vertėtų žinoti apie jį daugiau, nes šis nedidelis kalnas buvo miestelio simboliu. Deja, jau tik buvo… Vietiniams šis vardas gerai žinomas. Kitiems papasakosime šio žodžio reikšmę, Kokalnio istoriją.

Kokalnis stovėjo vakarinėje miestelio dalyje, prie vieškelio Vilniaus-Kauno, šalia Pravienos upelio. Rašytiniuose šaltiniuose jis dar vadinamas Kaukokalniu, o istorikas Bronius Kviklys veikale „Mūsų Lietuva“ jį vadino Kokaliaus piliakalniu. Reikia manyti, kad pavadinimas susijęs su pagonybės laikais, kauku – namų dvasia, vadinamojo chtoninio (požeminio) pasaulio dievybe. Kaukas – ir mirusio nekrikštyto kūdikio vėlė.

Kalnas buvo dviejų viršūnių. Vakarinė dalis aukštesnė, iškilusi 13–15 metrų, o rytinė – tik 8 metrus. Piliakalnio pietrytinė pusė buvo kažkiek nukasta XIX amžiaus pabaigoje, platinant vieškelį į Kauną. Be to, dalis piliakalnio tada buvo nukasta vietinių gyventojų. Senieji miestelio gyventojai kalbėjo, kad kalnui teko aukotis dėl progreso. Mat pasibaigus dūminių gryčių erai ir įrengiant jose krosnis, pastebėta, kad jame yra juodojo molio sluoksnis, kuris išmūrijus krosnis ar ištinkavus akmenų ar plytų paviršius, nuo karščio neaižėjo. Tai – ta pati medžiaga, kuri naudojama juodajai keramikai gaminti. Merkinės, Varėnos, Alytaus žemėse toks molis turi aukso vertę, ten paplitusi juodoji keramika. Rumšiškių miestelio žmonės, pamatę praktiškąją tokio molio vertę, ėmė jį kasti ir naudoti krosnims, duonkepėms, kaminams mūryti.

XX amžiuje išlikusi šiaurinė aikštelės dalis buvo 120 kvadratinių metro dydžio, o rytinė – tik apie 87. Ant kalno ir jo šlaite augo keli ąžuolai, kiti medžiai. 1957 metais piliakalnį tyrinėjo archeologė O. Navickaitė-Kuncienė. Ji aptiko tik nežymų kultūrinį sluoksnį, lipdytos keramikos šukių. Istorikai mano, ant Kokalnio negalėjusi būti pilis dėl palyginti nedidelės aikštelės kalno viršuje. Ten tebuvo signalinė vieta, kai reikėdavo kitoms pilims perduoti žinią apie pastebėtą priešo kariauną. Pilis Rumšiškėse galėjusi būti ant vadinamojo Pilies kalno, buvusio už Pravienos upelio, šalia Rumšiškių-Pravieniškių kelio. Jo dalis dar ir šiuo metu išlikusi. Dabar jo liekanas galima rasti, leidžiantis žemyn keleliu į Kauno marias nuo bažnyčios, dešinėje pusėje. Į šiaurę nuo bažnyčios, už Nedėjos upelio, dar 1837 metais klebonijai, Šimkūnams ir Ulozams priklausiusį lauką žmonės vadino Pilies pieva.

Iki nacionalizuojant žemę 1940 metais, aukštesnioji piliakalnio dalis priklausė Motiejui Šimkūnui, o žemesnioji su šalia esančia žeme ir dalimi Pravienos upelio – 1554 kv. sieksniai (sieksnis – 1,95 metro, tad iš viso apie 1,7 ha) – Kaziui Aleksandravičiui, poeto J. Aisčio tėveliui. Nors šeima jau gyveno Išlaužos vienkiemyje (dabar Dovainonių kaimas), poetas su tėveliais svajojo čia pasistatyti naują sodybą.

Rumšiškių miestelio panorama, priešais Kokalnis iš vakarų pusės. Matosi dalis miestelio ir vieškelio Kaunas–Vilnius fragmentai, priekyje – kelelis į Pievelių kaimą. Apie 1950 metus | Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nuotr.

Rumšiškių miestelio panorama, priešais Kokalnis iš vakarų pusės. Matosi dalis miestelio ir vieškelio Kaunas–Vilnius fragmentai, priekyje – kelelis į Pievelių kaimą. Apie 1950 metus | Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nuotr.

Be abejo, nuo Kokalnio viršūnės miestelio panorama žavėjosi ir aprašė būsimasis vyskupas ir poetas Antanas Baranauskas, vienas iš žymiausiųjų mūsų lyrikų Jonas Aistis, rašytojas ir leidėjas Kostas Stiklius, savamokslė rašytoja Eleonora Pabiržytė, tautosakininkas Stasys Tijūnaitis ir tūkstančiai rumšiškiečių.

Prieš išsiliejant Kauno marioms, bandyta piliakalnį tyrinėti. 1953 metais čia atvyko Lietuvos mokslų akademijos Istorijos instituto archeologo dr. Prano Kulikausko (1913–2004) ekspedicija. Nustatyta, kad piliakalnis ardomas, jį būtina ištirti. 1957 metais jo aikštelėje ir papėdės gyvenvietėje atlikti archeologiniai tyrimai, ištirtas 104 kv. metrų plotas. Tyrimams vadovavo archeologė dr. Ona Navickaitė-Kuncienė (1926–1999). 1959 metais, prieš išsiliejant Nemunui, piliakalnio aplinką dar kartą žvalgė archeologas P. Kulikauskas. Gręžiniais žvalgytos pietinė ir pietrytinė kalno papėdės. Nustatyta, kad čia senovėje buvo gyvenvietė.

Deja, ir po šių tyrimų piliakalnis paliktas žūčiai. 1959 metais užtvenkus Nemuną, Kokalnis liko dirbtinėse mariose. Niekas nesusiprato apsaugoti jo nuo griaunančių sustabdytos upės bangų. Dar kelerius metus kalnas kovojo su vandens stichija, gal dėl to, kad pusė jo jau buvo nukasta, vanduo jį greitai nugalėjo. Dabar, kai nusenka marių vandens lygis, toje vietoje ir plika akimi galima įžvelgi seklumą. Visi, kas čia gyveno, laipiojo stačiais šio kalno šlaitais, Kokalnį laikė svarbiausiu ir nepakartojamu Kauno marių vandenyje pradingusiu senųjų Rumšiškių simboliu.

Šviesaus atminimo rumšiškietė Janina Šimkūnienė, gimusi 1924 metais, apie paskutines Kokalnio dienas yra taip pasakojusi: „Kai užtvenkė Nemuną ir kaupėsi vanduo, ėjome pasižiūrėti kartu su Joana Šimkūniene, jos vyru Zigmu, Adelės Šimkūnienės Petruku, Babkauskais. Ėjome papravieniu, Petriukas rankomis vaizdavo smuiką, vanduo kilo, o mes sėdėjome ant kranto. Bėgiojo benamės katės, likusios be namų, vis norėjo sugrįžti į seną vietą. Kokalnis buvo paliktas, tačiau vėliau jį nuplovė vanduo. O nepagalvojome, kad jį reikia išsaugoti, nutiesti iki jo tiltą“.

Ir mirė Kokalnis lyg gyvas žmogus. Kai vanduo užsėmė lygumą ir pradėjo griauti kalno krantus, daug kas tai sutiko lyg didelę savo gyvenimo nelaimę. Supratęs, kad vanduo tikrai jį sunaikins, kažkas sugalvojo sukalti iš dviejų pagalių kryžių ir pastatyti ant jo irstančios viršūnės… Dar ilgai žmonės čia atsiirdavo valtimis gal paliūdėti, o gal ir pasimelsti, kol puikaus mūsų švento kalno vietoje teliko seklumėlė Kauno mariose. O paskui ir toji pradingo…

Nemunas

Mano vaikystės upe, tu visada buvau mums sava, artima ir stebuklinga. Mus viliojo paslaptingos tavo pakrantės, tyras vanduo, šokinėjančios žuvelės, valčių irklų sukeltos bangelės. Gėrėjomės tavimi prie santakos su raudonais Pravienos vandenimis, klaidžiome po karklais apaugusius gojelius. Čia vaiko diena prabėgdavo greitai. Ir mokykla buvo ant upės kranto, tad ir pertraukomis nubėgdavome su tavimi susitikti… Tu buvai ir likai mūsų vaikystės upe.

Kategorijos: Akiračiai, Architektūra, Istorija, Kultūra, Kultūros paveldas, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: