O. Voverienė. Tautos poetas Povilas Kulvinskas (0)

Tautos poetas Povilas Kulvinskas | Youtube nuotr.

Tautos poetas Povilas Kulvinskas | Youtube nuotr.

Jis tironams niekad nedainavo odžių / Tais slogiais sovietiniais laikais, / Kai paniurę vėjai draskė gimtą sodžių / Vyrai kovės virtę milžinais. / Jis garbingai ėjo nesutepęs rankų, / Jis negarbino svetimšalių stabų, / Nebijojo tankų ir patrankų, / Nukreiptų prieš sąžinę žmonių. / Jis ir šiandien liko doras, nesuklupęs, / Savo žemės tyru sūnumi. / Kai ledus pralaužus, veržias laisvės upė, / Tiki jis veržliąja srūtimi. / Doras. Poetui Povilui Kulvinskui Vaclovas Volkus.

Taip vienas iškiliausių dabartinės Lietuvos poetas ir publicistas Vaclovas Volkus vertina savo plunksnos kolegą – poetą, skaitovą, aktorių ir režisierių Povilą Kulvinską, mūsų lietuviškos tautinės kultūros kūrėją ir puoselėtoją, tęsiantį savo kūryboje Maironio,

Algimanto Baltakio, Justino Marcinkevičiaus ir jų pirmtakų eiliavimo papročius. Tuo jis maloniai išsiskiria iš dabartinių poetų didelio būrio, ieškančių naujų eilėdaros formų ir kuriančių naujas poetikos madas.

Povilas Kulvinskas gimė 1949 m. vasario 8 d. Raguvoje (Panevėžio raj.). 1967 m. Baigė Raguvos vidurinę mokyklą. Nebuvo apsisprendęs dėl savo profesijos pasirinkimo, todėl 1968-1970 metais tarnavo sovietinėje kariuomenėje. Grįžęs iš jos buvo pakviestas į Juozo Miltinio teatro studiją, ją baigęs kurį laiką dirbo Panevėžio teatre. 1976 metais atvyko į Birštoną ir čia įkūrė Birštono liaudies teatrą, tapo jo režisieriumi. Jame pastatė apie dešimt spektaklių, tarp jų Mišelio de Gelderodo (1898-1962) „Eskorialą“ vieno veiksmo dramą, kurį režisavo ir atliko sudėtingiausią Juokdario vaidmenį. Spektaklis turėjo didžiulį pasisekimą ir pranašavo jaunam režisieriui gražią ir sėkmingą ateitį. Po jo buvo pastatyta jam režisuojant Judžino O. Nilo irgi vienveiksmė drama „Virvė“, kuriame E. Kulvinskas irgi atliko vieną iš pagrindinių vaidmenų. Taip spektaklis po spektaklio Birštono liaudies teatre buvo pastatyta jų net dešimt.

1980 metais Povilas Kulvinskas baigė Vilniaus kultūros mokyklą. Tais pačiais metais režisierius Jonas Vaitkus Povilą pakvietė į Kauno dramos teatrą. Vaidino keliuose spektakliuose ir dalyvavo įvairiuose koncertuose, skaitydamas to meto žymiausių Lietuvos poetų – Sigito Gedos, Algimanto Baltakio, Justino Marcinkevičiaus, Vacio Reimerio ir kitų poetų eiles. Tada ir pradėjo pats jas kurti. Kiekviename koncerte, šalia didžiųjų poetų eilių paskaitydavo vieną kitą ir savo eilėraštį, sulaukdavo garsių aplodismentų. Tai drąsino kūrybai. Tapęs skaitovu, juo liko iki šių dienų. Su kitų poetų ir savo kūryba aplankė beveik visą Lietuvą – rengė per pusantro tūkstančio poezijos vakarų. Išleido trylika poezijos rinkinių: „Sielos giesmė negęstanti“ (1991); „Meilės elegijos“ (1993); „Mylimai“ (1993), „Skaidrumas“ (1995); „Motinai“ (1996);  „Širdies gėlės“ (1996);“Lietuvaitei“ (1997); „Jausmai ir mintys“ (1998); „Motinai. Mylimai. Lietuvai“(1999); „Prabudimas“ (2000), „Meilės amžinumas“ (2001), „Motinai“ (2002), „Posmai pasauliui“ (2003) ir eilėraščių rinktinę „Žmogaus meilė“ (2007). Poetas iki šiol kūrybingas, laikas nuo laiko atsiunčia naujų eilėraščių ir matyt, ne už kalnų jo naujo eilėraščio rinkinio pasirodymas.

Kai dauguma dabartinių Lietuvos kūrėjų savo kūryba veržiasi į Europą! Į Europą! Į Europą! Poetas Povilas Kulvinskas lieka savo gimtojoje Žemėje Lietuvoje ir jai dovanoja savo meilę, savo širdį, talentą ir poeziją:

Mano Lietuva – bočių šalie, / Tavo šventajai žemei lenkiuos, / Kai degiau, kai nykau, vis kartojau tik Tau, / Mano meile šventa, mano žeme gera, / Mano rytmetis tu, ir tik Tau aš meldžiuos, / Ir tik Tau gyvenu / Kitame eilėraštyje, skirtame Lietuvai, poetas rašė: / Mums Lietuva yra šventovė. / Per amžius buvo ji ir bus. / Lietuvi, tu keliauk su saule / Ir nepaniekink Dievui aukurų. / O Žalgirio karduos senoliai / Tešvies ir laimins kelyje, / Pagonis, ar krikščionis, broli, / Žinok, kad meilė amžina šviesa / Ir neužges švenčiausi žodžiai / Ties Baltija ir Nemunu lietuvių širdyse: / Laisva tauta jūs esat, žmonės. / Ir nevergaukit niekam niekada.

Poetas puikiai žino Lietuvos istoriją ant Didžiojo kelio tarp Rytų ir Vakarų, pasaulio klajoklių ir pasaulinių karų kelio, dažnai apiplėšta ir parklupdyta, o dažniausiai ir pavergta svetimųjų, tačiau graži žalia ir saulės spinduliuose:

Žaliuos laukuos, tarp klonių ir smūtkelių, / Karoliais gintaro, rasų perlais dabinta. / Tu liūdi Vilniaus vieškeliuos, suklupusi ant kelių, / Suvargusi, išniekinta ir skausmo nukankinta…

Ir ar galėjo Lietuva būti rami ir laiminga, kai „trys arai / Iš Vakarų, Rytų, Pietų / jos kūną plėšė, draskė / Tavo kančioms, o Lietuva, nebuvo galo“ / Bet tu ėjai, ėjai, ėjai, / Kur švietė laisvės rytas, / Maniau, jėgų pritrūks, / Bet ne! Ėjai, kaip vėjas, kaip svaja / Kol danguje išaušo / Žvaigždžių išaustas rytas – / Laisvoji Lietuva.

Kitas jo kūrybos leitmotyvas – tai tautinio identiteto atkūrimas, kurį gerokai praradome karų ir okupacijų metu. Jo idealas – lietuvis karžygys, kuris, kad ir bet kokias sunkiausias sąlygas pakliuvęs, stengsis jas įveikti ir jų nusipurtyti:

Ir žuvo vyrai dėl Tėvynės. / Jų žygiai – tylinti garbė. / Lydės lietuvį, kuris Dievą myli, / Neleis užgęsti meilei be šlovės. / Ir mes šiandien istoriją pažinę, / Nebeišduokime tėvynės mylimos. / Lietuvis laisvei amžiams gimęs, / Dėkos didvyriams, žuvusiems dėl Lietuvos.

Pagerbdamas Aukštaitijos partizanų, veikusių Traupio apylinkėse, atminimą poetas prie jų kapo, mons. Alfonsui Svarinskui pašventinus paminklą, kurio statybą rengė ir dalinai finansavo pats Povilas Kulvinskas, uždegus žvakutes prie paminklo, kai, pagal seną lietuvišką legendą, ateina vėlės su jas aplankiusiaisiais susitikti. Poetas kalbėjo:

Ateik iš Raguvos miškų, / Karžygi, Laisvės partizane. / Žvakelės liepsnele kviečiu / Į Vėlinių nakties miražą. / Žuvai vardan šventos tautos. / Lietuvis – Laisvei gimęs! / Skambės pasauly Lietuva, / Kaip skamba Kristaus žodis.

2002 metais įvyko dar vienas džiaugsmingas įvykis poeto biografijoje: gegužės 4-ąją Vilniaus Rotušėje vykusiame Lietuvos Karališkosios bajorų sąjungos suvažiavime Povilas Kulvinskas skaitė savo eiles, ir jam buvo pranešta, kad Lietuvos istorikai jo pavardę atrado Lietuvos bajorų sąrašuose. Žinia pasitvirtino ir 2004-ųjų m. kovo 6 d. Vilniaus Arkikatedroje bazilikoje jam iškilmingai buvo įteiktos Lietuvos bajorų sąjungos Šv. Kazimiero Ordino nario regalijos. Jas įteikė Ordino magistras Jonas Armoška-Venskus.  Tapęs Lietuvos bajoru poetas neišpuiko. Ir toliau draugavo su savo Mūza. Kaip rašo D. Liaudanskas, poetas nesusigundė įsisukti į politinių batalijų verpetus, niekada nesiekė nei aukštų postų, nei pareigų, išliko toks pat paprastas, nuoširdus, atrandantis bendrą kalbą su kiekvienu. Tik jo kūrybos tonas pasikeitė. Su širdgėla jis rašo:

Nebegaliu išreikšti skausmo, / Kuris vis plūsta atkakliau. / Pavargę minios, o valdžioj komediantai, / Tuštybė, skurdas Lietuvoj. / O Laisvė, dėl kurios tiek krito / Narsiausių didvyrių tautos – / Krauju aplaistyta ir ašaromis švytinti, / Su meile Dievui ir dieviškoj maldoj. / Pakilkit, vyrai, ąžuolais šventovėj, / Palikę buitį išdavikams ir vergams! / Tešviečia Žalgirio karduos senoliai, / Mirtis ar Laisvė – trečio nebėra!

Poetą ir dabar dažnai galima sutikti Sąjūdžio, Politinių kalinių ir tremtinių, kultūrininkų renginiuose, skaitantį savo eiles, bendraujantį su žmonėmis. Nesiveržia jis ir į Rašytojų sąjungą. Nepyksta, kai jis yra nuolat apeinamas, kai dalinami literatūros ir meno apdovanojimai, iki šiol dar nėra pelnęs apdovanojimo laimėtojo vardo. Jam svarbiausia žmonės. Jo tauta. Jo laukianti ir gerbianti, sutinkanti ir palydinti jį plojimais. Jis – ne valdžios, o Tautos poetas. Laimingas tokiu būdamas. Belieka tik ir toliau laukti naujų poeto posmų, eilėraščių ir jų rinkinių. O jų, manau, bus dar ne vienas. Žydės jo Žodis, kaip ir jo rankomis sodintas sodas, pavasarį pražystantis tūkstančiais obelų ir vyšnių žiedų, tarsi ištisą žiedų jūra, lapos, kaip jo rankomis pasodinta prie jo sodybos Traupio seniūnijoje Jonapolio kaime daugiau negu dvidešimties liepaičių alėja, žavės, taip pat poeto rankomis pasodinta, ąžuoliukų giraitė, jau tampanti brandžių ąžuolų parku. Kiekvieną mielą pavasarį pražydus sodams, poeto P. Kulvinsko sūnūs, patys kaip ąžuolai, – mokslininkai Henrikas ir Dovydas nuveža mane į Jonapolį, pasidžiaugti pražydusia ir sužaliavusi gamta, aplankyti Poeto ir paklausyti jo naujų eilių, kurios viešumoje pasirodys… gal po metų, kitų…

Kategorijos: Kalba, Kultūra, Lietuvos kūrėjai, Nuomonių ratas, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: