Sekmadienio sakmė. Dailidė, perkūnas ir velnias (4)

snaujienos.lt nuotr.

snaujienos.lt nuotr.

Sykį viens ja[u]ns vyruks, į dailydes gerai išsimokinęs, užsigeide vandruot. Jam jau kelias dienas ėjus, jis pritika vieną žmogų, o kai tas tuo paču keliu ėja, tai juodu ėja krūvõ, jeib abiem einant čėsas ne teip pailgtų. Pakeliui tas žmogus dailydei išsipažina, kad jis perkūns ėsąs. Teip juodu eidami pritika antrą dieną da vieną, o tas sakės ėsąs velnias.

Dabar jie ėja visi trys ir iškaka į didelę girią, kuriõ daug visokių žvėrių buva, bet jie nieka valgyt neturėja. Tai sake velnias:
– Aš esu drūts* ir greits, aš tuojau parnešiu mėsos ir duonas ir ko šiaip da reiks.

Perkūns sake:
– O aš pradėsiu skaudžiai žaibuot, kad visur viena ugnis bus, bei gria[u]t, tai visas žvėrys nu mūsų pabėgs.

O dailydė sake:
– Aš gražiai išvirsiu bei iškepsiu, kas bus parnešta.

Teip susitarę, kožnas ir dare ir teip apie porą nedėlių po plynu dangum gyveno.

Bet paskui sake dailydė:
– Ar judu, sėbrai*, žinota ką? Mes pasibudavosim gražų butelį, tai galėsim tam gyvęt kaip žmones. Kam čia teip turim vargiai būt kaip mediniai?
Aniemdviem toks užmanyms labai patika, ir dabar dailydė tik privale tinkamuosius medžus parodyt, tai anuodu nusitvėruse tuojau iš šaknių išrove ir į paskirtą vietą nuvilka. O kaip jau mislyja gana, tai jie pradėja budavot. Dailydei tik terūpėja numatuot bei nučiekuot, tai anuodu vis su nagais nudraske, ir į trumpą čėsą visa[i] dailus butelis stovėja, ir jie čonai įsitaise, kas gražia[u], nes dailydė tik privalė pasakyt, ko da reik, bei padavadyt, kaip tur būt, tai anuodu tuojau tai padare.

Paskui jie iš to tuščoja girias pleciaus pasidare dirvą. Dailydė padare labai smarkią žagrę, o į tą anuodu įsikinkęs, ėja art. O tai ėja ar per kelmus, ar per šaknis, ar per akmenis. Teip jau dailydė ir padare bais dideles ekėčias, ir vėl, anuodu pasikinkęs, ekėja, tai į porą dienų jie visą plecių į smulkias dulkes buva sudirbę. Žemei jau gana išdirbtai ėsant, turėja velnias visokių daržovių sėklų parūpyt, ir jie tas įsėja bei įsodina. Bet daugiaus nu visų daržovių jie ropių įsodina.

Kaip dabar daržoves, o ypačiai ropes, buva gerai paaugusias, tai jie kožną rytą rasdava šauniai išvogta ir negalėja žinot, kas tą iškadą būtų padaręs. O jie susitare panakti dabot*.

Pirmąnakt išėja velnias. Jam besaugojant, ir atvažiava vagis ir pradėja ropes ra[u]t bei į vežimėlį kra[u]t. Jis, greitai prišokęs, norėja tą vagį nutvert ir namo pargabęt, ale tas vagis jį teip skaudžiai sukirta, kad jis vos gyvastį palaike, o su ropėms nuvažiava. Ant rytojaus išėja dailydė su perkūnu pažiūrėt ir rada vėl daug išvogta, o velnią labai subare. Bet šis sake, kad jam iš vakara neger buvę, o kai jam buva perėję, tai mažumą prisnūdęs, o tai turbūt į tą tarpą vagis atėjęs.

Antrą naktį turėja perkūns eit saugot. Bet tam teip jau nusidave: jam vagį nutvert benorint, tas vagis jį ir nesvietiškai suplake ir, vežimėlį ropių prisikrovęs, nuvažiava. Rytmety vėl rada didelę iškadą padarytą. O kaip dailydė perkūną dėl to pabare, tai jis sake, kad jam iš vakara labai dantį skaudėja, o kai tik perėja, tai jis prisnūdęs, o vagis tam tarpe ropes išvogęs. Bet juodu nei viens nesisake, kad pylos buva gavuse.

Trečią naktį dailydė turėja eit ant sargybos. Bet jis, mokėdams mažumą špieliuot, ėme sava smuiką drauge ir, po viena egle pasisėdęs, kad jau miegs jam norėja užeit, sau bile ką pasismuikava, nes jis tik norėja žinot, kas tas per vagis, todėl jis norėja pernakt ištrivot nemiegojęs.
Apie vidurnaktį jis išgirda atvažiuojant tą vagį tiesiog į ropes, o vis su botagu pyškina, sakydams:
– Pykšt pokšt, geležinis vežima[i]tis, vielių botaga[i]tis… – o vis teip be nuotraukos.

Dailydė visaip pradėja mislyt ir pagava dabar juo labiaus smuikuot. O tas vagis, tą muzikę išgirdęs, apsistoja pas ropes ir nutila, bet dailydė čirškina kiek drūts, bemislydams vagį tuom pabaidysiąs. Bet ne. Vagiui ta muzike patika, ir atėja pas jį. O kas buva? Buva smarki ir nelaba laumė, kuri iš tõ pačõ girio sava gyvenimą turėja ir kurią nieks įveikt negalėja. Ši laumė buva ropes rovusi o ir velnią bei perkūną sukalatojusi. Dabar dailydė jau gerai žinoja, kaip aniemdviem buva ėję ir kad su ja turėja labai švelniai elgtis.

Laumė, pas dailydę atėjusi, jam labą vakarą sake ir dėjosi labai meilinga, nės jai ta muzike labai patika. Valandą paklausiusi, sake ji dailydei:
– Eigi, būk teip gers o duok ir mã pabandyt.
Ale ji visa[i] nemokėja. Tai dailydė, jos rankas nusitvėręs, jai parode, kaip ji tur daryt, bet jai tik nėja, o ji labai norėja ir teip mokėt. Tai ji sake dailydei, ji jam didiai pasigerytų, kad jis ją ir teip gražiai smuikuot išmokytų.

Dailydė sake:
– Tai mã tik menks da[i]kts tave išmokyt. Aš žinau, ko tau tik reik. Jei tai apsimsi, tai tuojaus mokėsi.
Ji sake, kad su džaugsmu vislab norinti apsimt. Tai sake jai dailydė:
– Veizėk, kokie tava stori pirštai, o vei maniejie. Tu turi duot sava pirštus praplonyt, tai paskui tuojau mokėsi.
Ji tai apsėmė. Tai dailydė nuėjęs atneše sava kirvį ir kylį ir, išsiieškojęs didža[u]sį kelmą, tą įskėle jis ir teip giliai kylį įmuše, kol plyšys teip didelis buva, kad laumė pirštus įkišt galėja, o kai ji buva abiejų rankų pirštus įkišusi, tai jis kylį ištra[u]ke, ir kelma plyšys susiča[u]pe ir jos pirštus teip skaudžiai suspa[u]de, kad vis kraujai išėja ir ji iš didžos kančos susimyžo bei pagava teip skaudžiai rėkt ir melst, kad dailydė ją tik pale[i]stų, jau ji daugiaus neteisianti ropių vogt. Ale dailydė jai dave šauną valandą kentėt, o nuėjęs atsineše jos vielų botaga[i]tį ir pradėja jai išilgai sveikatas surėžt, o kaip ją skaudingai subėdavojęs buva, tai vėl atsineše kylį ir į kelmą plyšį įmuše, kad ji pirštus ištra[u[kt galėja. Tai ji atstoja kai vėjas o ir palika sava geležinį vežima[i]tį bei vielių botagą [i] tį.

Rytmety visi atėja ropes pažiūrėt, ir nei viena nebuva pavogta. Tai dailydė šiuodu išjuoke ir sake:
– Judu mã šaunūs vyrai, dedatos teip drūti, o tik duodatos nu bobas persiveikt ir da nusiplakt. Ale dabar aš jai užmokėjau, kad ji kol gyva daugiaus ropių vogt neteis.

Anuodu dabar pradėja dailydės bijotis, jį už tai macnu laikydamu, nės ikšiol juodu mislyja, kad jis tik menks daikts prieš juodu, ir nu to čėso juodu jį didžõ garbė laike. O daržą ir daugiaus saugot nereikėja: laumė į jų daržą vogt daugiaus netėja.

Bet, jiems teip kelis metus čia gyvenus, pradėja nepatikt teip krūvõ būt: geriaus, kad viens gyvętų. Bet jie negalėja sutart, katram tas butelis geriaus turėtų tekt, nes kožnas gyrės, kad daug pri jo daręs.

Po ilga ginčyjima jie susitare teip daryt: jie ims panakti baugytis, ir tas, kurs ištrivos nepabėgęs, o pats baugydams kitus išbaugys, tai to tas butelis turės pasilikt.

Pirmąnakt išėja velnias baugyt. Apie vidurnaktį pasikėle didelis vėjas ir didelis tobyjims, teip, kad tas butelis pradėja drebėt ir braškėt, lubas pagava išsikelt ir sienų sienmedžiai krutėt. Perkūns, tai girdėdams bei matydams, tuojau pro langą išbėga, ale dailydė ėmęs sava giedamąsias knygas ir pradėja giedot bei skaityt ir pasilika stubõ. Velnias jį išbaugyt negalėja, norint jis gana didelį bildėjimą ir vėtrą pakėle ir tą butelį visaip draske ir purte ir kraipe. Perkūns taigi lažybą buva praža[i]dęs, o dailydė laimėjęs.

Antrąnakt išėja perkūns baugyt, o dailydė su velniu stubõ pasilika. Kaip jau gerą valandą į naktį buva, tai užkila tokia tamsi debesis kai žaks ir išgąstings griovims bei žaibai iš tos debesies rados, ir juo arčaus pri to butelio perkūnija atėja, juo skaudesnis buva tas griovims ir trenkims, tarsi visa giria ir butelis į žemės bedugnį bus nutrenkti, ir toks didis žaibų šovims ir tvyskėjims, kad tuojau viskas galėja užsidegt. Velnias, tai matydams, staigiai kaip vėjas pro langą išsimete ir pabėga, nes jis perkūnu nelabai išsitikėja, kad tas jį ne su kokiu žaiba stulpu nuša[u]tų: juk jis gana gerai žinoja, kad perkūns velnius, sviete aplink besibastančus, numuša. Dailydė, viens pasilikęs, vėl ėmės knygas, giedoja bei skaite ir nieka to natboja, ką perkūns lauke per išgąsčus dare. Teip jis vėl lažybą laimėja, o velnias praža[i]de.

Dabar trečiąnakt ėja dailydė baugyt, o perkūns su velniu stubõ pasilika. Juodu mislyja: „Ką gi tas mudu baugys?“

Ale dailydė, apie ziegoriaus vienuolika nuėjęs, ėme aną laumės geležinį vežima[i]tį bei vielių botaga[i]tį, kurius jis, aniemdviem nieka nesakęs, girė tankumyne buva pasikavojęs, ir mislyja: „Kad aš tuom pri butelia atvažiuosiu, tai juodu ba[i]mės gana turės“. Jis taigi į tą vežima[i]tį įsisėda ir, ėmęs botaga[i]tį, pradėja pyškyt, tai tas vežima[i]tis pradėja važiuot vis arty pri to butelia. Dailydė, teip su botagu pyškydams, pagava šaukt:
– Pykš pokšt, geležinis vežima[i]tis, vielų botaga[i]tis… – o tai vis išvien ir vis arčaus pri butelia.

Anuodu, stubõ bebūdamu, tai išgirdą ir mislyja: tai nieks kits kaip ana laumė, kuri andai teip skaudžiai juodu buva suplakusi. Ir juodu tokia ba[i]me užpuole, kad ilgiaus stubõ išsilaikyt negalėja. Perkūns, aplink save ugnimi spja[u]dams, pro langą išbėga, o velnias iš ba[i]mes visus kakalpuodžus prišika ir, teip baisiai apsismardinęs, per lubas ir per kraiką išlėkė.

Ir nu tos adynas jųdviejų nei viens daugiaus pri to butelia nepasirode. Tokiu būdu dailydė paveldėja visą tą gražiai įtaisytą namelį.

O kakalpuodžus jis gražiai iščystyja ir nugabena tą velnia šūdą į aptieką parduot ir už tai daug pinigų padare. Jis ir čia gyvena ilgus metus gražiam pasisekime ir pala[i]mo, ik numirė.

O visi aptiekoriai da ik šios dienos velnia šūdą kaip liekarstvą pardavinė.

[Užrašė K. Kumutaitis, Didžiuosiuose Kakšiuose, Ragainės paviete, Karaliaučiaus apylinkėse,  Lietuviškos pasakos yvairios. Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1903.]

***************

Kai žmonės ir dievai kartu – viskas gerai einasi. Tik niekas nestovi vietoj – mainos rūbai margo svieto.  Ir apie vaistų kilmę.

Kategorijos: Etninė kultūra, Kultūra, Kultūros paveldas, Nuomonių ratas, Sekmadienio sakmė, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

4 komentarai

  1. šermukšnis:

    Labė patika, rods gyvūs vaizdė akys’ plauke.

    • mvasionis:

      Ak, kokia skani ta lietuviškų tarmių kalba ir kokia nusususi atrodo bendrinė. Kalbėkim kur tik galim savo tarmėmis.

      • Žemyna:

        Labai pritariu tamstos gėrėjimuisi tarmėmis, tačiau bendrinė kalba nenusipelnė tokio paniekinimo. Ji visais laikais tokia, kiek to meto žmonės geba arba netingi pasinaudoti jos teikiamomis galimybėmis!
        Kadangi bet kokios pasaulio kalbos tarmės skiriasi, kiekviena turi savo ypatumų, savo žodžių reikšmių, nei viena valstybė neapsieina be oficialios, visus jungiančios bendrinės kalbos. Nežiūrint to, šią tamstos mintį dėkingi pasigaus „kai kur kai kas” – ji jiems suteiks naujos energijos.
        Ne kalba kalta, kad kuo toliau, tuo labiau ją susiname, kad net pačius nekalčiausius lietuviškus žodžius pradėjome naudoti svetimomis prasmėmis, tuo paversdami absurdu savo sakinius, mintis: SKIRTINGUOSE LT miestuose temperatūra bus skirtinga; girtavimas karantino metu PAKANKAMAI išplito; už karantino pažeidimus policija išrašė PAKANKAMAI dideles baudas: užkalbins mane gatvėje reporteris, paklaus ko nors, o paskui paskelbs, jog Naisių karvių fermos ATSTOVĖ tą ir aną pasakė…
        Atėjus Nepriklausomybei, maloniai nustebino staiga visiškai pasikeitęs prognozių žodynas. Nežinau, ar ten atėjo naujas sinoptikas, ar jie kalbininką įdarbino, bet žodynas tapo turtingas ir įvairus, iš žodyno buvo ištraukti sovietmečiu užmiršti žodžiai, jiems suteiktas naujas gyvenimas. Šiandien jų tekstai nublanko, ar gal juos pagal save (t.y., pagal vakariečių standartus) pertvarko LRT?
        Ar nesame skaitę mūsų autorių, nuo kurių žodyno turtingumo širdis apsąla, iš kurių mokėmės ir savo mintis įdomiau išreikšti? Kitų autorių kalba kuo toliau, tuo labiau biurokratinio stiliaus bei lygio. Ne kalba kalta, kad žmonės pradėjo kalbėti, lyg biorobotai, jei mūsų žodynas iki Eločkos Liudojedočkos žodyno susiaurėja (kiek žodžių jai pakako, kad savo sielos gelmes išsemtų?).
        Dalį paauglystės bei studijų metų praleidau ant pramoninio miestelio bruko, aplink buvo pilna „vardan mūsų gerovės savo tėvynę palikusių ir čia atvykusių, kad mums padėtų LŪ kelti”… Jų kalba miestelyje tapo vyraujančia. Taigi, RK išmokau, manau, netgi labai neblogai, galėdavau netgi jų klaidas taisyti (nes jie buvo iš pačių įvairiausių RU regionų ir soc. sluoksnių). VU turėjome labai įdomų RK dėstytoją.
        Tai štai, vieną vakarą įsijungiu Centralnoje TV, ten teminė laida, vienas iš pašnekovų niekada nematytas ir negirdėtas. Kai jis prabilo – tokios aristokratiškai tobulos kalbėsenos, tokio turtingo žodyno nebuvau girdėjuso, nors reikia pripažinti, kad jų TV buvo labai aukšto lygio kalbos taisyklingumo prasme. O svarbiausia – kalbos sinonimų vartojimas – jis taip lengvai, be pastangų derino, kada kokį iš jų toje ar kitoje sakinio vietoje įdėti, kad jo kalbos skambesys tiesiog užbūrė. Nei laidos vedėjai, nei kiti pašnekovai jam neprilygo, nors, kaip sakiau, RU TV kalba buvo nepriekaištinga. Deja, laida buvo jau prasidėjusi, tad to asmens pavardės neišgirdau.
        Skaitydami romanus užs. kalbomis turėjome pastebėti, kiek kartų tas pats žodis kartojamas puslapyje. Jei ten bus „bėga” (stovi, eina, sėdi ar kt.), tai per visą puslapį bėgimas (stovėjimas, ėjimas, sėdėjimas ar kt.) kitaip nebus pavadintas, nebus apibūdintas! – Mūsų mokytojai mums to griežtai neleido. Kalba negali būti tokia nuobodi! Kiek diplomuotų šių dienų specialistų moka vaizdingai kalbėti tiek bendrine, tiek savo specialybės kalba?
        Kalba – kaip tas smuikas ar fortepijonas. Vienas sugros – ir mergelių širdys apalps, kitam grojant žiūrovai paliks salę. O instrumentas tas pats…

  2. LosAngeles:

    ‘..o velnias iš ba[i]mes visus kakalpuodžus prišika ir, teip baisiai apsismardinęs, per lubas ir per kraiką išlėkė..’

    paprasto zmogaus paprastas pasakojimas. nu labai pralinksmino, o ir sirdi pradziugino. idomi kalba…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: