S. Leonavičius. Virš Lietuvos ekonomikos – feniksai, maitvanagiais lakstantys (9)

verslas | ekonomika.lt

verslas | ekonomika.lt

Feniksas – mitologinė būtybė, sutinkama egiptiečių, graikų, romėnų, kinų mitologijose. Egiptiečių mitologijoje feniksas – atgimimo simbolis, vaizduojamas kaip gandras ar garnys ir vadinamas benu. Savo gyvenimo ciklo pabaigoje paukštis susineša lizdą iš cinamono šakelių, kuriame pats susidegina. Lizdas ir paukštis virsta pelenais, iš kurių iškyla naujas jaunas feniksas. Naujasis paukštis surenka senojo pelenus į kiaušinį iš miros ir nugabena į Egipte esantį Heliopolio miestą.

Deja, ekonomikoje ir verslo santykiuose feniksas išnyra visiškai tikru, nemistiniu ir kenkiančiu pavidalu.

Fenikso sindromu vadinamas procesas, kuomet įmonių savininkai, norėdami atsikratyti įmonės įsipareigojimų, perleidžia jos turtą kitoms, dažnai naujai įsteigtoms įmonėms, o pirmajai palieka tik jos skolas. Subankrutavusios įmonės veikla „prikeliama“ naujoje įmonėje, turinčioje senosios turtą, tą patį klientų ratą, darbuotojus, tačiau jau be skolų.

Prieš dešimtmetį ekonominės krizės metu Valstybinė mokesčių inspekcija veiklos strategijoje (pridedama str. gale) skelbė, kad „2009 m. prasidėjusi ekonominė krizė mokesčių administratoriui atnešė naujus iššūkius: dalis verslo subjektų, susidūrę su apyvartinių lėšų trūkumu dėl staigaus turto likvidumo sumažėjimo, pardavimo apimčių kritimo ir tarpusavio įsiskolinimų didėjimo, savo padėtį rinkoje nusprendė gerinti pasitraukdami į šešėlinę ekonomiką bei vengdami mokesčių. Sumažėjo mokestinė drausmė ir daugėjo teisės aktų pažeidimų, kurie iki ekonominio nuosmukio buvo sumažėję. <…> Kai kurių piktnaudžiavimo ir mokesčių vengimo būdų, su kuriais paskutiniaisiais metais buvo susiduriama retai, mastas išaugo keletą kartų ir tapo masiniu reiškiniu. Tarp jų ir „Fenikso sindromas“, kai, siekiant išvengti mokesčių mokėjimo ir įsipareigojimų verslo partneriams ar finansų įstaigoms, įmonės veikla yra perkeliama į kitą juridinį asmenį, paliekant nesumokėtas skolas ir neįvykdytus įsipareigojimus.

2010 metais žurnalas „Veidas“ informavo, kad „VMI duomenimis, per pusantrų metų užfiksuota 1,4 tūkst. atvejų, turinčių požymių, kad taikomas fenikso sindromu vadinamo mokesčių vengimo būdas. Skaičiuojama, kad tokiose schemose prapuolusių nepriemokų valstybei suma gali siekti 265 mln. Lt. <…>“.

Ir dešimtmečio istorijos šimtai milijonų – tik nuostoliai valstybei, nepaskaičiavus, kokią žalą feniksai atnešė verslo partneriams.

Šiandien, valdžiai mindžiukuojant vietoje bandant įgyvendinti pagalbos verslui planą, o finansų ministrui net užsirūkius Vyriausybės posėdžio metu, matyt, mąstant apie šalies ekonomikos perspektyvas, Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmų bendruomenės nariai pastebi, kad, nesąžiningi rinkos žaidėjai jau pradeda sutikti ratus virš Lietuvos verslo, virsdami feniksais.

Visų šalių vyriausybės deda dideles pastangas išlaikyti darbo vietas, tačiau, verslo bendruomenės nuomone, dar svarbiau yra išlaikyti tarpusavio verslo atsiskaitymus, užtikrinti lėšų judėjimą. Deja, tuo metu, kai tarptautinės kreditų bendrovės atideda mokėjimus, ilgina įsiskolinimų išreikalavimo laiką 60 papildomų dienų, kai kurios Lietuvos stambios įmonės visiškai sustabdė atsiskaitymus, nors vykdo veiklą. Toks pavyzdys užkrečia ir mažesnes įmones: kodėl turime mokėti mes, jei nemoka didieji? Tada užsisuka skolų karuselė, kyla pagunda užauginti skolų kuprą ir mesti įmonę, kuriant seniai žinomą, bet vėl naują – feniksų problemą.

Garbingas verslo elgesys partnerių atžvilgiu, ypač kalbant apie didžiąsias įmones bei jų rodomą pavyzdį, turės didžiulės įtakos Lietuvos ekonomikai kylant iš recesijos. Ir šiandien vienos įmonės stengiasi atsiskaityti su partneriais tiek, kiek gali, tuomet nestoja verslas, apyvartinės lėšos juda ir verslai, įmonės gali išsilaikyti. Taip, nelengva, bet mažais žingsniais, vykdydami savo pareigas, galime nugalėti tiek virusą, tiek jo pasekmes.

Vyriausybė, pasakiusi A ir pasiūlius verslui elgtis sąžiningai krizės metu bei pažadėjusi pagalbą, turėtų padaryti ir B – kuo skubiau įgyvendinti pagalbos verslui priemones bei imtis veiksmų užkertant kelią tyčiniams neatsiskaitymams ir bankrotams.

Skolų užskaitų sistemos palengvinimas bei monitoringas, per kiek laiko atsiskaito didieji rinkos žaidėjai (prekybos centrai, NT vystytojai ir t.t.); Registrų centro turimų duomenų „online“ stebėsena ir analizė, galinti parodyti įmonių akcininkų pasikeitimus bei fiktyvių įmonių perrašymo išaiškinimas – tik keletas priemonių, kurios galėtų būti veiksmingos kovoje su feniksais.

Pastaroji krizė prieš dešimtmetį buvo ne taip seniai. Kai kurias pasiteisinusias priemones valdžia galėtų tik ištraukti iš stalčių bei nupūtus dulkes vėl įgyvendinti. O verslo bendruomenei pavyzdį galėtų rodyti didžiosios įmonės, skelbdamos ne tik apie darbo vietų išsaugojimą, bet ir apie sąžiningą atsiskaitymą su partneriais.

Krizių pamokas Lietuvos verslas yra išmokęs. Šį kartą galime išlikti dar stipresni, elgdamiesi garbingai.

Autorius yra Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmų prezidentas

VALSTYBINĖS MOKESČIŲ INSPEKCIJOS 2010 METŲ MOKESČIŲ MOKĖTOJŲ MOKESTINIŲ PRIEVOLIŲ VYKDYMO IR MOKESČIŲ SURINKIMO UŽTIKRINIMO STRATEGIJA

Kategorijos: Akiračiai, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , .

9 komentarai

  1. Žemyna:

    Ypač įkvepia Lietuvą didžiųjų verslininkų, per radiją sekančių gražias pasakas apie apie dorą, vieningumą ir vienį, ir kt. pavyzdys… Tokie šaltai pareiškia, jog tiekėjams nemokės; tokie atleidžia daugybę darbuotojų (t.y. atsakomybę už metų metus JIEMS ASMENIŠKAI pelną nešusių žmonių ir jų šeimų likimus permeta VALSTYBEI), ir, neabejoju, iki cento atsiims viską, ką valdžia yra pažadėjusi už verslo išsaugojimą. Taigi, jie „išsaugojo” 🙂 – likę neatleisti dabar dirbs už 4, jų nei darbo savaitės trukmė nei krūviai „nebus ribojami”… 🙂
    Bent jau praeitos krizės pavyzdys jiems parodė, jog neatsiskaityti su silpnesniais, smulkesniais NEPAVOJINGA – už tai Lietuvoje nebaudžiama! Smulkmė neturi neturi nei finansinių, nei kitų galimybių teistis, kas jai priklauso išreikalauti. Toks ir vieno teisininko nepasamdys, toks negali sau leisti atsitraukti nuo darbo ir imtis teistis, nes pats asmeniškai aria dieną naktį, kad jo verslelis kaip nors krutėtų. O prieš jį, jei bandytų pypčioti, bus paleista visa sunkioji ryklio teisininkų mašinerija, kokią jie turi savo įmonėse, kad aptarnautų juos asmeniškai, apgintų nuo bet kokios atsakomybės.
    Kol VALDŽIA nesusirūpins šiuo klausimu, kol ji nepadarys visko, kad tokie rykliai nesijaustų neįveikiami, tol ji pati bus tokio verslo BENDRININKĖ, tol nukentėję žmonės spruks iš Tėvynės!
    Gal klystu, bet man atrodo, jog šią „verslo moralę” rykliai atsinešė iš sovietmečio. Prisiminkime, kaip buvo grobiama atvirai, o kas dėjosi užkulisiuose, to nė įsivaizduoti negalime. Iš kur staiga, nuo pirmųjų dienų atsirado stambių įmonių savininkai, jei jie gyveno iš oficialių savo algų? Tuo tarpu dar sovietmečiu skaitėme, kaip tai čia, tai ten, kokio partsekretoriaus, įmonės direktoriaus, vyr. finansininko sodo sklype milicija atkasė stiklainius, ar ir dėžes su brangakmeniais, doleriais ir pan. Per visą gyvenimą gautas algas sudėjus jie neturėtų reikiamos sumos tapti gamyklos savininkais, bet tapo? Tai štai tokie, kai jie ateina į „laisvą rinką”, jie valstybei yra pavojingi visomis prasmėmis. Juolab, kai parlamentarai, ministerijų klerkai su džiaugsmu neria į jų kišenes ir iš ten lesioja.
    Štai atvejis iš praeitos krizės – subyrėjus įmonei, kurioje dirbo, lietuvis sugalvojo bandyti pats tuo pačiu verstis, pasitelkęs kelis žmones. Deja, pagrindiniu jo užsakovu pasitaikė toks užsienietis, kuris, kaip vėliau išaiškėjo, labai sumaniai praktikavo neatsiskaitymą, arba tik simbolišką atsiskaitymą. Taip elgtis jam labai padėjo itin sunki LT smlk. verslo padėtis, kuria piktnaudžiaujant buvo pasirašomos nelygiateisės sutartys – kai lietuviui tik atsakomybė, o užsieniečiui tik teisės. Galiausiai lietuvio įmonėlę tai visiškai nustekeno*.
    Iki sutarties pabaigos liko vos keli mėnesiai, lietuvis suspaudęs dantis laikėsi, kad kaip nors atlaikytų ir su šiuo partneriu atsisveikintų. Tačiau anas į pabaigą visai liovėsi mokėti už paslaugas, o užsakymų tik dar daugiau pateikia**. Nei jo užsakymus vykdyti, nei teistis su užsienio partneriu dėl netesybų iš ano pusės lietuvis neturėjo iš ko, o iš Ūkio m-jos (ar kt. vadinosi) negavo NIEKO – jokios paramos, jokios pagalbos – nei teisinės, nei finansinės (garantijos už paskolą banke, kad galėtų tuos kelis likusius sutarties mėnesius dirbti ir nusikratyti tokio „partnerio”). Kai lietuvis galiausiai „partneriui” pareiškė, jog neturi lėšų vykdyti jo užsakymų, nes jis jau dvejus metus nesusimoka arba tik mažytę dalį priklausančios sumos perverda, „partneris” džiugiai paskelbė jam(!!!) netesybas ir pareikalavo milžiniškos sumos „už patirtą žalą”. Štai taip užauga verslo rykliai – tyčiodamiesi, ciniškai atvirai plėšikaudami, ir dar „žalą” prisiteisdami arba išreikalaudami. O mūsų visos paramos verslui programos ir jų vadovai ramiai tai stebi. Jie nelaiko savo PAREIGA įsikišti, net kai į juos kreipiasi. Kažkodėl jie nesupranta, jog gelbsti ne šiaip Jonelį kvailelį, o LT verslo ląstelę, jog vienas toks partneris po kito, ir to pagrindinio šalies verslo audinio, ilgaamžio smulkaus verslo, neliks, nesusikurs nė šeimos įmonių tradicijos.. Nors sėkmingos šalys žino, jog būtent smulkmė yra šalies ūkio pagrindas. Keli verslo rykliai valstybės neišsaugos.
    (Kai mūsų Seimas ir ministerijos abejingi savo verslo, savo šalies ir piliečių likimui, kodėl su jais ir su valstybe turėtų skaitytis kaimyninės šalys, kodėl turėtų nesielgti su jais kaip su savo samdiniais, kodėl turėtų nešantažuoti, neversti veikti savo šalių naudai???)

    ————————–
    * Štai čia sritis, kur ES biurokratai PRIVALO diktuoti savo valia, kad stiprioji pusė neturėtų galimybės smulkųjį verslą apiplėšti ir sunaikinti. Tokios sutartys turėtų būti skelbiamos niekinėmis, negaliojančiomis, o realiai juntama teisinė ir finansinė atsakomybė už jas turėtų tekti stipriajai pusei. Beje, turėtų būti draudžiama nustatyti sutartimi, jog visi teisiniai ginčai sprendžiami stipriojo šalyje (kai su silpnąja puse ilgą laiką neatsiskaitoma, jis net bilietui į tą šalį neturi pinigų, o ką kalbėti apie gyvenimą ten, kol teisena tęsis, ar advokato samdymą)
    ** Kuo daugiau neįvykdytų užsakymų, tuo didesnė užsieniečio „patirta žala”, tuo didesnė kompensacija priklauso… 🙁 Štai taip užsienio verslas ir jo apiplėštos mūsų smulkmės pinigais auginamas…

    • Žemyna:

      Vakar R. Kuodis atsiėmė savo žodžius (ar buvo įpareigotas atsiimti?).
      Tiek, kiek aš girdėjau, jis tik pakartojo, kas buvo ne vieno žiniasklaidos „organo” rašyta?
      Jei kas ten rašyta tebuvo LT skaldytojų, šmeižto prieš LT skleidėjų triukas, tada PUIKU – vadinasi, mūsų stambusis verslas NEBE TOKS, jis švarėja?.. O skleistoji žinia, priešingai kėslams, pasitarnavo skleidėjus demaskuoti? Valio.
      Būtų blogiau, jei paties R. K. pražanga pasinaudota jam užčiaupti. Žodžiu, aišku, kad neaišku.

  2. Vidinis Balsas:

    Oficiali statistika: ” 2018-2019 m. gripo sezono metunuo gripo mirė 26 asmenys (11 vyrų ir 15 moterų). Mirusių nuo gripo infekcijos asmenų amžiaus vidurkis buvo 60 m. Pastarąjį gripo sezoną daugiausiai mirusiųjų registruota 50-59m. amžiaus grupėje.Jauniausias asmuo miręs nuo gripo ir jo sukeltų komplikacijų -10 metų amžiaus, vyriausias –94 m.Mirę asmenys sirgo gretutinėmis ligomis: širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo takų, autoimuninės ligomis, cukriniu diabetu, ir kt.Skirtingai nei praeitą gripo sezoną, daugiau buvo jaunesnių nei 65 m. amžiaus asmenų, ”
    Kur tada buvo feniksai – maitvanagiai ? Nebuvo sukelta idioto-paranojinė isterija ?

  3. Antanas:

    Pirmiausia, 2008 m. krizė atėjo iš svetur, todėl buvo negalima įmonių bausti, t.y. padidinti mokesčių, kaip padarė mūsų valdžia. Jeigu stambiosios išgyveno sumažindamos darbuotojus arba jų atlyginimus, tai mažosioms teko užsidaryti arba veikti taip, kaip kad išdėstė autorius. Žiūrint giliau, net pensijų sumažinimas neigiamai paveikė verslą per sumažintą vartojimą (pinigų išėmimą iš vidaus apyvartos). Tuomet BVP 15 proc. kritimas didele dalimi buvo sąlygotas valstybės.
    Manau, valstybė turi nekartoti praeities klaidų, o turi būti teisinga visam verslui vienodai. Niekas iš viršaus žiūrėdamas neatsakys, kuris verslas dabar atsakingas, kuris ne. Tiesiog visiems turi būti suteiktos vienodos garantijos (atidėjimų, palūkanų ir t.t.) be išimties.

    • Žemyna:

      Labai atsiprašau, pati tą pačią nuodėmę darau, todėl naudojuosi proga sau ir Tamstai priminti, jog gal būtų teisingiau kaltinti NE VALSTYBĘ, o konkrečią aptarimo laikotarpio VALDŽIĄ, jos neišmanėliškas ar suktas, piktybiškas klaidas, elgiantis su „žmogiškaisiais ištekliais”, tartum su įmonės sandėlyje laikomais įrankiais – tuos saugosime, o tie „neverti mūsų dėmesio”. O gal tai buvo savo panikos netramdžiusių, savisaugos instinkto valdytųų „spasajsia, kto možet” veiksmai, skirti siauram savų ratui gelbėti?
      Tačiau toks elgesys atleistinas tik minios žmogui! Valdžios postai skirti tiems, kas geba ir moka save tramdyti, o minią ne tik nuraminti, bet ir organizuoti geriausią rezultatą duosiantiems veiksmams.
      Čia verta prisiminti sovietmečio kooperatyvų ir kolūkiečių priusadebnų choziajstvų laikus – kai SSSR ūko padėtis vis blogėjo, nuspręsta gelbėtis, leidžiant kolūkiečių sklypuose augintą derlių ir galvijus legaliai parduoti valstybei. Tada pagal statistikos duomenis LT kolūkiečiai pateikė valstybei daugiau mėsos ir kt. ŽŪ produkcijos, negu kolūkiai! Šeimos ūkis buvo našesnis už kolūkius, BENDRAS „SMULKMĖS” (atskirų šeimų augintas) PRODUKTAS buvo DIDESNIS, negu didžiųjų gamintojų (kolūkių) BP!
      Krizės metais, kai staiga į gatves pabiro bedarbiai – bankrutavusių vidutinių bei smulkių įmonių darbuotojai, užuot savo veiksmais padėjusi jiems legaliai savarankiškai dirbti, ar po kelis susibūrus prikurti „smulkmės”, to meto valdžia elgėsi kardinaliai priešingai – sudarė neįmanomas sąlygas nei jau esantiems išlikti, nei naujiems imtis legalaus uždarbiavimo – įstatymais darė jų išlikimą neįmanomą ir savo veiksmais padėjo rastis minioms bedarbių, šešėlinių bei emigrantų! Skaldė visuomenę, užuot ją jungusi, kaip jungėmės Sąjūdžio laikais. Kad išgelbėtų grupelę didžiųjų… Gelbėjo tuos, kas patys turėjo kuo gelbėtis. Tiesa, kad išgelbėtų savo gamybos mastus bei darbo vietas, gal tektų smuktelėti viena ar keliomis eilutėmis žemiau LT turtingiausiųjų lentelėje, atsisakyti vienos kitos jachtos ar NT, ir tai būtų didžiausia auka. Bet jų vardai išliktų istorijoje, kaip kad joje išliko tarpukario verslo ELITAS, asmeninėmis pastangomis ne tik savo verslą, bet ir mūsų visų bendrą valstybę kėlęs!

  4. Pagaliau „daėjo”???:

    Gal supras, kokį nusikaltimą padarė, versdami LT, pasienio valstybę, tapti „europietiška, pažangiai”, sau ant galvos užsileisti svetimus? –
    „Kai kas gali bandyti pasinaudoti ekonominiu nuosmukiu kaip proga investuoti į mūsų kritines industrijas ir infrastruktūrą, o tai gali paveikti ilgalaikį mūsų saugumą ir galimybes susidoroti su kita krize, kai ši prasidės“, – teigė NATO vadovas.

    (o tai ir žemė, ir uostai, ir strateginiai verslas).
    Žr.
    – respublika.lt/lt/naujienos/pasaulis/pasaulio_politika/pasaulio_supirkinejimas_ir_turtinguju_dalybos/

    • stasys:

      nepamatuotas sąmokslo teorijų platinimas .

      • Žemyna:

        Tai NATO vado žodžiai.
        Ir tai nieko naujo, tai savaime suprantama, kad pirmiausia reikia perimti strateginius užimamos teritorijos taškus, nes tai iš karto paralyžiuos bet kokių bendrų veiksmų derinimą, vadovavimą jiems, pasipriešinimą, logistiką. Visais laikais buvo užimamos silpniausios vietos, + tos, nuo kurių priklauso pasipriešinimo stiprumas.
        Jo žodžiai susipina į vieną gražią giją su V.I.L. nurodymais, ką perversmininkai pirmiausia turi užimti – telegraf, počta, telefon, vokzal, mosty, gal dar kažkas. Objektų skaičius priklausė nuo užimamos vietovės.
        Naujovė – tik būdas. Kraują pakeitė DIDELI pinigai. – Paskaičiuota, kad nelyginamai pigiau atsieina tų objektų nupirkimas. Perėmus jų nuosavybę, parlamentas su vyriausybe liks tik marionečių teatras. Atseit, „civilizuotas” užgrobimo būdas.
        O žiopli ES-iniai, niekada nezubriję V.I.L raštų, nelaikę įskaitų, patys įdavė Kremliui, Kinijai ar bet kam kitam į rankas „raktus nuo vartų” – galimybę šiuolaikišku būdu okupuoti. Už „veiksmingą apsaugą” tokiems pat žiopliems prakišę „ribojimus”, kam leidžia neparduoti 🙂 🙂 🙂 . Žiopliau būti negali.
        Toks pseudo ribojimas ne trukdis tiems, kieno „adres ne dom i ne ulica.” Nepatinka savininko adresas – pakeisim. Pavardė nepatinka – pakeisim. Gausi visus reikalaujamus dokumentus taip išspausdintus, kaip tau reikia – jokių problemų… Ir visi bus tobulai originalūs… 🙂
        Kas EP prakišo tokią „šiuolaikišką, liberalią, laisvą judėjimą” puoselėjančią mintį? – Lobistai. O kieno verslą jie lobuoja? 🙂 Taip, taip, jis gražiu anglišku ar kt. vakarietišku vardu pavadintas. Bet tikrieji jo šeimininkai kur?
        Neužmirškime, jog visa tai ne šiandien, ne šį šimtmetį prasidėjo.

  5. stasys:

    Atsiskaitymai visada pradeda strigti pradedant nuo ekonomikos augimo vertinimo . Žmonės ima iš banku paskolas stato ,gamina, per perduoda, teikia paslaugas ir jei kurioje nors toje grandinės dalyje trūkteli problemos ..bankinis finansavimas sustoja o planai lieka neįgyvendinti , kas reiškia skolas . G.Nausėda siūlo grįžti prie klausimo apie valstybinio banko steigimą , gal tame yra tos priežastys ir norai ?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: