J. Survilaitė. Tarp Vilniaus ir Berno (0)

rodyklė

„Tarp Vilniaus ir Berno“ („Zwischen Vilnius und Bern“) | knygos.lt nuotr.

2002 metais Skandinavijos ir Baltijos šalių Šveicarijos konfederacijos diplomatas, filologijos mokslų daktaras (2003 m. Kauno VDU-tas jam suteikė Garbės daktaro vardą), nuoširdus Šveicarijos išeivijos bičiulis – Maksas Šveiceris (Max Schweizer) vokiečių kalba sudarė ir išleido vertingą knygą „Tarp Vilniaus ir Berno“ („Zwischen Vilnius und Bern“).

Viršelyje priminta, kad tai istorinę lietuviškos kultūros atmintį atgaivinantys šveicariški-lietuviški skaitymai. Knygos apimtis 480 puslapių. Joje tuometinio Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus knygą palydintis įžanginis žodis, išreiškiantis džiaugsmą ir padėką autoriui už lietuvių tautai brangios knygos gimimą.

Knygą sudaro penki skyriai, apimantys viso šimtmečio vaisingą Lietuvos ir Šveicarijos kultūrinio bendradarbiavimo kelią Vakarų kryptimi. Pirmoji knygos dalis pavadinta:  „Į vakarus“ („Westwärts“).

Negalima nesistebėti šveicarų diplomato nuovokumu sudėtingą Lietuvos likimą parodyti iš visų pusių, atrenkant žymius autorius, kurie gyveno ir veikė įvairiuose pasaulio kraštuose, bet savo darbais buvo prisirišę prie Lietuvos istorijos garsinimo.

Pateikiami Šveicarijos konfederacijos konsulato Kaune paskutinio Generalinio konsulo Frydricho Kastlio (Friedricho Kästli, Irenos Augevičiūtės vyro), susirašinėjimo su Šveicarijos užsienio ministerija laiškų ištraukos, nušviečiančios gyvą ir plačią prieškarinio Kauno – laikinosios sostinės – panoramą. Įdomūs ir reikšmingi iš įvairių laikotarpių archyvų atrinkti straipsniai, skelbti iki šių dienų garsiame europiniame šveicarų dienaštyje „Neue ZurcherZeitung“. Gražiai pristatytas geras išeivių lietuvių bendruomenės draugas  Hansas Raicheneris (Hans Rychener) – istorijos ir vokiečių kalbos mokytojas, žurnalistas, laikraščio nuolatinis korespondentas, nepaprastai aktyvus sovietinio režimo priešininkas. (1975 ir 1983 metais išleistose knygose: „Įspūdžiai iš sovietinio Pabaltijo“ ir „Užmirštas kraštas. Atminimai apie Rytprūsius“, Raicheneris paskelbė savo paskaitas, skaitytas universiteto studentams ir pateikė daug įžvalgios istorinės medžiagos Pabaltijo okupacijos klausimais).

Ypatingai aštria antikomunistine kritika ir nepaprasta politine drąsa H. Raicheneris nuolat stebino ir džiugino senąją išeivijos kartą. 1980 m. vasario 17 d. „Neue ZurcherZeitung“ laikraštyje jo pateiktą kritiką apie J. V. Paleckio knygą „Šveicarų piramidės“ (1974) išeiviai skaitė sulaikę kvapą, gerai suprasdami, kaip pono J. V. Paleckio kūrinys papiktino vokiečių/šveicarų žurnalistą H. Raichenerį!

J. V. Paleckio, tuo metu su pasisekimu dirbusio sekretoriumi Sovietų Sąjungos ambasadoje Berne, knygoje išreikštas požiūris į šveicarų politiką, ekonomiką, ir kultūrą korespondentą tiesiog sukrėtė. Straipsnio priešiškas nusiteikimas ir sarkazmu nuspalvintas pasakojimo tonas išreiškė, žinoma, ne jo vieno, o visos šveicarų visuomenės nuomonę…

Raichneris rašė:

Įdomu, kiek daug jis (Paleckis J. S.) per tuos metus (1969-1974 m.) galėjo „išsiaiškinti“… Jo tėvas, kuris Lietuvos okupacijos metu nuo 1940 m. buvo ministras – ir po to sovietų Lietuvos prezidentas gyvena šiuo metu savo tėvynėje, išsipuošęs medaliais. Panašiais marionetinės karjeros laiptais kopia ir diplomatas sūnus. Neverta 235 puslapių knygos išsiversti – pasakojimas yra labai vienpusiškas… Paleckis užsiminęs apie Alpių kalnus, toliau kalba apie išnaudotojišką valdžios formaciją ir struktūrą „buržuazinėje Alpių šalyje“… Šveicarijos pramonė su užsieniu gali konkuruoti tik mažai apmokamo 12-15 val. darbo dienos ir svetimšalių darbo jėgos dėka… Bankų šalyje žodis pensija prilygsta žodžiui skurdas… Paleckis Šveicarijoje nuosekliai ieškojo tokių žmonių rato, kuriame jis gaudavo reikiamų šmeižtui „šaudmenų“ prieš šalį, kurioje jis svečiavosi… (p. 229, J.S. vertimas iš vokiečių kalbos).

Toliau H. Raicheneris knygą apibūdina, kaip melo, faktų iškraipymo, trumparegiško bukumo ir įžūlumo propagandinį pasibaisėtiną sovietinių faktų kratinį. Šiandien primityviausiam Lietuvos skaitytojui aišku, kokią reikšmę lietuviškoje literatūroje užima minėta J. V. Paleckio knyga ir kokia jos „vertė“ lietuvių tautinės literatūros istorijoje. Turime akivaizdžią progą pasidžiaugti, kai nuodinga propaganda savaime nugrimzta užmarštin. Tikėkime negrįžtamai…

Knygoje „Tarp Vilniaus ir Berno“ šveicaras autorius patalpina ir kitus „Neue ZurichZeitung“ straipsnius: 1967 m. publikuotą straipsnį apie sovietinių organų terorizmo apraiškas Lietuvoje, apie Molotovo-Ribentropo Pakto reikšmę pavergiant Pabaltijo tautas, prezidento A. Smetonos susirašinėjimo su savo draugais laiškus…

Knygoje „Tarp Vilniaus ir Berno“ skaitytojus sujaudina giliu ilgesio jausmu alsuojantis rašytojo karo pabėgėlio Algirdo Landsbergio (1924-2004) apsakymas – kelionių į Ameriką reportažas: „Lietuviai Amerikoje“. Perskaičius šį apsakymą nesunku padaryti išvadą, kad apsakymo nuotaika atitinka genialiai išreikštą Marselio Prusto filosofiją: Laimė reikalinga kūnui, o dvasios stiprybę ugdo sielvartas…

A. Landsbergis, jaunutis Lietuvos literatas, buvo tik pradedantis reikštis savita egzistencine jausminga kūryba, kai 1944 m. vasarą buvo priverstas pasitraukti iš Tėvynės, kuri jam buvo ir liko pačia brangiausia šalimi iki mirties:

Supkit, meskit mane jauną,/ Kad išvysčiau aukštą kalną,/ Aukštą kalną, ąžuoliją, /Ąžuoliją, žalią girią… (A. Landsbergis)

Amerikoje sunkiai dirbdamas įvairius darbus, jaunasis lietuvių poetas, prozininkas, dramaturgas, žurnalistas ir vertėjas A. Landsbergis savo kūrybos subtilumu ir tikrumu pasiekė viso pasaulio skaitytojų pamiltų savo kūrinių publikacijų ir vertingų atsiliepimų, skelbtų daugelio žymių Vakarų literatūros kritikų straipsniuose.

Šveicaro diplomato knygoje įdėtas Landsbergio kūrinys „Lietuviai Amerikoje“ skaitytojus prikausto sielvartingos nuotaikos spalvomis, paliekant gimtinę: Amerikiečių armijos transporto laivu (1949) praradę savo valstybės nepriklausomybę jauni lietuvaičiai, iš Europos liūdnai plaukia į jiems visai nežinomo likimo kraštą – JAV. Jaunutė lietuvaitė vis pasitikrina, ar dar jos lagamine neišsibarstė giliai paslėptos iš jos tėvų etnografinio lietuviško darželio surinktos rūtų sėklos, kurias per Atlantą ji plukdo nelegaliai, nes sėklų transportavimas į kitas šalis – uždraustas; Jaunuolis vis pasižiūri, ar saugiai tebėra supakuota sauja smėlio nuo tėvų amžinybėje pasilikusių lietuviškame smėlio kalnelyje kapo… Tose gimtosios šalies relikvijose iki pat mirties svetimoje šalyje jiems bus ir liks gyvas ryšys su palikta protėvių žemės dvasia, reikšminga išlikimo svetimame krašte atsvara pasisemti stiprybės, kad išgyventų.

Knygoje „Tarp Vilniaus ir Berno“ įdėtos įdomios Lietuvai dirbusių šveicarų kalbininkų: prof. J. Ereto (Eret), dr. Nydremano (Niedremann), dr. Seno (Senn), dr. Brenderio (Brender), dr. Studerio (Studer) mokslinių pasiekimų apžvalgos ir jų sėkmingos studijos pasaulio lyginamosios kalbotyros baruose, tyrinėjant seniausią Europoje lietuvių kalbą. Skaitytojus sudomina įvairių karo ir pokario metų korespondentų trumpos kronikos apie Lietuvą ir jos okupaciją.

Be straipsnių, plačiai atspindinčių Lietuvos okupaciją, ekonomiką, politiką, diplomatiją, kultūrą pats didžiausias knygos IV skyrius (267 psl.), skirtas literatūriniams abiejų šalių ryšiams: šveicaro filologo/vertėjo M. Rodunerio rašytojos J. Ivanauskaitės kūrinių ištraukos, Maironio ir S. Nėries eilėraščių vertimai į vokiečių kalbą, Įdomūs J. Kunčino įspūdžių aprašymai iš kūrybinės komandiruotės Šveicarijoje (2001) – „Liucernos varpai“.

Informatyvus, labai pagarbiai parašytas Ciuricho universiteto (1964 – 2011) profesoriaus slavų kalbos tyrinėtojo – slavisto Peterio Brango (Peter Brang) straipsnis apie diplomatą, dramaturgą ir poetą – simbolistą Jurgį Baltrušaitį. 1910 metų pavasarį su šeima atvykęs gydytis tuberkuliozę iš Maskvos į Šveicariją, Jurgis Baltrušaitis, pakerėtas Alpių kalnų grožio, visa siela pasinėrė į vaisingą simbolistinę kūrybą. Alpių kalnų prieglaudoje poetas sukūrė brandžiausius savo eilėraščius ir paruošė spaudai du eilėraščių rinkinius: „Žemės laiptai“ ir „Kalnų takas“, kuriuos profesorius P. Brangas trumpai apibūdina, kaip reikšmingus Vakarų Europos simbolistinės literatūros istorijoje.

Straipsnis Lietuvis diplomatas pasakoja (p. 163) skaitytojams pristato neeilinę asmenybę diplomatą rašytoją Jurgį Savickį, kurio pavardei socrežimo metais vietos nebuvo likę, nors jis kūrybos, diplomatinės veiklos ir lietuviškos literatūros sklaidos Vakaruose aktyvumu nenusileido nė vienam to meto Lietuvos politikui, ar rašytojui. „Tarp Vilniaus ir Berno“ publikuotos ištraukos iš Jurgio Savickio dienoraščio „Žemė dega“.

 Apie diplomatą J. Savickį, pirmąjį lietuvių literatūroje toli už tėvynės ribų pagarsinusį ekspresionistinius lietuvių literatūros pavyzdžius – Jurgį Savickį dabar jau galima pasiskaityti istoriko Juozo Brazausko knygoje „Gyvenimas šėlsta nevilties agonijoje“ (2019). Knyga buvo pristatyta 2020 knygų mugėje.

Kadangi J. Savickio pavardė visą sovietmetį niekur nebuvo minima, apie jo nuopelnus Lietuvos valstybei diplomatinėje veikloje Danijoje, Suomijoje, Švedijoje, Latvijoje ir Šveicarijoje daug faktų surinko publicistas-istorikas J. Brazauskas. Savickio atlikti diplomatiniai darbai užmezgant ryšius su pasaulio valstybių užduotimis davė gražius vaisius Lietuvos diplomatijos pradžiai.

Diplomato Šveicarijoje dr. A. Geručio dienoraščiuose yra įrašyti vieno iš tarpukario Lietuvos valstybės diplomatijos kūrėjų – Petro Klimo atsiminimai, kur rašoma kaip tik apie to laikotarpio ypač sudėtingą Lietuvos diplomatinę padėtį: Silpniausia mūsų gausios delegacijos darbo pusė buvo jos neoficialumas. Mes nebuvome prileisti prie Konferencijos stalo. Tik viena Lenkija buvo išskirta iš buvusios Rusijos kaip savarankiška valstybė […] Latvijos, Estijos ir Lietuvos klausimai buvo svarstomi Rusijos problemų komplekse. […] Mums teko veikti tik neoficialiai Konferencijos prieškambariuose… (Petras Klimas)

Besikeičiančių politinių įvykių apsuptyje J. Savickio diplomatinė veikla Lietuvai ne tik reikšminga, garsinant ir įamžinant Lietuvos vardą naujame pasaulinės diplomatijos kelyje, bet nemažiau reikšmingi J. Savickio darbai atlikti Vilniaus „Meno kūrėjų draugijoje“, kur jo pastangomis, buvo išleistas informacinis leidinys „Menas“ (1920). J. Brazausko knygoje atskleidžiamos J. Savickio studijos Petrogrado ir Krokuvos meno akademijose, diplomato-rašytojo ryšiai su G. Petkevičaite Bite, B. Sruoga, J. Baltrušaičiu ir kitais to meto kultūros veikėjais bei 1928-1930 metų veikla Jurgiui Savickiui vadovaujant Valstybės teatrui, kuris jau neabejotinai turėjo vakarietiškų siekių garsinti lietuvišką scenos meną Vakaruose.

Lietuvos visuomenė turi likti dėkinga šveicarui diplomatui Maksui Šveiceriui (Schweiceriui) ir už jo labdaros darbus Lietuvai: jo rūpesčiu 1998 m. Vilniuje, Adomo Mickevičiaus bibliotekoje įkurtą austrų-šveicarų literatūros skaityklą, kurioje skaitytojai gali rasti lietuvių, vokiečių ir anglų kalbomis austrų ir šveicarų rašytojų ar istorikų parašytų knygų.

Didelė dovana Lietuvos politinei kultūrai turėti tokius ištikimus draugus Vakarų Europoje, kaip Maksas Šveiceris.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvoje, Literatūra, Naujienos, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: