E. Dzežulskis-Duonys. Įkalinti namuose – tikrai? (1)

Eligijus Dzežulskis–Duonys | asmeninė nuotr.

Eligijus Dzežulskis-Duonys | asmeninė nuotr.

Virusas ir karantinas dauguma mūsų sulaikė namuose. Yra žmonių, kurie – gal dėl mažos erdvės, gal dėl negebėjimo būti su savimi – jaučiasi įkalinti, tarsi įkliuvę į spąstus. Nesvarbu kokio dydžio mūsų namai ir kaip pavyksta dirbti iš jų, į viską žvelkime džiugiai ir dėkingai. Kitaip baimė dėl savo ir savo artimųjų sveikatos įkurdins mus ne namuose, o vidinėje tamsoje ir neviltyje.

Savaime suprantama, esame socialios būtybės, tokios ir liksime. Tačiau šis trumpam (ar ilgam) duotas laikas – tai palaimintas laikas! Ne vien todėl, kad išgyvename Gavėnią. Tiesiog tai laikas atkurti sąmoningumą, tikrą dėmesingumą sau ir kitiems.

Kažkuris ankstesnių laikų filosofas taikliai pastebėjo: „žmonės yra nelaimingi, nes nemoka būti vieni savo kambaryje“. Pasirodo, šito reikia mokytis. O „Kelionė į kambario galą“ – kaip šmaikščiai rašoma šiuolaikiniame romane – gali net labai užtrukti. Kaip kad užtrunka mokymasis suprasti save, bešališkai žvelgiant į savo poreikius, turimus daiktus, išlaikant būtiną atstumą ir nesitapatinant su jais.

Kai dirbama iš namų, kai nebelakstoma pirmyn atgal, diena pailgėja. Dabar tikrai yra pakankamai laiko sau. Ir pagaliau deramai jo skiriame savo artimiesiems: vaikams, sutuoktinei /-iui. Kai bemaž visą dieną praleidžiame kartu, atsiranda proga išsikalbėti temomis, kurių vengėme, kurias atidėliojome, kurios reikalauja ilgesnės bendrystės nei prie bendro stalo nuryjamas kąsnis.

Ne vien bendryste ir pokalbiais laviname ir maitiname dvasią. Štai internete pasirinkę filmą, išsprūstame iš paprastai mus pavergiančios telekratijos. Arba skaitome knygas, paskui jas aptariame ir medituojame jų temomis – ką buvom jau bemaž galutinai pamiršę.

Taipogi galime geriau nei iki šiolei maitinti ir lavinti kūną. Antai kartu pasigaminame ir valgome skanų maistą. Jei nemokam gaminti, štai proga išmokti. O ateityje tuo džiuginti kitus: artimuosius, namiškius, svečius. Jei aplinkybės leidžia, vaikštom gryname ore. O jei ne, reguliariai mankštinamės ar aktyviau sportuojame namie.

Dar galime paskambinti draugui, su kuriuos jau seniai nebendravome. Vis atidėliojom: dabar ne laikas, abu jau turbūt pavargę, pagaliau juk nieko ypatingai skubaus nėra! Staiga visi šie būgštavimai ir atidėliojimai neteko prasmės. Kada, jei ne dabar? Ar lauksime, kol visas gyvenimas taip ir praeis jo belaukiant?

O visa tai kasdien darome valingai, taigi ugdome tvirtą valią. Norint nepražudyti dienos, būtina darbotvarkė, be kurios nieko neugdysime ir kurios be stiprios valios net neįstengsime laikytis. Kai aplink apstu silpnų ir išskydusių žmonių, stiprinti valią be galo svarbu ir dėl savęs, ir dėl kitų, kad taptumę pavyzdžiu jiems.

Tad argi dabar ne puiki proga geriau pažinti save, suprasti savo esmę ir pasverti savo moralinę būklę? Kada dar galėsime rimtai savęs paklausti: kas aš esu – kūnas, turtai, turimi daiktai, esami ryšiai, socialinė padėtis, vieša reputacija? Ar kažkas daugiau? Kažkas, ko iš principo negaliu apie save žinoti… Tikrai palaimintas laikas…

Kategorijos: Akiračiai, Gamta ir žmogus, Nuomonių ratas, Psichologija, Sveikata, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , .

1 komentaras

  1. Gubaris:

    Eligijau, kada šauksite posėdį dėl seimo rinkimų?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: