A. Gaidamavičius. Nevykime blindės iš miško – pavasarį tai pats svarbiausias medelis (5)

Blindės | alkas.lt, D. Vaiškūnienės nuotr.

Blindės | alkas.lt, D. Vaiškūnienės nuotr.

Pavasarį ją visi švelniai vadina „kačiukais“, o kitais metų laikais keikia. Tai blindė. Visais laikais blindė kaip medis nebuvo vertinamas, o sovietmečiu visuose miškuose buvo intensyviai naikinama kaip piktžolė. Tačiau gamtoje nėra nereikalingų rūšių ir kiekviename natūraliame miške turi būti blindžių, kaip itin svarbios rūšies visai miškų ekosistemai. XXI amžiuje, kuomet biologinės įvairovės apsauga yra viena iš prioritetinių temų, miškininkystė taipogi turi atsikratyti sovietinių papročių ir pasižiūrėti į šią rūšį kaip į vertingą biologinės įvairovės elementą.

Blindė (Salix caprea L.), kaip ir beržas, drebulė, yra laikomos pionierinėmis medžių rūšimis. Tai tokios rūšys, kurios stengiasi pirmos įsikurti pažeistose teritorijose, tokiose kaip plynos kirtavietės. Taip jos tarsi pleistras ima gydyti pažeistą mišką ir, būdamos trumpaamžės, su laiku paruošia dirvą įsikurti ilgaamžėms medžių rūšims. Pionierinės rūšys yra pirmoji miško vystymosi stadija po prieš tai įvykusio visiško miško sunykimo ar sunaikinimo. Natūraliai miškas daug kartų persimaino, per kelis šimtmečius praeina visas medžių „paradas“, kol atkeliauja ąžuolas ir pasilieka visiems laikams. Bet žmogus, siekdamas kuo greičiau užauginti vertingą medieną, pirmąją miško vystymosi stadiją stengiasi praleisti ir ima sodinti vadinamas tikslines medžių rūšis, o pionierines naikina kaip jas stelbiančias.

Tokią veiklą galima būti pateisinti nebent tuo atveju, jei tai ūkinis miškas, medžių plantacija, skirta pramonei. Bet jei yra ir gamtosauginių tikslų, tai toks ūkininkavimas ne visada sėkmingas, mat medžių rūšių, kurios natūraliai atsiranda vėlesnėse miško vystymosi stadijose, bandymas auginti „nuo nulio“ (t.y. nuo plynos kirtavietės) reikalauja labai daug pastangų ir lėšų. Dalis tų pastangų vadinama ugdomaisiais kirtimais, o norimam medynui formuoti skiriamos ir Europos Sąjungos lėšos. Taip, tos pačios Europos Sąjungos, kuri kažkada buvo užsibrėžusį tikslą iki 2010 metų visiškai sustabdyti biologinės įvairovės nykimą. Žinau atvejį, kai inspektorius, praėjusiais metais tikrindamas kaip ES lėšomis vykdomas miško jaunuolynų ugdymas, nepasirašė pažymos, kad darbai atlikti tinkamai, nes rado kelias blindes, kurias savininkas sąmoningai paliko gamtai.

Šiuo metu prestižiniuose mokslo žurnaluose yra paskelbta daug darbų apie blindžių ir kitų, anksčiau piktžolėmis laikytų, medžių bei krūmų vaidmenį miško ekosistemoje. Pačią svarbiausią blindės rolę puikiai žino visi bitininkai. Pavasarinis medus ir kiti bičių gaminiai be blindžių yra neįsivaizduojami. Kiek man teko mikroskopu tirti pavasarinį medų, visuose mėginiuose vyravo būtent blindžių žiedadulkės. Bitės blindėse renka ne tik nektarą, bet ir žiedadulkes, kurias mes vėliau vartojame kaip „bičių duonelę“.

Bet ne vien bitininkams blindės svarbios. Vokiečių mokslininkai įrodė, kad nuo blindžių priklauso daugiau kaip 100 rūšių drugių (tokių kaip spungė, citrinukas, dilgėlinukas) ir kamanių gausa. Kamanės pavasarį prabunda labai anksti, kai dar mažai kitų žydinčių augalų. Per pirmąsias savo pavasarines dienas jos intensyviai ieško blindžių. Dėl maisto trūkumo dažniausiai žūsta didžioji dalis peržiemojusių kamanių, o tai reiškia, kad jos neatsives palikuonių ir šių svarbių apdulkintojų tais metais bus mažiau. Kuo mažiau apdulkintojų, tuo labiau susitraukia žiedinių augalų populiacija ir taip galima tęsti be galo, kol tam tikroje šios grandinės vietoje atsiduria žmogus, nesuprantantis kaip neigiamai jam ir jo ūkiui gali atsiliepti tas miškų „ravėjimas“. Taigi, jei nukirtai savo kieme blindę – bus daug mažiau kamanių ir gero agurkų derliaus nelauk.

Blindė nuo seno žinoma ir kaip vaistinis augalas. Jau ne vieną šimtmetį žmonės gelbėjosi nuo galvos skausmo kramtydami blindžių ir kitų gluosnių žievę. Žievėje yra daug salicino. Kol nebuvo išrastas aspirinas (acetilsalicilo rūgštis), gydytojai galvos, nugaros, sąnarių skausmui malšinti, tynimams ir kūno temperatūrai mažinti skirdavo saliciną. Salicinas  panašus į aspiriną, bet pasižymi ilgesniu poveikiu. Blindės žievėje taip pat yra rauginių medžiagų, kurios stiprina dantenas ir stabdo jų kraujavimą. Nuovirui naudojama 2-3 metų amžiaus šakelių žievė, juo skalaujama burna. Dėl rauginių medžiagų gausos blindžių žievė iki šiol naudojama aukščiausios kokybės odos dirbiniams gaminti.

Blindės, kaip ir kiti jos gentainiai, iš visų medžių rūšių palaiko pačią didžiausią vabzdžių įvairovę. Taip pakelia vabzdžialesių paukščių populiaciją, o šie savo ruožtu tampa didele nauda sodams ir daržams, nes aprenka jų kenkėjus. Blindžių vabzdžiai-kenkėjai domisi tik blindėmis ir jos negali kaip nors „užkrėsti“ kitas medžių rūšis. Blindės sėkmingai nuvilioja ir stambesnius medžių priešus. Jei jaunuolyne auga ąžuoliukai ir blindės, tai briedis ar elnias pirmiausia renkasi graužti blindę, o ne ąžuolą. Kol tam ąžuolui ateina eilė, briedį gali pabaidyti vilkas ar žmogus ir tokiu būdu ąžuoliukas lieka sveikas. Jeigu mes švariai išvalome mišką ir paliekame tik žmogui vertingas medžių rūšis, tai kanopiniams nieko kito nelieka, kaip tas vertingas rūšis sušlamšti. Lygiai taip pat blindėms, kaip ir kitoms pionierinėms rūšims, tenka pirmosioms atremti stambiųjų graužikų (kiškių, bebrų) užpuolimus, paaukojant save vardan kitų medžių rūšių.

 Žydinčios blindės – vienas pirmųjų nektaro šaltinių bitėms | R. Barausko nuotr.

Žydinčios blindės – vienas pirmųjų nektaro šaltinių bitėms | R. Barausko nuotr.

Bet juk blindė miške užima kitų medžių vietą, – pasakytų ne vienas miško savininkas. Taip, užima, bet ar užauga tie visi mūsų pasodinti medeliai į didelius medžius, net jei jų laukinius konkurentus visiškai sunaikintume? Žinoma, kad ne. Miškas palaipsniui retėja (arba yra retinamas) ir išlieka tik, duokdie, kas dešimtas. Tad ar keletas blindžių tame miško jaunuolyne apskritai turės kokį nors lemiamą vaidmenį galutiniam medžių skaičiui, kai miškas jau subręs? Kol jis subręs, tos blindės jau seniai nebus likę nė kvapo. Ji taps puikia trąša kitoms medžių rūšims ir vietoje jos tuo metu jau augs podidė eglė. Taip viena kita išsaugota blindė, begėdiškai užimdama kitų medžių vietą, su laiku padeda suformuoti įvairiarūšį ir įvairiaamžį mišką, koks ir turi būti tikras, natūralus miškas.

Blindė yra nereikli dirvožemiui. Gali augti ir Dzūkijos bei Labanoro skurdžiuose dirvožemiuose. Tuo jos labai svarbios paįvairinant monotoniškus pušynus. Supuvus blindei ta vieta pasitręšia ir joje jau gali užaugti derlingesnio dirvožemio reikalaujančios rūšys – eglutė ar kėkšto pasodintas ąžuoliukas. Juk niekas miškų netręšia ir niekaip kitaip miškas nepasitręšia – tik per negyvą medieną, kuri, beje, yra svarbi tūkstančiams kitų gyvybės formų. Kažkada tyrinėjau negyvų blindžių grybų įvairovę, tai reta kita medžių rūšis gali tokia pasigirti. Bet jeigu mes visą laiką mišką tik kirsime, visą medieną išvešime, nepalikę net šakų, tai su laiku taip nuskurdinsime savo miškų dirvožemį, kad apie ąžuolynų atkūrimą galėtume tik pasvajoti.

Mano magistro darbo tema buvo Labanoro girios istorija per visą poledyninį laikotarpį (12 000 metų). Sunku apsakyti mano nuostabą, kai mikroskopu tyrinėdamas priešistorines ežerų nuosėdų žiedadulkes, aptikau, kad kas dešimtas Labanoro girios medis kadaise buvo ąžuolas! Kas žino, ar ne tokių pionierinių medžių rūšių, kaip blindė, dėka ir buvo tokia didelė girios medžių įvairovė, nežiūrint į ledyninių upių ir vėjo suklotus storus smėlio sluoksnius. O kur dabar tie visi ąžuolai? Labanoro girią žmonės intensyviai kirto nuo senų laikų, visą laiką išveždami visus medžius ir nieko jai nepalikdami. Taip miško žemė per ilgus amžius vėl nuskurdo ir tapo tinkama augti tik pušims, beržams ir vietomis eglėms… Labai norėčiau, kad ateityje, nors ir po tūkstančio metų, Labanoro girioje vėl suvešėtų ąžuolai. Bet tam kiekvienoje kirtavietėje turime palikti ir blindžių. Kažkada išvyta iš miško blindė vėl turi išdidžiai iškelti savo auksines, nors ir labai trumpaamžes, karūnas.

Blindės | alkas.lt, D. Vaiškūnienės nuotr.

Blindės | alkas.lt, D. Vaiškūnienės nuotr.

Ar žinai, kad…

Senovėje blinde buvo vadinama ne viena, o kelios medelių rūšys. Kol nebuvo sunorminti lietuviški augalų pavadinimai, mums įprasta blindė buvo vadinama stirnine blinde. Jai giminingas virbinis gluosnis – juodąja blinde, baltasis gluosnis – baltąja blinde arba leverdžiu, trapusis gluosnis – graudžiąja blinde, krantinis gluosnis – trivyre blinde, o į Raudonąją knygą įrašytas ir Snieginio draustinyje saugomas mėlynialapis karklas – mėlynveide blinde.

***

Slavų ir lotynų kalbose blindė vadinama ožkų gluosniu (rus. Ива козья), nes tai labai vertingas pašaras ožkoms (jaunuose ūgliuose vitamino C keturis kartus daugiau nei citrinose). Lenkų ir ukrainiečių kalbose blindė vadinama verba (lenk. Wierzba, ukr. Верба), nes nuo seno blindžių šakelės su „kačiukais“ yra renkamos per Verbų sekmadienį (paskutinį sekmadienį prieš šv. Velykas).

***

Įprastai blindė yra 9-12 metrų aukščio medelis, bet palankiomis sąlygomis gali išaugti net 22 metrų aukščio medžiu. Seniausios blindės pasiekia 60 metų amžių ir 75 cm kamieno skersmenį.

Skaitykite daugiau: https://www.gyvasmiskas.lt/andrejus-gaidamavicius-nevykime-blindes-is-misko-pavasari-tai-pats-svarbiausias-medelis/?fbclid=IwAR02Tl97hY3_ISfC92oRRvltMeZKLLFx53ofr02zc2vCLUFLdR7pSb15B-M.

Kategorijos: Akiračiai, Gamta ir ekologija, Gamta ir žmogus, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: