Kompiuteris internetas | sproutsocial.com nuotr.

Kovo 30 d. daugumoje aukštųjų ir bendrojo lavinimo mokyklų prasidėjo nuotolinis mokymas ir mokymasis. Tuo metu, kai biurų darbą perkelti į virtualią erdvę kone pakanka turėti veikiantį internetą ir kompiuterį, švietimo bendruomenė pastarąsias dvi savaites kontempliavo kaip išlaikyti namuose besimokančiųjų dėmesį ir užtikrinti mokslo kokybę, kai aplink tiek daug dėmesį atitraukiančių veiksnių. Regis, 21 amžiuje jau turėtume būti pasiruošę nuotolinio mokymo iššūkiams, tačiau savaime suvokiama, kad esant krizinei padėčiai, elgtis lyg viskas po senovei nepavyks.

Dauguma mokyklų prieš Lietuvoje paskelbiant karantiną nebuvo pakankamai pasiruošusios nuotoliniam mokymui, tad dvi savaitės yra labai trumpas laikas absoliučiai visą ugdymo procesą perkelti į virtualią erdvę. Esu įsitikinęs, kad ir kaip nuodugniai išsistudijavome besimokančiųjų poreikius, trikdžių kils. Sakyčiau, kad kone neįmanoma apgalvoti kiekvieno galimo scenarijaus visiems dėstomiems dalykams, kadangi tai savaime turi būti tiek paslaugos teikėjo, tiek jos gavėjo bendras gaminys. Be abejo, tai priklauso ir nuo abiejų šalių tarpusavio santykio – universitetai nuolat ragina studentus prisidėti prie studijų gerinimo, tačiau panašaus scenarijaus mokyklose pastebėti neteko. Padėtis, kurioje dabar esame, reikalauja, kad mokymo įstaiga ir jos ugdytiniai dirbtų išvien tam, kad abi pusės būtų patenkintos: studentai, moksleiviai – studijomis, o mokykla – studentais.

Kad ir kaip bebūtų, nūdienos požiūris optimistiškas – besimokantieji nori aktyviai įsitraukti į studijų skaitmenizavimą. Praėjusią savaitę KTU studentų atstovybė vykdė apklausą dėl nuotolinio mokymosi, kurios duomenimis remdamiesi teikėme Universitetui raštą dėl būtiniausių nuotolinio mokymosi aspektų. Džiugu, kad studentai sureagavo žaibiškai ir per tris dienas penktadalis studentų nepatingėjo ir rašė ilgiausius komentarus apie labiausiai kamuojančius klausimus. Nemiega ir universitetai – kuriamos atmintinės, forumai, kuriuose studentai gali klausti bei teikti siūlymus, rengiamos mokymo paaiškinimai, asmeniškai rašo laiškus su priminimais, siūlymais, ar tiesiog klausimu „kaip sekasi?“ Sunku pasakyti ar dar kada esu matęs tokią savo universiteto akademinės bendruomenės vienybę ir tarpusavio palaikymą. Džiugu, kad šią vienybę matome ir Lietuvoje – verslas, nevyriausybinės organizacijos, valstybinės įstaigos – visi bendradarbiauja kovoje prieš pandemiją. Šie pavyzdžiai tik įrodo, koks dabar svarbus tarpusavio ryšys, nepriklausomai nuo to kas esame.

Tačiau šiuo metu bene svarbiausias kamuojantis klausimas – kas bus toliau? Ar nekils problemų vienu metu paskaitos klausantis bent 150 žmonių? Ar moksleiviams vis dar bus suteikta galimybė pamokos metu asmeniškai konsultuotis su mokytoju? Ar bus galima užsiėmimo metu užduoti klausimų, jei kažko nesuprasiu? Kaip vyks atsiskaitymai? Deja, bet kol kas atsakymo neturiu, tačiau tikiu, kad mokymo įstaigos deda visas pastangas, kad nuotolinis mokymasis nuo įprasto skirtųsi tik tuo, kad paskaitos ar pamokos klausytis galėsime vis dar pižamose ir su karštos arbatos puodeliu rankose tiesiai iš savo namų. Tačiau tai bus įmanoma tik jei jausime pareigą būti to dalimi.

Mano nuomone, šiuo metu svarbiausia išlikti žmogiškiems ir supratingiems. Daug svarbiau grįžtamasis ryšys, nei destruktyvi kritika ar burbėjimas, jei kažkas nevyksta pagal planą. Iš besimokančiųjų itin svarbi tolerancija ir savitarpio pagalba mokytojų ir profesorių atžvilgiu. Bene kiekvienas esame susidūrę su dėstytoju, kuriam, švelniai tariant, sunkiau sekasi dirbti kompiuteriu, tad šiuo atveju kiekvieno mūsų pareiga pagelbėti – ne veltui esame vadinami interneto karta. Visada stengiuosi pabrėžti, kad kokybiškos studijos priklauso ne tik nuo dėstytojo, turinio ir mokymo būdų, bet ir besimokančiojo įsitraukimo į procesą, ir šiuo atveju tai ne išimtis, o pagrindinis bruožas.

Bene labiausiai bijau, kad dalis mokinių ir studentų nuotolinį mokymąsi priims kaip savotiškas atostogas, kai užteks prisijungti prie užsiėmimo, o toliau galima daryti ką nori. Taip, galbūt sunku susikaupti, kai namuose šalia dirba tėvai, galbūt nerimaujame dėl padėties šalyje, o gal ir piktybiškai atsisakome mokytis, nes niekas už tai nenubaus. Noriu priminti, kad dauguma mūsų mokytis pasirinkome savo noru, o vienas vertingiausių dalykų, kurį galime daryti užsidarę tarp keturių sienų yra investuoti į save ir savo ateitį. Deja, bet teks prisitaikyti prie aplinkybių taip, kaip žiemą prisitaikome prie šaltų orų.

Laikotarpis dabar itin sunkus: labai sunku nematyti savo draugų, senelių, iššūkis yra ir tai, kad negalime jų apkabinti, negalime paspausti rankos ir susitikus nelieka jokio socialinio šiltumo, kai mus skiria keli metrai. Dabar visi, turbūt, pradedame vertinti tai, ko šiomis dienomis labai trūksta ir jau ne vienas pagalvojote, jog nuo šiol, kai draugai kvies išeiti papramogauti, žodžiai „ne“ arba „pagalvosiu“ žodyne nebeegzistuos. Bet svarbiausia šiuo laikotarpiu atsiminti viena – nors ir esame atskirai, tai nereiškia, jog nesame kartu. Kaip visada sako vienas mano kolega – kartu mes galime daugiau, ir niekada tai nebuvo taip tikra, kaip šiandien.

Autorius yra KTU studentų atstovybės prezidentas