„Mokslo sriuba“: Lietuvoje peri 200 kartų už Afrikos dramblius retesni paukščiai (video) (2)

Meldinė nendrinukė | LRT nuotr.

Meldinė nendrinukė | LRT nuotr.

Lietuva yra viena iš keturių pasaulio valstybių, kuriose peri rečiausi Europoje paukščiai giesmininkai – meldinės nendrinukės. Per praėjusį šimtmetį pasaulyje išnyko net 95 procentai šių paukščių populiacijos. „Esame paskaičiavę, kad meldinės nendrinukės yra apie 200 kartų retesnės nei Afrikos dramblys“, – sako Baltijos aplinkos forumo vadovas Žymantas Morkvėnas.

Siekdami užkirsti kelią šių itin retų paukštelių nykimui, Lietuvos aplinkosaugininkai bendradarbiaudami su kolegomis užsienyje ėmėsi pasaulyje dar nebandyto būdo. Jie šimtą 5–7 dienų amžiaus meldinių nendrinukių jauniklių perkėlė iš Baltarusijos į Žuvinto biosferos rezervatą. Perkėlimu metu kiekvienas jauniklis buvo maitinamas net 56 kartus per dieną. Tai reiškia, kad mokslininkams kasdien reikėjo atlikti kelis tūkstančius pamaitinimo į snapą operacijų.

Meldinių nendrinukių jauniklių perkėlimas | LRT nuotr.

Meldinių nendrinukių jauniklių perkėlimas | LRT nuotr.

Video:

Laida „Mokslo sriuba“ – tai ne pelno siekianti jaunų žmonių iniciatyva, kuriama bendradarbiaujant su Baltijos pažangių technologijų institutu. „Mokslo sriubą“ galima ragauti kiekvieną sekmadienį 14.05 val. per LRT Plius.

Meldinių nendrinukių jaunikliai | LRT nuotr.

Meldinių nendrinukių jaunikliai | LRT nuotr.

Kategorijos: Gamta ir ekologija, Gamta ir žmogus, Lietuvoje, Naujienos, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , .

2 komentarai

  1. Tema Mokslo sriubai:

    Miestai tvarkomi karo su gamta techniką pasikinkius. Bent jau Vilniaus miegrajoniuose darbas su grėbliu, pjautuvu apskritai neįsivaizduojamas. Naudojama tokia technika, kuri viską laužo ir traiško, kelia dulkes (su visais nusėdusiais užkratais). Ši „pažangi aplinkotvarkos metodologija” veikia taip, kad žalios pievelės taip nugremžiamos, jog per visą vasarą lieka tik pilka žemė. Kai tokia mašina pro medį važiuoja, iš to šono medžių šakos nulaužiamos (nors arti medžio galėtų paprastas lietuviškas dalgis pasidarbuoti).
    Vaikai gamtos spalvas nebent ekrane mato. Ja daug kartų per sezoną sunaikinama bet kokių vabalėlių lizdeliai, buveinės. Taip kasmet vis nykiau Vilniaus daugiabučių kiemuose – nebėra nei boružių, nei drugių, nei svirplių, nei širšių, o paukščių tik varnai, varnos ir balandžiai liko. Mažyliai giesmininkai baigia išnykti – nes jiems būtino NATŪRALAUS maisto – vabalų neliko?

    Mokslo sriubyte,
    į šį reikalą galima įvairiai pažiūrėti –
    – kaip į miesto žmogų supančios gyvosios gamtos naikinimą – tarp jų ir žmogui, ne tik paukščiams labai naudingų vabalėlių;
    – kaip į žmogaus ryšių su gamta, gamtos pažinimo (kiek tai mieste įmanoma) naikinimą,
    – kaip į poveikį miestiečių psichikai, nervų sistemai, kai jie nei pakeliui iš darbo namo, nei šalia namo ŽALIOS spalvos nemato, nepažįsta ir nemato ir kitų – lauko gėlių spalvų bei vaizdo (kažkada, kai savivaldybė apsėjo aplinką pievų žole, po poros metų supratau, jog reikia ją labiau pagyvinti, paįvairinti. Ėjau į laukus atnešti ir pasodinti visų ten rastų lauko gėlių – kad vaikai, kurių tėveliai neturi pinigėlių kur nors pavažinėti, bent tiek, kiek pavyks čia užsėti, kieme bežaisdami matytų, mergaitės išmoktų pienių vainiką supinti, ne tik pavadinimus jų sužinotų, bet ir susipažintų, katros naudojamos kaip vaistažolės.
    Kadangi visi „tvarkybos” darbai atliekami sausuoju būdu (jau net nežinau, kiek metų nemačiau, kad miestas, juolab miegrajonių pėsčiųjų takai, būtų vandeniu valomi!), tai labai kenkia ir pačių tvarkytojų, ir gyventojų sveikatai (visuomenės sveikatos centrai tyli?). Štai einu prieš kelias dienas, o čia jau lapus PUČIA nuo pievelių – sąžiningai, kruopščiai dirba. Dulkės stora siena stovi! O kodėl ne grėbliu??? Darbuojasi žmogus už pusantro 3jų laiptinių namo nuo manęs, o man pilna burna tų dulkių. Visa laimė, kad šį kartą karantinas – be manęs lauke tik viena mamytė su mažyliu. O kas jo burnoje dedasi – juk be kaukių dirba?! O kas dedasi butuose, kur langeliai atdari palikti? Tai kaip su tuo faktu, kad ant žemės nugulusiose dulkėse yra ir džiovos, ir kito užkrato (skrepliai ir kt., – ne tik žmogaus išskyros).
    Ar ši laidos tema nebūtų naudinga elementarius dalykus, kuriuos mokykloje turėjo sužinoti, užmiršusiems miestų „tėvams”. O gal jų karta to jau nemokyta – visos tokio pobūdžio pamokos paverstos lyčių ir sueičių pamokomis? Tokiu atveju juolab reikia, kad kažkas jiems tas žinias suteiktų – geriau vėliau, negu niekad? Imkitės to, mielieji MS „šefai”!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: