O. Voverienė. Meteoru sušvitęs Mindaugas Tomonis (1940-1975) (3)

Mindaugas Tomonis | Asmeninio albumo nuotr.

Mindaugas Tomonis | Asmeninė nuotr.

Meteoru sušvitęs ir taip greitai užgesęs. Čia. Lietuvoje. Bet ten gyvas, teisingas, tiesus, atviraširdis. Gabus, rimtas mokslininkas. Galėjo ramiai kilti į kūrybines aukštumas, galėjo suteikti daug džiaugsmo.
Mindaugo tėvas bibliografas Stasys Tomonis.

Galėjo. Bet buvo nužudytas. Čia. Lietuvoje. Jam buvo trisdešimt penkeri. Pats fizinių jėgų ir talento žydėjimas. Kaip ir lituanisto prof. Jono Kazlausko. Abiejų žudikai dar vaikšto tarp mūsų. Džiaugiasi gyvenimu…

Mindaugas Tomonis gimė 1940 metų rugpjūčio 28 d. vieno žymiausių Lietuvos bibliotekininko ir bibliografo Stasio Tomonio šeimoje. Tuo metu, kai mes susipažinome su Stasiu Tomoniu, jis buvo Respublikinės Martyno Mažvydo bibliotekos jautriausia siela: visada mus, pradedančius mokslininkus, sutikdavo bibliotekoje geru žodžiu, paklausdavo ar nereikia kuo padėti ir išlydėdavo gražiu palinkėjimu. S. Tomonio seneliai, Mindaugo proseneliai, žuvo tremtyje. S. Tomonis, baigęs VDU Teisės fakultetą, kurį laiką dėstė Vilniaus universitete Teisės fakultete, vėliau dirbo žurnalo redakcijoje, ir 40 metų bibliografu Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.

M. Tomonis mokėsi „Aušros“ gimnazijoje Kaune. Buvo gabus humanitaras Anksti pradėjo rašyti eilėraščius. Visi galvojo, kad po vidurinės rinksis Vilniaus universiteto Istorijos fakultete lietuvių kalbos ir literatūros fakultetą. Bet jis pasirinko KPI ir 1957 metais pradėjo jame studijuoti chemijos ir chemijos technologijų mokslus. 1962 metais vedė Aldoną Vilčinskaitę. 1963-1964 metais dirbo LTSR Mokslų akademijos Chemijos ir chemijos technologijų institute. 1964-1967 metais studijavo KPI Chemijos ir chemijos technologijų instituto aspirantūroje, 1967 m. apgynė technikos mokslų kandidato disertaciją „Kai kurių priedų įtaka šutinamo cemento kietėjimo procese“, tyrė statybines medžiagas, stiklo gamybą, domėjosi filosofija, iki užsimiršimo žavėjosi Vydūnu ir M.K. Čiurlioniu, nepraleisdavo nei vienos jo parodos. 1966-1969 metais dirbo Statybos ir architektūros institute moksliniu bendradarbiu 1968 m. persikėlė gyventi į Vilnių. Kurį laiką dirbo Puslaidininkių fizikos institute. 1969-1975 m. – Paminklų konservavimo institute, buvo Chemijos laboratorijos vedėjas. Rašė eiles. Išleido du eilėraščių rinkinius „Pro snaigių užuolaidą“ (1971) ir „Rašmenys ant smėlio“ (1973). Jo eilėraščiuose raudona gija tiesėsi jo meilė Tėvynei, jo tėvynės gamtos grožiui, lyriški pamąstymai apie Lietuvos istoriją. 1971 metais M. Tomonis buvo priimtas į LTSR Jaunųjų rašytojų sąjungą. Išleido knygą „Žinia“ (filosofinė apybraiža, poezija, dienoraščio fragmentai, laiškai, dokumentai) (V., 1995).

1974 m. pradžioje M. Tomonis buvo siunčiamas į komandiruotę į Kryžkalnį patikrinti Kryžkalnio paminklo sovietinei kariuomenei būklę. Mindaugas į komandiruotę vykti atsisakė. Tai iššaukė audringą reakciją. Instituto administracija pareikalavo atsisakymą pateikti raštiškai. Mindaugas savo raštiškame paaiškinime savo atsisakymą pagrindė tuo, kad jis, kaip laisvas žmogus turi teisę į žodžio laisvę, „pareikalavo demokratijos, spaudos ir sąžinės laisvės, o svarbiausia – atkurti Lietuvos demokratinę respubliką“ (Algirdas Patackas. Niekšybės paslaptį bandžiusį įminti poetą sutraiškė traukinio ratai“ // Ekstra. – 2005, Nr. 1(7), p. 13-14).

Paminklų konservavimo instituto Direktoriui
PKI chemijos laboratorijos vyr. moksl. bendradarbio M. Tomonio
P a s i a i š k i n i m a s

Š. m. balandžio 5 d. nenuvykau į komandiruotę apžiūrėti Kryžkalnyje stovinčio monumento Raudonajai armijai – Lietuvos išvaduotojai dėl priežasčių, nepriklausančių PKI vidaus kompetencijai: nepripažįstu dabartinio Lietuvos statuso. Mano giliu įsitikinimu, kiekvienas sąmoningas pilietis privalo visu savo gyvenimu siekti, kad, pažangos labui, būtų taisomos tiek kiekvieno asmeniškos, tiek ir visos valstybės mastu padarytos klaidos. Nepasmerkus ir pilnai neįsisąmoninus praeities klaidų, neįmanoma kurti ateities.

Prie visiškai arba dalinai neatitaisytų svarbiausių asmens kulto laikotarpio klaidų priskiriu:

1. Masinius nekaltų piliečių trėmimus;

2. Pabaltijo valstybių įjungimą į buvusios Rusijos imperijos sudėtyje esančią federaciją tokiu metu, kai visame pasaulyje nepaprastai sustiprėjo tautų pilnaverčio kultūrinio valstybingumo siekimas.

Prisidėti prie Lietuvos valstybingumą panaikinusių ir sukėlusių tiek neteisybės įvykių įamžinimo laikau neįmanoma. Pagerbti bendras su kaimyninėmis tautomis kovas prieš vokiškąjį fašizmą, restauruojant bei konservuojant šiam tikslui statomus paminklus, sutinku tik tada, kai bus visiškai garantuota:

1. Svarbiausiose masinio nekaltų piliečių žuvimo dėl vadinamojo „asmens kulto“ vietose bus pastatyti memorialiniai paminklai, parodantys mūsų visuo¬menės kultūringumą, žmogaus gerbimą, dorumą.

2. Konstitucijoje garantuojama (kol kas formaliai) apsisprendimo laisvė bus įteisinta papildomu įstatymu, numatančiu jos įgyvendinimo mechanizmą, t.y., visaliaudinių referendumų periodiškumą kiekvienoje respublikoje. Pabaltijo, o taip pat ir kitos, jeigu jų gyventojai to norėtų, respublikos turi atgauti tikrą pilnavertišką valstybingumą, tokią pačią kultūrinę – ekonominę nepriklausomybę, kokią turi likusios socialistinės nacijos.

3. Bus panaikinta naujo asmenybės kulto laikotarpio atsiradimo grėsmė. Tai pasiekiama įvedus daugiapartinę sistemą, t.y. leidus įkurti socialdemokratų, krikščionių demokratų ir kt. partijas su atitinkamais spaudos organais, įgyvendinus tikrai demokratiškus rinkimus, leidžiančius sumažinti įtaką tos partijos, kuri nusikalto liaudies interesams. Šios priemonės padidintų valstybių valdymo socializmo rėmuose demokratiškumą ir efektyvumą.

Pasaulinis pažangos procesas reikalauja nuolatinio socialistinių šalių bendrijos demokratėjimo, spartaus žengimo į priekį visose gyvenimo srityse. Nebus įmanoma įgyvendinti visuotinės socialistinės – komunistinės visuomenės idealo, jei šią santvarką sukūrusios valstybės neturės didelio autoriteto, negarsės visame pasaulyje žmogaus teisių gerbimu, tolerancija skirtingoms nuomonėms, rūpestingu atsižvelgimu į jas, kilnumu ir teisingumu.

1974-IV-5, (parašas).

Po to M. Tomonis atsisakė tarnauti okupacinėje kariuomenėje. Buvo išvežtas į psichiatrinę ligoninę Vilniaus Vasaros gatvėje. Pabuvęs psichiatrinėje ligoninėje M. Tomonis sugrįžo į savo darbą, bet jau buvo sekamas kiekvienas jo žingsnis. 1975 m. birželį, vykstant Sovietų Sąjungos komunistų partijos suvažiavimui M. Tomonis nusiuntė SSKP Centro komiteto nariams laišką, kuriame reikalavo Lietuvos nepriklausomybės, demokratijos ir tikros sąžinės laisvės. Po to laiško M. Tomonis buvo vėl paguldytas į Naujosios Vilnios psichiatrinę ligoninę. „Jam buvo pumpuojami vaistai – leidžiamas preparatas „Moditen B“, „paralyžiuojantis žmogaus valią ir sukeliantis polinkį į savižudybę“ (A. Patackas. Ten pat). 1975 metų lapkričio 5 dieną Lietuvą sudrebino žinia, kai geležinkelio ruože tarp Naujosios Vilnios ir Vilniaus netoli Rasų kapinių ant geležinkelio bėgių buvo rastas poeto M. Tomonio lavonas.

Oficialioje spaudoje buvo paskelbta, kad poetas M. Tomonis taip nusižudė. O kaip buvo iš tikrųjų? A. Patacko nuomone. „Bet kuriuo atveju Mindaugas tapo sovietų saugumo (KGB) ir visos sovietinės sistemos auka“ (A. Patackas. Ten pat). Jis nebuvo pirmasis. Praeito šimtmečio 7-9 dešimtmečiuose buvo net keletas tokių paslaptingų žūčių, keistų avarijų, „savižudybių“. Keistoje avarijoje žuvo disidentas kunigas Juozas Zdebskis ir kunigas Bronius Laurinavičius, kaunietis Povilas Butkevičius. Apie pirmąsias dvi žudynes rašiau Lietuvos viešojoje spaudoje (Voverienė, Ona „Kunigai – Lietuvos laisvės kovotojai“ // Lietuvos aidas. – 2008, saus. 10, p. 9, saus. 11, p. 9).

Algirdas Patackas, M. Tomonio bičiulis nuo pat vaikystės pasakojo: kai Algirdui Patackui į rankas pakliuvo Antano Maceinos kūrinys „Niekšybės paslaptis“, perskaitęs leidinį jis paskolino ir savo draugui Mindaugui. „Iki tol Mindaugo pasaulėžiūra buvo eklektiška su budizmo priemaišomis, tačiau vėliau jis kibo į katalikybę labai karštai, su neofitams būdingu uolumu“ (Algirdas Patackas. Niekšybės paslaptį bandžiusį įminti poetą sutraiškė traukinio ratai“ // Ekstra. – 2005, Nr. 1(7), p.13-14). Atgavus nepriklausomybę A. Patackas ne kartą kreipėsi į teisėsaugos institucijas, prašydamas atnaujinti M. Tomonio, B. Laurinavičiaus ir J. Zdebskio žūties tyrimus, tačiau tai nebuvo padaryta, motyvuojant, kad dabartinė teisėsauga neturi nei laiko, nei tikrų struktūrų tokiems sudėtingiems tyrimams.

Išeidamas į Amžinybę A. Patackas su nuoskauda rašė: „Visuomenė vis labiau užmiršta tuos, kurie paaukojo gyvybę ir sveikatą nepriklausomybės labui. Dabartinei valdžiai jie apskritai nelabai rūpi ir net labai neparankūs“ (A. Patackas. ten pat).

Valdžiai iš tikrųjų – nerūpi. Bet piliečiams tai rūpi. Apie tai ir mano knygos, išleistos savais skurdo pinigėliais, vietoje gražių kostiumėlių ir batelių: „Tautos sargyboje“ (V., 2012) ir „Lietuvos Respublikos šimtmečio didieji. Politinės asmenybės“ (V., 2018).

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kūrėjai, Nuomonių ratas, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , .
Screenshot_2020-08-04 Redaguoti puslapį ‹ Alkas lt — WordPress
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: