G. Martišius. Nuojauta. Mintys apie Antropoceną (8)

Pixabay.com nuotr.

Pixabay.com nuotr.

(Silpnų nervų skaitytojams gali pakenkti)

Pastaraisiais metais pasaulis, regis, ypač aštriai pajuto apokalipsines nuotaikas. Nors, geriau pagalvojus, šviesiausi žmonijos protai jau ne vieną dešimtmetį skambina pavojaus varpais. Kiek visokių tarptautinių susitarimų ir konvencijų pasirašyta… Nuo Florencijos Europos kraštovaizdžio konvencijos 2000 metais, kurią Lietuva ratifikavo 2002 metais, Jungtinių Tautų Bendrosios klimato kaitos konvencijos Kioto protokolo, priimto 1997 metais, iki Paryžiaus susitarimo dėl klimato kaitos, kurio pagrindinis tikslas – iki 2030 metų sumažinti išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį bent 40 proc. palyginti su 1990 metų lygiu.

Bėda ta, kad ne visos valstybės, net ir pasirašiusios šias sutartis, laikosi jų, pavyzdžiui, JAV, kuri rengiasi išstoti iš Paryžiaus susitarimo. Gaila, kad sunkiausia pasirašyti ekologinius susitarimus yra prikalbinti tas valstybes, kurios yra didžiausios teršėjos – JAV, Rusiją, Kiniją ir Braziliją. Matyt, turi įvykti dėl ekologinių priežasčių kokia katastrofa bent jau regioniniu mastu, kad tokių valstybių politikų galvos atsikvošėtų. Gerai, kad politikai yra laikini, gal vėlesni bus protingesni. Kad tik nebūtų per vėlu…

Praėjusių metų 2019.10.25 „Literatūroje ir mene“ buvo išspausdintas Aurimo Švedo straipsnis „Kas paskui? Pasaulis be mūsų“. Ko gero, ne vieną, jį perskaičiusį, sukrėtė apokaliptinis vaizdas, galintis ištikti pasaulį…

„Koks bus pasaulis be žmonių, jeigu godumas ir kvailumas sunaikins trapią gamtos ir civilizacijos pusiausvyrą? XXI a. jau bandė atsakyti įvairūs mokslininkai, rašytojai bei dokumentinių ar dokumentinės dramos žanrui priskirtino kino kūrėjai. Nemaža jų dalis taiko tą patį darbo metodą. Mėginant įsivaizduoti pasaulį be mūsų, visų pirma reikia susirasti tokias vietas, kurios egzistuoja be žmogaus, veikiamos vien gamtos taisyklių. Galimos ateities tyrinėtojai lyg stalkeriai vyksta stebėti civilizacijos sukurtų dalykų nyksmo į vietas, tokias kaip Tainemo miestelis Pie­tų Anglijoje (gyventojų namai prieš 1943-iųjų Kalėdas buvo rekvizuoti Karo departamento reikmėms); demilitarizuotą zoną tarp Šiaurės ir Pietų Korėjų, apleistą žmonių 1953-iųjų rugsėjo 6 d.; Sentreilijos miestelį Pensilvanijos valstijoje, JAV, kur gyventojų skaičius sumažėjo nuo 1000 iki 5, kai XX a. 9 dešimtmečio pradžioje uždarytų po miesteliu anglies šachtų labirintuose prasidėjo iki šiol nesustabdytas gaisras; maždaug 2600 kv. km apimančią Černobylio zoną Ukrainoje, suformuotą 1986 m. po atominėje elektrinėje įvykusios katastrofos; po 2005-ųjų uragano Katrina virtusius griuvėsiais Naujojo Orleano rajonus“ (A. Švedas. Kas paskui? Pasaulis be mūsų, Literatūra ir menas, 2019.10.25, Nr. 19(3690).

Mūsuose bent jau pastaruoju metu pagrindiniai gamtosaugininkai yra filologai ( pvz., Dainius Razauskas, nuolat kovojantis už senųjų medžių išsaugojimą Vilniuje), istorikai (pvz., Aurimas Švedas, kurio mintys čia cituojamos). Matyt, tikrieji gamtosaugininkai, dirbantys įstaigose, atsakingose už gamtos apsaugą, nedrįsta pareikšti savo nuomonės dėl to, kad stos skersai kelio tiems, kurie „vadovauja“ gamtosaugai. O kas nori rizikuot, nes gali netekti darbo. Kam tas šampanas, jeigu pernelyg didelė rizika? Taip ir stovim kaip tas vanduo kūdroj, jokio gaivesnio vėjelio nelaukdami. Jeigu ir papučia iš kažkur gaivesnis vėjo gūsis, tai iš tos pusės, kur žmonės darbuojasi iš savo įsitikinimų, o ne dėl to, kad už tai gauna atlyginimą. Tokių žmonių, ačiū Dievui, turim. Tai Andriejus Gaidamavičius, Gintautas Kniukšta, Monika Peldavičiūtė. Dievaži, reikia kažkaip supurtyt visuomenę ir politikus, kad būtų pagaliau atsikvošėta. Nes antropocenas – žmogaus įtakos pasaulio raidai epochos pradžia – jau prasidėjo.

Įsivaizduokim: vieną rytą patekėjusi saulė nemato, kad mama pabučiuotų savo vaiką jį žadindama (nes nei mamos, nei vaiko nebėra), niekas nesiruošia į darbą, jokio žmogaus dirvonuojančiuose laukuose, niekas neina į teatrus, nes jų jau nėra, niekas neskaito poezijos, nes nėra nei ją rašančių, nei ją skaitančių, miestai iš lėto virsta griuvėsiais (jau dabar tokį vaizdą galima pamatyti prie Černobylio), kosminė tyla paima į savo delnus Žemę, kur dar neseniai klegėjo vaikų balsai ir skambėjo muzika…

„O dabar pabandykime patys nuvykti į ateitį be žmonių. Tokios kelionės gido vaidmenį atliks amerikiečių žurnalisto ir rašytojo Alano Veismano knyga „Pasaulis be mūsų“ (2007; liet. k. – 2010) ir „History“ kanalo serialas „Gyvenimas be žmonių“ („Life After People“, 2009–2010). Tad kokios galėtų būti pirmosios dienos, savaitės, mėnesiai, metai žemėje nelikus homo sapiens?

1 diena pasaulyje be žmonių. Nebelikus kam valdyti anglimi, dujomis, dyzelinu kūrenamų elektrinių ar hidroelektrinių pasaulyje ima gesti šviesos. Tiesa, Niujorke „Times“ skvere akinantys ekranai vis dar švyti. Dingus elektrai, pelėsiai, vabalai ir graužikai ima naikinti maisto atsargas prekybos centruose. San Fransisko simboliu tapęs Aukso vartų tiltas tuščias. Tiltą apgaubia rūkas, kuris taps vienu iš svarbiausių jo žudikų, veikiančiu išvien su rūdimis. Pasaulyje įsivyrauja neįprasta tyla, kurią sudrumsčia tik paukščių balsai.

2 dienos pasaulyje be žmonių. Nutrūkus elektros tiekimui didžioji dalis atominių elektrinių automatiškai persijungia į saugos režimą, turintį apsaugoti nuo galimų katastrofų. Niujorko metro per 36 valandas prisipildo vandens. „Times“ skvero šviesos užgęsta. Bene labiausiai nuo žmogaus priklausantys gyvūnai – karvės – susiduria su realybe, kuriai visiškai nepasiruošusios. Juk yra melžiamos du arba tris kartus per dieną.

1 savaitė pasaulyje be žmonių. Big Beno laikrodis Londone sustoja. Ima sproginėti naftos rafinavimo fabrikų cisternos ir bokštai, gamyklas paglemžia ugnis, kuri išplinta naftotiekių vamzdžiais. Į orą kyla vandenilio cianido debesys, atmosferoje pasklinda begalė nuodingų medžiagų. Nuo šios negandos labiausiai nukenčia Vakarų Europa ir JAV.

(…) 1 metai pasaulyje be žmonių. Niujorke esančiame Rokfelerio centre ir toliau vyksta susitikimai. Tik dabar čia renkasi gyvūnai. Vieni pirmųjų į Niujorką atpėdina kojotai, po jų pasirodo lapės, elniai, meškos ir į Naująją Angliją iš Kanados atkeliavę vilkai. Išsijungus kondicionieriams Dubajuje, didelė oro drėgmė – 80 ar net 90 proc. – ima kelti grėsmę burės pavidalo „Burdž Al Arab“ viešbučiui. Klimatas 321 m aukščio pastatą pražudys. Naujojo Orleano akvariume „Aquarium of the Americas“ po 365 dienas trukusios kovos už būvį gyvas liko tik baltasis aligatorius. Jis gali išgyventi be maisto ištisus metus – jo širdies darbas sulėtėja iki vieno dūžio per minutę. Tačiau net ir baltajam aligatoriui išsigelbėti iš mirtinais spąstais virtusio akvariumo nepavyks“ (A. Švedas. Kas paskui? Pasaulis be mūsų, Literatūra ir menas, 2019.10.25, Nr. 19(3690).

Perskaitęs šitą A. Švedo straipsnį ir ėmęsis rašyti pasamprotavimus ta pačia tema, jų pradžioje įrašiau perspėjimą, jog silpnų nervų žmonėms jo skaityti nepatartina. Iš tikrųjų, jį skaitant šiurpuliukai per nugarą nubėga. Bet kitos išeities nebėra – ačiū Dievui, kad atsiranda sąžiningai mąstančių žmonių, kurie mums neleidžia užmigt, kuriems ne vis tiek, ar dar skambės pasaulyje muzika, ar dar klegės vaikų balsai…

Kas svarbiausia – kalbantis akis į akį su politikais, nuo kurių sprendimų labai daug priklauso mūsų visų ateitis, galima būtų garantuoti, kad visi jie akimirksniu taptų tikrais gamtosaugininkais, bet kai reikalai pasisuka prie pažadų prieš rinkimus, jų gamtosauginis entuziazmas išgaruoja. Akivaizdus to pavyzdys – Donaldas Trampas, daug pažadėjęs angliakasiams. Todėl ir rengiasi pasitraukti iš Paryžiaus sutarties. Gerai dar, kad kai kurie JAV gubernatoriai pareiškė, kad savarankiškai imsis atsinaujinančios energetikos plėtros. Turbūt visi prisimenam LDDP šūkį – Lietuva be suvereniteto – Lietuva be ateities? Dabar būtų galima perfrazuot – Lietuva be gamtosaugos, Lietuva be ateities. Pastaraisiais metais itin suaktyvėjo visuomenės dalyvavimas saugant miškus. Daugelis turbūt prisimena S. Daukanto perspėjimą – iškirskit miškus ir Lietuvos nebeliks. Tai nejaugi mes pasiduosim pagundai kuo daugiau išpešti pelno iš miškų juos kirsdami, kaip tai jau padarė dabartinė Vyriausybė? Duok Dieve, kad Lietuvos žmonės, eidami į artėjančius rinkimus, susivoktų, kad reikia balsuoti už tuos, kurie dar neprarado sąžinės, kuriems rūpi ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio ateitis.

Tegul būna tik slogus sapnas tokios ateities, kurią mums aprašė A. Švedas. Tegul lieka tikėjimas, kad vis dėlto dar turim išminties susivokti, jog kito kelio nebėra – arba mes išnykstam, arba prisikeliam naujam gyvenimui:

    Aš nežinau, ar būna rojus,
    ar būna sielai kur gražiau,
    apmirus gamtai ir sustojus
    jos judesiams, aš ją nešiau
    kaip motiną, kaip palikimą,
    kaip sapno nuotrupas, kurios
    dabar staiga atgyti ima
    nuo tos melodijos tyros.

    Kažkur pačioj gilybėj slypi
    tos grožio sėklos ir daigai,
    jie iš aukštybių, pasiklydę,
    ir tu juos sieloje laikai,
    o man skaudžiausia – pasakyti
    bent puse lūpų apie didį
    pasaulį, kurs aplinkui žydi,
    aš nemokėjau taip ilgai.

S. Geda. ARS POETICA

„Ar viskas, kas išnykus žmonijai gali išlikti tūkstant­mečius ir kartu tapti pasakojimu apie mus, bus tik išimtinai negatyvūs ir nykūs reiškiniai? Kaip homo sapiens galėtų aplenkti laiką ir pasiųsti savuosius pasakojimus amžinybės link? (…)

„Tik tiek? Akmenys yra viskas, kuo mes galų gale turėsime pasikliauti?“ – maždaug toks dabar turėtų nuskambėti skeptiko klausimas. Tikrai ne. Dar egzistuoja šviesa. Ji sklis visatoje, kai mūsų nebebus, nešdama pasakojimą apie žemę ir kažkada joje gyvenusius žmones.“ (A. Švedas. Kas paskui? Pasaulis be mūsų. Literatūra ir menas, 2019.10,.25, Nr. 19 (3690).

Esu įsitikinęs, kad praėjus kuriam laikui (jeigu neišsipildys A. Švedo straipsnyje minima ateitis), žmonės su didele pagarba minės miškų saugotojus – ypač tuos, kurie net savo gyvybę paaukojo dėl miškų (brazilai J. Guajanjara ir Č. Mendesas). Lietuvoj nedaug trūko, kad irgi būtų pralietas kraujas saugant Labanoro girią: feisbuke buvo paskelbta filmuota medžiaga, kaip miško kirtimo kombaino vairuotojas meta du storiausius rąstus ant jo darbą filmavusio gamtosaugininko. Visa laimė, kad jis suspėjo atšokt į šalį. Reikėjo tą potencialų galvažudį paduot į teismą, dievaži…

Nesinori baigti pamąstymų tokia niūria gaida. Pabandykim įtikėt: patekėjusi saulė kasryt pamatys mamą, bučiuojančią savo vaiką, žmonės skuba į savo darbus, žemę aria žemdirbiai, teatrai nesutalpina žiūrovų, knygynuose kaipmat dingsta poezijos knygos… Gal taip ir bus, tikėkime.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , .
Screenshot_2020-08-04 Redaguoti puslapį ‹ Alkas lt — WordPress
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: