Kūrybinės biografijos: Iš Antano Bernatonio prisiminimų (VIII) (0)

Antanas Bernatonis | Asmeninė nuotrauka

Antanas Bernatonis | Asmeninė nuotrauka

Salantų vidurinė mokykla, 1952-1954 m.

Buvo gražus rugpjūtis. Ypač jo pabaiga. Saulėtos ramios dienos. Ežere jau plaukiojo du burlaiviai – švertbotai „Kastytis“ ir „Jūratė“. Jais plaukiodavo Platelių provizorius Stasys Žukauskas, atvažiuodavo Alsėdžių vaistininkas Leipus arba mokytojas P. Sadauskas. Prie ežero išdygo pirmasis būsimo jachtklubo pastatas – lentinė daržinėlė, kur buvo laikomos burės ir kitokie reikmenys. Sadauskas labiausiai stengdavosi, kad buriuoti išmoktų vaikai ir tam negailėjo laiko. Ne tik buriuoti mokė. Jau minėjau, kad jis buvo muzikos mokytojas. Be to, mokė vaikus plaukti. Uoliausias jo mokinys buvo mūsų Kastytis. Kur buvęs, kur nebuvęs, vis skuosdavo prie ežero buriuoti. Kadangi aš buvau vyresnis, man ir darbų daugiau tekdavo, todėl ir ežero malonumams mažiau laiko likdavo.

Taigi tokios gražios vasaros pabaigoje, rugpjūčio paskutinę ar priešpaskutinę dieną kartu su Mamute sėdome į K. Jankauskio mūsų kumelės pakinkytą vežimėlį ir išdulkėjome į Salantus. Ten turėjau tęsti mokslus aštuntoje klasėje. Ėjau tada penkioliktus metus. Nuo to laiko Plateliuose buvau jau tik kaip svečias – grįždavau atostogų arba aplankyti tėviškės. Neseniai buvau perskaitęs A. Venclovos knygą „Trys draugai“ apie baigusius miestelio gimnaziją ir į Kauno universitetą įstojusius tris draugus, apie jų savarankišką gyvenimą palikus namus. Tokį ar panašų gyvenimą ir aš įsivaizdavau. Žinoma, toli dar buvo iki studentiško gyvenimo. Betgi – jau ne namuose, jau daug ką pats turi spręsti, mokiausi būti savarankiškesnis. Nežinau, apie ką kalbėjome važiuodami, bet gerai prisimenu tą gražią saulėtą dieną, gilų be debesėlių dangų, pilną nardančių kregždžių. Ypač daug jų tokiomis dienomis susispiesdavo virš mūsų ežero.

Dairiausi į pakelės sodybas, kryžius, koplytėles, koplytstulpius, rymančius prie kelio. Tada jų dar labai daug buvo likę: prie kiekvienos kryžkelės, prie sodybų. Laivių kaime, prie Salantų stovėjo keli kryžiai – dideli, su plačiomis kryžmomis, lyg norėtų apglėbti visą kaimą. Ant vieno jų buvo didžiulis, vos ne žmogaus dydžio medinis Nukryžiuotasis. Prie pat Salantų, ant kalniuko – medinis koplytstulpis, pasviręs, su išdaužytais langeliais, be šventųjų skulptūrėlių. Sakė, kad čia stribai pasidarbavo, rodydami savo uolumą ir atsidavimą sovietų valdžiai.

Salantai tuo metu buvo rajono centras. Gatvės grįstos akmenimis, todėl važiuojant vežimo ratai garsiai dardėjo, o visas vežimas tirtėjo. Šitaip triukšmaudami ir purtomi pravažiavome didelę miestelio aikštę, kurios rytiniame kampe buvo sovietų karių kapinės ir ant aukšto mūrinio postamento užkeltas žalias tarybinis tankas, savo patrankos vamzdį nukreipęs į vakarų pusę – tiesiai į kitame aikštės gale stovinčią aukštą dvibokštę neogotikinio stiliaus bažnyčią. Tankas vokiečių čia buvo pašautas, o jos vadas Jurijus Tyrinas žuvo. Jo vardu ir aikštė buvo pavadinta.

Pervažiavę aikštę, pasukome į dešinę, į Kretingos gatvę, o dar kiek pavažiavę – į kairę, į ligoninės kiemą. Ligoninė buvo įkurta buvusioje klebonijoje. Tai buvo ilgas vieno aukšto medinis namas, nudažytas tokia pačia pilka kaip jo skardinis stogas spalva. Čia, ligoninės antro aukšto mansardoje, gyveno plateliškė Domicelė Stasiūtė su dukra Barbute (vietiniai vadino Baše). Bašė mokėsi Plateliuose kartu su Danguole progimnazijoje, o paskui Klaipėdoje medicinos seserų mokykloje. Dabar jos dirbo Salantų ligoninėje. Domicelė sanitare, Bašė – medicinos sesele. Šios Platelių moterys ir priėmė mane čia laikinai gyventi. Guolį man įruošė palėpėje, o pamokas ruošti leido jų kambaryje, nes dieną jos būna darbe. Taigi čia buvo mano pirmasis būstas išvažiavus iš namų.

Iš Platelių mokytis į Salantus išvažiavo dar Albertas Kleinauskis, Feliksas Zaboras – buvusio dvaro kalvio sūnus, Irena Plaipaitė ir iš Gintališkės Liudas Ruikas. Atvažiavo čia ir iš kitų rajono septynmečių mokyklų – Notėnų, Kalnalio. Buvo sudarytos dvi aštuntos klasės. Abi jos buvo kažin kieno buvusiame gyvenamajame name miesto centre. Čia pat netoliese buvo stribynas, iš kitos pusės – karių kapinės su žymiuoju tanku. Čia buvo viskas nauja – nauji mokytojai, nauji mokiniai, nauja tvarka. Kažin kodėl į šitą klasę iš plateliškių patekau aš vienas. Visi kiti mokėsi kitoje klasėje, nors ir tame pačiame pastate. Daugumą klasės sudarė salantiškiai arba iš aplinkinių kaimų – Laivių, Gargždelės, Imbarės ir kt. – atvykusieji. Jau pačią pirmą dieną man į draugus pirštis pradėjo čia pat netoli mokyklos gyvenęs Rudys. Jam įspūdį darė mano apsirengimas. Mat nešiojau man naujai pasiūtas juodas pirktinės medžiagos kelnes ir iš dviejų senų Tėtuko švarkų, pilko ir juodo, pasiūtą tuo metu madingą treningo švarkelį su dviem kišenėmis ant krūtinės. Kelnes ir švarkelį siuvo buvęs Platelių zakristijonas Gedgaudas – kunigo Gedgaudo tėvas. Rudį sužavėjo mano treningo švarkelyje įsiūtos blizgančios sagos su inkarais, kurias Mamutė išpjovė iš sunešioto Algiuko jūreiviško švarko ir įsiuvo į mano švarkelį. Jis svajojo tapti jūreiviu, todėl žavėjosi viskuo, kas bent kiek dvelkė jūra. Sužinojęs, kad mano brolis mokosi jūreivystės mokykloje, mane vos ne dievinti pradėjo. Nekaip jis mokėsi, o ir interesai mūsų buvo skirtingi, todėl draugais netapome. Tuo labiau, kai sužinojau, kad jo tėvas – stribas, dingo bet koks noras su juo bendrauti. Buvo ir daugiau čia tokių komunistuojančių. Vyresnėje klasėje mokėsi Taurinskas. Jo tėvas – dar Smetonos laikų komunistas – buvo Salantų rajono vienas iš aukštų viršininkų – komunistų partijos ar vykdomojo komiteto vadas.

Neįprasta buvo gyventi pas svetimus žmones. Jaučiausi esąs jiems svetimas, užimąs ir taip ankštą jų erdvę, todėl stengiausi kuo mažiau būti jų namuose. Netoli, kitoje gatvės pusėje gyveno Liudas Ruikas. Eidavau pas jį. Kartu eidavom pasivaikščioti į už bažnyčios esantį parką, prie Salanto upės, prie įspūdingos malūno užtvankos, per kurią šniokšdamas krisdavo vandens perteklius. Eidavom į miestą, į biblioteką ar šiaip po miestą pasivaikščioti. Miegoti eidavau į savo palėpę. Per skardinį stogą mano „miegamąjį“ saulė įkaitindavo taip, kad atrodė, jog čia pirtis, o iš ryto drebėdavau nuo šalčio. Ilga, labai ilga atrodė pirmoji savaitė. Šeštadienį, pasibaigus pamokoms (tada pamokos vyko ir šeštadieniais), išskubėjau namo. Buvau baisiai visų išsiilgęs. Neprisimenu, vienas ėjau ar su draugais. Daug kartų, beveik kiekvieną šeštadienį eidavau į namus. Kartais vienas, kartais keli. Kiti turėjo dviračius, kitus kas nors arkliu paveždavo. Man dažniausiai pėsčiomis tekdavo eiti. Užtrukdavo kelionė apie 3–4 val. Salantai nuo Platelių už 16 km. Užtat kaip gera buvo namus pasiekus. Kiek daug kalbos, kiek įspūdžių turėjau papasakoti visiems saviškiams: ir Mamutei, ir Danguolei, ir Kastyčiui. O sekančią dieną, sekmadienį, vėl atgal į Salantus. Išeidavau pavakary, kad dar nesutemus pasiekčiau Salantus. Dar grįžus reikėjo ir pamokas paruošti. Ir vėl savaitė laukimo.

Gal tik porą savaičių aš pas Stasiūtes gyvenau. Mamutė, kažkieno padedama, surado man kitą „kvaterą“ – Platelių gatvėje pas Galdikus. Tai buvo jau pagyvenę žmonės, gyveno dviese nuosavame dviejų galų name. Tolėliau nuo gatvės. Medinis namelis galu atsigręžęs į gatvę. Man ir dar vienam mano klasės draugui, atvykusiam mokytis iš Gintališkės, baigusiam Notėnų septynmetę mokyklą, Jonui Gedgaudui užleido gerąjį kambarį. Patys gyveno erdvioje virtuvėje. Galdikienė, stora, ilgu sijonu vilkinti moteriškė, vaikščiojo krypuodama lyg antis. Galdikas stengėsi atrodyti elegantiškas, mandagus. Buvo keletą metų dirbęs Vokietijoje dar Smetonos laikais. Ten uždirbtais pinigais ir namą pasistatė. Nelabai jie tarpusavyje sutarė, nuolatos bardavosi – šeimininkė pastoviai bumbėdavo, o jis garsiai jai atsakydavo. Neprisimenu jų barnių priežasties, bet klausytis nebuvo malonu. Šeimininkas Galdikas, mums su Jonu čia atsikėlus, užvedė specialų sąsiuvinį, kuriame surašė, ką ir kiek mes  turime pristatyti, kad būtume čia maitinami. Surašė, kiek pieno saldaus ir rūgusio, kiek grietinės, mėsos, bulvių, daržovių per savaitę turime pristatyti. Viską surašė ir liepė parnešti į namus, o sekmadienį visus surašytus produktus pristatyti. Tai buvo tarsi kokia prievolė. Mamutė nustebo pamačiusi tą sąrašą – argi įmanoma tiek suvalgyti? Tačiau Galdikas buvo negailestingas ir nenuolaidus. Dar prirašė malkų normą mėnesiui. Į Salantus reguliariai važiuodavo Kazimieras Jankauskas iš Medsėdžių, važiuodavo Kaminskas, arkliu vežiojantis paštą, važiuodavo dar kažkas, vežantis kolchozo pieną į Salantų pieninę. Visi važinėjo arkliais. Tai Mamutė vienu ar kitu būdu perduodavo į Galdikų namus minėtų produktų siuntą. Kai kuris nors produktas baigdavosi, Galdikas primindavo ir liepdavo eiti į namus:

– Vaikieli (vardu manęs nevadino), ek nomei, e pasakyk mama, ka mesuos pristatytų.

Buvo vidurys savaitės ir, nenorėdamas praleisti pamokų, paprašiau, kad man nebūtina mėsa, pasitenkinsiu vien sriuba.

– Ne, – paaiškino šeimininkas, – tu nuskriausi Jonuką, nes sriuboje verda jo mėsa ir tu suvalgysi tai, kas iš mėsos į sriubą patenka.

Tik Jonui sutikus, leido man dvi dienas, iki šeštadienio valgyti sriubą, kurioje virė Jono mėsa.

Taip buvau kankinamas ir aš, ir mūsų namai gal porą mėnesių. Kai apie tai papasakojau mano draugo Liudo Ruiko šeimininkei Staselei Ruginytei, ji pasiūlė persikraustyti pas juos. Ir lapkričio mėnesį savo negausią mantą persinešiau jau į trečią būstą pas Ruginį, prie bažnyčios.

O tuo metu mūsų šeimos gyvenime atsitiko keletas svarbių dalykų.

Rugsėjo pabaigoje, o gal spalio pradžioje, man dar gyvenant pas Galdikus, atvažiavo į Salantus visa mūsų šeima, pakeliui į Šekus, į Mamutės tėviškę. Važiavome arkliu visi penki – Mamutė, atostogų parvažiavęs Algiukas, Danguolė, Kastytis ir aš. Šekuose susirinko visi giminės. Buvo čia visa dėdės Jūzapo šeima, dėdės Leono, Mamutės pusseserė Skripkauskienė ir du jos sūnūs Jurgis ir Pranis. Dar gyva buvo ir Mamutės Mama – mūsų vadinamoji Babulelė. Turbūt tai buvo paskutinis kartas, kai taip gausiai visi buvome susirinkę. Atgal važiavome pro Salantus, kur aš ir pasilikau, o visi išvažiavo į Platelius.

Netrukus po to, praėjus gal savaitei vėl atvažiavo Mamutė ir pranešė, kad areštavo Danguolę. Iškvietė ją į Klaipėdą, į ligoninę ar jos mokyklą, o ten jau laukė saugumiečiai. Danguolė nieko nebuvo pasiėmusi – nei šiltesnio rūbo, nei tualeto reikmenų, nei maisto. Mamutė atvežė sukrovusi į ryšulį, jos manymu, reikalingiausius dalykus ir liepė man važiuoti į Klaipėdą perduoti Danguolei tą ryšulį. Tą pačią dieną ir išvažiavau. Per Salantus tada važiavo vienas autobusas: iš ryto atvažiuodavo iš Klaipėdos į Mažeikius, o po pietų grįždavo iš Mažeikių į Klaipėdą. Nebuvo jis net panašus į autobusą, ir vadino ne autobusu, o tiesiog keleivine. Tai buvo paprastas sunkvežimis su būda: gale durys, nelengvai pasiekiamos, šone – maži langeliai ir išilgai palei sienas du suolai. Įsiropščiau į tą „autobusą“, atsisėdau ant savo ryšulėlio, nes ant suolų vietų jau nebuvo, na ir vakarop pasiekiau Klaipėdą. Buvau keletą kartų buvęs pas dėdę Joną, tai ten ir nudrožiau. Pėsčias per visą miestą iki Dubysos gatvės. Pamačiusi mane visa dėdės šeimyna nustebo, kartu ir išsigando. Visi žinojo, kad saugumas griebia ne tik įtariamuosius, bet ir jų artimuosius. O juk Danguolė Klaipėdoje besimokydama retsykiais ir pas dėdę užsukdavo. Dėdė tuojau ėmė raminti išsigandusią dėdienę, turbūt ir pats save: „Viešpatie, prie ko gi mes? Mes gi nė prie ko!“

Papasakojau jiems, ką buvau girdėjęs iš Mamutės, kad namuose buvo smulki krata, kad išsivežė į maišus sukimšę mūsų knygas, daug prieškarinių žurnalų. Žurnalų mūsų buvo labai daug: komplektai „Naujosios Romuvos“, „Mūsų girios“, „Lietuvos mokykla“, „Trimitas“ ir kt.

Pernakvojau pas dėdę, o iš ryto, lydimas pusbrolio Vytauto, išėjau į Klaipėdos saugumo kalėjimą Donelaičio gatvėje. Siuntinius priiminėjo ne iš Donelaičio, o iš kitos gatvės, užtvertos tvora. Buvo čia nedidelis pastatėlis, o moteris rusė priiminėjo siuntas. Reikėjo surašyti viską, ką perduodame. Rašyti reikia rusiškai. Gerai, kad buvo Vytautas – aš gi rusiškai beveik nemokėjau. Iš kur man žinoti, kaip rusiškai vadinasi šukos, dantų šepetėlis, didelė šilta skara, kiti šilti rūbai. Žmonių daug – visi grūdasi prie langelio, per kurį priimamos siuntos. Šiaip ne taip atidavėme, bet jau buvo vakaras, teko dar vieną naktį ten pernakvoti. Sekančią dieną vėl ta pačia „būda“ išvažiavau į Salantus, o iš ten – pėsčias į Platelius. Buvo prasidėję jau rudens lietūs. Kelias pralytas, išvažinėtas – ištisas purvynas. Tik naktį parsiradau į namus. O rytojaus dieną – vėl atgal į Salantus. Kelią į Salantus ir dabar mintinai žinau. Prisimenu, kur kilometrus žymintys stulpeliai stovėjo, rodantys, kiek jau nueita, kiek dar liko kelio.

Nepamenu, kada buvo Danguolės teismas, bet tada greitai susitvarkydavo su tokiais „tėvynės išdavikais“. Ir Danguolei atseikėjo 10 metų kalėjimo pagal 58 straipsnį. Koks buvo suformuluotas kaltinimas, nežinau. Bet visa kaltė buvo, kad rado kelis jos parašytus eilėraščius, už kuriuos ji neatgailavo, nežadėjo pasitaisyti, nežadėjo pamilti „tarybinės tėvynės“. Po teismo ją išvežė į Šilutės kalėjimą. Ten su maisto ir rūbų ryšulėliu buvo nuvažiavusi Mamutė. Perdavė. Grįžusi pasakojo įspūdžius. Sakė, kad ten, Šilutės krašte, žmonės važinėja į vežimą pasikinkę karves. O Danguolę netrukus išvežė į Vilnių, o iš ten – į Archangelsko sritį.

O aš mokiausi toliau Salantuose. Persinešiau savo negausią mantą pas Ruginius. Jie gyveno prie bažnyčios, kitoje gatvės pusėje pačiame dviejų gatvių išsišakojime. Namas – dviejų aukštų, bet nebaigtas statyti. Čia anksčiau Ruginis turėjo nuosavą alinę. Mūsų šeimininkas Liudas Ruginis buvo našlys, neseniai palaidojęs žmoną, o po to mažą, gal 4 metų dukrelę. Dabar augino antroką sūnų Liudą. Pas jį gyveno sesuo Staselė, kuri kambarį turėjo antrame aukšte. Staselė čia buvo šeimininkė – tvarkė kambarius, virė valgyti, auklėjo brolio sūnų Liuduką. Šeimininkas dirbo pieninėje, buvusioje netoliese, miestelio centre. Staselė ištisas dienas praleisdavo virtuvėje – virė, skalbė, tvarkėsi. Už virtuvės esąs didelis kambarys su dideliu langu į gatvę, anksčiau buvęs aline, dabar buvo mūsų, kaip jie vadindavo, – studentų. Gyvenome čia Liudas Ruikas, Albertas Kleinauskis ir aš. Pasieniuose stovėjo mūsų lovos, o kambario viduryje didelis stalas, prie kurio ruošėme pamokas. Už mūsų kambario – dar vienas kambariukas, tai šeimininko kambarys. Čia jis miegodavo, čia ateidavo jo draugai – palošti kortomis, išgerti, padainuoti. Beje, Staselei iš kaimo atveždavo samagono, kuriuo ji slapčiomis prekiaudavo. Ateidavo jų pažįstami ir čia pat, nusipirkę butelaitį, išgerdavo. Į mūsų kambarį labai retai ką įleisdavo, nebent labai artimus žmones. Šiaip, eiliniams žmogeliams leisdavo gerti virtuvėje, o šeimininkas savo draugus vesdavosi į savo kambarį. Linksmos dainos gana dažnai skambėdavo mūsų pastogėje.

Mūsų šeimininkai buvo rūpestingi. Kai Salantuose sugedo elektrinė ir nebetiekė elektros, šeimininkas virš mūsų stalo pakabino primusinę lempą, šviečiančią ne blogiau negu elektra. Staselė visada laiku virė mums maistą. Niekada neprimindavo, kad nebeturi vienokių ar kitokių produktų. Abu buvo labai nuoširdūs ir geri žmonės. Šeimininkas, esant reikalui, pakviesdavo mus padėti kokius nors darbus padaryti. Esame važiavę sunkvežimiu pakrauti žvyro, parvežti malkų, padėdavome jam gaminti pieninėje valgomuosius ledus. Visi šie darbai buvo įdomūs ir nebuvo sunkūs. Noriai eidavome patalkinti.

Sekmadieniais, jeigu neišvažiuodavau ar neišeidavau į namus, eidavau į bažnyčią. Čia kunigavo senyvas klebonas. Pas jį gyveno jo sesers dukra Irma. Ji mokėsi vyresnėje klasėje ir giedodavo bažnyčioje per mišias. Buvo dar vienas jaunas kunigėlis – vikaras. Patarnaudavo mišioms zakristijono sūnus, už mane kiek vyresnis. Ir aš, kartą užėjęs į zakristiją, pasisiūliau patarnauti mišioms. Per atlaidus, kai čia atvažiuodavo kunigai iš kitų parapijų, gana neblogai uždirbdavau. Kartais ir po 10 rublių duodavo už mišias. Mano ėjimu į bažnyčią labai žavėjosi mano šeimininkė Staselė. Supažindino mane su savo drauge, pagyvenusia moterėle, kuri man noriai duodavo paskaityti prieškario laikų žurnalų „Žvaigždutė“, „Švento Pranciškaus varpelis“.

Mokiausi neblogai. Ypač matematiką. Algebros, geometrijos rašomuosius darbus mokytojas Bliznikas klasėje demonstruodavo kaip pavyzdinius. Tik biologijos mokytojas Cibauskas nepateisino mano lūkesčių. Plateliuose mokytoja Majoraitė mokėjo sudominti, o Cibauskas buvo daugiau negu nuobodus. Beje, jis buvo mokyklos direktorius. Ant manęs buvo užpykęs, kai, atsakinėdamas pamoką, paklaustas, ar tikiu, jog žmogus iš beždžionės išsivystė, atsakiau, kad netikiu. Buvau išbartas prieš klasę, iškviestas į mokytojų kambarį ir išbartas prie visų mokytojų. Paskui dar buvau svarstomas klasėje. Auklėtojai dar kartą pasakiau, jog netikiu, o mokytojas Cibauskas manęs neįtikino. Kuo aš kaltas? Paskui auklėtoja viena su manimi pakalbėjo ir patarė nesiginčyti su direktoriumi. Prižadėjau. Ir kai sekančią pamoką Cibauskas vėl man pakartojo klausimą, ar tikiu žmogaus kilme iš beždžionės, atsakiau teigiamai. Direktorius nušvito, laikydamas tai dideliu mokslo ir savo laimėjimu. O man tai buvo rimta pamoka, kaip reikia prisitaikyti: žvėreliai, paukščiai, vabalėliai ir visi kiti gyviai prisitaiko spalvomis, elgesiu, o žmonės – meluodami.

Salantuose pirmą kartą nuėjau į kirpyklą. Plateliuose apkirpdavo paštininkas Antanas Jankauskas, jo žmona, Stonys Adis ar dar kas nors, kartais veltui, kartais už vieną rublį. Čia, Salantuose, tai kainavo 3 rublius – lygiai tiek, kiek kainavo forminės duonos kepaliukas. Pasodino mane priešais didelį veidrodį į minkštą kėdę, apgaubė pečius balta paklode ir ėmė žirklėmis čiauškinti apie ausis. Kirpimo mašinėlės beveik nenaudojo. Paskui dar skustuvu sprandą nuskuto, o galiausiai odekolonu plaukus supurškė. Dar paskui šepečiu nuo pečių užkritusius plaukelius nuvalė. Pirmą kartą taip „poniškai“ buvau aptarnautas. Tik tų trijų rublių gaila buvo. Trejas mišias už tai teks atitarnauti. Kasdienės mišios bažnyčioje būdavo 8 val., o pamokos prasidėdavo 9 val. Suspėdavau po mišių dar papusryčiauti ir į mokyklą nubėgti.

Dar rudenį apturėjau nuotykį. Gražią saulėtą dieną po pamokų vaikščiojau miesto aikštėje. Į Salantus buvo atvažiavęs cirkas iš Rusijos. Aikštėje stovėjo jų automobilis ir priekaba. Norėdamas draugams parodyti, kad šį tą išmanau apie mašinas, priėjęs prie priekabos paspaudžiau padangos ventilio kyšantį klapanėlį, t. y. vožtuvėlį. Šnypštelėjo iš padangos išeinantis oras. Mano draugeliai taip pat panoro išbandyti – juk čia ventilis visai kitoks negu dviračio. Spustelėjo vienas, spustelėjo antras, o trečias kai spustelėjo, „klapanėlis“ nebeatšoko ir oras iš padangos šnypšdamas spruko laukan. Sprukome ir mes į kojas. Paskui nusprendėme ateiti pažiūrėti mūsų eksperimento rezultato. Priekaba buvo pasvirusi, o ratas – tuščias. Einant mums pro šalį staiga už apykaklių čiupo pora vyrų ir nutempė į kitoje gatvės pusėje buvusį milicijos pastatą. Ten buvome gerokai pagąsdinti, kad būsime išmesti iš mokyklos, tėvai turės sumokėti dideles baudas, o mes gal ir į kalėjimą pasodinti. Po pusvalandžio mus paleido, prigrasinę daugiau taip nesielgti. Prižadėjome.

Lankiau mokyklos choro repeticijas. Chorui vadovavo mokyklos mokytojas Girskis, nebejaunas nedidukas žmogelis. Nepasakyčiau, kad choro repeticijos teikė malonumą. Lankiau, kad reikėjo, kad reikalavo mokyklos ir klasės vadovai. Daug skaičiau. Knygas imdavau iš miesto bibliotekos. Aštuntos klasės visus egzaminus išlaikiau gerai ir buvau perkeltas į devintąją.

Atostogos prabėgo Plateliuose prie kasdieninių vasaros darbų – šienavimo, malkų ruošimo. Reikėjo naujų drabužėlių. Suplyšo mano pasididžiavimas – treningo švarkelis su blizgančiomis sagomis, susidėvėjo ir kelnės. Mamutė Platelių parduotuvėje nupirko žalios storos medžiagos, iš kurios ir man, ir Kastyčiui pasiuvo treningo švarkelius, o kelnėms gabalą pilko milo padovanojo klebonas Jakaitis, o Plateliuose gyvenęs siuvėjas Gelžinis, atėjęs pas mus į namus, per dieną pasiuvo kelnes. Taigi buvau aprengtas ir rudenį vėl palikau namus ir iškeliavau į Salantus pas Ruginius. Žiemai iš senų Tėtuko kailinių ir senos kelioninės burkos man pasiuvo pusilgius kailinėlius, apykaklę uždėjo iš mūsų pilkos avelės kailiuko. Pasiuvo ir žieminę kepurę, apvedžiotą tuo pačiu kailiuku. Buvau be galo puošnus. Bent man taip atrodė. Su tais kailinėliais baigiau visą vidurinę mokyklą ir pirmąjį akademijos kursą.

Gyvenimas Salantuose buvo jau įprastas. Tik tos bėdos niekaip nuo mūsų nenorėjo pasitraukti. Mokyklos vadovybė man pranešė, kad, jeigu nesumokėsiu iki lapkričio už mokslą, neleis lankyti mokyklos. Išėjau namo pinigų. O namuose pinigų nėra. Išėjo Mamutė pinigų skolintis pas kleboną. Paskolino. Tačiau grįžusi Mamutė pinigų neberado. Išvertė visas kišenes, išieškojo visur – nėra pinigų. Buvo vakaras, niūrus rudens vakaras. Užsidegę liktarną vaikščiojome Mamutės eitu keliu, tačiau pinigų taip ir neradome. Mamutė vėl ėjo pas kleboną, papasakojo savo nelaimę. Klebonas vėl paskolino 75 rublius. Ir sekančią dieną išklampojau atgal į Salantus, saugodamas gautus pinigėlius.

Sakoma, kad nelaimės po vieną nevaikšto. Bėdos  pastaraisiais metais viena po kitos daužė ir mūsų namus. Sekantį šeštadienį grįžęs į namus vėl radau nelaimę – susirgo mūsų auginamas paršas. Kastytis ėjo pas veterinarą Fabijonavičių prašyti pagalbos – nerado namuose. Dar kartą ėjo – girtas miegojo. Tik sekančią dieną pavyko jį pasiekti – įdavė vaistų, švirkštą ir liepė patiems vaistus suleisti. Savo gyvenime nebuvau švirkšto rankose turėjęs. Kol pritraukiau vaistų į švirkštą, nemaža jų dalis išsilaistė, o kol suleidau, pusė jų nuėjo pro šalį. Tik dalelė reikalingos vaistų dozės pateko paršeliui. Nepasveiko mūsų ligonis. Teko jį priskersti, nors dar bent porą mėnesių jis turėjo augti. Tais metais nedaug mėsytės turėjome. Tada viską valgėme, ką patys užauginome. Tik duoną pirkome, kai jos atveždavo. Kai sužinodavo, kad atveš duonos – didžiausios grumtynės prie parduotuvės durų vykdavo. O ir duona – rūgšti, pažliugusi, keturkampiais kepaliukais suformuota. Į vienas rankas duodavo tik vieną kepaliuką. Į Platelius duonos atveždavo vieną ar du kartus per savaitę. Ne visiems užtekdavo. Salantuose duoną į parduotuvę atveždavo arkliu traukiamu vežimu apie 8 val. ryto. Prie parduotuvės durų į eilę atsistodavo žmonės gerokai prieš parduotuvės atidarymą. Pirkdavau duoną čia, Salantuose. To kepaliuko užtekdavo savaitei.

Po Danguolės arešto Algiuką pašalino iš ketvirto jūreivystės mokyklos kurso. Jam patarė važiuoti į Murmanską ir ten užbaigti mokslą. Taip jis ir padarė. Tuo metu jis draugavo su Danguolės bendrakurse Genute Mensonaite. Abu ir išvažiavo į Murmanską. Algiukas mokėsi jūreivystės mokykloje, o Genutė dirbo ligoninėje.

Vėl grįžtu į mokyklą. Mokiausi neblogai. Su šeimininkais sutarėme labai gerai. Mane mylėjo. Šeimininkas, kai dirbdavo nakties pamainose, pasiūlė man miegoti jo lovoje atskirame kambaryje. Ten buvo labai šilta, nes buvo atskira krosnis, tik visa patalynė smirdėjo tabaku, nes šeimininkas stipriai rūkė. Bet dėl šilto guolio pakenčiau tą kvapą. Mūsų gi kambarys nebuvo labai šiltas. Apšildė jį krosnies sienelė, ateinanti iš virtuvės ir šiluma priklausė nuo to, kiek virtuvėje buvo kūrenama, kiek verdama. Šaltis į kambarį skverbėsi per didelį langą. Vakarais langą uždarydavome iš lauko medžio lentų langinėmis, tai šiek tiek sumažindavo vėjo dvelksmą per langą. Mano lovelės kojų gale buvo dabar nebenaudojamos buvusios alinės stiklinės durys. Iš lauko jos buvo uždarytos dar vienomis medžio durimis, bet šaltis ir pro jas smelkėsi. Blogiausia buvo, kad ant durų stiklo kondensuodavosi garai ir, virtę vandeniu, stiklu varvėjo žemyn tiesiai į mano lovos kojūgalį. Todėl šeimininko lova man buvo geroka prabanga. Niekada taip šiltai nebuvau miegojęs, nes Plateliuose mūsų kambariuose šilta niekada nebuvo.

Mokykloje vis dar lankiau chorą, net į chorų apžiūrą Klaipėdoje sykį vežė atviru sunkvežimiu. Buvo gruodis, šalta. Ir vis tiek visi važiavo džiaugdamiesi – susigūžę, susispaudę, bet automašina ir dar į Klaipėdą. Keliai buvo duobėti, šokinėjome kėbule lyg obuoliai – ir tai buvo įdomu, buvo pramoga, buvo linksma.

Mokyklos dramos būrelis statė Gogolio „Revizorių“. Ir mudu su Albertu tapome artistais. Epizodiniai vaidmenėliai, bet vis tiek didžiavomės, ruošėmės drabužius. Gal porą kartų vaidinome. Sykį Salantuose, o paskui dar – Mažeikiuose. Buvo tuo metu madingi klasių pasirodymai. Ir mūsų klasė nusprendė gerai pasirodyti. Paruošėme kažkokį veikalėlį – jau man teko pagrindinis vaidmuo kažkokio teigiamo kapitalistinės šalies laikraščių pardavėjo. Ir tą veikalą bent kelis kartus vaidinome. Klasės vadovė paruošė ir kažkokį moldavų liaudies šokį, o man teko būti vakaro vedėju ir juokdariu. Pasiuvo kažkokias gėlėtas labai plačias kelnes, ant galvos užvožė cilindrą su raudonu kaspinu, dar akinius užkabino – ir tapau juokintoju. Neprisimenu, ką kalbėjau ir ką išdarinėjau, bet pasisekimas buvo milžiniškas. Tampė tada mane po visus mokyklos renginius. Vienas mano klasės draugas, žymiai už mus visus vyresnis, dirbo Imbarės kaimo klubo-skaityklos vedėju. Nusprendė jis pasinaudoti ta mano pasirodymų sėkme. Pažadėjo man už vieną pasirodymą mokėti 50 ar 100 rublių. Žinoma, sutikau. Iš to paties Imbarės kaimo jis sukūrė trijų muzikantų kapelą (bandonija, klarnetas ir būgnas), šie pagrodavo, padainuodavo keletą dainų, jis pats paskaitydavo kelis eilėraščius, na o aš tarpuose linksminau publiką. Po to šokiai. Gal trijuose ar keturiuose aplinkiniuose kaimuose šią programą rodėme. Gavau pinigų. Dalį jų perlaida pasiunčiau į Platelius Mamutei. Labai didžiavausi, kad galiu jau ir aš namams padėti.

Mamutė nelabai džiaugėsi mano koncertine veikla. Bijojo, kad apleisiu mokslus, o labiausiai bijojo, kad susidėjęs su muzikantais pradėsiu kartu su jais girtuokliauti. Nuraminau Mamutę, nes nenukentėjo nei mano mokslai, nei girtuokliauti pradėjau, nors tada ir teko samagono paragauti, tačiau nesusižavėjau nei jo skoniu, nei poveikiu.

Kovo mėnesį per radijo tašką, kabojusį mūsų kambaryje, pradėjo pranešinėti apie Stalino sveikatos būklę ir galop apie jo mirtį. Neliūdėjau. Mokykloje iš pat ryto visus mokinius sukvietė į salę, kur pranešė apie „didžiojo vado ir mokytojo“ Stalino mirtį. Tą dieną pamokų nebuvo. Išėjome „liūdėti“ į namus.

Pavasarį egzaminus išlaikiau gerai ir, atsisveikinęs su šeimininkais ir moksladraugiais, iškeliavau į Platelius. Nelabai tikėjau, kad čia sugrįšiu tęsti mokslų. Namuose visi resursai buvo išsekę. Vienintelis pajamų šaltinis buvo karvė ir sodas. Pieną kiekvieną rytą nešdavau į pieninę. Ten pamatuodavo atnešto pieno kiekį, paimdavo mėginį riebumui nustatyti, užrašydavo į knygelę. Dar reikėdavo kažkiek laiko pasukti pieno separavimo mašiną. Tada įpildavo jau lieso pieno į tą patį kibirą ir su juo eidavau namo. Kas dešimt dienų sumokėdavo pinigus už pieną, o kartą per mėnesį leisdavo nusipirkti kombinuoto pašaro už nedidelę kainą. Kombinuotų pašarų duodavo priklausomai nuo atnešto pieno kiekio. Liespieniu Mamutė girdydavo veršelį arba šerdavo paršelį. Kombinuotas pašaras tai pat buvo skiriamas paršo auginimui. Taigi šiaip taip vertėmės. Įsidarbinau Platelių kolchoze brigados apskaitininku. Brigadininku dirbo Petras Trakumas. Tai buvo senyvas lėtas žmogus, mažaraštis, bet ūkio darbus gerai išmanė. Kišenėje nešiojosi trumpą pieštuką, o kai rašydavo, vis paseilindavo jį kyštelėdamas pieštuką į burną. Mano darbas buvo nujoti man priskirtu arkliuku į laukus, kur dirbo darbininkai, apmatuoti jų nuveiktų darbų plotą, surašyti į žurnalą, apskaičiuoti jų dienos uždarbį darbadieniais. Nebuvo sunkus šis darbas, o mano įkainis buvo 30 darbadienių per mėnesį. Priskirta man buvo gelsvos spalvos juoda uodega ir karčiais kumelaitė vardu Kritė, kuria ir jodavau A formos dvimetrį matuoklį ant pečių užsidėjęs.

Dar vieną dalyką užmiršau paminėti iš gyvenimo Salantuose. Už gražų klasės pasirodymą meno saviveikloje buvome mokyklos premijuoti kelione į Kauną. Niekas iš mūsų nebuvo matęs Kauno, todėl entuziastingai sutikome šią žinią. Mokykla nusamdė mums Salantų kooperatyvo sunkvežimį ir mūsų apie 25 ar 30 žmonių (mokinių) penktadienio pavakarį sulipome į didelę automašiną ZIS (Zavod imeni Stalina, liet. Stalino vardo gamykla) ir išvažiavome Kauno link. Važiavome per Plungę, Telšius, Kuršėnus, Šiaulius, Radviliškį, Kėdainius. Sutemo mums jau Kuršėnuose ir visa kelionė vyko naktį. Buvo jau mokslo metai pasibaigę, taigi – birželis. Dainavome važiuodami. Jau buvo praaušę, kai pasiekėme Kauną. Pirmą didelį įspūdį padarė senasis medinis Vilijampolės arkinis tiltas per Nerį. Tokio ilgo tilto su įspūdingomis arkomis nebuvome matę. Sustojome Stalino prospekte, (Laisvės alėjos) gatvėje prie Vytauto parko. Auklėtoja išėjo derinti mūsų ekskursijos objektų, o mes arba sėdėjome mašinoje, arba aplink ją tupinėjome. Praeiviai sustodavo, klausydavosi mūsų kalbos ir tarstelėję „žemaitukai“ nueidavo. Mums atrodė keista, kad mūsų kalba jiems susidomėjimą kelia. Paskui pradėjome ekskursuoti – zoologijos sodas, „Drobės“ audimo fabrikas, metalo liejykla… Po nemiegotos nakties ilgas vaikščiojimas gerokai nuvargino. Nakvojome dabartinės Jėzuitų gimnazijos patalpose. Nedaug ir vėl to miego buvo. Daugiau dūkome, negu ilsėjomės. Tuo labiau kad gavome tik klasę – nei pasikloti, nei užsikloti. Iš ryto keletas mūsų nutarėme išsimaudyti. Nuėjome prie Neries, sulindome į vandenį. Vanduo nešvarus, drumzlinas. Kažkoks praeivis mus įspėjo čia nesimaudyti, nes čia atsiveria miesto kanalizacijos vamzdžiai. Greitai šokome iš vandens, tik dabar supratę, kad vanduo nešvarus ir dvokiantis.

Buvo sekmadienis. Ekskursijon mūsų nebevedė. Vaikščiojome savarankiškai. Mūsų kelių berniukų pulkelis nuėjome į Karo muziejų, perėjome Laisvės alėją (tada vadino Stalino prospektu), o vakare išvažiavome atgal. Važiavome visą naktį ir vos praaušus pasiekėme Salantus. Visi išsiskirstė po namus, o aš pėsčias išėjau į Platelius. Po trijų beveik nemiegotų naktų sunki buvo kelionė į namus.

Palangos vidurinė mokykla, 1954–1956 m.

Dirbdamas brigados apskaitininku „Pirmūno“ kolchoze, žadėjau nebegrįžti tęsti mokslo Salantuose. Tuo labiau, kad Plateliuose buvo įkurtas vadinamoji auganti vidurinė mokykla. Man reikėjo metus palaukti nesimokant ir būčiau galėjęs eiti į dešimtą klasę Plateliuose. Ko gero taip ir būtų atsitikę, jeigu į Platelius tą vasarą nebūtų atvažiavęs Murmanske jūreivystės mokslus baigęs ir Astrachanėje pusmetį dirbęs jaunas diplomuotas tolimojo plaukiojimo šturmanas Algiukas. Atvažiavo į Platelius su žmona Genute Mensonaite, jos broliu paaugliu Vitoldu ir uošve Felicija Mensoniene. Pabuvo jie čia apie savaitę ir išvažiavo į Palangą, kur gyveno nuosavame F. Mensonienės name Virbališkės kaime prie pat Palangos, šalia Palangos pradžios mokyklos. Šeimos susirinkime buvo nutarta neprarasti metų man nesimokant, o toliau mokytis Palangos vidurinėje mokykloje ir gyventi Mensonienės namuose. Taip viskas ir įvyko. Taigi vietoj darbo kolchoze pradėjau ruoštis mokslams Palangoje. Mamutė juoda spalva nudažė mano pernai pasiūtas iš klebono dovanoto milo kelnes. Tik kai kelnės išdžiūvo, jos pasidarė tokios susiraukšlėjusios, kad niekaip negalėjau jų išlyginti. Nešiau Vincui Gadeikiui, kuris turėjo elektrinį lyginimo volą (vadino kremliumi, mogliumi) ir mano kelnes gražiai „sukremliavo“ („sumogliavo“). Treningo švarkelis taip pat liko pernykštis. Na ir rugpjūčio paskutinėmis dienomis vėl atsisveikinau su Kastyčiu ir Mamute ir išvažiavau į man visiškai nepažįstamą aplinką.

Tik nuvažiuoti nebuvo taip paprasta. Į Platelius joks autobusas nevažiavo. Tą vasarą Medsėdėlių kaime buvo padarytas miško sandėlys, kur per žiemą iš Liepijų miško arkliais buvo suvežti rąstai, o dabar kas antrą dieną atvažiuodavo automašina ir pasikrovusi rąstus juos veždavo į Kretingą. Nuėjęs į Medsėdėlius prisiprašiau, kad ir mane iki Kretingos nuvežtų. Buvo įdomu važiuoti mašinos kabinoje. Nei vėjas pučia, nei dulka – tiesiog prabangus važiavimas. Nė nepajutau, kaip atsidūriau Kretingoje. Iš Kretingos į Palangą kas valandą važiuodavo autobusai.

Pavakary jau buvau Palangoje. Mensonienės namus pasiekti nebuvo sunku – buvau informuotas, kur eiti, kur pasukti ir kaip jų namą surasti. Praėjęs turgavietę, smėlėtu keliuku, einančiu pagal mokyklos tvorą, priėjau medine tvora aptvertą pilką nedažytą medinį namelį – tai ir buvo mokytojos Felicijos Mensonienės namukas. Namas buvo statytas Lietuvos laikais, kai jos vyras čia dirbo girininku, o 1940 metais rusų buvo areštuotas, išvežtas kažkur į šiaurę ir ten žuvo. Mensonienė liko su dviem vaikais – Genute ir Vitoldu. Ji mokytojavo Palangos vidurinėje mokykloje, dėstė rusų kalbą. Kartu tame pačiame name gyveno Mensonienės tėvas ir jos pamotė. Namelį supo nedidelis sodelis, aptvertas medine tvora, netoliese stovėjo nedidelis tvartukas su daržinėle, dar – sandėliukas su malkine ir lauko tualetas. Namelyje buvo keturi kambariai ir gana erdvi virtuvė.  Iš virtuvės durys vedė į darbo kambarį, kur kampe prie lango stovėjo etažerė su knygomis, prie kitos sienos – mano guolis, o viduryje kambario – nemažas stalas. Čia aš ir Vytukas ruošėme pamokas, o Mensonienė taisydavo mokinių sąsiuvinius. Už šio kambario buvo Algiuko ir Genutės kambarys, o dar toliau – pačios Mensonienės ir Vytuko miegamasis. Dar viename kambaryje gyveno senieji – Mensonienės Tėtis, spalio revoliucijos Petrograde liudininkas. Tuo metu jis dirbo kažkokioje gamykloje, pasakojo girdėjęs kalbant ir Leniną, ir Kerenskį, ir kitus didžiuosius revoliucijos vadus. Nesižavėjo jais: „Buvo žydeliai, ir tiek,“ – paklaustas atsakydavo senukas. Pirmąją žmoną, Felicijos mamą, buvo palaidojęs ir vedęs antrą kartą, kuri jau buvo Felicijos pamotė. Apkūni nedidelė moterukė, kilimo nuo Joniškio, kalbėjo labai tarmiškai, šiaurės aukštaičių (žiemgalių) tarme, kurią ir Vytukas iš jos buvo išmokęs. Visus darbus jiedu čia ir dirbo: augino karvę, rūpinosi šienu, šėrė ir kiaulę, augino daržus, bulves, prižiūrėjo namus, gamino maistą. Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodė gera ir darnu.  Deja, taip nebuvo. Mensonienei neįtiko pamotė, nei kaip šeimininkė, nei kaip įmotė. Gana dažnai kildavo konfliktų tarp jos ir pamotės. Paskui man aiškindavo, kad senoji (taip savo pamotę vadino Mensonienė) nemoka šeimininkauti, vis reikalaujanti pinigų maisto produktams ir kt. Senutė man skųsdavosi, kad podukra jos nemyli, ieško priekabių, kad ji daug dirba šeimos labui, nieko sau nereikalaudama. Nesaldus jai čia buvo gyvenimas, gal dėl to senieji ir tarpusavyje susižodžiaudavo. Keldavosi senukai patys pirmieji ir jau pusę devynių visada rasdavau paruoštus pusryčius. Algiukas važinėdavo į darbą Klaipėdoje – gavo darbą uoste, ruošė jam paskirtą laivą išplaukimui. Klaipėdoje dirbo ir Genutė. Ne visada jiedu ir grįždavo.

Dabar apie mokyklą. Dviejų aukštų mūsų mokyklos pastatas buvo prie Ronžės upelio, miesto pakraštyje. Dešimtoje klasėje mokėsi apie 20 mokinių. Klasėje buvome keturi berniukai. Merginos buvo klasės lyderės. Ypač išsiskyrė Liucina Tumonytė (istorijos mokytojos dukra), Nijolė Vainoraitė, Marelė Kubiliūtė. Jos ir formavo klasės įvaizdį. Berniukai buvo santūrūs ir draugiški. Nesakau, kad klasė mane priešiškai sutiko. Ne, tik jaučiau nuolatinį globėjišką požiūrį, lyg būčiau neprinokęs iki jų lygmens. Čia buvo miesto ir ne bet kokio, o kurorto, Palangos žmonės! O aš – atvažiavęs iš kažkokio kaimo, su milo kelnėmis. Ir vardą man davė atitinkantį mano statusą – Ontuons. Tikras kaimo Ontuons. Nesistengiau nei keistis, nei įtikti. Mokiausi. Sunkiausia buvo  rusų kalba. Čia visi laisvai kalbėjo rusų kalba, juo labiau kad ir mokytoja buvo rusė Kravčenko, pasieniečio karininko žmona. Puikiai rusiškai kalbėjo mano minėtos klasės žvaigždės. Tiesa, prie šių žvaigždžių trijulės dar šliejosi Genutė Gliožerytė, gyvenusi Mensonienės kaimynystėje. Užtat aš lenkiau visus klasiokus matematikoje. Man net keista buvo, kaip jos nesupranta tokių paprastų dalykų. Prašydavo manęs, kad paaiškinčiau. Ypač nesisekė tikslieji mokslai mano suolo draugui Stasiui Jurevičiui. Buvo jis porą metų už mane vyresnis, geras ir draugiškas, bet fizika, chemija ir ypač matematika jam buvo neįkandami dalykai. Po pamokų eidavome į miesto biblioteką ruošti pamokų. Susėsdavom prie staliuko: aš jam aiškindavau, o jis viską užsirašinėdavo ir mokydavosi mintinai. Rytojaus dieną, jei mokytoja paklausdavo, iškaltą pamoką atbelsdavo lyg eilėraštį, bet, paklaustas kitaip, pasimesdavo ir negalėdavo atsakyti to paties, ką neseniai pats aiškino. Stasys buvo geras sportininkas, bet mielai traukdavo cigaretę, gerai dainavo, turėjo gerą klausą ir mudu dažnai klasėje dviem balsais užtraukdavom kokią liaudišką dainelę. Stasio tėvas buvo siuvėjas, gyveno jie netoli kino teatro nuosavame nedideliame namelyje. Nueidavau ten padėti ruošti pamokų. Jo tėvai džiaugėsi, kad padedu. Už tai man be jokio užmokesčio pasiuvo kelnes ir švarkelį iš trikotažinės medžiagos, kurios gavau nusipirkti Palangos parduotuvėje per Mensonienės pažįstamą pardavėją. Tada buvo toks deficitas visam kam, kad gauti galėjai ką nors tik per pažintis. Kiti mano klasės draugai buvo Stasys Grauslys, aukštas, liesas akiniuotas berniokas. Jis dirbo laborantu fizikos kabinete, domėjosi fotografija, astronomija. Na ir dar vienas klasės draugas Andrius Liebus. Jo tėvai gyveno gana nemažame dviejų aukštų mūriniame name. Namas buvo jų, bet buvo nacionalizuotas, o jiems paliktas dviejų kambarių butelis pirmame aukšte. Vasarą, kai atvažiuodavo poilsiautojai, jų šeima turėjo prižiūrėti kambarius, o rudenį, pasibaigus kurortiniam sezonui, Liebų vaikai užimdavo poilsiautojų kambarius savo reikmėms. Pas Liebus esame ruošę klasės vakarėlius laisvuose kambariuose. Draugavau ir su kitų klasių berniukais – jaunesnėse klasėse besimokančiu Stauskiu Aleksu, Pranu Mikalausku, Prižgintu Dučiu, Žeromskiu Petru, vyresnėje, vienuoliktoje klasėje besimokančiais Pauliumi Stonkum, Japertu, Žeromskiu Renium. Ne visų ir pavardes bei vardus beprisimenu. Juk begalė laiko praėjo, o atnaujinti pažintis progų nebebuvo.

Palangoje greitai įsijungiau į meno saviveiklą. Tais pačiais metais mokykloje pradėjo dirbti muzikos mokytojas Zubrickas ir ėmė organizuoti mokinių chorą. Visi vyresnių (8–11) klasių mokiniai buvo patikrinti ir vieni priimti į mokyklos chorą, o kiti – ne. Iš klasės berniukų tik vienas patekau choran, mergaičių – daugiau. Be to, dar atrinko aštuonetą berniukų į vokalinį ansamblį. Ir čia patekau. Repetavome daug, o pavasariop turėjome neblogą repertuarą ir jau koncertavome ne tik mokykloje – miesto Kurhauzo salėje, Kretingoje, Telšiuose, Plungėje. Mokytojas mokė ir savo sukurtų dainų, ir klasikinių. Buvome paruošę M. Petrausko „Karvelėlį“, kur solinę partiją man teko dainuoti, buvome išmokę ir keletą rusiškų dainų, o vokalinis ansamblis – lietuvių, ukrainiečių, moldavų dainų. Iš viso turėjome gana neblogą repertuarą. Kvietė mane ir į tautinių šokių grupę. Buvau nuėjęs gal į porą repeticijų, – nepatiko. Juo labiau kad į šokius neidavau ir šokti nemokėjau. Bet klasės merginos pradėjo kviesti į mokyklos šokių vakarus ir pamažu, pamažu pradėjo patikti, pramokau šokti, nors geras šokėjas niekada nebuvau.

Atvykus į Palangą, mano gyvenimas gerokai pasikeitė. Atsidūriau visiškai svetimoje man terpėje: čia šeimos santykiai buvo visai kitokie negu Plateliuose. Nuolatiniai erzeliai tarp Mensonienės ir senųjų nebuvo malonūs. Stengiausi kuo mažiau būti namuose. Po pamokų grįžęs ir pavalgęs pietus, išklausęs močiutės aimanas, išeidavau į miestą. Eidavau į pajūrį, prie tilto, kur dažniausiai susitikdavau ką nors iš draugų, eidavome į parką arba vaikščiodavome pajūriu, jeigu būdavo geras oras. Lyjant eidavome į biblioteką, čia arba skaitydavome žurnalus, ruošdavom pamokas, arba kalbėdavomės. Palangos mokiniai labai greitai priėmė kaip savą, greitai susidraugavome. Grįžęs į namus ruošdavau pamokas, o apie 11 val. eidavau miegoti. Priešais mano lovą ant sienos kabojo laikrodis su gegute, kuri kas valandą kukuodavo valandas. Pasiilgau namų, nes bendravimas čia buvo visai kitoks – nebuvo namų nuoširdumo. Jaučiausi svetimas šiuose namuose. Senukai man atrodė artimiausi ir tikresni. Į bažnyčią neidavau – negalima. Juk gyvenau mokytojos namuose, jos globojamas. Gal porą kartų buvau vogčiomis nuėjęs. Klasės „žvaigždės“ ėmė mane raginti stoti į komjaunimą. Tas raginimas kartais vykdavo tiesiog išpuoliais:

– Ką – tai amerikonų lauki ateinant?

Nuleisdavau viską juokais, bet į komjaunuolius ir neįstojau. Dešimtą klasę baigiau neblogai, net rusų kalbą gerokai pramokau. Artėjo atostogos. Čia vyresnių klasių mokiniai per vasarą kur nors dirbdavo – registratoriais poilsio namuose, ekspeditoriais ar dar kur nors ir kuo nors.  Net jaunesniųjų klasių mokinukai pardavinėdavo ledus, dirbdavo valgyklose pardavėjais, valytojais, indų plovėjais. Reikėjo ir man įsidarbinti kur nors. Neturėjau jokių pažinčių, todėl su bendraklasiu Andriumi nudrožėme į plytinę, buvusią už kokio gero kilometro nuo Palangos. Priėmė mudu abu į darbą paprastais darbininkais. Pradėjome dirbti iš karto po egzaminų. Pradžioje davė iškasti 2 m gylio, apie 3 m ilgio ir 2 m pločio duobę ir nuožulnų įvažiavimą ir tokį patį išvažiavimą tos duobės galuose. Į duobę turėjo būti nutiesti bėgiai, kuriais vagonėliai su išdegtomis plytomis turėjo įvažiuoti į tą duobę, pripildytą vandens. Ėmėmės darbo. Galvojome, kad per porą dienų su šia užduotimi susidorosime. Pradžioje darbas vyko sklandžiai, kol paviršiaus žemė buvo minkšta. Kuo giliau knisomės, tuo buvo sunkiau – molinga žemė lipo prie kastuvų, o ir išmesti žemę iš vis gilėjančios duobės reikėjo daugiau jėgų. Jau pirmąją dieną nusikalėme kaip reikiant. Rytojaus dieną skaudėjo ir rankos, ir kojos, ir nugara. Ant delnų atsirado pūslės. Dirbome jau ne taip entuziastingai. Na, pagaliau po dviejų savaičių darbo duobė buvo iškasta. Davė kitą darbą – į vagonėlį, traukiamą arklio, reikėjo kastuvais prikasti ir prikrauti molio, atvežti prie molio maišyklės ir čia molį iš vagonėlio išversti. Tai buvo labai sunkus darbas: dirbo prie vieno vagonėlio keturi stiprūs vyrai. Na, o mudu su Andriumi nebuvome tokie stipruoliai. Vyrai kasa molį ir  atsivėdėję didžiuliais luitais meta į vagonėlį. Mums vos pusę tiek pavyksta pakelti, o kartais šalia vagonėlio nukrenta. Vėl reikia tą patį gabalą imti ir įmesti į vagonėlį. Į darbo pabaigą visai rankų nebejaučiame. Prašėme lengvesnio darbo. Paskyrė prie plytų džiovinimo. Reikėjo vagonėlius su ką tik pagamintomis „žaliomis“ plytomis atstumti į specialias stogines ir čia iškrauti ant lentynų, o tada į tą patį vagonėlį pakrauti jau išdžiūvusias plytas ir nuvežti prie milžiniškos krosnies, kur jos buvo pakraunamos degimui. Čia ir darbavomės apie porą savaičių. Iš viso čia išdirbau apie pusantro mėnesio, gavau apie 450 rublių atlyginimo. Tada nuvažiavęs į Klaipėdą nusipirkau tamsiai mėlynos spalvos kostiumą ir mano Palangoje jau seniai nužiūrėtus šviesiai mėlynus marškinius. Kostiumą teko taisyti – ir švarkas, ir kelnės buvo didokos, bet tais laikais džiaugeisi radęs patinkamą rūbą. Kostiumą man pataisė Mamutės pažįstamas siuvėjas Kazragis, čia atvykęs iš Mosėdžio ir gyvenęs pas Moniką Mikalauskienę miestelio centre.

Taigi po trumpų atostogų, kurių metu dar spėjau padėti Kastyčiui prišienauti karvei šieno, į paskutinę vienuoliktą klasę ėjau apsirengęs Jurevičiaus siūtu treningo švarkeliu ir kelnėmis, o kostiumą apsivilkdavau tik mokyklos renginių metu. Tas kostiumas man tarnavo ir egzaminams, ir išleistuvėms, ir stojamiesiems egzaminams, ir studijuojant akademijoje bene iki trečio kurso. Žinoma, kasdien jo nenešiojau. Tai buvo mano šventinis išeiginis rūbas.

Vienuoliktoje klasėje jau buvo lengviau: buvau jau pažįstamas su bendraklasiais, su kitais mokiniais, buvau apsipratęs su naujaisiais namais ir globėjais. Nebuvau visada patenkintas ir laimingas, bet kito pasirinkimo neturėjau. Man būnant vienuoliktoje klasėje grįžo iš kalėjimo Danguolė. Ją paleido be teisės grįžti į Lietuvą. Dabar galėjo aplankyti namus ir turėjo grįžti tremtin į Rusijos Kirovo sritį. Negrįžo. Šekų Šopagos ir kiti giminaičiai surado galimybę padaryti pasą ir priregistruoti Danguolę Skuode. Įsidarbino ji Skuodo ligoninėje medicinos sesele. Na, o aš tęsiau mokslus Palangoje, dalyvavau saviveikloje. Su klasės draugais kalbėdavome apie tolesnį mokymąsi. Per žiemos atostogas grįžę iš studijų buvę mokiniai pasakojo apie studijas. Aš vis dar galvojau apie miškininko mokslus Žemės ūkio akademijoje. Ten studijavo pereitais metais baigę vidurinę mokyklą Stonkus ir Saudargas. Jie pasakojo apie stojamuosius egzaminus, apie būtinybę gerai mokėti matematiką. O man šis mokslas pradėjo nebesisekti. Matematiką čia dėstė moterukė, mokinių vadinama Višta. Eidavo susigūžus šaligatvio pakraščiu lyg kažko bijodama, o per pamokas ir vėl lyg išsigandusi, lyg mokinių bijodama aiškindavo pamoką. Pradėjau nebesuprasti. O pasikonsultuoti nebuvo nei kur, nei su kuo. Pavasariop sužinojau džiugią naujieną – nereikės laikyti baigiamojo istorijos egzamino. Atėjęs į valdžią Nikita Chruščiovas nuvainikavo Staliną, paskelbęs jo „asmens kultą“, o visi vadovėliai, iš kurių mes mokėmės, liaupsinte liaupsino Staliną. Džiaugėmės, nes istorija buvo sunkus egzaminas. Tą žiemą buvo labai dideli šalčiai – kelias dienas daugiau kaip 40 laipsnių šalčio buvo. Jūros pakraščiai užšalo, o bangos kartu su šalčiu pridarė pajūryje keisčiausių, įdomiausių ledo skulptūrų – pilių, urvų, varveklių. Tik žiūrėk, tik džiaukis. Prie ežero niekada tokių dalykų nepamatysi. Eidavome pasivaikščioti su klasiokais ir draugais, pasigrožėti jūra. Eidavome į parką, prie apleistų grafo Tiškevičiaus rūmų, kopdavome į Birutės kalną, kur vieniša ir apleista stovėjo raudonų plytų koplytėlė. Nuniokota buvo ir kalno papėdėje buvusi Lurdo grota.

Pradėjau rūkyti. Pradžioje retkarčiais, lyg pažaisdamas, paskui vis dažniau, vaikščiodamas su draugais. Tuo labiau, kad rūkyti nedraudė ir mano globėjai. Rūkė Algiukas, rūkydavo ir Genutė, ir mane pakviesdavo prisidėti. Nevengė ir išgerti. Ir mane prie išgėrimo pasikviesdavo. Taigi Palangoje susipažinau su visais blogais įpročiais. Tik merginos neturėjau. Genutė vis ragindavo, vis klausinėdavo, ar patinka kas nors ir t. t. Neturėjau ką pasakyti, o ji taip norėjo išgirsti. Draugavau su beveik visomis klasės mergaitėmis. Bet tai buvo tik draugystė. Ir nieko daugiau. Draugeliai girdavosi bučiavęsi su viena ar kita mergaite, glamonėjęsi… Klausydavausi jų pasakojimų, bet man tai neatrodė tikra, panašiau į pagyras. Draugavo ir artimiau kai kurie bendraklasiai: Stasys – su Bernadeta, Andrius su Ieva. Susitikdavau juos vaikščiojančius po du, o Bernadeta ir atviriau pasipasakodavo apie jų draugystės posūkius. Na, o aš baigiau vidurinę mokyklą ne tik nepabučiavęs, bet ir nepalydėjęs jokios mergaitės. Dėl to nė kiek neliūdėjau. Džiaugiausi draugiškais santykiais ir man to užteko.

Atėjo egzaminai. Rečiau išeidavau į miestą. Baisiausias man buvo matematikos egzaminas. Iš buvusio matematikos lyderio pasidariau atsilikėliu. Kitų egzaminų nebijojau. Nekėlė nerimo nei fizika, nei chemija, nei lietuvių kalba. Rusų kalbą per tuos dvejus metus taip pat gerai įsisavinau. Birželio mėnesį baigiau egzaminus. Brandos atestate puikavosi trejetas iš matematikos. Apie įstojimą į miškų fakultetą nebuvo ko ir galvoti. Liko dvi mokyklos, kur galėjau stoti be matematikos egzamino: Medicinos institutas ir Veterinarijos akademija. Į Medicinos institutą ruošėsi stoti nemažas būrys klasės panelių – vos ne visas elitas. Nusprendžiau rinktis kaimietiškesnę specialybę – veterinariją, nors ne ką apie ją žinojau. Dauguma bendraklasių turėjo įvairiausių protekcijų: tai vienos ar kitos aukštosios mokyklos dėstytojai pas juos vasaroja ir žada padėti, tai įtakingi giminaičiai ką nors pažįsta ir pan. Aš neturėjau nieko. Ir neieškojau.

Išleistuvės bei atestatų įteikimas nebuvo įspūdingas, nepaliko kokių nors prisiminimų. Atsimenu tik, kad sekančią dieną dar pavaikščiojau vienas pajūriu, užkopiau ant Birutės kalno, perėjau parką, o rytojaus dieną išvažiavau į Platelius. Kelionė nebūdavo paprasta. Kretingą pasiekti buvo lengva – vos ne kas pusvalandį važiuodavo autobusai, o iš Kretingos reikėdavo tykoti kokios pravažiuojančios mašinos. Taip ir šį kartą – su kažkokia triukšminga kompanija pasiekiau Salantus. Čia aplankiau savo buvusią šeimininkę Staselę, o toliau pėsčiomis parėjau į Platelius namo.

Beje, vienuoliktoje klasėje esant, buvau porą kartų iškviestas į Kretingos karinį komisariatą, kur buvo tikrinama sveikatos būklė ir buvau įrašytas į karinę įskaitą. Jeigu būčiau neįstojęs į aukštąją mokyklą, būčiau paimtas trims ar keturiems metams į sovietinę armiją. To labai nenorėjau ir tai buvo stiprus paskatas įstojimui. Norint įstoti reikėjo gerai išlaikyti stojamuosius egzaminus, o tam reikėjo mokytis.

Taigi baigęs vienus egzaminus ėmiau ruoštis kitiems – stojamiesiems.

Pirmiausia reikėjo nuvežti ir priduoti dokumentus į Lietuvos veterinarijos akademiją, gauti stojamųjų egzaminų programą. Dabar nebeprisimenu, kokiomis priemonėmis liepos pradžioje pasiekiau Plungę, sėdau į dizelinį traukinį, kuris dienos metu važiuodavo iš Klaipėdos į Kauną. Turėjau adresą pas Mamutę Plateliuose atostogavusio kauniečio Paškevičiaus, dirbusio Kaune respublikinėje bibliotekoje. Gyveno jis su brolio šeima mūriniame namelyje visai netoli geležinkelio stoties. Ten ir nuėjau. Jis dar buvo negrįžęs iš darbo, todėl išėjau pasidairyti į miestą. Nuėjau Lenino prospektu (dabar Vytauto) iki miesto kapinių (dabar Miesto sodas). Ten ir pravaikščiojau porą valandų. Kapinės padarė didžiulį įspūdį. Kai ką buvau matęs Lietuvos laikų žurnalų nuotraukose. Dar kapinėse tebestovėjo Dariaus ir Girėno mauzoliejus, žuvusių karių – savanorių kryžiai. Kampe prie gatvės rikiavosi žuvusių lakūnų kryžiai iš lėktuvų propelerių. Tokių didžiulių kapinių su puošniais gausiais paminklais nebuvau matęs. Nė nepajutau, kaip prabėgo tos kelios valandos. Grįžus iš darbo Paškevičiui (nepamenu jo vardo), jis papasakojo, kaip reikia nuvažiuoti į Vilijampolę, o kadangi aš Kauno nepažinojau, tai sėdome abu į miesto autobusą, nuvažiavome į Vilijampolę ir jis parodė man kelią į Veterinarijos akademiją, nes rytojaus dieną vėl turėjo eiti darban.

Pernakvojęs Paškevičiaus kambaryje ir jo lovoje, man jau žinomu keliu nuvykau į Akademiją vežinas savo dokumentais. Viską pridaviau, viską priėmė, tik kažkokio popieriuko dar pritrūko, tad turėjau grįžti į Palangą ir trūkstamą dokumentą paštu atsiųsti. Išėjau iš sekretoriato patenkintas, žengęs pirmuosius žingsnius aukštojo mokslo link. Akademijos vestibiulyje pamačiau nedrąsiai stypinėjantį aukštą labai garbanotą jaunikaitį. Manęs jis paklausė, kur priduoti dokumentus stojimui į Akademiją. Pasijutau pamalonintas, kad aš jau žinau, paaiškinau, kaip rasti sekretoriatą. Kalbėjo jis man negirdėta tarme. Pasikalbėjome ir išsiaiškinome, kad jis yra iš Utenos ir stoja čia į tą patį fakultetą, o jo pavardė yra Tubys, o vardas Leonas. Paskui mes studijavome abu toje pačioje grupėje ir studijas kartu baigėme. Tai buvo pirmasis mano sutiktas ne tik bendrakursis, bet ir bendragrupis.

Tą pačią dieną išvažiavau atgal į Palangą. Iš Kauno į Palangą nemažai autobusų važiuodavo, bet, man stovint prie kasos, priėjo žmogelis, paklausė, kur vykstu, ir pasiūlė važiuoti su juo lengvąja mašina. Nusivedė mane į nuošalią gatvelę, liepė palaukti ir nuėjo. Tokiu būdu vairuotojai uždarbiaudavo. Surinkęs pilną ekipažą – ar ne šešis žmones, susodino visus į juodą limuziną ZIM ir išvažiavome. Automobilis didelis, sėdėjau ant atverčiamos sėdynėlės. Pavakary jau buvau Palangoje. Dar spėjau gauti tą trūkstamą dokumentą. Buvo įdomu susitikti kai kuriuos bendraklasius vakare, išėjus pasivaikščioti. Sekančią dieną su Algiuku nuvažiavome į Klaipėdą, parodė savo laivą, kurį ruošė išplaukimui, parodė butą, kurį gavo Klaipėdoje. Papasakojau apie savo kelionę į Kauną ir išvažiavau atgal į Platelius, nes labai rūpėjo pradėti ruoštis egzaminams.

Grįžęs į Platelius, įnikau į mokslus. Užsidariau kambarėlyje už salono ir ruošiau trumpas fizikos santraukas kiekvienam programos klausimui. Tokį patį konspektą pasidariau ir chemijai. Lietuvių ir rusų kalbos egzaminas turėjo vykti raštu, todėl nebuvo kaip ruoštis. Jiems ir nesiruošiau.

Į Kauną laikyti stojamųjų egzaminų važiavau prieš keletą dienų iki pirmojo egzamino. Nuvažiavus į Kauną jau klaidžioti nereikėjo. Nereikėjo nė kitų žmonių trukdyti. Į Akademiją nuvažiavau, sužinojau, kada konsultacijos, gavau leidimą apsigyventi bendrabutyje. Bendrabutis buvo už gero puskilometrio nuo Akademijos, Varnių gatvėje trijų aukštų mūrinis statinys. Komendantas su šeima gyveno tame pačiame bendrabutyje. Priėmė mane, davė patalynę ir pasiuntė į trečią aukštą, kur jau gyvenąs vienas stojantysis.

Užlipu laiptais į trečią aukštą, susirandu kambarį, pasibeldęs įeinu. O ten ant lovos tyso vyras, ne abituriento amžiaus, kaip man pasirodė – senas. Susipažinome: jis buvo rusas Igor Kovalskyj, Baltarusijoje baigęs technikumą, dirbo Tauragės rajone, turi šeimą, porą vaikų, nusprendė įgyti aukštąjį mokslą. Įsikūriau gretimoje lovoje. Kitą dieną į mūsų kambarį trečias gyventojas atkeliavo. Tai iš Biržų Valainis – stoja į Zootechnikos fakultetą. Taigi mūsų trivietis kambarėlis buvo pilnas. Igoriui, kaip baigusiam technikumą ir dirbusiam gamyboje, buvo taikomos lengvatos: nereikėjo laikyti lietuvių kalbos egzamino, dar kažkokios lengvatos. Valainį globojo fizinio lavinimo katedra – jis buvo sportininkas, tinklinio jaunimo rinktinės narys. Į ruošimąsi egzaminams jis nekreipė dėmesio, nes žinojo, kad bus priimtas. Kiekvieną vakarą eidavo į šokių vakarus profsąjungų rūmuose, grįždavo paryčiais, o dieną – miegodavo. Skaityti fizikos ar chemijos užduočių eidavau į krūmais apaugusias pievas už bendrabučio, Neries link. Tada toje vietoje nebuvo jokių namų, jokių statinių.

Lietuvių ir rusų kalbos egzaminus laikėme raštu pirmoje auditorijoje. Fiziką – Fizikos katedros vedėjo Šimkūno kabinete. Prie stalo, apkrauto knygomis ir cigarečių „Parašiut“ pakeliais, sėdėjo senyvas dėstytojas, įsikandęs medinį mudštuką su rūkstančia cigarete. Priešais jį stovėjo peleninė, pilna cigarečių nuorūkų, o dėstytojas rūkė cigaretę po cigaretės. Įėjęs pasisveikinau, liepė atsisėsti. Neįprasta buvo atsakinėti sėdint. Atsakiau į visus užduotus klausimus, išsprendžiau visas užduotis. Panašiai buvo ir per chemijos egzaminą, tik dėstytojas Žieniauskas nerūkė. Laukėme paskelbiant egzaminų rezultatų ir mandatų komisijos, kurios metu bus pasakyta, esi priimtas ar ne.

Iš lietuvių ir rusų kalbos gavau po ketvertą, o fizikos ir chemijos – po penketą. Į mandatinę komisiją iš vestibiulyje susispietusių studentų būrio kvietė pagal gautus pažymius. Pirmiausia – geriausiai išlaikę. Nedaug buvo geriau už mane išlaikiusių, todėl ilgai už durų laukti nereikėjo. Kažkas paklausė – kodėl ne komjaunuolis. Atsakydamas tik gūžtelėjau pečiais. Daugiau nieko ir neklausė. Rytojaus dieną jau kabojo sąrašas priimtųjų studijuoti Akademijoje. Radau ir savo pavardę – antros grupės B pogrupyje. Buvome priimti 75 studentai, paskirstyti į tris grupes po 25 studentus.

Parašiau pareiškimą, kad priimtų gyventi bendrabutyje, paėmiau pažymą kariniam komisariatui, kad neimtų į kariuomenę, ir išvažiavau namo. Iki Plungės grįžau traukiniu, o toliau – pėsčias. Diena buvo karšta, o aš neskubėdamas, su lagaminu rankoje pėdinu sau vieškelėliu, pakelėse pasiuogaudamas. O galvoje pilna minčių, gerų, šviesių. Nebeslegia nežinia – įstosi ar ne, išlaikysi ar ne. Seniai jaučiausi toks lengvas, nerūpestingas. Viskas padaryta! Viskas sėkmingai! Nebuvo nei sunkūs, nei ilgi tie 18 km, juo labiau kad kelias čia įdomus, pažįstamas iš ankstesnių kelionių, kai važiuodavau parvežti iš stoties Algiuko ar Danguolės. Pavakary buvau jau Plateliuose ir galėjau ramiai atostogauti.

Atostogos man niekada nebuvo nieko neveikimas. Svarbiausia buvo paruošti namus žiemai – paruošti malkas ir pašarą karvei. Tais laikais karvė buvo šeimos maitintoja. Be pieno produktų, už parduotą pieną gaudavome šiek tiek pinigų. Dar šiek tiek gaudavome už parduotus obuolius ir uogas ir dar šiek tiek už vasarą išnuomotus kambarius vasarotojams. Mamutės pensija buvo labai maža: jos darbo stažas buvo mažas (17 metų), todėl gaudavo tik keliolika rublių. Taigi dar turėjau keletą dienų ūkio darbuose padėti Kastyčiui.

Dar du dalykai atsitiko tą 1956 metų vasarą. Tik ką buvau grįžęs iš Kauno, padavęs dokumentus stojimui į Akademiją ir pradėjęs ruoštis egzaminams, kai iš Palangos gavau telegramą, kad žuvo klasės draugas Andrius Liebus. Išskubėjau į Palangą. Ten sužinojau, jog Andrius žuvo nutrenktas elektros srovės, betaisydamas sugedusį poilsiautojų lygintuvą. Susirinkome pas klasės draugę Bernadetą Gerybaitę, ten pynėme vainikus, dalijomės įspūdžiais, o paskui gražiai palaidojome Andrių Palangos kapinaitėse. Andrius buvo padavęs dokumentus stojimui į Kauno politechnikos institutą.

Kitas įvykis įvyko tą vasarą Kaune stojamųjų egzaminų metu. Veterinarijos akademijos profesorių Juozą Žemaitį ir jo žmoną nužudė jų augintinis. Nepažinojau šių žmonių, todėl tai gerokai sušvelnino to įvykio tragizmą.

Bus daugiau.

logo_srtrf (1)

Kategorijos: Gyvoji tradicija, Saulės arkliukai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: