Žvilgsnis į Juozo Tūbelio laikus (1)

Iš kairės knygos „Juozo Tūbelio laikai“ autorius Jonas Rudokas, leidėjas Valentinas Juraitis, J. Tūbelio giminaitė Elvyra Užkurėlytė-Baltinienė su savo anūke. Leidyklos „Žemės trauka“ archyvo nuotr.

Iš kairės knygos „Juozo Tūbelio laikai“ autorius Jonas Rudokas, leidėjas Valentinas Juraitis, J. Tūbelio giminaitė Elvyra Užkurėlytė-Baltinienė su savo anūke | Leidyklos „Žemės trauka“ archyvo nuotr.

Neseniai Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje pristatytą Jono Rudoko knygą „Juozo Tūbelio laikai“ (išleido „Žemės trauka“) galima laikyti vieno žymiausių tarpukario Lietuvos valstybininkų nuveiktų darbų analize ir įvertinimu, išsamia studija apie jo politinę, ekonominę ir socialinę veiklą, jo neįkainojamą indėlį kuriant modernią nepriklausomą Lietuvą.

Ilgametis Vyriausybės vadovas

Juozas Tūbelis (1882–1939) – vienas ryškiausių pirmosios Lietuvos Respublikos politikų bei visuomenės veikėjų, Lietuvos labui dirbęs beveik visą nepriklausomybės dvidešimtmetį. Ilgametis tarpukario Lietuvos Vyriausybės vadovas (1929–1938), taip pat dirbęs finansų, žemės ūkio ministru, Lietuvos banko vadovu, reformavęs Žemės ūkio ir Švietimo ministerijų darbą, padėjo pamatus nepriklausomos Lietuvos ekonomikai. „Ir apie tokį žmogų iki šiol nėra parašyta knygų. Tiesa, 1936 metais apie J. Tūbelį buvo išleista 36 puslapių brošiūrėlė. Apskritai apie daug Lietuvai nusipelniusių žmonių gyvenimą mes dar labai mažai žinome“, – sakė pirmosios knygos apie šį politiką autorius Jonas Rudokas. „Juozo Tūbelio laikai“ – jau dešimtoji inžinieriaus J. Rudoko istorine tematika parašyta knyga.

Įvertintas A. Smetonos

Prezidentas Antanas Smetona apie šį valstybės vyrą yra sakęs: „Lietuva tik Tūbeliu gyva“, „Juozas Tūbelis – vienas didžiųjų mūsų tautos gaivintojų, vienas didžiųjų mūsų valstybės kūrėjų“.

Kaip prisipažino knygos autorius, jam norėjosi išsamiai papasakoti apie J. Tūbelį, apie kurį, jo nuostabai, filmas, pasakojantis apie seseris Chodakauskaites – Sofiją Smetonienę ir Jadvygą Tūbelienę, – beveik nieko nepasakė. „Tame filme teigiama, kad Smetonienė buvo geriausia Smetonos patarėja. Didesnės nesąmonės aš seniai negirdėjau“, – teigė J. Rudokas. Knygos autorius primena, ką A. Smetona, jau būdamas emigracijoje, kalbėjo apie J. Tūbelį, kaip įvertino jo darbus: „Juozas Tūbelis, vadovavęs Ministrų tarybai 8,5 metų, ilgiausiai išsilaikė šioje pozicijoje, garantavo vyriausybių stabilumą ir vieningą visų kolegų – ministrų – politiką, sudarydamas Lietuvai šansą plėtoti įvairią kultūrą visose sferose, padėjo kurti tautinę sąmonę, pasitikėjimą savo jėgomis, negaudamas jokios paramos iš užsienio. Tūbelis galėjo ir turėjo didelę administravimo patirtį, sutelkdamas visas krašto jėgas, harmonizuodamas valstybės materialias ir moralines jėgas jo paties siekiams. Įvairios ekonominės ir finansinės įmonės, kampanijos ir kooperatyvai, draugijos, įkurtos jo rūpesčiu ir iždo remiamos, išaugo į nacionalinės svarbos įmones.“ Pasak A. Smetonos, su J. Tūbelio vardu sietinas privalomas pradinis išsilavinimas, profesinių mokyklų atidarymas, ligos draudimas darbininkams ir kitos socialinės bei kultūros pažangos apraiškos.

Išnagrinėjęs daug šaltinių apie J. Tūbelį, knygos autorius pastebėjo, kad kai kuriuos svarbius jo gyvenimo įvykius skirtingi šaltiniai aprašo nevienodai. Tokiais atvejais J. Rudokas pateikia kelias versijas, leisdamas skaitytojams patiems susidaryti nuomonę.

Modernizavo Lietuvos ūkį

Knygos autorius ypač pabrėžė J. Tūbelio nuopelnus modernizuojant Lietuvos ūkį, organizuojant stambius kooperatyvų susivienijimus – „Lietūkį“, „Pienocentrą“, kuriant ir stiprinant maisto pramonę, kovojant su Didžiosios ekonominės krizės padariniais 1931–1934 metais, ištikusiais Europą ir Ameriką. Apie J. Tūbelį sakoma, kad jis išmokė lietuvių ūkininkus auginti bekonus, pasirūpino, kad valstiečių išauginta produkcija būtų vietoje perdirbama ir pelningai parduodama, eksportuojama. Tam reikėjo sukurti ištisą maisto pramonės sistemą. Per keletą metų buvo pastatytos mėsos perdirbimo įmonės, pieninės. Savo ekonominiu išsivystymo lygiu Lietuva sparčiai artėjo prie Vakarų Europos.

„Tarpukario, arba, kaip dar yra sakoma, Kauno Lietuva, savo pažangos tempais stebina dabarties istorikus. Jie buvo žymiai didesni, nei dabar, turint Europos Sąjungos paramą, – teigė J. Rudokas. – Istorikai pripažįsta, kad Lietuvos žemės ūkis per dvidešimt metų padarė tokį šuolį, koks kitose šalyse buvo pasiektas per šimtą metų. Prie tos pažangos prisidėjo J. Tūbelis – juk buvo ir žemės ūkio, ir finansų ministras. O finansų ministras tvarkė pramonę, prekybą, ekonomiką. J. Tūbelio valdymo metais Lietuvos eksportas viršijo importą. Vienas dabarties mokslininkas teigia, kad J. Tūbelis Lietuvoje įgyvendino originalią valstybinio kooperatinio kapitalizmo ekonomiką. Lietuva tada daug mokėsi iš Danijos. Tačiau mūsų ekonomika skyrėsi nuo Danijos. Lietuvos ekonomikoje žymiai didesnį vaidmenį vaidino valstybė“.

Kaip pastebėjo knygos autorius, nors laikai kiti, iš J. Tūbelio galima daug ko pasimokyti ir šiandien – valstybė turi aktyviai dalyvauti ekonomikoje, ypač sunkiais, kriziniais metais, permainų laikotarpiais.

„Tūbelis tai darė įgyvendinęs valstybinio kooperatinio kapitalizmo ekonomiką, o mūsų galvočiai pareiškė, kad rinka viską sutvarkys. Sutvarkė – sunaikino šimtus tūkstančių darbo vietų. Tūbelis jau tada suprato, kad vien verslininkai ekonomikos nepajėgs sutvarkyti“, – sakė J. Rudokas. Cituodamas istorikus, sociologus, knygos autorius vaizdžiai aprašo ir kartu įvertina J. Tūbelio nuopelnus Lietuvai, pavyzdžiui, kad visai tuščioje vietoje, maždaug per dešimtmetį buvo sukurta moderni maisto pramonė, kurios pajėgumų Lietuvai pakako net iki 1960 metų.

Knygos autorius atkreipė dėmesį į tai, kaip J. Tūbelis elgėsi krizės metais: „Kai mūsų laikais buvo krizė, buvo nurėžtos pensijos, atlyginimai, o J. Tūbelis, ūkininko sūnus, suprato, kad esant geresniems laikams reikia pasiruošti juodai dienai. Jis sukaupė nemažas biudžeto atsargas. Kai atėjo didžioji krizė, kuri buvo žymiai didesnė nei 2008 metais, tos atsargos Lietuvai labai padėjo.“

Knygos „Juozo Tūbelio laikai“ viršelis | Rengėjų nuotr.

Knygos „Juozo Tūbelio laikai“ viršelis | Rengėjų nuotr.

Giminaitei sovietmečiu teko slėpti giminystę

Knygos pristatyme kalbėjusi istorikė, humanitarinių mokslų daktarė Elvyra Užkurėlytė-Baltinienė prisipažino, kad savo giminystę su J. Tūbeliu (jis buvo mamos pusbrolis) sovietmečiu teko slėpti. Istorikė džiaugėsi, kad knygos autorius, pagal išsilavinimą būdamas inžinieriumi, labai aktyviai pildo baltąsias dėmes mūsų tarpukario Lietuvos istorijoje.

„J. Rudoko knygos pasižymi tiesos teigimu ir tolerancija laikui bei žmogui. Tos istorinės asmenybės jaunesnei kartai atrodo vienaip, o tai kartai, kuriai aš priklausau, kuri dar prisimena ir nepriklausomos Lietuvos laikus, teko išgyventi labai sudėtingą laikotarpį, – sakė E. Užkurėlytė. – Ši knyga pirmą kartą dalykiškai aptaria J. Tūbelio laikus. Ji vertinga ir dėl gausių istorinių šaltinių, ekonominę, socialinę to meto Lietuvos raidą iliustruojančių lentelių, diagramų. Ir visa tai pateikiama gražia, vaizdinga kalba.“

Kaip pasakojo E. Užkurėlytė, šis politikas gimė Ilgalaikų kaime, Panemunėlio valsčiuje. Tėvai – Juozas Tūbelis ir Barbora Stašytė – susilaukė trijų vaikų. Vienas iš jų – būsimasis politikas. Deja, Barbora mirė 23-ejų, paliko našlaičius vaikus. Tėvas vėliau vedė antrą kartą. „B. Stašytė buvo mano mamos Emilijos Stašytės-Užkurėlienės teta. Nors Barboros ir mano mamos amžiaus skirtumas buvo didelis (mano mamai buvo tik keleri metukai, kai mirė Barbora), mano mamos giminystės ryšys su šeima ir pačiu J. Tūbeliu išliko iki 1938 metų, kai mano tėvai ten lankėsi paskutinį kartą.“

Kaip pasakojo giminaitė, J. Tūbelis mokėsi Panemunėlio pradžios mokykloje pas labai garsų kunigą švietėją, draudžiamosios lietuviškos spaudos platinimo ir slaptų lietuviškųjų vakarų bei mokyklų organizatorių Joną Katelę. Toje pačioje lietuviškoje mokykloje mokėsi ir jos tėvelis.

Maištingas studentas tapo agronomu

Vėliau J. Tūbelis mokėsi Mintaujos (dabar Jelgava) gimnazijoje, Liepojoje, Varšuvoje, o 1907–1908 metais agronomijos mokslus studijavo Rygos politechnikos institute. Mokymosi Mintaujoje metai buvo įsimintini. Gimnazistai organizavo maištą: atsisakė melstis rusų kalba. Iš Rygos atvykęs aukšto rango pareigūnas ieškojo maišto organizatorių. Be J. Tūbelio, nubausti Jurgis Šlapelis, Antanas Smetona, Juozas Vaičkus, Aleksandras Rymas ir kiti. Maištas nebuvo beprasmis – po kurio laiko gimnazijos vadovybė katalikų melstis rusiškai daugiau nevertė.

Kaip pasakojo E. Užkurėlytė, carinės Rusijos laikais aukštąjį išsilavinimą įgiję lietuviai neturėjo teisės dirbti Lietuvoje. „Tūbeliui pasisekė. Gal jis pasižymėjo kaip gabus agronomas, gal mokėjo bendrauti, todėl tuometinis Kauno gubernatorius Piotras Veriovkinas leido jam agronomu dirbti Lietuvoje, – sakė E. Užkurėlytė. – Jis kartu dirbo ir mokytoju, taip pat rašė į lietuvišką spaudą, vėliau dalyvavo jaunos valstybės įstaigų kūrime.“

E. Užkurėlytės teigimu, J. Tūbelis ypač pasižymėjo žemės ūkyje. Juk tuo metu, pasak jos, Lietuva kūrėsi „iš nieko“. „Cariniais laikais Rusijos ministro pirmininko Piotro Stolypino žemės reforma buvo palietusi ir Lietuvą – išsklaidyti kaimai, valstiečiai iškelti į vienkiemius. J. Tūbelis šią reformą pratęsė, jis palaikė vienkiemių kūrimąsi, – pasakojo E. Užkurėlytė. – Ši agrarinė reforma palietė apie 60 tūkstančių bežemių ir 40 tūkstančių mažažemių valstiečių, dalis jų gavo žemės. Susikūrė net 38 tūkstančiai naujų ūkių. Suprantama, kad žmonės, kurie vadovavo tik ką įkurtoms žemės ūkio institucijoms, suvokė, kad Lietuvos žemės ūkiui reikia didelės pagalbos. Nauji ūkiai daugiausiai užsiėmė grūdų, linų auginimu, gyvulininkyste. Prekės surado rinkas Anglijoje, Vokietijoje, o tai paskatino ir jūrų laivininkystę. J. Tūbelis daug prisidėjo prie kooperatinio judėjimo organizavimo. Jo iniciatyva įkurti kooperatiniai susivienijimai „Lietūkis“, „Pienocentras“, „Maistas“. Juos parėmė valstybė, todėl iš jų pelno valstybė lėšų galėjo skirti švietimui, kultūrai, labdarai.

Svarbų vaidmenį vaidino susikūrusios žemės ūkio mokyklos, buvo rengiami įvairūs kursai, rateliai, jaunųjų ūkininkų būreliai. Pavyzdžiui, mano vyresnis brolis prenumeravo laikraštuką „Jaunasis ūkininkas“, ten buvo įvairių patarimų, pamokymų. Tėvai jam net atskyrė gabalą žemės bandymams, kuriais sudomino tas laikraštis. Bandymai skatino auginti naujus augalus. Atsimenu, brolis augino arbūzus. Jaunųjų ūkininkų būreliai tada buvo labai paplitę Lietuvos kaime. Dabar gal ir juokingai skamba, bet tuose būreliuose buvo mokoma, kaip auginti bulves, pomidorus, kitas daržoves. Tačiau žinant, kad tuo metu Lietuva buvo ką tik išėjusi iš svetimos valstybės, reikėjo keisti kryptį nuo buvusio primityvaus rusiško bendruomeninio varianto, tampa suprantama tų naujovių svarba. Lietuva tuo metu daug mokėsi iš kitų mažų valstybių, kurios buvo pasiekusios aukštesnį lygį – Danijos, Belgijos, Olandijos. Buvo įkurta Dotnuvos veterinarijos akademija. Gabūs neturtingi jaunuoliai gaudavo valstybės paramą mokslui žemės ūkio amatų mokyklose.“

Valstybės remiama kooperacija

Kaip pasakojo E. Užkurėlytė, J. Tūbelio rūpestis, kad kooperacija būtų valstybės remiama ir prižiūrima, buvo svarbus. Valstybė prie naujų bendrovių prisidėdavo tam tikru kapitalu, kuris turėdavo būti ne mažesnis, kaip 4 mln. litų. Taip valstybė įgydavo didelę bendrovės akcijų dalį, o paskui, gavusi pelno, turėjo lėšų kitiems svarbiems valstybės reikalams.

„Sovietmečiu žemės ūkio susivienijimai buvo įvardinti kaip monopolinio kapitalizmo reiškiniai, bet iš tikrųjų tai buvo tikroji kooperatinio judėjimo forma, kurią rėmė valstybė, – sakė E. Užkurėlytė. – Tūbelis pasižymėjo sumania ir energinga veikla kuriant Lietuvos ekonomiką. Žinome, kad 1929 metų spalio 24 dieną pasaulį ištiko ekonominė krizė, ji palietė ir Lietuvą. Tūbelio dėka Lietuva buvo iš dalies apsaugota nuo labai tragiškų finansinės krizės pasekmių. Ji, palyginti su kitomis šalimis, turėjo mažiausiai skolų, o biudžetas sugebėjo būti nedeficitinis.“

Kaip pabrėžė istorikė, J. Tūbelis suprato sudėtingą Lietuvos kainų situaciją. „Buvo įkurtas kainų kontrolės komitetas, kuris turėjo nustatyti kainų lubas. Viršijantys jas galėjo būti baudžiami iki 50 tūkstančių litų. Galime prisiminti, kaip elgėsi mūsų Vyriausybė, kai 2008 metais mes pajutome finansinę krizę, kai buvo sumažinti atlyginimai, pensijos, o mūsų tuometinis Premjeras ramiai pasakė: „Mes į kainas nesikišame.“ Tūbelis ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje suprato, kad valstybė turi kištis į kainas. Visose demokratinėse valstybėse ši sistema veikia. Valstybės vaidmuo visose srityse turi būti svarbus, nepaisant to, kad karaliauja rinkos ekonomika“, – sakė E. Užkurėlytė.

Ji priminė sudėtingą Lietuvai laikotarpį, kai po 1934 metais Klaipėdoje vykusio nacių teismo (kai Adolfas Hitleris atėjo į valdžią, naciai ketino Klaipėdos kraštą atplėšti nuo Lietuvos) kerštaudama Vokietija atsisakė pirkti žąsis. „Lietuvos Vyriausybė rado sprendimą. Kad valstiečiai nebūtų palikti nepavydėtinoje situacijoje, kiekvienam valdininkui buvo liepta nupirkti 8–10 žąsų, už kiekvieną sumokant po 5 litus. Tai buvo rimta parama ūkininkams, kurie planavo parduoti žąsis Vokietijai“, – pasakojo E. Užkurėlytė.

Istorikės nuomone, praėjusio amžiaus ketvirtąjį dešimtmetį Lietuvos ekonominiame, socialiniame ir kultūriniame gyvenime pelnytai galima vadinti J. Tūbelio era. „Ir man nesuprantama, kodėl dabartinėje Lietuvoje neskubama pagerbti J. Tūbelio atminimo. Noriu pasakyti, kad tarp dvylikos tarpukario Lietuvos premjerų jis yra vienas žymiausių valstybininkų“, – sakė ji.

E. Užkurėlytė prisiminė savo tetos pasakojimą apie J. Tūbelio apsilankymą jos tėvų gimtajame Vikonių kaime. „Jam atvykstant susirinkdavo giminės, o mano dėdienė Emilija Stašienė, laukdama garbaus giminaičio, iškepdavo žąsį. J. Tūbelis aukštaitiškai jai sakydavo: „Kam tu tų žųsį kepi. Išvirk man bulbių su rūgusiu pienu“, – pasakojo E. Užkurėlytė. – Mano mama papasakojo man apie paskutinį susitikimą su J. Tūbeliu. Mano tėvai buvo pažangūs ūkininkai, 1938 metais važiavo į žemės ūkio parodą, skirtą nepriklausomybės dvidešimtmečiui. Tada visus parodos dalyvius ūkininkus į savo namus Žaliakalnyje pasisvečiuoti pakvietė J. Tūbelis. Kaip mama pasakojo, buvo gražus balius, o ponia Jadvyga visiems buvo labai dėmesinga. Deja, J. Tūbelis gana greitai, 1939 metų rugsėjo 30 dieną, mirė.“ Palaidotas buvo Kaune, Senosiose miesto kapinėse, jas panaikinus, perlaidotas Panemunės kapinėse.

J. Tūbelienė mirė sulaukusi 97 metų. Palaidota JAV, lietuviškose kapinaitėse, esančiose greta lietuvių vienuolių Nekalto Prasidėjimo seserų kongregacijos slaugos namų Putname, Konektikuto valstijoje.

Leidyklos vadovas žurnalistas Valentinas Juraitis atkreipė dėmesį į taupų, informatyvų, nenuobodų autoriaus pasakojimą. „Perskaičius knygą iškart norėjosi ją išleisti, – sakė jis. – Toks valstybės veikėjas, kaip J. Tūbelis, yra tikrai nusipelnęs knygos. Ji galėjo ir anksčiau pasirodyti. Verta sakyti, kad J. Tūbelis iš šiaudinės pastogės Lietuvą atvedė į mūrinę ir čerpinę. Be to, knyga vertinga ir dėl to, kad parodo šviesią ir tamsią to meto pusę. Iš J. Tūbelio turėtų ko pasimokyti ir dabartiniai ministrai. Bet, įsivaizduokite, su knyga užėjau į Žemės ūkio ministeriją, pasiūliau nupirkti knygų, kaip buldozeris stūmiau, bet ten knygos apie J. Tūbelį nepirko.“

Kategorijos: Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos, Istorija, Kultūra, Lietuvoje, Literatūra, Naujienos, Skaitiniai, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , .
Screenshot_2020-08-04 Redaguoti puslapį ‹ Alkas lt — WordPress
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: