D. Razauskas. Tikėjimas ir tikrovė (39)

Dainius Razauskas | Asmeninė nuotr.

Dainius Razauskas | Asmeninė nuotr.

Priimdamas tikėjimą žmogus esą turįs valingai jį išpažinti, pasakyti „tikiu“, pavyzdžiui: „Tikiu tą, tą ir aną.“ Esą šitaip tampama tikinčiuoju.

Bet iš tikrųjų žmogus negali tikėjimo pasirinkti ir priimti. Tikėjimas nėra savavališkos užgaidos, apsi­sprendimo reikalas, nėra tai, kas priimama iš išorės. Todėl visi, kas sako: „Tikiu tą, tą ir aną“, iš tikrųjų tik apsišaukia, taigi yra ne tikintieji, o apsišaukėliai. Ką žmogus savo sieloje iš tikrųjų tokiu atveju padaro, tai tik pasižada elgtis taip, tarsi tikėtų. Pasižada daugiau ar mažiau uoliai vaidinti, kad tiki. Pasižada laikytis atitinkamų žaidimo taisyklių ir prisiima vaidmenį. Įsijungia į vaidinimą, įstoja į tokių pat apsišaukėlių bendriją, drauge su kuriais dabar visomis išgalėmis įrodinės pats sau ir kitiems savo tariamą „tikėjimą“.

Todėl didžiosios pasaulinės religijos iš tikrųjų nėra tikėjimai – tai ne tikėjimai, o milžiniški vaidinimai. Ligi smulkmenų apgalvoti, išpuoselėti, begalės visokių taisyklių apraizgyti, įmantriausiais „įrodymais“ paramstyti vaidinimai.

Kaip žaidžiant indėnus: galima šiaip išeiti į mišką, iš lazdyno išsipjauti lanką ir pašaudyti į taikinį, o galima pasisiūti odos rūbus su kutosais, mokasinus, gauti tikro erelio plunksnų ir t. t. – suvaidinti viską tiksliai ligi smulkmenų. Taip, kad niekas nebegalėtų nieko prikišti, neva nesi tikras indėnas. Ir jeigu kas paklaustų, „ką čia dabar darai“, tu išrėžtum tokią įtikinamą kalbą, vertą Čingačguko ar Vinetu, kad klausytojas pats imtų siūtis prie kelnių kutosus.

Kitaip ir būti negali: juk giliai širdyje jausdamas, kad apsimetinėji, privalai nuolat tą jausmą visaip slopinti, užčiaupti, užgniaužti. Nuolat užčiaupti, užgniaužti tikrovės išsiilgusią savo širdį, skaudžiai badančią sąžinę, kol ji visai nutils ir nebesikiš į „ne savo reikalus“, nebetrikdys tavo tariamo „tikėjimo“.

/ / /

Tikrą tikėjimą – tai, kuo iš tikrųjų tiki, – reikia ne išpažinti, o pažinti. Ne iš paskutiniųjų suvaidinti, o pačiam sau atskleisti. Nes žmogus iš tikrųjų nežino, kuo jis tiki, kas jis yra ir ką čia veikia, – tai jam reikia išsiaiškinti, perprasti, įsisąmoninti. Pažinti save.

Tai dvi kertinės priešingos būtiškosios nuostatos: viena – suvaidinti, kita – pažinti.

Pirmõsios nuostatos nebyli prielaida yra ta, kad jokios tokios tikrovės savaime nėra, vadinasi, „tikrovė“ bus tokia, kokią ją suvaidinsiu, ir kuo uoliau vaidinsiu, tuo ji atrodys – o pagal šį požiūrį ir bus – tikresnė. Kaip matyti, ši nuostata remiasi netikėjimu, kad išvis gali būti kažkas savaime tikra, kad išvis yra toks dalykas kaip tikrovė. Taigi ši nuostata remiasi netikėjimu tikrove. Tai iš esmės ir iš pagrindų netikinčiojo nuostata.

Priešingai – nusiteikimas pažinti remiasi išankstine nebylia prielaida, kad pažinti yra ką, vadinasi, kažkokia tikrovė yra iš anksto. Jos nereikia vaidinti. Atvirkščiai – kuo uoliau ji vaidinama, tuo giliau paslepiama, pradingsta po kaukėmis, už-klostoma sceninių apdarų klostėmis ir taip su-klastojama, tuo mažiau jos lieka matomos ir atpažįstamos, tuo toliau ji lieka atstumta ir tuo toliau pats nuo jos atsiduri. Todėl pažinimo nuostata reikalauja ne dar uoliau vaidinti, ne dar storiau pridengti, o kaip tik priešingai – atidengti, atskleisti. Ne kuo smarkiau spausti ir sprausti savo vaidinimą pasaulin, o kaip tik priešingai – per žingsnį atsitraukti ir įdėmiai įsižiūrėti: kas gi iš tikrųjų yra anapus vaidinimo? Kas iš tikrųjų esti iki visų vaidinimų? Giliau bet kokio vaidinimo? Kas, jei pamėginus visai nieko nebevaidinti nei išoriškai, kitiems, nei viduje, sau pačiam? Nieko nebeteigti, nebešaukti, neberėkti pasaulin, bet nutilti ir įsiklausyti? Ši nuostata ir tokie jos klausimai remiasi išankstiniu tikėjimu, kad kažkas iš tikrųjų yra ir tai galima atskleisti, pažinti. Ji remiasi tikėjimu tikrove. Tai iš esmės ir iš pagrindų tikinčiojo nuostata.

Netikinčiojo nuostata ragina surengti kuo dailesnį, įspūdingesnį, įtikinamesnį „tikėjimo“ vaidinimą. Tikinčiojo nuostata – pamėginti išvis nevaidinti, jei tik tai įmanoma, o jei pasirodytų nelengva ar neįmanoma, tai bent pasistengti atpažinti savo ir kitų vaidinimus, nulukštenti juos nuo tikrovės.

Netikinčiojo nuostatą atitinka Algirdo Juliaus Greimo pasakymas, jog „tikrovė yra tiktai tai, kuo tikima“1. Vadinasi, prisiėmus, išpažinus tam tikrą „tikėjimą“, tarsi būtų galima paveikti, pakeisti, įteigti atitinkamą tikrovę. O aš pasakyčiau veikiau atvirkščiai: tikras tikėjimas – tai nusi-teikimas tikrovei. Tikrovei, kuri yra savaime, iki ir giliau bet kokio teigimo, bet kokio „tikėjimo“. Nesvarbu, jog iš pradžių gali būti neaišku, kas tai yra, betgi tam ir reikia tikro tikėjimo, tikėjimo tikrove, kad užtektų ryžto ir atkaklumo ją išsiaiškinti, atpažinti ir pažinti. Apie tokius Vytautas Kavolis yra pasakęs: „Jie žino, kad tik tam, kas tikra, galima būti ištikimam. Todėl jiems reikia surasti, kas tikra.“2 Tuomet šis, iš tikrovės ilgesio, tikrovės pašaukimo gimęs tikėjimas galų gale subrandina ištikimybę tikrovei, kaip tvirtą dvasinio gyvenimo kelrodį ir atramos tašką.

Iš netikinčiojo nuostatos randasi visos ideologijos ir smegenų plovimo technologijos. Iš tikinčiojo nuo­statos – tiek visas tikras mokslas, kiek jis nepavirsta įtakų žaidimais, tiek tikras dvasinis gyvenimas, tik­rasis dvasingumas. Jiedu tesiskiria atžvilgiu: mokslas tiria išorinį kitą, dvasinis pažinimas – vidinį save. Ir vienas neįmanomas be kito, tad, akivaizdu, tikras mokslas ir tikras dvasingumas – tai tarsi dvi kojos, kurių vieną pašalinus, pažanga tampa nebeįmanoma, nebent su ramentais. Mokslo bijo kaip tik apsišauktasis „tikėjimas“, susirūpinęs vien savo vaidinimais, be paliovos atitrūkstančiais nuo tikrovės.

Išryškėja paradoksas: tie, kurie išpažįsta, viešai skelbia, garsiai šaukia savo tariamą „tikėjimą“, iš tik­rųjų netiki. O tie, kurie neskuba lengvai patikėti, kurie iš pagrindų abejoja ir prieš patikėdami yra linkę iš pagrindų patikrinti, – jie kaip tik iš tikrųjų tiki. Jie yra tikri tikintieji. Tikintieji tikrove.

/ / /

Visos religijos, tiksliau, konfesijos (lot. confessio – „išpažinimas“) išpažįsta kokį nors pasakojimą, kuriuo reikalauja „tikėti“ ir įsijausti, tarsi aktoriui į scenarijų, taip, kad vaidintų jį atmetęs visas abejones, protą, užmiršęs savo paties gyvą sąmonę ir galiausiai pačią tikrovę. Tikrasis tikėjimas, tikėjimas tikrove, kaip nusiteikimas tikrovei ir jo žadinamas nuolatinis nusitaikymas į tikrovę, ugdo sąmoningumą ir subrandina pasaulėžiūrą, tiksliau, tikrožiūrą, palaikančią įdėmų, gyvą, nepaliaujamą įsižiūrėjimą tikrovėn. Ji irgi gali reikštis pasakojimais (kaip ir šis), bet jie niekuomet nereikalaus „tikėti“, o būtinai primins, jog tėra pasakojimai – ne pati tikrovė.

Joks pasakojimas neatstos tikrovės. Nepriklausomai nuo jo kokybės. Net jeigu tai pasakojimas apie tik­rovę ir netgi labai smulkus, tikslus. Kad ir kaip smulkiai nupasakotum agurką, jo veislę, ilgį, storį, svorį, spalvą ir t. t., kone iki ląstelių, – pasakojimo vis tiek negalėsi atsikąsti. Pasakojimas netaps agurku. Sulig rytietišku palyginimu, jie skiriasi taip, kaip pirštas, rodantis į mėnulį, skiriasi nuo mėnulio.

Įsikabinti į pirštą reiškia išsižadėti mėnulio. „Įtikėti“ pasakojimu, stengtis prastumti pasakojimą už tikrovę reiškia atstumti, išduoti tikrovę. Tai tikrų tik­riausia stabmeldystė, pati stabmeldystės esmė. Užtat tariami „tikintieji“ iš tikrųjų yra stabmeldžiai, iškeitę tikrovę į tikrovės iškamšą.

Pirštų, rodančių į mėnulį, gali būti daug, bet mėnulis – vienas. Pasakojimų apie tikrovę gali būti daug. Pasakojimai apie tikrovę gali tęstis be galo, vis kitu kampu, iš kitos pusės arba net iš tos pačios pusės, bet iš naujo, atidžiau, giliau. Kuo daugiau tokių pasakojimų apie tikrovę, kuo jie atidesni, įžvalgesni, tuo tikrovė aiškiau numanoma, įžiūrima, apčiuopiama. Ne tik išorinė, daiktinė tikrovė, bet ir vidinė, dvasinė. Todėl kas įsitveria vieno pasakojimo, tas išduoda savo vidinę tiesą, savo giliausią širdį.

Tikrovė – tarsi saulė, pasakojimai apie tikrovę – tarsi debesys, pro kuriuos ją matome arba bent numanome esant. Debesys plaukia pro saulę ir nuplaukia, o ji per visus juos spindi čia ryškiau, čia blausiau, priklausomai nuo debesies skaidrumo ar tamsumo. Debesys įvairūs – saulė viena. Betgi laikytis įsitvėrus vieno pasakojimo apie vieną tikrovę – tai tas pat, kaip nusekti akimis praplaukiantį debesį ir pamesti iš akių saulę. Laikytis vienintelio debesies – tai išduoti vienintelę saulę.

Todėl tikėjimas tikrove yra atviras visiems mokymams, visoms religijoms ir gali pasirodyti kaip politeizmas, netgi ateizmas. O „tikėjimo“ reikalaujantis monoteizmas – debesis, apsišaukęs saule, – tik nuvilioja šalin nuo vienintelės tikrovės ir paklaidina. Tada ir gali pasivaidenti, kad „Dievas mirė“! Bet iš tikrųjų mirė debesis, pro kurį andai matei saulę (mat debesys tol gyvi, kol pro juos žiūrime): „vienintelis“ debesis nuplaukė, ir prie jo prikaustytos tavo akys nejučia nusigręžė nuo vienintelės saulės.

Kas tiki tikrove, tam debesys terūpi tiek, kiek ją užstoja ar prasiskleidę atskleidžia. O kas pristigo tikro tikėjimo – tikėjimo saule ir leidosi įkalbamas „tikėti“ kažkuriuo vienu debesimi, tas iš tikrųjų atmetė, išdavė savo širdies šviesą ir grimzta į gūdžias tamsybes.

Prisiminkime 1324 m. popiežiaus legatų žodžius apie susitikimą su Lietuvos karaliumi (rex) Gediminu, jog „krikščionims jis leidžiąs savo Dievą garbinti pagal savo papročius – rusams pagal savo apeigas, lenkams pagal savo papročius, – o mes garbiname Dievą pagal savo apeigas, ir visi turime vieną Dievą (et nos colimus deum secundum ritum nostrum, et omnes habemus unum deum)“3. Tai senojo lietuvių tikėjimo – kaip ir kiekvieno sveiko tikėjimo, tikėjimo tikrove – branduolys, šaknis. Visa kita, kas išliko ir kas prarasta, – pernykščiai lapai. Todėl jo neįmanoma užgniaužti – jis prisikelia su kiekviena gyva širdimi, sudygsta vos padvelkus pavasario vėjui ir netruks atsiauginti naujus, šiųmetinius lapus.

Tasai, kuris tikrai tiki Dievą, nė už ką neleis įkalinti savo širdies jokiame viename „tikėjime“. Jo širdis priklauso Saulei – ne debesiui, net jeigu Saulė tuo metu pro jį, tą debesį, suspindo. O tie, kas širdyje pasidavė, susmuko ir susigundė gatavu, patogiu, paslaugiai pakištu „tikėjimu“, kaip žioplos žuvys blizge, – jie iš tikrųjų išdavė gyvąjį Dievą ir nuo Dievo nusigręžė.

Nusigręžė nuo pernelyg ryškios, spiginančios į akis, nenusakomos, neužkalbamos Tikrovės ir pasirinko saugų, iš anksto paruoštą šešėlių teatrą. Komediantai, savo tikrą būtį iškeitę į svetimą pigią muilo operą.

Kategorijos: Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Religija, Visi įrašai | Žymos: , , , , , .

39 komentarai

  1. Jota:

    Tai bent:)! Kam tikėti tikrove, jeigu ji ir taip matoma, apčiuopiama, užuodžiama, t.y suvokiama primityviausiomis juslėmis? Kas man iš to, jei aš “tikėsiu” Saule? Ir juo labiau – jeigu ją garbinsiu? Gal ji yra Asmuo? Juk aš ir jūs, ir bet kuris kitas žmogus yra milijoną kartų vertingesni už Saulę, nes geba pažinti, mylėti, jausti, dirbti… O Saulė viso labo mechanizmas, juk mokslas tai įrodė. Su Saule neužmegsi jokio asmeniško ryšio, nes kaip dvasinė būtis ji yra negyva. Ji neturi jokių dvasinių savybių. O mes turime, jūs pats apie tai užsiminėte. Tai kaip čia yra? Ką reiškia tikėti? Tai reiškia laikyti tikrai egzistuojant tai, ko mes nematome, ko nepatiriame juslėmis.
    Būtų labai įdomu išgirsti jūsų atsakymą.

    • Kęstutis:

      Tai taip ir nesupratot, jog tikrovė yra pažintas jūsų vidinis pasaulis, o ne tai ką apie tai jums papasakojo kiti…

      • Jota:

        O ką jūs pažįstate savo vidiniame pasaulyje? Ir jei aš jums papasakosiu apie tai, kad matau gamtą, žmones ir kitką, tai jau nebus tikrovė?:)

        • Kęstutis:

          Pvz. krikščionybė moko, kad žmogus turi sielą, bet jei žmogus savyje nesusiranda ar pats sau negali įvardinti – “tai siela, aš su ja eisiu į pomirtinį gyvenimą”, vadinasi jis jos neturi, neranda arba jam meluojama. Krikščionybė neturi mokymo apie tai, belieka tikėti arba ne, o kalba eina apie pažinimą…

          • Jota:

            Krikščionybės kaip tik vienas iš svarbiausių mokymų yra apie dvasinę nemirtingą sielą. Kas yra dvasia, kol kas palikime, bet šit apie sielą kalbėjo dar Aristotelis – žmogaus siela – tai protas, valia, jausmai. Nejau jūs šito neturite? Taip, tai yra mūsų vidinis pasaulis, ir nėra žmogaus, kuris šituo nepasižymėtų, stipriau ar silpniau. O ar gamtos reiškiniai turi sielą, panašią į žmogaus? Kaip aš galiu kreiptis į juos pagalbos, kaip man patarė Žemyna, jeigu jie stovi už mane žymiai žemesnėje pakopoje? Ir kas gali tvirtinti, jog sielos negalima pažinti?

            • Kęstutis:

              Klausimas buvo – su kuria savojo aš dalimi jūs išeisite iš šio gyvenimo? Ką pasiimsite? Kūnas, smegenys lieka kaip trąša šioje žemėje… Kol kas jūs žinote tik tai ką paminėjo Aristotelis kaip šio gyvenimo sielą, bet ar mėginote gilintis kaip vyks perėjimas į pomirtinį gyvenimą? Tai labai svarbu. Labai daug ką teks palikti šiame gyvenime. Nepaminėjote sąmonės, protas nevienalytis. Dalis proto mirs kartu su kūnų, kitą proto pusę reikią susirasti dar iki mirties ir su juo keltis į kitą pasaulį… bet tam jau reikėjo ruoštis… Dėl pagalbos, tai tegu Žemyną paaiškina – man nereikią kreiptis pagalbos į kažką aukštesnio. Vadovaujuosi Magadano šamano mokymu – negalima prašyti pagalbos iš jokių aukštesniųjų jėgų jei nepadarei visko kas nuo tavęs priklauso. Jei pasieksi ribą kuri bus ne tavo jėgoms, tos aukštesnės, aukščiausios jėgos ar kaip kitaip, pačios padės ir tai labai gerai veikią mano gyvenime. Kreiptis pagalbos kai neišnaudoji savo visų galimybių – krikščioniškai vadintųsi nuodėmė…

            • Kęstutis:

              Atsakiau jums darbe prišokamai, dar peržiūrėjau, tai supratau, kad jūs net ir krikščioniškomis tiesomis nesivadovaujate.”Kaip aš galiu kreiptis į juos pagalbos, kaip man patarė Žemyna, jeigu jie stovi už mane žymiai žemesnėje pakopoje?” Taip kalba instinktyvioji jūsų proto dalis kurios pagrindas instinktas pirmauti (dominuoti). Tikriausiai atsimenate, kad ir krikščioniškos tiesos skelbią – Dievas yra visur? Jūs sutinkate šunį ir jums jis “žymiai žemesnėje pakopoje”, nes jūsų tokia išankstinė nuomonė, o iš tikrųjų jūs sutinkate Dievą kuris jums pasirodė šuns pavidale, jis jums norėjo parodyti Dieviškus savo buvimo ženklus, o jūs tai atmetėte. Tas pats su kokia nors višta, medžiu, gėle, debesimi, jūra, Žeme, Mėnuliu – Dievas yra visur. Prieš Dievą visi lygūs, tik jis gali suskirstyti kas aukštesnėje pakopoje, o kas žemesnėje. Čia aš jau perėjau į rytietiška pasaulėžiūrą. Hinduizmas moko – jei sutikai savo kelyje kažką sau labai pavojingo tigrą, dramblį, gyvatę pamatyk juose Dievą ir jūs išsiskirsite gražiuoju… Nėra skirtumo į kokį Dieviškąjį pavidalą jūs kreipiatės, svarbu jame matyti Dievą, o Dievą pamatyti gryname pavidale neįmanoma, paprasčiausiai čia jau suveikią žemesnės pakopos taisyklė – kaip sliekas nesugebėtų apibūdinti žmogaus, taip ir žmogus nesugebės suvokti Dievo jo gryname pavidale… Imanuelis Kantas “Grynojo proto kritika”… ne pažodžiui…

              • Jota:

                Klausykite, jūsų religija yra panteizmas, manoji – krikščionybė. Nereikalaukite iš manęs absurdų, kad aš šunyje stengčiausi atrasti Dievą. Jūs neskiriate kūrinių nuo Kūrėjo. Taip, aš žaviuosi Dievo kūriniais, saule, žvaigždėmis, gyvūnais ir žmogumi, bet jų nedera sutapatinti su Dievu. Tik vienintelis žmogus yra panašus į Dievą savo nemirtinga siela, jau sakiau. Turi sielas ir kiti kūriniai (augalines, gyvulines), bet jų visiškai nedera painioti ar tapatinti su žmogaus dvasine siela, nes tik jis vienas geba pažinti Dievą. Apie pagonis ir stabmeldžius Šventraštis sako: “Girdamiesi esą išmintingi, tapo kvaili ir išmainė nenykstančio Dievo šlovę į nykstančius žmogaus, paukščių, keturkojų bei šliužų atvaizdus” (Rom 1,22-23).
                Atleiskite, bet rašau tiesiai šviesiai.

                Sutikčiau su jūsų teiginiu “Kreiptis pagalbos kai neišnaudoji savo visų galimybių – krikščioniškai vadintųsi nuodėmė…” Taip, Dievas įsakė mylėti Jį visomis jėgomis; kita vertus, Kristus pasakė “Be manęs jūs nieko negalite padaryti”. Taip kad stengtis reikia, bet reaguoti į tikrovę irgi reikia adekvačiai – nelaikyti menkų Dievo kūrinių įsikūnijusiu Dievu.

                O apie perėjimą į antgamtinį pasaulį, apie mirtį žinau, kiek man priklauso, ir neprivalau priimti jūsų panteistinių teorijų.

              • Kęstutis:

                … mano tikėjimas pažinimas, žinojimas ir pagarba protėvių papročiams … Jei jau įsivėlėt į šį aptarimą, paskutinis klausimas – ar tik krikščionys šioje Žemėje gali gyventi teisingai ir dorai, ar dorai ir teisingai turi galimybę gyventi, bet kokio tikėjimo ar netikėjimo žmogus?

    • Žemyna:

      Ar bandėte kada kalbėtis su gamta, kreiptis į ją, prašyti ko nors? Turiu galvoje visus jos sandus – mėnulį, perkūną, lietų – bet ką?

      • Jota:

        Kaip aš kreipsiuos į tuos “sandus”, jeigu jie negyvi?:)

      • Juozas:

        atleiskit, gerbiama Žemyna, bet šiandien Jūsų patarimu garbinti elektrą (perkūną) ir vandenį (lietų ) niekaip negalėčiau. Paskaitykit tokio bedievio knygą B.Šou “Juoda mergaitė ieško Dievo”. Ten pasakojama apie tikėjimo ir Dievo raidą žmonijos istorijoje. Augo žmonija, augo ir jos dievai. Ir tai dėsninga, nes primityvus žmogelis tegali suprasti tik tiek, kiek jam paduos kunigas, žinys ar šamanas. Jam reikalingas pasakojimas, reikalingas ir Vertėjas, kuris iki to žmogelio atneštų aukštesnę tiesą. O subtilus ir dvasingas žmogus gal būt yra atradęs tokius pasaulius, tokias erdves, kur net saulė atrodo kaip lempa. Ir kam jis tą gali atskleisti ? – tur būt, niekam, dar neatėjo laikas .Todėl visi tikime šiek tiek kitaip ir į kitokį Dievą, ir tai yra normalu

        • Žemyna:

          Be reikalo trigrašį įkišau. Atsiliepiau todėl, kad į Jotos teiginius galima ir iš kito (o gal ir daugiau?) kampo pažiūrėti, ir nežiūrėti į gamtą, kaip į paprastą mechanizmą, kurį kažkas veržliarakčiu į vieną mechanizmą sujungė. O dėl Perkūno – be reikalo abejojate savo galimybėmis. Juk ne veltui jis, tai ir elektra. Bet čia ne apie tai. Pšeprašam najserdečniausiai …

    • -.-.-:

      apie Saulę čia jis rašo perkeltine prasme, reikėtų skaityti įdėmiau.

    • Levas:

      Tai bent 🙂 skaityk dar…. išgirsi AČIŪ

  2. Indrė:

    Ačiū Autoriui už pasakojimą, gydantį sielą – pažeistą tų visų melagysčių, spektaklių…

    • Jota:

      Kas netiki, tam krikščionybę išpažįstantys žmonės tikrai atrodo kaip aktoriai. Kai kurie iš tikrųjų vaidina, kad tiki, bet yra tikroji krikščionybė, yra Dievas ir tikėjimas į Jį, kurų nesuvaidinsi niekaip. Beje, o ką jūs vadinate savo “siela”?

      • Indrė:

        Siela vadinu iš Dievo šviesos sukurtą dvasinę būtybę, gyvybės srautą, dvasinės energijos srautą, apvilktą šioje žemėje materialiu kūnu. Taip, tikroji krikščionybė yra, – bendraujant su Kristumi savo širdyje, o ne aklai gyvenant pagal kažkieno sukurtas dogmas.

        • Jota:

          Aš visiškai sutikčiau su jūsų sielos samprata (sielai dar priklauso galimybė suvokti, mąstyti, kurti meną, žavėtis juo, mylėti, pykti ir pan.), bet kaip jūs galite pritarti pagoniui D. Razauskui, kurio pažiūros visai priešingos?

          • Indrė:

            Man iš šio straipsnio atrodo, kad autoriaus D. Razausko pažiūros yra plačios, neapsiribojančios pagonybe, krikščionybe ar kita religija, kurios dažnai yra neteisingai interpretuojamos riboto žmogaus proto. Mano požiūriu, šiame straipsnyje apie tikėjimą kalbama iš esmės.

  3. Romas:

    Taip, be jokios abejonės. Aiškiai, išsamiai, įtikinamai. Labai naudingas straipsnis… Net pritarinėti nesinori, tik kaifuok nuo ramybės ir tiek.

  4. SENASIS TESTAMENTAS – PRADŽIOS KNYGA?! TAI – “GEOFIZINIŲ PROCESŲ SĄVADAS” kuri galima buvo “atrakinti” tiktai SENIAUSIOS ŽEMĖJE LIETUVIŲ KALBOS DĖKA!! Beja, LIETUVIŲ KALBOS DĖKA GALIMA BUVO “ATRAKINTI” ir ŠUMERŲ “KARALIŲ SĄRAŠĄ” KURIAM jau PER 450 000 metų!!!!! GARBĖ LIETUVIŲ KALBAI!!!

  5. Ženklas:

    Šiame filosofavime esama ir klaidų. Teigiama, kad karalius Gediminas išpažino viendievystę – monoteizmą ir tas išpažįstamas Dievas sutapo su krikščionių dievu. Bet tik 70 metų atgal, karalius Mindaugas garbino 7 Dievus, tame tarpe dvi moteriškas Dievybes. Tokios milžiniškos ir greitos religinės reformos nuo daugiadievystės prie viendievystės jokių įrodymų, pėdsakų ar ženklų nerasta. Netgi jau vėliau karalius Kęstutis tvirtindamas sutartį su vengrų karaliumi, pats aukojo jautį Dievams – daugiskaita! Tikrovėje daugiadievystės senasis prigimtinis tikėjimas buvo pakeistas 200 metų trukusiais, katalikų vykdytais žudomaisiais karais ir po to sekusiu dar pora šimtmečių nuožmiu lenkinimu. Štai kaip tikrovėje įvyko religinė reforma. Tikra yra tai, kad ,,vieną dievą“ karaliaus Gedimino laikais popiežiaus legatai piešė kaip jiems palankų ,,debesį“.

    • -.-.-:

      Gedimino pozicija buvo perteikta iš jo paties lūpų, o apie Mindaugo dievus galime spręsti tik darydami tam tikras prielaidas, grindžiamas metraštininko, kurio informuotumas nežinomas, interpretacija, be to galėjo pripainioti ir tolesni perrašinėtojai. Gedimino žodžių teisingumą patvirtina ir tai, kad krikščionys perėmė senąjį Dievo vardą (be to, greičiausiai dar iki krikšto, gal net Mindaugo laikais, kai buvo į lietuvių kalbą išversti poteriai), taigi, funkcijos iš esmės atitiko.

      Apie Kęstučio jaučio aukojimą, tai po ranka teksto neturiu, bet, logiškai mąstant, paaukotas (pasiųstas anapus) buvo vienas jautis, taigi, arba vienam dievui, arba jei keliems, tai sudarantiems vienį. Kita vertus, ten buvo ne apeigos visų dievų pagerbimui, bet priesaikos sutvirtinimui, įžadui, taigi, gal ir kreiptasi buvo tik į vieną dievą (kuris dėl to nebūtinai yra vienintelis).

  6. JUOZUI! Visa informacija apie ŽEMĖS AŠIES FIZINIUS JUDĖJIMUS YRA mano knygose : “Per praeitį į ateitį”, “Pažadinta praeitis”, “Praregėjimas”, “Praeitis ir ateitis”, “Tvanai dievai civilizacijos”‘. Beja, LIETUVOJE, jos atrodo, yra uždraustos!? Tad sandelyje laukia geresnių laikų?! ,

  7. KAS ALKUI VADOVAUJA? KODĖL ALKAS NETOBULĖJA? KODĖL ALKAS MERDI?! KODĖL JIS TAIP PRIEŠINASI NAUJOVĖMS?! Geriausias pavyzdys yra – SENIAUSIOS ŽEMĖJE LIETUVIŲ KALBOS DĖKA ATRASTI, PASAULIUI VIS DAR NEŽINOMI – TREČIASIS IR KETVIRTASIS ŽEMĖS AŠIES FIZINIAI JUDĖJIMAI!!!! JIE JAU ATRASTI PRIEŠ DEŠIMT METŲ?! Ar Alke, šia tema, buvo kalbama?! NE!!!
    AR NE LAIKAS, ŠIUOS PASAULINIUS ATRADIMUS, PAVIEŠINTI KOVO 11 PROGA?!!!
    TE SUŽINO PASAULIS APIE SENIAUSIĄJĄ ŽEMĖJE LIETUVIŲ KALBĄ, KURIAI JAU PER 100 000 METŲ!!!! SU ŠVENTĖMIS, LIETUVIAI!!!!

  8. Algimantas:

    Razauskas, kuo toliau — tuo daugiau kliedi viešumoje.
    Atgaivinti Lietuvių — Baltų religiją buvo nutarta galutinai — 1971 metų vasarą įvykusiame Lietuvių – Latvių susitikime Šventosios archeologinių kasinėjimų stovykloje. Po to visi “ėjome į Tautą” , dalyvaudami kraštotyros ekspedicijose ir kitur. Kalbėjomės su “liaudies filosofais”, aptarinėjome šeimos ir karinių dainų gilumines prasmes. O Razauskosu mumis nebuvo. Iš kur jis toks atsirado ir kas šį kliedėtoją “stumia į viešumą” ? Ir kas šias jo — tik “nebučiuotoms senmergėms” terūpinčias — pasauliu nesidominčio egocentriko klejones garsina Alke ?

    • Galindas:

      P. Algimantai, ne visiems (ir ne kiekvienam) net po 1972 m. teisė suteikta tapti;
      netgi tos 3 tūkstantosios Miuncheno olimpiniame kanale kur aukso spindesiu atsispindi,
      net šiandien Olimpiečių šlovės alėjoje, irgi lemtos skirtingai (ar pergale ar likimu…)
      už ribos, į ribą.
      Tad taip drūtai kaltinti, kad Žodžio ieškotojas, kalbos gaivintojas Razauskas “išima” iš
      apyvartos kol kas laikinai (tikėkim) t i k y b ą, įkeisdamas svetimkūniu “religija”, ir vadint
      visa kliedėjimais, manau po 1971 m. neverta. Žmogus gal tik 1973 m. susiėmė-susiprotėjo
      ir Žodyne savam “religijos” į TIKYBĄ susikeist nesuskubo… Būna, pasitaiko; ir Pačiam juk irgi?

  9. Greičiau junkite:

    LRT radiją – Gaidamavičių kalbina

    • BŪTINAI išklausykite:

      BŪTINAI išklausykite! –
      – lrt.lt/mediateka/irasas/2000096247/10-12-kaip-kalbeti-apie-aplinkosauga-kad-isgirstu-ir-paaugliai
      1 : 07 : 10
      Sužinosite, kur studentus rengia malkininkų profesijai, apie medienos sandėlininkus, apie jų šalinamas miškų „šiukšles” ir kt. skaudybes…

  10. Žemyna:

    „Tikrą tikėjimą – tai, kuo iš tikrųjų tiki, – reikia ne išpažinti, o pažinti. Ne iš paskutiniųjų suvaidinti, o pačiam sau atskleisti. Nes žmogus iš tikrųjų nežino, kuo jis tiki, kas jis yra ir ką čia veikia, – tai jam reikia išsiaiškinti, perprasti, įsisąmoninti. Pažinti save.”
    Būtent – staiga, netikėtai patirti kažką, kas netelpa į jokius viso to, ko ligi šiol teko mokytis, studijuoti, skaityti, stebėti ir t.t. rėmus. Ir paskui užplūstantis džiaugsmas ir prisiminimai – juk jau buvo ženklų, į kuriuos neatkreipei dėmesio, ar gal savo „šaunumui” priskyrei, kad kažkas vyko taip, kaip įvyko…
    O toliau jau nuo žmogaus priklauso, kaip jis tą netikėtą pažinimą priims… Tik nuo to karto gal išmoksi padėkoti už likimo dovanas, kurių toli gražu gal ne visada nusipelnei… Tik manau, jog kiekvieno tikėjimas – tai individualu ir labai intymu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: