Atnaujinama Aušros vartų koplyčia (0)

Aušros vartų koplyčia | J. Mičiulienės nuotr.

Aušros vartų koplyčia | J. Mičiulienės nuotr.

Vilniaus Aušros Vartų koplyčioje esantis Švč. Mergelės Marijos paveikslas, vienas iš nedaugelio Madonos atvaizdų be kūdikio, yra bene garsiausia ne tik Vilniaus, bet ir visos Lietuvos kilnojamojo kultūros paveldo vertybė. Jis nuo seno puikiai žinomas ir buvusiose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Abiejų Tautų Respublikos žemėse. Aušros Vartų koplyčią kasmet aplanko keli milijonai piligrimų iš viso pasaulio. Paveikslas (163 x 200 cm) nutapytas ant 2 cm storio ąžuolinių lentų. Gailestingumo Motinos atvaizdą puošia XVII a. sukurti sidabriniai ir paauksuoti aptaisai bei dvi brangiųjų metalų karūnos (viena sukurta 1700 m., kita – 1750 m.). Paveikslas kaip stebuklingas garbinamas jau keletą šimtų metų.

Patikrinta paveikslo būklė

Kaip informavo Kultūros paveldo departamento (KPD) prie Kultūros ministerijos Vilniaus skyriaus specialistai, laikantis kilnojamosios kultūros vertybės apsaugos reglamento reikalavimų 2020 m. vasario 28 d. buvo atlikti šio į kultūros vertybių registrą įrašyto paveikslo (u.k. 37767) fiziniai tyrimai. Pagal kilnojamosios kultūros vertybės apsaugos reglamentą paveikslo būklė tikrinama kas dveji metai. Tyrimais siekta nustatyti Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos paveikslo su aptaisais ir dviem karūnomis būklę. Būklės įvertinimą atlikę Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centro specialistai konstatavo: „Paveikslo būklė yra stabili. Paveikslo pagrindą sudarančios medinės dalys laikosi tvirtai. Pelėsinio užterštumo nėra“.

Paveikslo apžiūra atlikta tuo pačiu metu, kuomet vykdomi tvarkybos darbai Aušros Vartų, Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos koplyčioje. Šiemet turėtų būti baigti dar 2018 m. prieš popiežiaus Pranciškaus vizitą Lietuvoje prasidėję koplyčios tvarkybos darbai.

KPD Vilniaus skyriaus specialistai 2019 m. suderino Religinės paskirties pastato Aušros Vartų g. 14, Vilnius, tvarkomųjų paveldosaugos (konservavimo ir restauravimo) darbų projektą. Tvarkomųjų darbų metu, remiantis atliktais moksliniais tyrimais, bus restauruoti koplyčios patalpų langai, lauko palangės, langų angokraščiai, sieninės medinės apdailos elementai, suremontuotos ir restauruotos koplyčios lobyno grindys, restauruotos lobyno metalinės durys, bus pagerinta vėdinimo sistema. Šiuo metu jau yra restauruoti, nuvalyti paveikslo aptaisai. Numatoma atnaujinti langų rėmų antikorozinę dangą, dažymą, bus atnaujintas langų sandarinimas, remontuojami langų uždarymo ir atidarymo mechanizmai. Po tvarkybos darbų nepasikeis nei koplyčios fasado ar vidaus spalvos, nei vidaus sienų apdaila.

Vilniaus arkivyskupijos pranešime spaudai rašoma, kad Stebuklingasis Gailestingumo Motinos paveikslas bus apsaugotas specialiu apsauginiu stiklu. Stiklas bus antirefleksinis – apsaugantis nuo UV spindulių, antistatinis – lengvai valomas, netraukiantis dulkių, atsparus braižymui, nedūžtantis, bespalvis – nekeičiantis paveikslo spalvų. Kompleksinius Aušros Vartų koplyčios ir šalia esančios Šv. Teresės bažnyčios tvarkymo, atnaujinimo darbus planuojama baigti 2020-aisiais.

Kultūros paveldo aktualizavimas

Kaip rašoma Vilniaus arkivyskupijos pranešime spaudai, projektas „Vilniaus Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos, vadinamosios Aušros Vartų koplyčios ir Šv. Teresės bažnyčios aktualizavimas“ įgyvendinamas Europos regioninės plėtros fondo lėšomis pagal ES investicijų priemonę „Aktualizuoti kultūros paveldo objektus“. Projekto vykdytojas – Vilniaus arkivyskupijos ekonomo tarnyba. Projektu siekiama ne tik atnaujinti paveldą, bet ir jį geriau pritaikyti piligrimų bei miesto svečių reikmėms. Vilniaus arkivyskupijos pranešime spaudai Vilniaus Šv. Teresės parapijos klebonas bei Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos, koplyčios rektorius mons. Kęstutis Latoža sakė: „Bendradarbiaujant Lietuvos paveldosaugos ir bažnytinio meno specialistams bei restauratoriams, atnaujinimas atitiks aukščiausius paveldo išsaugojimo ir pritaikymo visuomenės reikmėms standartus.“

Pabaigus tvarkybos darbus iš vidinio Aušros Vartų kiemo pusės bus įrengtas keltuvas žmonėms su negalia. Patekimas į keltuvą, pritaikytą neįgaliems, bus per esamas duris iš Aušros Vartų gatvės.

Kaip informuoja Vilniaus arkivyskupija, patalpoje, esančioje už paveikslo, bus įrengta Aušros Vartų lobyno ekspozicija, sugrįš dabar Bažnytinio paveldo muziejuje saugomas ir inventorizuotas Aušros Vartų lobynas. Vieni iš svarbiausių ir gausiausių eksponatų – tai padėkos Mergelei Marijai, vaizduojamai paveiksle, votai. Jų eksponavimui žadamos pastatomos vitrinos su įstiklintais atidaromais stalčiais. Centrinėje lobyno salės dalyje numatytos laisvai stovinčios berėmio stiklo vitrinos. Lobyno sienos ir jose esančios nišos taip pat bus panaudotos ekspozicijai. Langų nišose numatytos nedidelės, pastatomos, langų neužgožiančios stiklinės vitrinos. Stiklo vitrinos gaminamos iš specialaus muziejinio antirefleksinio ir antistatinio, atsparaus dūžiams ir subraižymui, neturinčio atspalvio stiklo. Bus atnaujinta esama garso sistema, numatomas vaizdo stebėjimo sistemos įrengimas.

Tvarkybos darbus atlieka UAB Restauracijos ir statybos trestas, UAB „HSC Baltic“. Darbai vykdomi gavus visus reikalingus leidimus pagal su Kultūros paveldo departamentu suderintą projektą. Projekto priežiūra atliekama įstatymų ir kitų teisės aktų numatyta tvarka.

Iš istorijos

Pirmieji moksliniai Švč. Mergelės Marijos paveikslo tyrimai atlikti 1927 m. ir nustatyta, kad jis tapytas XVI a. II-oje pusėje, greičiausiai italų meistro. Apie paveikslo atsiradimą ir autorių nėra jokių žinių nei archyvuose, nei kronikose. Kaip rašoma „Lietuviškosios enciklopedijos“ II t. (Kaunas, Spaudos Fondas, 1934 m.), būta įvairių paveikslo atsiradimo Vilniuje versijų, viena iš jų – esą ją parvežęs kunigaikštis Algirdas iš žygio į Krymą. Kita legenda byloja, kad čia galėjo būti pavaizduota Barbora Radvilaitė.

Paveikslo istorijai nuo XVII a. vienintelis patikimas šaltinis yra karmelito Hilariono Relacya pranešimas „apie stebuklingą šv. Mergelės Marijos paveikslą Vilniuje Aušros Vartuose“, išspausdintas 1761 m. Vilniuje lenkų kalba. Autorius rėmėsi karmelitų, gyvenusių greta Aušros Vartų nuo 1626 m., žiniomis bei neišlikusiais aprašymais. Hilarionas aiškiai teigia, kad šio paveikslo kilmė karmelitams nebuvo žinoma. Karmelitai po savo įsikūrimo šalia Aušros Vartų ėmė rūpintis to šv. paveikslo, kuris buvo gana apleistas, garso didinimu. Paveikslas, kaip ir patys vartai buvo miesto magistrato nuosavybė. Tuo metu dar nebuvo jam skirtos koplyčios, nei ypatingų papuošimų. Karmelitams perimant paveikslą jis buvo toje pačioje vietoje, kaip ir dabar, šiek tiek įleistas į mūrą. Nuo sniego ir lietaus jį saugojo langinės. Prie paveikslo buvo mažas balkonėlis, į kurį vedė statūs ir siauri laiptai.

1671 m. karmelitų rūpesčiu šventam paveikslui toje pat vietoje pastatyta medinė koplyčia. Per 1715 m. gaisrą koplyčia sudegė. Karmelitai tuomet spėjo paveikslą iš koplyčios išnešti ir perkėlė į savo bažnyčią. Tuo tarpu Aušros Vartuose buvo pastatyta mūrinė koplyčia, į kurią XVIII a. trečiajame dešimtmetyje perneštas paveikslas. Bažnytinė hierarchija paveikslo stebuklingumo klausimu gana ilgai laikėsi santūriai, tačiau ilgainiui paveikslo šventumas imamas pripažinti. 1773 m. dvi popiežiaus Klemenso XVI-ojo bulės suteikė „ad perpetuam rei memoriam“ – daug atlaidų besimeldžiantiems į Aušros Vartų šv. Mergelę.

Kategorijos: Kultūra, Kultūros paveldas, Kultūros politika, Lietuvoje, Naujienos, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: