Šiandien mums įprasta ant stalo matyti ruginę duoną, gaminti įvairiausius patiekalus iš bulvių, o dieną pradėti nuo juodos kavos puodelio. Tačiau senoji lietuviška virtuvė atrodė kiek kitaip nei šiandien, o jai būdingos savybės ir ritualai gali nustebinti net ir didžiausią mūsų tautos tradicijų puoselėtoją.
Etnologų teigimu, nors dažnas lietuvis neįsivaizduoja savo gyvenimo be cepelinų ar vėdarų, turime daugybę lietuviškų išskirtinių patiekalų, galinčių papuošti pasaulio kulinarijos stalą. Tarp jų puikuojasi juoda ruginė lietuviška duona, žemaitiškas kastinys, suvalkietiškas skilandis, lietuviški koldūnai, balandėliai, daugybė savitų brandintos žvėrienos, laukinės paukštienos patiekalų, lietuviški saldūs sūriai ir kitos įvairios mūsų krašto virtuvės gėrybės.
„Nors Lietuva palyginti nedidelė šalis, tačiau čia skiriasi net atskirų etnografinių regionų mitybos įpročiai. Dzūkai nuo seno garsėja grybų ir uogų patiekalais, grikių bandomis, žemaičiai – kraujiniais vėdarais, kastiniu. Aukštaičiai, ypač biržiškiai ar pasvaliečiai, garsėja kaip puikūs aludariai, ir niekas nemoka taip skaniai bei kvapniai išrūkyti mėsos, kaip suvalkiečiai, arba žuvies – kaip Pamario gyventojai“, – sako etnologė Nijolė Marcinkevičienė.
Indrė Baltrušaitienė, prekybos tinklo „Iki“ komunikacijos vadovė, pastebi, kad šiandien pirkėjams lietuviška prekė ne tik savaime yra vertybė, bet ir užtikrina kokybę. Jiems svarbu kuo didesnis lietuviškų prekių pasirinkimas.
„Maisto atžvilgiu lietuviai yra tikri patriotai, todėl visuomet stengiamės tiekti kuo įvairesnių lietuviškų prekių. Nuolat bendradarbiaujame su ūkininkais ir smulkiaisiais gamintojais iš visų Lietuvos regionų, kad galėtume pirkėjams pasiūlyti nuo kaimiškų kiaušinių iki kvapnių arbatų, nuo raugintų ir marinuotų skanėstų iki visada šviežių miško, sodo bei daržo gėrybių. Puoselėjame lietuviškos virtuvės tradicijas ir skatiname pirkėjus atsigręžti į savo šaknis, susipažinti, iš kokių kraštų yra atėję jų mėgstami maisto produktai ar patiekalai“, – sako I. Baltrušaitienė.
Pasak jos, pirkėjams svarbu, kad lietuviškos būtų ne tik šviežios daržovės ir vaisiai, tarp kurių itin mėgstami pomidorai, agurkai, kopūstai, bulvės, obuoliai, kriaušės ar slyvos, bet ir kitos maisto prekės.
„Ypač perkamas lietuviškas pienas ir jo gaminiai – kefyras, jogurtas ar varškė, taip pat šviežia mėsa ir, žinoma, saldieji kepiniai. Mums svarbiausia – kokybė ir šviežumas, todėl savo konditerijos gaminiuose naudojame lietuviškus miltus, lietuvišką sviestą ir lietuvišką pieną. Patys kepame biskvitus, verdame ir gaminame daugelį kremų. Nors gausybę lietuviškų saldumynų dažnai papildome kitų šalių gaminiais, tačiau niekada nepamirštame ir Lietuvos bei tradicinių mūsų krašto kepinių“, – teigia I. Baltrušaitienė.
Bulvės Lietuvą pasiekė tik XVIII amžiuje
Etnologės N. Marcinkevičienės teigimu, šiandien nuo lietuviškos virtuvės neatsiejamos bulvės mūsų kraštą pasiekė tik 1769 metais. Manoma, kad pirmieji jų galėjo paragauti šiauliečiai arba alytiškiai.
„Plačiai bulvės pradėtos auginti tik XIX a. viduryje ir Lietuvos istorijai labiausiai nusipelnė tuo, kad kartu su šios lengvai auginamos ir saugomos daržovės atėjimu iš šalies visam laikui pasitraukė didysis badas. Daugelis tarkuotų bulvių patiekalų, tokių kaip kugelis, bulvinės bandos, kukuliai ir kiti, į Lietuvą atkeliavo iš Vokietijos. Jos ilgą laiką net buvo vadinamos vokiškai – kartofelėmis“, – sako. N. Marcinkevičienė.
Naujoves atnešė suvalkiečiai
Suvalkijoje anksčiau nei kituose Lietuvos regionuose buvo panaikinta baudžiava ir kaimai išsiskirstė į viensėdžius. Tai, kad šiame krašte didesnę regiono ploto dalį užėmė dirbamos derlingos žemės, lėmė, jog maisto gamyboje vyravo žemės ūkio augalai, taip pat sparčiau nei kituose Lietuvos kraštuose vystėsi ir gyvulininkystė.
„Dėl šių priežasčių ir žmonių darbštumo būtent Suvalkijoje anksčiau nei kitur atsirado sąlygos išleisti vaikus į mokslus. Galimybė išvykti į didesnius miestus, užsienį, šviesuomenės atsiradimas padarė įtaką ir naujovėms kulinarinio paveldo srityje. XX a. pradžioje suvalkiečiai vieni iš pirmųjų Lietuvoje įnešė mitybos įpročių naujovių – atsirado rytinė kava, maisto įvairovė, valgymo etiketas“, – pasakoja etnologė.
Tikėjo, kad duona ir gydo, ir namus saugo
Pietinėje Lietuvoje – Dzūkijoje – lietuviai nuo seno kepė paprastą ruginę duoną, kurią kartais paskalsindavo viena kita sauja grikinių miltų ar virtų bulvių koše. Šis kraštas taip pat pasižymėjo ypatybe kepti bulvėje išpjaustytais atspaudais dailintą vestuvinę duoną.
„Įdomiausia tai, kad ir visi užkviestieji privalėjo vestuvinę duoną marginti raštais. Užėjęs prašalaitis iš ant stalo gulinčios padailintos duonos žinojo, kad šeimininkai laukia vestuvių puotos. Šiame krašte taip pat ilgai tikėta, jog devynių raugų (namų) duona gydo sunkiausias moterų ligas. O suvalkiečiams, kurie mėgo, kad ant stalo visada būtų duonos, ji išreiškė namų gerovę“, – teigia N. Marcinkevičienė.
Virtinius valgydavo pusryčiams
Aukštaitijoje, kur gerai derėjo kviečiai, pačiu dažniausiu valgiu tapo virtiniai. Visos šio krašto šeimininkės turėjo įrankius virtiniams gaminti: geldelę, pailgą kočėlą, kiaurasamtį ir lentą, ant kurios dedami iš puodo išimti virtiniai.
„Be virtinių ne tik neapsiėjo šio krašto vestuvės ir krikštynos, aukštaičiai juos virdavo net pusryčiams. Jie buvo taip pamėgti, jog šio krašto žmonės, norėdami apie ką nors maloniai pasisakyti, prilygindavo tai virtiniui. Pavyzdžiui, „gražus kaip virtinis“ arba „geras, kaip ką tik virtinių prišveitęs“. Pavasarinių švenčių metu virtinių sočiai privalgyti turėjo visi šeimos nariai, tikėta, kad dėl to karvės bus pieningos, žolė gerai žels ir vištos bus dėslios“, – sako etnologė.
Kanapes naudojo pasninkui
Etnologė pasakoja, kad Žemaitijoje, ypač apie Šilalę, kaip niekur kitur, buvo mėgstamos kanapės. Ši kultūra labiausiai tiko pasninkui.
„Dažniausias patiekalas buvo kanapių taboka, kitaip vadinama spirgučiu. Jį gaminant pagruzdintus grūdus pildavo į grūstuvę ir nugrūdę, nusijoję vėl tai pakartodavo. Berdavo druskos, pipirų ir supjaustytų svogūnų. Mišinį grūsdavo tol, kol pasidarydavo tešla. Tada vėl viską spragindavo keptuvėje, kol pasidarydavo milteliai, ir valgydavo su bulvėmis. Neapsieita ir be kanapinio pieno, kuris gaunamas ant trintų kanapių užpilant šilto vandens bei kanapių rasalo – į kanapių pieną įmaišius sutrintą silkę ir svogūnų. Žemaičiai taip pat buvo pamėgę košę iš kanapių. Paskrudintas kanapes sugrūsdavo, nusijodavo ir jų miltus vis pamaišant pildavo į verdantį vandenį. Prieš valgant paskanindavo svogūnais, pipirais ir druska“, – pasakoja N. Marcinkevičienė.
