O. Voverinė. Hamletiškas klausimas: Būti ar nebūti lietuvių tautai (62)

Alkas.lt koliažas

Alkas.lt koliažas

Žmogus yra ne tik savo tėvų vaikas, bet taip pat ir savo krašto, savo tautos ir jos istorijos vaikas.
Prof. F. Fersteris

Dar praeito šimtmečio pradžioje Lietuvos patriarchas dr. Jonas Basanavičius su liūdesiu kalbėjo, kad iš lietuvių tautos beliko „tik šešėlis“. Lietuvių tautai iškilo hamletiškas klausimas „būti ar nebūti?“ Tai atsitiko todėl, kad mūsų šviesuomenė nevykdė savo pareigos savo tautai ir savo valstybei – išdavė jas, atsisakiusi savo gimtosios kalbos ir tautinės kultūros, vertybių, kurios filosofo dr. Antano Maceinos žodžiais tariant, „yra tautos gyvybės klausimas, ir kad jo atsisakius vykdyti reikštų pražudyti savo tautą“ (Cit. Pagal J. Venclova „Tautinis pašaukimas“ // Lietuvos aidas. – 2006, saus. 10, p.7).

Dar Vydūnas, taip pat praeito šimtmečio pradžioje kalbėjo: „Tautos vaikas turi savo pareigas“ Jam antrino simpatizuojantis lietuvių tautai vokiečių mokslininkas prof M. Boemas (Boehmas), rašęs: „Priklausymas savo tautai reiškia dalyvavimą pačios tautos gyvenime… Pati tauta reiškiasi per savo žmones, kurie savo asmeninį gyvenimą pajungia savo tautos ir savo tautybės išlaikymo tarnybai bei jos suklestėjimui“ (ten pat). Italas G. Mazinis (Mazzini) tada rašė: „Mūsų tėvynė yra mūsų darbo laukas… Triūsdami mūsų tautai, mes dirbame ir visai žmonijai“ (Ten pat). Rašytojas P. Vila, nagrinėjęs savo darbuose tautinės kultūros vaidmenį visos žmonijos kultūros lobyne, irgi rašė:  „Dvasiniame žmonijos lobyne humaniškiausi veikalai ir visuotiniausi meno kūriniai yra tie, kurie geriausiai išreiškia tautos dvasią, tie, kurie tautiškiausi“ (ten pat)

Dr. J. Basanavičiui, ir dr. Vincui Kudirkai, tada pavyko išspręsti hamletiškąjį lietuvių tautos klausimą, sutelkus to meto valstietiškojo kaimo šviesuolius, subūrus, ne ypatingai skaitlingus aušrininkų ir varpininkų, tautiškumo gaivinimo bacila užkrėstus entuziastingus ir itin veiklius tautos žadintojų būrius. Jie pasklido po daugelį mūsų dvasinės kultūros sričių – moksle – lituanistikoje Kazimieras Būga, Jonas Jablonskis, literatūroje – atsirado garsiosios lietuviškos prozos klasikės – Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana, Julija Žymantienė-Žemaitė. Sofija Pšibiliauskiene ir Marija Lastauskienė- Lazdynų Pelėda, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, Jonas Biliūnas, lietuviško tautinio savito meno kūrėjai – Mikalojus Konstantinas-Čiurlionis, Antanas Žmuidzinavičius, Petras Kalpokas, dramaturgas Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis ir daugelis kitų, kurie akinami savo mokytojo dr. J. Basanavičiaus, mokėsi tautiškumo ir lietuvybės iš karžygiškos mūsų senovės, ir atrado, kad mums lietuviams tautinė savimonė pradėjo busti jau XVI šimtmetyje, kai Lietuvoje atsirado toks keistuolis, priešgyna, nebijantis eiti prieš galingą Lietuvos lenkinimo srovę – Mykolas Lietuvis, kuris savo ranka parašytą traktatą „Demoribus tartarorum, lituanorum etmoschrum“ įteikė 1550 metais Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui ir Lenkijos karaliui Žygimantui Augustui. Šiame traktate Mykolas Lietuvis išdėstė valdovui savo nuoskaudas dėl lietuvių tautos ir Lietuvos skriaudų ir reikalavo, kad ir Karaliaus dvaras, jeigu jis laiko save lietuvišku, turi jausti pareigą: „mylėti savo tėvynę bei tautą, atlikti sąžiningai savo tautines pareigas, būti aktyviais savo valstybės nariais ir laikytis sveikų lietuviškų papročių“ (J. Venclova. Tautinis pašaukimas // Lietuvos aidas. – 2006, saus. 10, p. 7). Mykolo Lietuvio minimas traktatas buvo publikuotas 1615 metais Bazelyje. Tik istorija tyli, kuo tas drąsus žingsnis baigėsi neklusniam Mykolui Lietuviui ir kaip į tą jo žingsnį reagavo Lietuvos kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Augustas.

Straipsnio autoriaus „tautos pranašu“ vadinamas kanauninkas Mikalojus Daukša, sielodamasis dėl lietuvių bajorų savosios kalbos negerbimo ir svetimosios vartojimo savo prakalboje „Postilla Catholicka“ (1599) kalbėjo ir rašė: „Visais amžiais žmonės kalbėjo savo gimtąja kalba ir visados rūpinosi ją išlaikyti, turtinti ir gražinti… Pati prigimtis visus to moko… Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą santaiką bei brolišką meilę. Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas“ (Ten pat).

Simonas Daukantas, Lietuvos istorijos tėvas, rašė, kad tik gerai pažinę savo tautos praeitį, mes pamilsime lietuvių tautą ir pačią Lietuvą. Jis pirmasis savo istorinius veikalus parašė tik lietuvių kalba ir tuo didžiavosi… Tačiau tai buvo pavieniai didžiųjų lietuvių balsai, kurie vienišu varpeliu nuaidėję, taip ir nutilo Istorijos ūkuose… Ir jeigu jų aidėjimo nebūtų išgirdusi jautri mokslininko ausis… Ir, jeigu – nebūtų jis užrašytas… Kas žino, kiek tokių garsų Lietuvos istorijoje nutilo amžinai.

Aušrininkai ir varpininkai – jau buvo kitoks reiškinys: stiprus ir galingas, gaivališkai įsiliejęs į tuometinės visos Europos tautinio atgimimo pavasarį, žadinęs ir kėlęs kiekvieną tautietį įsilieti į tą vyksmą. Dr. J. Basanavičius, kaip ir prieš daugelį šimtmečių Mykolas Lietuvis, telkė savo bendraminčius, brėždamas paprastutę kelio kryptį: „Lietuva turi būti lietuviška. Kad tarp visų lietuvių meilė ir vienybė viešpatautų. Kad visų lietuvių luomų idealas būtų lietuvybė“ (1892. Apšvieta. Priedėlis prie lietuviško klausimo). Šią tautinės ideologijos programą, prabudęs lietuvybei, buvęs aršus lenkomanas, dr. Vincas Kudirka papildė, didžiausia lietuvių tautos nelaime pavadinęs tai, kad lietuviai lengvai pasiduoda „visokioms svetimoms žalingoms įtakoms, kurios suparalyžiavo lietuvių tautos gyvenimą, o patys lietuviai nuėjo darbuotis svetimiems, užmiršdami savo tautos reikalus, o dažnai net kenkdami.“ Jau pirmojo „Varpo“ numerio vedamajame dr. Vincas Kudirka rašė, sieksiąs: „Išmokinti lietuvius lietuviškai galvoti… pratinti, kaip pridera lietuviams elgtis, išaiškinti kelius, kuriais eidami galėtume pasakyti: „Lietuviais esame mes gimę…“, nukreipti nuo lietuvių nesuprantamą lipnumą prie svetimų tautų…“

Nuoširdžiausias ir veikliausias dr. J. Basanavičiaus ir dr. Vinco Kudirkos pasekėjas mąstytojas Vydūnas, jau XX a. pradžioje rašė: „Taip tautos siela apgaubia visą tautą… Visame kame lietuviška gyvybė atsispindi, iškelta į šviesesnę sąmonę, į harmoningesnį gyvumą, į galingesnį veikimą… Ne mūsų uždavinys kitas tautas pamėgdžioti, bet savaip augti ir auklėtis“ (Cit. Plg. J. Venclova. Tautinis pašaukimas // Lietuvos aidas. – 2006, spal. 12, p. 7). Kitas jų amžininkas J. Gerba, tarsi mąstytojui Vydūnui antrindamas, tada rašė: „Bet mes lietuviai turime tą sėklą išnaikinti, jei mes norime būti dvasiškai nepriklausomi… Tegu lietuviškas genijus gaivina tautišką mūsų dirvą, tegu pasėja savo dvasios sėklomis, kad gimdytų lietuvius milžinus“ (Cit. plg, J. Venclova. Ten pat).

Žymiausio tautinio atgimimo dainiaus Maironio poezija tapo atgimstančios tautos ir Lietuvos siela, jos mąstymo atvaizdu… Maironio Tėvynės meilė tapo ugnimi, kuri degė kiekvieno savo Tautai ir savo Tėvynei prabudusio lietuvio, širdyje, mylėdama savo gimtąją žemę (K. Cirtautas //J. Venclova. Ten pat)

„Su ta pačia dvasia ėjo mūsų savanoriai kariai ginti Lietuvos laisvės. Juos laimino vienas lietuviškiausių vyskupų prof. P. Karys (Karevičius), išlydėdamas savanorius į mūšius su Lietuvos priešais, sakydamas: „Dievas nori, kad kiekvienas lietuvis pagal savo išgales dirbtų Lietuvai bei savo tautai ir puoselėtų gražiuosius lietuvių papročius. Jūs, mano mieli savanoriai, dabar susibūrėte ginti Lietuvos laisvės net ligi mirties. Jei jūs šias didžias pareigas mūsų tėvynei Lietuvai atliksite garbingai ir sėkmingai, džiaugsis visa lietuvių tauta ir Aukščiausias laimins Jūsų žygius“ (ten pat).

Savo laiku Vydūnas apgailestavo, kad šimtmečių tėkmėje lietuvių didieji kunigaikščiai ir pati tauta, niekada nesigilino į klausimą ir nesistengė suvokti, kokią misiją pasaulyje turėtų atlikti Lietuvos valstybė ir lietuvių tauta? Jo nuomone, „Lietuvių tautos stiprybė iš tikrųjų nebuvo augusi, nebuvo auginta. Dar atbulai: lietuvių tauta buvo silpninta… Vytautas buvo visoj Europoj pagarsėjęs karvedys… Tačiau jo nebuvo arba per menkai tebuvo dirbama tautai augint…“ (Ten pat). Kunigaikštis Algirdas, pataikaudamas savo žmonoms rusėms, valstybinį savo dvarą padarė rusišku ir senąją slavų kalbą padarė valstybine Lietuvos kalba. O Algirdo sūnus Jogaila, sudaręs uniją su Lenkija ir Lietuvos religinius reikalus pavesdamas tvarkyti Lenkijos bažnyčios vyskupijai, o Lietuvos švietimą – Krokuvos universitetui, padėjo pamatus lietuvių tautos lenkinimui. Taigi dėl kunigaikščių Algirdo ir jo sūnaus Jogailos pragaištingos parsidavėliškos svetimtaučiams veiklos, lietuvių tauta ir jos garbė pradėjo nykti. Ir tik dr. J. Basanavičiaus ir jo bendražygių dėka, šitas lietuvių tautos nykimo prakeiksmas buvo sustabdytas. Mūsų istorikas Z. Ivinskis tuo laiku rašė: „Mūsų patriotams aušrininkams stiprus susirišimas su savo praeitimi ir jos ligi padangių kėlimas, laikymas lietuvių tautos beveik išrinktąja, jau buvo savotiškas lietuvių pašaukimo suradimas. Jį plačiai visu uolumu skelbdami, jie ir prikėlė tautą“ (Aidai, 1947, Nr.9) „Be tautinės misijos, išreikštos anais laikais, dr J. Basanavičiaus žodžiais, tauta nebūtų pajėgi atgauti valstybės nepriklausomybės“ (J. Brazaitis. Aidai, 1971, Nr. 10).

Poetas V. Mykolaitis-Putinas savo „Nuvainikuotoje Vaidilutėje“ pirmą kartą suformulavo idėją, kad mūsų tautos pašaukimas glūdi mūsų tautos kūryboje, nuo kurios priklausys tolesnis tautos likimas. Tą jo mintį pagilino ir išplėtojo filosofas Antanas Maceina bei filosofas dr. Juozas Girnius, rašęs: „Būdama tautinės gyvybės versmė, drauge kultūra tautai yra jos pašaukimas… Todėl vykdyti tautai savo pašaukimą – tai kurti savo kultūrą. Tautinis pašaukimas – tautinė kultūra. Kurdama savo kultūrą, tauta vykdo ir savo pašaukimą“ (Ten pat). Lietuviai, pripažinta, yra konservatyvūs, todėl ir išlaikė priešistorinių arijų (indoeuropiečių) kultūrinio paveldo liekanas, kurias jau prarado beveik visos Europos tautos. Vydūnas tuo džiaugėsi ir didžiavosi, sakė: „Ir nuostabu, kad lietuvių tauta galėjo išlikti beveik tokia, kokia ji buvo senovėje. Tuo, kaip tik įrodo, kad lietuvių tauta yra išrinktoji tauta“ (ten pat).

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, lietuvių tauta, vykdydama savo tautinį pašaukimą, sukūrė stiprią tautinę valstybę – Lietuvą, kurioje klestėjo ūkis, Lietuva iš medinės samanotų grytelių Lietuvos tapo mūrine Lietuva, kurios Kauno architektūra iki šiol grožimės, žavimės ir traukiame į pasaulio kultūros paveldo registrus; sukurtas didžiausias to meto stebuklas visoje Europoje – Lietuvos tautinė mokykla, iš kurios mokėsi ne viena Europos valstybių švietimo sistema, išugdytos Lietuvos patriotų lietuvių kartos, negailėjusios savo gyvybių už mūsų valstybės ir tautos idealus – savo nepriklausomą valstybę ir asmenybės laisvę.

Sakoma, kad tautų ir valstybių istorija sukasi ratu. Dabar tarsi grįžtame į XX a. Lietuvos  Respublikos istorijos pradžią, kai tautos patriarchas J. Basanavičius kalbėjo, kad iš didžios lietuvių tautos „beliko tik šešėlis“. Tik tada – dėl vienų priežasčių, daugiausia – dėl istorinių aplinkybių, okupacijų, kryptingai vykdžiusių lietuvių tautos nutautinimo ir asimiliavimo politiką, o šiandien – dėl kitų, mūsų tautos begėdiško sumaterialėjimo ir meldimosi aukso veršiui. Kaip ir dr. J. Basanavičiaus laikais, taip ir dabar – visiems mums virš galvų – Damoklo kardas. Hamletiškas klausimas – būti ir nebūti lietuvių tautai šiame gražios mūsų žemės gabalėlyje?

Matyt  vėl reikia prisiminti aušrininkų ir varpininkų nueitą kelią, atvedusį lietuvių tautą į atgimimą ir savo politinio idealo – tautinės valstybės įgyvendinimą: iš mūsų dvasinio pasaulio ir kultūros negailestingai ir neabejojant iškuopti svetimųjų kultūrų, tarp jų ir šiuolaikinio meno, mums paliktas ir jau pradedančias pūti bei dvokti, šiukšles, jei mes norime tapti laisvi ir nepriklausomi; gaivinti tautišką mūsų kultūros dirvą, kad joje pasėtos tautinės kultūros sėklos daigintų ir augintų savitus, tik mūsų tautinei kultūrai būdingus kultūros žiedus; atsisakyti svetimų įtakų, suvaržančių mūsų jaunimo protus ir kūrybingumą, tautos gyvybines jėgas, eiti savu lietuvišku keliu, gilinti savo lietuvišką sąmonę, puoselėti savo nuo seno paveldėtą lietuvišką kultūrą, kuri amžiais buvo lietuvių tautos išlikimo laidas.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Lietuvos kūrėjai, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: