Z. Tamakauskas. Mūsų namai – išsaugoti Vasario 16-osios idėjų kūrybine dvasia (5)

Zigmas Tamakauskas | Asmeninė nuotr.

Zigmas Tamakauskas | Asmeninė nuotr.

Šiais metais Vasario 16-osios šventę švenčiame pavasarėjančios žiemos, tačiau kiek apsiniaukusio krapnojančio lietumi dangaus fone. Panašios dienos su tokiais pačiais vėjų gūsiais ir apsiniaukusiu dangumi buvo ir prieš šimtą dvejus metus vidudienį, pasirašant mūsų Valstybės atkūrimo dokumentą. Tačiau pasirašiusių šį dokumentinį Aktą žmonių širdys švytėjo didele šviesos viltimi. Švytėjo istorinio lūžio beprisikeliančios iš tamsos ir nelaisvės pančių Lietuvos Šviesos vizija. Tačiau realiai įžiebti šį Šviesos žiburį buvo nelengva. Reikėjo prikelti Lietuvą iš praūžusio karo ir daugelio žmonių širdies griuvėsių, iš pelenų.

Kelią, vedusį į Vasario 16-tąją galime sulyginti su rašytojo Jono Biliūno apysaka. Kelias, ėjęs į švytintį Laimės žiburį, buvo lavonais nuklotas – tai mūsų tautos žadintojų, sukilimų dalyvių, knygnešių, savanorių – karių aukos, įprasminusios savo darbu bei gyvybės kaina Vasario 16-osios idėjos gyvybingumą. Kelias į Vasario 16-tąją ėjo per Pirmąją lietuvišką knygą, per mūsų tautiečių nacionalinės sąmonės augimą. Jai augti padėjo vyskupo Motiejaus Valančiaus veikla, jo organizuotos lietuviškos mokyklos, knygnešystė, ta paprasta kaimo motulė prie verpimo ratelio slapta iš atneštos knygnešių lietuviškos knygos mokydama savo vaikelį pažinti raides, sudėti iš jų pirmąjį tomis raidėmis parašytą lietuvišką žodį. Reikšminga buvo Jono Basanavičiaus 1883 metais pasirodžiusi „Aušra“. „Aušra“ prikėlė iš miego ir Vincą Kudirką, padėjo jam atsibusti iš polonizacijos kvaitulio ir ryžtis dirbti Lietuvos labui. Jis savo kilniais darbais ryškiai brėžė būsimos Nepriklausomos Lietuvos valstybės kontūrus, skelbė Šviesos, Tiesos, Doros ir Vienybės idealizmo idėjas.

1905 metais Rusijos imperijoje vykstant revoliucijai, Lietuvių Seimas Vilniuje iškelia palyginti kuklų, bet tuo metu gana drąsų – Lietuvos autonomijos klausimą. Tačiau carizmas brutaliai nuslopina bet kokį savarankišką žingsnį. Visų pavergtųjų tautų aktyvumą sustiprino Pirmasis pasaulinis karas. Vokietijai okupavus Lietuvą autonominės nuostatos keičiasi. Vilniuje susidaręs politinis centras priešinasi naujų okupantų politikai, germanizacijai. Svarstoma Lietuvos ateitis pokario metais.

Lietuvą budino JAV prezidento Vilsono „14 punktų“ Deklaracija. Viltį atkurti Lietuvos valstybę sustiprino Vasario revoliucija pačioje Rusijoje.

1917 metų viduryje Vokietija leidžia sudaryti vietinę Lietuvos įstaigą, kuri tarpininkautų tarp gyventojų ir okupacinės administracijos.

1917 metų rugsėjo 18-22 d. Vilniuje sušauktoje Lietuvių konferencijoje 214 atstovų iš visų Lietuvos apskričių nutarė siekti savos demokratinės valstybės sukūrimo. Buvo išrinkta Lietuvos Taryba. Jos pirmininku tapo Antanas Smetona, o vicepirmininku – Steponas Kairys. Taryba įsipareigojo atstovauti tautai ir siekti jos laisvės. Tarybos darbas okupacijos sąlygomis buvo nepaprastai sunkus. Ji norėdama pasiekti savo tikslo, turėjo diplomatiškai laviruoti, net kurį laiką nusileisti Vokietijos reikalavimams. Tai rodo 1917 m. gruodžio 11 dienos pareiškimas. Tačiau jame pirmuoju punktu Taryba skelbė, kad atstato Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir nutraukia visus ryšius su kitomis valstybėmis, kuriuos kada nors turėjusi. Tai reiškė, kad Lietuva atsiskiria ir nuo Lenkijos, ir nuo Rusijos, kuri ją valdė norėdama sunaikinti 120 metų.

Vasario 16-osios Aktas buvo pasirašytas pirmininkaujant dr. Jonui Basanavičiui su krikščioniškos santarvės ir idealizmo dvasia. Vienas iš 20-ties vyrų, pasirašiusių šį dokumentą – Petras Klimas sakė: Mes pasirašėme napriklausomybės paskelbimo aktą, bendrą visiems lietuviams, kokių pažiūrų jie bebūtų, jei tik nenutolę jie nuo savo tėvynės, ir kurie brangina tėvų ir protėvių palikimą, trokšdami savitos laisvės. Šis Aktas išreiškė tikruosius lietuvių tautos interesus, labai pakėlė Tarybos autoritetą visuomenėje. Jame nebeliko ir jokių nuorodinių santykių su Vokietija, kurie buvo pažymėti 1917 metų gruodžio 11 dienos pareiškime, nors diplomatinė kova su Vokietija dar kurį laiką tęsėsi.

Daug prie Vasario 16-osios Akto teksto parengimo prisidėjo teisininkas Jonas Vileišis. Jis yra labai susijęs ir su Kauno miestu. Jonas Vileišis dešimt metų (1921-1931 m.) buvo Kauno miesto burmistras. Per šį laikotarpį, anot Jono Aničo, išsamiai tyrinėjusio Jono Vileišio gyvenimą bei veiklą – Kaunas išgyveno didžiausią pažangos laikotarpį, iškilo iki Europos didmiesčių lygio. Prisimintina, kad Jonas Vileišis buvo ir Lietuvos savivaldos kūrėjas.

Vasario 16-osios Aktas, kaipo toks, dar nesukūrė valstybės – neturėta tuo metu nei savo vyriausybės, nei savos administracijos, nei kariuomenės, nei pinigų. Tačiau Vasario 16-osios Aktas padėjo Lietuvai iš idėjų pasaulio materializuotis, kilti iš pelenų. Šį kilimą lėmė didelis darbas, kraujo aukos kaina. Jame paskelbtas idėjas teko apginti kovos lauke kovojant net trimis frontais: viename – su sovietų Rusija, kitame – su bermontininkais, o trečiame – su lenkų kariniais daliniais. Rusija antrą kartą norėjo panaikinti Lietuvos vardą lipdydama vadinamą „Litbielos respubliką“. Rusijos kariuomenės įsiveržimas į mūsų žemę akivaizdžiai demaskavo jos pačios paskelbtą „Tautų apsisprendimo deklaraciją“, kuri tikrovėje pasirodė tik propagandinis triukas tautoms apgauti. Duobę Lietuvai kasė ir Lenkija, sulaužiusi ką tik pasirašytą su Lietuva Suvalkų sutartį. Iškilo mirtinas pavojus Lietuvai atsidurti agresyviai nusiteikusių kaimynų nasruose. Tai suprato ir tie, kurie neigė Lietuvos kariuomenės reikalingumą.

1918 metų lapkričio 23 dieną buvo išleistas pirmasis Lietuvos kariuomenės kūrimo Įsakymas. Tėvynės ginti susirinko apie 10 000 savanorių. Pirmasis į savanorius užsirašė vėliau tapęs Lietuvos kariuomenės pulkininku – Kazys Škirpa. Jo vadovaujamas būrys savanorių 1919 m. sausio 1 dieną pirmą kartą Gedimino pilies bokšte iškėlė mūsų Trispalvę vėliavą. Vasario 18 dieną sueina 125-eri metai nuo plk. Kazio Škirpos gimimo.

Savanoriai, rodydami didelį patriotizmą, narsiai gynė Lietuvą, Vasario 16-osios idėjas. 1919 metų antrojoje pusėje buvo išvyta rusų bolševikų kariuomenė. Tų pačių metų gruodžio mėnesį nugalėti ir bermontininkai. Kovose su rusais didvyrio mirtimi netoli Pašvitinio 1919 m. sausio 16 dieną žuvo pirmasis Lietuvos partizanas – Aleksandras Vainauskas, prie Kėdainių žuvo pirmasis Lietuvos kareivis Povilas Lukšys, ant Alytaus tilto žuvo pirmasis Lietuvos karininkas Antanas Juozapavičius. Kovose su lenkais žuvo pirmasis lietuvių karo lakūnas Juozas Kumpis. Kaune, prie „Metropolio“ pastato, gindamas JAV misiją nuo bolševikuojančio vokiečio kulkų žuvo pirmasis Lietuvos sargybinis Pranas Eimutis. Čia pat reikėtų prisiminti ir narsiąją mūsų žvalgę Marcelę Kubiliūtę, kuriai pavyko išaiškinti Kaune 1919 metais veikusį lenkų pogrindį, turėjusį tikslą nuversti teisėtą Lietuvos vyriausybę, užgrobti valdžią ir palengvinti J. Pilsudskiui Lietuvos prijungimą prie Lenkijos.

Nepasisekus sąmokslui, 1920 metais bandyta tai padaryti karine jėga. Buvo užgrobta mūsų sostinė Vilnius, grėsmingai artėta link Kauno. Lietuvių kariuomenei vadovauti iš Kauno atskubėjo vos kėlęsis iš ligos patalo generolas Silvestras Žukauskas, kuris stodamas į Lietuvos kariuomenę pareiškė: Būsiu laimingas stoti į Lietuvos armiją, kad ir paprastu kareiviu, kada Tėvynė pareikalaus mano jėgų, ir su ginklu rankose stosiu ginti savo gimtąjį kraštą nuo priešų. Jo vadovaujama lietuvių kariuomenė prie Giedraičių bei Širvintų išsprendė paskutinį hamletišką klausimą. Čia nugalėta lenkų kariuomenė, klastingai įsiveržusi į mūsų kraštą. Buvo išsaugota jaunosios Lietuvos gyvybė. Amžina garbė žuvusiems už Tėvynės laisvę, už Vasario 16-osios idėjas. Kovojant su lenkais, gražų pavyzdį parodė tuometiniai Steigiamojo Seimo nariai, sudarydami iš septynių narių vadinamą Mažąjį Seimą, vadovaujamą Aleksandro Stulginskio, o kiti, palikę savo kėdes, pasiaukojamai stojo į frontą ginti savo Tėvynės. Šį gražų pavyzdį moraline prasme turėtų prisiminti ir dabartinis Lietuvos Seimas, prisimenant ant Nežinomojo kareivio aukuro įbrėžtą šūkį – atiduok Tėvynei, ką privalai.

Šiais metais švenčiant Vasario 16-osios šventę reikėtų prisiminti vasario mėnesio 26 dieną gimusio Akto signataro, Steigiamojo Seimo pirmininko, pirmojo Lietuvos konstitucinio Prezidento, Lietuvos laisvės šauklio, vėliau – Sibiro lagerių kankinio– Aleksandro Stulginskio jubiliejinį 135-erių metų Gimtadienį. Per šešerius jo prezidentavimo metus buvo įtvirtinta Lietuvos nepriklausomybė, atgautas Klaipėdos kraštas, atkurta ekonomika, įvykdyta garsioji žemės reforma, įkurtas Lietuvos universitetas, mokslo tyrimo įstaigos, pastatyta daug mokyklų, įvestas lietuviškas pinigas – litas, priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija, Jungtinės Tautos pripažino atkurtą Lietuvos valstybę.

Vasario 16-osios idėja buvo gyva per visą sovietinę okupaciją. Į ją rėmėsi visa rezistencinė veikla. Ypač tai prisimintina šiandien, kada prieš 71-rius metus – 1949 metų vasario 16 dieną Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio tarybos posėdyje buvo priimta Deklaracija, sudariusi teisinį ir politinį Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo pagrindą, suteikdama laisvės kovoms naują pobūdį, įteisino LLKS, kaip visuotinio organizuoto ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizaciją, o jos Tarybą – kaip vienintelę teisėtą valdžią okupuotos Lietuvos teritorijoje. Reikšminga ir tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas 1999 metų sausio 12 dieną priimtu įstatymu minėtą Deklaraciją pripažino kaip Lietuvos valstybės tęstinumui reikšmingą teisės aktą, o prieš 11 metų (2009-03-12) – LRS priėmė įstatymą, įteisinusį LLKS prezidiumo pirmininkui Jonui Žemaičiui – Vytautui, kovojusios Lietuvos partizanų vadui, ketvirtojo konstitucinio Lietuvos Prezidento statusą.

Sovietinės okupacijos metais Vasario 16-osios šventės proga ant geriausiai matomų vietų tai vienur, tai kitur sušvytėdavo drąsių Lietuvos patriotų Petro Plumpos, Algirdo Liorento, Algirdo Petrusevičiaus ir kitų iškeltos mūsų Trispalvės vėliavos skleidžiama vilties Šviesa, ypač gąsdindama sovietinę valdžią.

Mūsų pogrindinės jaunimo organizacijos būrelis Vasario 16-osios šventę švęsdavo susirinkęs Kauno Katedros varpinės įsirengtoje patalpoje ar netoli Petro Vileišio tilto buvusiame Algimanto Mišeikio, Vandos ir Kazimiero Kalibatų bute, platinome tautinės ir krikščioniškos krypties literatūrą, LKB Kroniką, rašydavome atsišaukimus, vienur kitur palikdavome mano tėtės pasiūtas Trispalves vėliavėles, mokėmės nesuklastotos Lietuvos istorijos, organizuodami pažintines ekskursijas po Lietuvą, lankydami istorinius paminklus, tvarkydami lietuvių karių kapus, skaitydami Tėvynės tema paskaitas ir t. t.

Visada gyva buvo dr. Jono Basanavičiaus, kaip Lietuvos laisvės simbolio, dvasia. Prie jo kapo Vilniaus Rasų kalnelyje 1956 metais aidėjo Lietuvos laisvės šūkiai, skambėjo Lietuvos himnas, lietuviškos dainos ir giesmės, sveikinimas Vengrijoje vykusiai revoliucijai.

Gaila, kad iki šiol neturime nacionalinės švietimo ir valstybinės istorijos politikos, pasitenkinama padrikais bandymais kažką minėti, kažką nutylėti ar paneigti. Tuo naudojasi Kremliaus informacinių karų vykdytojai – Lietuvos istoriją interpretuodami iškraipo istorinius faktus, siekia kompromituoti visą Lietuvos rezistencinį judėjimą. Jų pagrindiniais taikiniais tampa žymiausi Lietuvos rezistencijos kovotojai, paaukoję savo gyvybę ar atsidavusiai dirbę Lietuvos labui. Net mūsų valstybinė vėliava, laikoma lietuvių kalbos mokytojos rankose prie Gedimino pilies kalno, kai kam užkliuvo. Kai kurie mūsų istorikai ar kai kurie Seimo nariai, dangstydamiesi modernizmo ar Europos Sąjungos šydu, taip pat užsimoję revizuoti mūsų istoriją, stengiasi sumenkinti Jono Basanavičiaus vaidmenį, Vasario 16-ją, tautinės valstybės kūrimą, nori atitraukti jauną žmogų nuo savo šaknų, brukdami į žmonių galvas tautinių vertybių neigimą, kosmopolitinį mąstymą, nuolatinę saviplaką.

Kai kas mūsų istoriją stengiasi įvardinti tik nuo unijinių su Lenkija laikų, teisindami pragaištingą polonizacijos antplūdį į mūsų kraštą, J. Pilsudskio grobuonišką veiklą. Kai kas žaisdami bajorystės gaivinimo žaidimą, gardžiuojasi restauruotų herbų saldžiais lenkiškais pavadinimais. Nerimą kelia mūsų tautiečių emigracija, pastebimas nusigręžimas nuo lietuvių kalbos vartojimo, ieškant „įmantresnių ir skambesnių“ žodžių reklamos bare. Vilniaus ir Kauno kai kurių parduotuvių, restoranų ir kavinių reklamose jau visai neliko lietuviško žodžio. Nepasitikima lietuviško žodžio skambesiu ir Eurovizijos dainų konkurse. Dažnai iš tokio pataikavimo svetimybėms, išsižadant savasties, laimime tik šnipštą…

Tačiau tikime, kad jokie pakampių šešėliai neįstengs užgožti ryškios dr. Jono Basanavičiaus veiklos, Vasario 16-osios idėjos.

Sąmoninga tauta randa savo praeityje stiprumo, ji gyvena dabartimi ir kuria ateičiai. Svarbu neištižti, nepasiduoti kartais atvirai brukamam tautiniam nihilizmui, gariūniškos dvasios laikinoms vilionėms, besaikio turtėjimo vergovei.

Daug Lietuva laukia iš mūsų jaunimo. Norėtume jame matyti daugiau idealizmo pavyzdžių, o iš mokyklų vadovų ir mokytojų – didesnės patriotinės sklaidos ir nuoširdumo.

Gera pastebėti, kad yra būriai žmonių, pasiaukojančiai dirbančių, kad praskaidrintų mūsų gyvenimą, kad mes galėtume didžiuotis sava lietuviška kultūra, lietuviškų kanklių skambėjimu širdyje.

Turėtume visi suprasti, kad Lietuva yra vieninteliai šioje žemėje mūsų namai, išsaugoti Vasario 16-osios idėjų kūrybine dvasia. Laikykime šią dvasią savo širdyje ir savo protuose.

Gražiai yra pasakęs poetas Kazys Inčiūra:
Veltui tavo mintys į svetur keliauja
Saulė nors šviesiausia, bus svetur tamsi.
Čia brangiau už auksą juodos žemės sauja,
Nes kiekvienoj dulkėj čia tu pats esi.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: