T. Baranauskas. Lietuvių pergalei Karusės ledo mūšyje – 750 (11)

Tomas Baranauskas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Tomas Baranauskas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

XIII amžius – tai didelių Lietuvos pergalių mūšiuose su kryžiuočiais ir kalavijuočiais šimtmetis. Viena pergalė čia temdo kitos šlovę, ir visos jos nebegali vienodai susirikiuoti mūsų istorinėje atmintyje, todėl lieka užmirštos ar bent primirštos.

Vienas iš tokių neužmirštų, bet gerokai primirštų mūšių, kuriame Lietuvos kariuomenė pasiekė įspūdingą pergalę, įvyko 1270 m. vasario 16 d. ant Baltijos jūros ledo Estijoje, ties Karuse. Šiemet sukankantis 750 metų šio mūšio jubiliejus yra gera proga jį prisiminti, o kartu ir iš naujo įvertinti jo reikšmę.

Mūšio istorinis kontekstas

Karusės mūšis ir į jį atvedęs karo žygis buvo pirmoji naujo Lietuvos valdovo Traidenio karinė pergalė.

Traidenio atėjimo į valdžią laikotarpis yra gaubiamas miglų. Istoriografijoje jo valdymo pradžios datos svyruoja tarp 1268 ir 1270 m. Yra žinoma, kad Traidenis iškilo Mindaugo sūnui, stačiatikių vienuoliui Vaišalgui, atkeršijus tėvo žudikams ir, 1267 m., po trejų metų valdymo, pagal iš anksto duotą įžadą atsisakius valdžios ir sugrįžus į vienuolyną. Vaišalgas valdžią Lietuvoje perdavė savo sesers vyrui Švarnui Danilovičiui, vienam iš Volynės kunigaikščių. Tačiau, matyt, reikia sutikti su tais istorikais (Ježiu Ochmanskiu, Artūru Duboniu), kurie teigė, kad realiai Švarnas taip ir nepradėjo valdyti Lietuvos, nes joje iškart po Vaišalgo įsitvirtino Traidenis.

Apie Traidenio valdymą Lietuvoje galime kalbėti bent nuo 1268 m. pradžios, o gal ir nuo 1267 m. Tačiau rimtesnė jo galios manifestacija buvo 1270 m. vasario žygis į Livoniją.

Viena iš to meto Livonijos aktualijų buvo Vokiečių ordino siekis iš naujo pajungti dar 1259 m. iš jo valdžios išsivadavusią Žiemgalą. Kryžiuočių kovos su žiemgaliais vyko ne nuolatos, o atskiromis bangomis. Po to, kai 1259–1260 m. jiems nepavyko atkurti savo valdžios Žiemgaloje (labiausiai tam sutrukdė žemaičių laimėtas Durbės mūšis), jie vėl bandė tai padaryti vadovaujami magistro Konrado fon Manderno 1264–1266 m., bet tuokart jiems pavyko įsitvirtinti tik Mintaujoje (Jelgavoje).

Livonijos krašto magistro antspaudas

Livonijos krašto magistro antspaudas

Nesėkmių išvargintas magistras Konradas atsistatydino, o naujas magistras Otonas fon Liuterbergas (Liauterbergas) beveik visą savo valdymo laikotarpį (1266–1270 m.) nebevykdė žygių į Žiemgalą. Kai pagaliau 1270 m. pradžioje jis pradėjo naują žygį prieš žiemgalius, turėjo jį nutraukti, nes į Livoniją įsiveržė lietuviai. Tad gali būti, jog savo galią pademonstruoti Traidenį paskatino siekis atgrasyti kryžiuočius nuo naujo Žiemgalos puolimo.

1270 m. vasario žygis į Livoniją

Lietuviai pasirodė kryžiuočiams jau įžengus į Žiemgalą. Apie lietuvių apsistojimą miške pakeliui į Livoniją, magistrui Otonui pranešė kažkoks kryžiuočiams draugiškas raitelis, į kryžiuočių stovyklą atjojęs naktį. Tai galėjo būti lietuvis ar žiemgalis, buvęs ar apsimetęs kryžiuočių šalininku. Jis patarė magistrui grįžti į Rygą, ir šis patarimo paklausė.

Lietuviai gi po to, persikėlę per Dauguvą greičiausiai kažkur ties Ikškile ar Aizkraukle, greitu žygiu per 3 dienas įveikė apie 300 kilometrų kelią ir pasiekė Lenės (Vyko) žemę, kur ties Karuse Baltijos jūros ledu perėjo į Muhu salą, o iš ten – į Saremos salą. Žiema buvo šalta – Eiliuotosios kronikos autorius net nurodo, kad „daugeliui motinų vaikai sušalo“. Tad nenuostabu, kad ledas tą žiemą buvo tvirtas, tapo puikiu keliu į Saremos salą, o paskui – ir mūšio lauku.

Niekieno netrukdomi lietuviai nusiaubė Saremą ir grįžo tuo pačiu keliu, apsikrovę grobiu.

Karusės mūšio dalyvio Tartu vyskupo Frydricho fon Hazeldorfo antspaudas

Karusės mūšio dalyvio Tartu vyskupo Frydricho fon Hazeldorfo antspaudas

Kol jie plėšė Saremos salą, magistras Otonas skubėjo telkti kariuomenę prieš lietuvius. Karių, su kuriais jis ketino pulti Žiemgalą, neužteko: papildomai jis surinko krašto šauktinių kariuomenę (lantvolk), t. y. nukariautų vietinių genčių karius, o taip pat kreipėsi pagalbos į Danijos vietininką Šiaurės Estijoje Ziveritą bei vokiečių valdomos Estijos dalies vyskupus – Saremos-Lenės (Lihulos) vyskupą Hermaną II fon Bukshiovdeną ir Tartu vyskupą Frydrichą fon Hazeldorfą (pastarasis buvo 1236 m. Saulės mūšyje žuvusio didiko Teodoriko fon Hazeldorfo sūnus). Visi jie atvyko asmeniškai su savo kariuomenėmis.

Užsitikrinęs šių sąjungininkų paramą, Otonas fon Liuterbergas su kryžiuočiais atvyko į Lenę lietuvių pėdsakais („da volgete er uf irme spor“) ir ant ledo tarp žemyninės Estijos dalies ir Saremos salos laukė jų grįžtančių.

Mūšis ant Baltijos jūros ledo

Karusės Šv. Margaritos bažnyčia (XIII–XIX a.) – spėjama Karusės mūšyje žuvusio magistro Otono fon Liuterbergo palaidojimo vieta | Wikipedia.org nuotr.

Karusės Šv. Margaritos bažnyčia (XIII–XIX a.) – spėjama Karusės mūšyje žuvusio magistro Otono fon Liuterbergo palaidojimo vieta | Wikipedia.org nuotr.

Grįžtanti lietuvių kariuomenė su kryžiuočiais bei jų talkininkais susitiko ant ledo „ties Karuszen“, kaip pažymi tiksliausiai mūšio vietą apibūdinęs Hermanas Vartbergė. Karusė buvo tik artimiausias mūšio vietai parapijos centras – ten iki šiol stovi Šv. Margaritos bažnyčia, statyta kryžiuočių XIII a. 7 dešimtmetyje, o vėliau ne kartą perstatinėta. Tačiau nuo jos iki Baltijos jūros pakrantės yra 10 kilometrų. Manoma, kad būtent šioje bažnyčioje buvo palaidotas mūšyje kritęs magistras Otonas fon Liuterbergas.

Pamatę kryžiuočius, lietuviai iš savo rogių greitai suformavo savotišką tvirtovę – apsitvėrė jomis iš visų pusių. Panašios priemonės viduramžiais neretai naudotos kariuomenės stovyklavietei įtvirtinti – miške buvo apsikertama medžiais, lauke aptvėrimui panaudojami vežimai (vokiškai toks įtvirtinimas vadinamas Wagenburg – „vežimų tvirtovė“). Čia buvo originalesnis atvejis, kai rogių tvirtovė panaudota karinei rikiuotei sustiprinti, ir Eiliuotosios kronikos autorius pabrėžė, kad lietuviai tai atliko sumaniai.

Magistras Otonas savo kariuomenę išrikiavo centre, o talkininkus išdėstė sparnuose: Tartu ir Lihulos vyskupų kariuomenes – kairiajame, o Danų karaliaus vietininko karius – dešiniajame sparne. Kairįjį (vyskupų) sparną, tiesa, teko dar papildomai sustiprinti kryžiuočiais, o tai reiškia, kad Danų karaliaus vietininko Ziverito kariai buvo reikšmingesnė jėga, nei abiejų vokiškosios Estijos vyskupų kariuomenės kartu: danų užteko vienam sparnui suformuoti, o vyskupų pajėgų – ne.

Šiaip ar taip magistro Otono kariuomenė turėjo būti nemaža, nes žygiui į Žiemgalą iš anksto sutelkta kariuomenė dar buvo papildyta Estijos valdytojų pajėgomis.

Lietuvos kariuomenė turėjo būti ne mažiau grėsminga jėga, bet mūšio baigtį, matyt, nulėmė ne didesnis kurios nors kariuomenės skaitlingumas, o karinės taktikos sėkmingumas. Šaltiniai nenurodo, kas vadovavo Lietuvos kariuomenei, bet žygio mastas leidžia su didele tikimybe teigti, kad tai buvo pats didysis kunigaikštis Traidenis.

Eiliuotosios kronikos autorius pripažįsta lietuvių karo meno pranašumą: jų rogių tvirtovė buvo sudaryta „protingai“, tuo tarpu magistras Otonas su saviškiais „per anksti“ pradėjo puolimą. Kryžiuočiai įsibėgėję įsipainiojo tarp lietuvių rogių, o tada kryžiuočių žirgus ir nemažai pačių kryžiuočių ietimis išbadė lietuviai.

Didžioji kryžiuočių atvesta kariuomenė atsiliko nuo priekyje jojusių kryžiuočių riterių ir lietuvius puolė daliai kryžiuočių jau žuvus. Tai galime laikyti antruoju mūšio etapu, kuomet kryžiuočiams trumpam atsirado išsigelbėjimo viltis. Vėl užvirė kova, bet lemiamos persvaros vokiečių pajėgos nebeįgijo. Žuvo pats magistras Otonas fon Liuterbergas drauge su 52 savo Ordino riteriais.

Tik trečiajame mūšio etape į kovą stojo labiausiai į mūšio vietą vėlavę kariuomenės sparnai – danų ir Tartų bei Lihulos vyskupų kariai, bet ir vėl pasikartojo antrojo etapo istorija: trumpam suaktyvinusios kovą, naujos pajėgos buvo sudorotos. Šiame etape buvo sužeistas Lihulos vyskupas Hermanas II fon Bukshiovdenas, pats asmeniškai mūšyje švaistęsis kalaviju.

Karusės mūšio schema (pavaizduota ant 1866 m. topografinio žemėlapio)

Karusės mūšio schema (pavaizduota ant 1866 m. topografinio žemėlapio)

Eiliuotosios kronikos autorius nurodo ir mūšyje žuvusių eilinių karių skaičius: iš lietuvių pusės, anot jo, žuvę 1600 karių, o iš krikščionių – tik 600. Sunku visgi būtų patikėti, kad taip sutriuškinta kariuomenė būtų patyrusi mažesnių nuostolių, nei nugalėtojai.

Mūšio laukas liko lietuvių rankose: jie turėjo visas galimybes susirinkti žuvusius ir sužeistuosius bei sėkmingai parsigabeno į Lietuvą visą Saremoje bei mūšyje laimėtą grobį. Taigi, kryžiuočiai neturėjo kaip suskaičiuoti žuvusių lietuvių ir, matyt, jų nuostolius smarkiai perdėjo. Žuvusių priešų turbūt iš tiesų ant ledo liko 600, bet tai – ne visi kryžiuočių nuostoliai, nes po tokio mūšio nugalėtojų rankose turėjo likti ir nemažai belaisvių, kurie taip pat buvo karo grobio dalis. Faktiškai daug rogių turėjo būti prikrauta sužeistų bei žuvusių lietuvių ir belaisvių, ir jei kas nors, stebėdamas per Livoniją atgal traukiančią lietuvių vilkstinę, tas roges skaičiavo, tai gal ir galėjo priskaičiuoti apie 1600 vežamų žuvusių ir sužeistųjų, iš kurių nemaža dalis iš tiesų turėjo būti sužeisti belaisviai. Taip galima būtų bandyti paaiškinti tokią neįtikėtiną mūšio nuostolių statistikos disproporciją, atsiradusią Eiliuotosios kronikos tekste.

Mūšio pasekmės

Po mūšio lietuviai su grobiu sėkmingai grįžo į Lietuvą ir neketino paleisti iniciatyvos iš savo rankų. Jie tęsė Livonijos puldinėjimus, kurie tapo pagrindiniu laikinai eiti magistro pareigas išrinkto Andriaus Vestfalo rūpesčiu. 1270 m. balandžio 21 d. rašte jis rašė, kad pirkliams laikinai uždarė Dauguvos kelią (į Lietuvai priklausiusį Polocką), kol rusėnai neatlygins livoniečiams padarytų nuostolių.

Tais pačiais metais į Livoniją vėl įsiveržė didesnė lietuvių kariuomenė. Andrius Vestfalas, paskubomis surinkęs nedidelę kariuomenę, puolė jų vytis. Bet, kai beveik pavijęs, nakčiai įsirengė stovyklą, lietuviai pastebėjo kryžiuočius, juos netikėtai užklupo ir sutriuškino: žuvo pats Andrius Vestfalas su 20 Ordino riterių (Eiliuotosios Livonijos kronikos duomenimis), nors Roneburgo nekrologas galbūt tiksliau nurodo žuvus 23 riterius. Tai turėjo atsitikti jau 1270-ųjų vasarai persiritus į antrąją pusę ar rudens pradžioje (tarp liepos 13 ir rugsėjo 22 d., sprendžiant iš įrašo apie vicemagistro Andriaus žūtį Roneburgo nekrologe). Šio mūšio vieta liko nežinoma (Z. Raulinaitis jį lokalizavo Žiemgaloje, R. Batūra – Padauguvyje, bet tai tėra spėliojimai).

Tačiau netrukus į Livoniją atvyko didžiojo magistro patvirtintas naujas magistras Valteris fon Nordekas, tikriausiai su kryžiuočių patirtus nuostolius kompensavusia riterių palyda. Jis ėmėsi energingos veiklos ir jau 1272 m. vasarą pajungė visą Žiemgalą. Tad Traideniui nepavyko ilgesnį laiką išlaikyti po Karusės mūšio perimtos iniciatyvos. Valteriui fon Nordekui (1270–1273) buvo pralaimėta Žiemgala, o sekantis magistras Ernestas fon Rasburgas (1274–1279) Traidenio kontroliuojamoje Padauguvio dalyje pasistatė Daugpilio (Diunaburgo) pilį, kurios sugriauti Traideniui nepavyko. Po to Traidenis buvo priverstas sudaryti su kryžiuočiais paliaubas ir kuriam laikui atsisakyti aktyvios kovos su jais. Tik po šių paliaubų atsinaujinus kovoms, 1279 m. Traideniui pavyko laimėti Aizkrauklės mūšį, kurio pasekmės buvo jau reikšmingesnės, tačiau tai – atskira istorija.

Tuo tarpu graži pergalė Karusės mūšyje liko be reikšmingesnės tąsos – lietuvių ofenzyva užstrigo jau 1270 m. rudenį, nors ir pasiekus papildomą pergalę prieš Andriaus Vestfalo kariauną. Jeigu sudėtume abiejuose 1270 m. mūšiuose žuvusius kryžiuočių riterius (52+23), gautume pakankamai įspūdingą 75 žuvusių Vokiečių ordino riterių skaičių. Tai būtų antra pagal dydį Vokiečių ordino netektis XIII a. kovų Pabaltijyje metu (po 1260 m. Durbės mūšio).

Ir nors 1270 m. karinės kampanijos rezultatais tuo metu nepavyko deramai pasinaudoti, reikšmingesnės pergalės Aizkrauklės mūšyje nebereikėjo ilgai laukti. Galima tad sakyti, kad Karusės mūšis ir apskritai 1270 m. karinė kampanija klojo pamatus šiai būsimai pergalei.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: