O. Voverienė. „Atsibus tėvynės sūnūs didžią praeitį atminę“ (10)

kam.lt, A. Pliadžio nuotr.

kam.lt, A. Pliadžio nuotr.

Vasario 16-osios Lietuvai – 102 metai

Kiekvienąkart, kai užeina ledynmetis ir vėl atsitraukia, …lieka pelkė. Po ją klampoja mamutai ir krokodilai. Bet štai ten už Katedros ir aukštuma. O joje pilis. Pilyje nuo amžių telkiasi piliečiai. Gina ją, kaip savo gyvastį ir garbę…
prof. Vytautas Landsbergis, 2012 m.

Tai – taikliausia metafora, apibūdinanti padėtį… Šią metaforą ateinančių kartų istorikams ir mums, gyvenantiems ČIA ir DABAR, padovanojo Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas, europarlamentaras prof. Vytautas Landsbergis 2012 metų Vasario 16-osios minėjime, kalbėdamas mūsų Tautos šventovės – Signatarų Rūmų balkone. Iki pat 2016 m. spalio 9 d. Lietuvoje ta pelkė buvo juoda juodutėlė ir po ją dar galingu ir pasitikinčiu savimi žingsniu klaidžiojo raudoni mamutai ir kriminaliniai krokodilai, išlikę po ledynmečio, tik dar agresyvesni savo neapykanta ir… dantų aštrumu. Kartais atrodė, kad šita pelkė jau virsta liūnu, kurio riaumojimas darėsi vis garsesnis, o jo krantai vis klampesni, kasdien įtraukiantys į tą juodą liūną naujas jo klastingumo neįžvelgusias aukas, dažniausiai dar nepatyrusias, jaunas…

Savo laiku istorikė ir politologė Sorbonos profesorė Fransuaza Tom (Fransuaza Thom), gerai išstudijavusi Sovietų Sąjungos ir atgavusios Nepriklausomybę Lietuvos politinę padėtį ir jos veikėjus, talentingai aprašė, kaip mes į tą pelkę žingsnis po žingsnio ėjome… ir ją sukūrėme. Supratusi, kad mes po tą pelkę klajosime dar daugelį dešimtmečių, mąstytoja mus paliko. Ir nutilo. Ilgai tylėjo. Ir tik įspindus 2014 metais pirmajam ryškiam ir galingam Aušros spinduliui kurtoje komunistinėje nepriklausomoje Lietuvoje, profesorė – vėl prabilo… Tik šį kartą apie besiformuojančią pelkę visoje Europoje, o po šių rinkimų JAV – ir  Amerikos kontinente. Jos įžvalgos apie mūsų politinę padėtį ir jos geopolitinį kontekstą visada buvo ir dabar tebėra – pačios svarbiausios. Viename iš savo straipsnių „Kruvinoji repeticija“ prof. F. Tom atskleidė Kremliaus scenarijų kaip užgniaužti Baltijos šalis. Tas scenarijus turėjo būti įgyvendintas keliais etapais: 1) stipri propagandinė ataka, atskleidžianti mintį, kad Baltijos šalys nemokės tvarkyti savo ekonomikos be Rusijos „specialistų“ pagalbos ir Baltijos valstybės turės neišvengiamai žlugti; 2) sprogdinimai Latvijoje ir Estijoje, šiek tiek vėliau ir Lietuvoje, turėjo įbauginti nepaklusniuosius; 3) tuometinės premjerės Kazimieros Prunskienės teatralizuotas kainų pakėlimas, turėjęs paskatinti nepasitikėjimą savo valdžia; 4) parlamentus turėjo nuversti interfrontai, sudaryti iš penktųjų kolonų, veikiančių visose Baltijos valstybėse, ir civiliai persirengusių kariškių grupuočių; 5) atvira karinė agresija, jeigu 3 ir 4 scenarijaus etapai, dėl kurių nors priežasčių žlugtų.

Visas scenarijus buvo įgyvendintas, įskaitant ir Sausio 13-osios žudynes. Lietuvoje pavaizduoti raudonosios revoliucijos nepavyko. Didžiausias kliuvinys buvo prof. Vytautas Landsbergis ir jam dar tada ištikimi jo bendražygiai. Dėl to, jau beveik trisdešimt Lietuvos nepriklausomybės metų ir liejasi prieš jį purvo upės ir šlykščiausios insinuacijos tų „artistų“, kuriems nepavyko palaužti tuometinės nepriklausomos Lietuvos vadovų ir politikų valios.

Nežinia kur, Lietuvoje ar po Kremliaus kurantais buvo sukurtas ir antrasis Lietuvos valstybės užgrobimo scenarijus. Prof. F. Tom jį pavadino „suvaidinta savižudybe“. Po Sąjūdžio vėliava į Aukščiausiąją Tarybą išrinkti net 23 aukščiausio rango buvę Lietuvos komunistų partijos CK vadovai ir ideologai suprato, kad „norint išsaugoti realią valdžią, reikia suvaidinti politinę savižudybę“ (Fransuaza Tom. Jūsų visuomenė serga // Naujasis dienovidis. – 1993, bal. 2.). Gudrūs CK lapinai atsiskyrė nuo TSKP, įkūrė lyg ir savarankišką LKP, užgrobė ekonomiką (premjerė K. Prunskienė ir jos pavaduotojas A. Brazauskas), „kaip nereikalingo balasto atsikratė kvailiausiųjų-ortodoksinių komunistų“ „ant platformos“ su Burokevičiumi priešakyje (ten pat), kurį laiką lakštingalų balsais suokė ditirambus Lietuvos nepriklausomybei, politinę valdžią palikę idealistams sąjūdiečiams. Kol tauta džiaugėsi, sparnuojama laisvės euforijos, LKP gensekas A. Brazauskas gudriai šypsojosi. Jo sočiame ir ramiame veide klaidžiojo valiūkiška šypsenėlė, kai jis primerkęs akis, vienoje TV laidoje kalbėjo: „Kas valdo pinigus, tas valdo ir valstybę“. Kai visa valdžia Lietuvoje jau buvo užgrobta komunizmo šmėklos, kuri į paviršių jau drąsiai paleido visu savo galingumu, galingesnę negu Stalino ir Gebelso propagandinę mašiną, aktyviau, negu visais okupacijos laikais, įskaitant ir stalininius, pradėjusią dar neprabudusios tautos statusui liaudies zombinimo veiksmą, pasitelkusią gražuoles rūteles, raudonąsias „filosofes“ neringas ir žurnalistus aurimukus. Komunizmo šmėkla, pasitelkusi iš to paties kamieno kilusias kriminalines partijas, „demokratiškai“ „užvaldė“ ne tik politines, bet ir visas ūkines struktūras bei visą žiniasklaidą („Visos mūsų mintys – „Lietuvos ryte“ ir kt.).

Po 1992 metų rinkimų prof. F. Tom rašė: „Lietuvoje laimėjo ne partija, ar frakcija, o buvusi valdžios struktūra. Komunistai valdė Lietuvą (kaip ir Rytų Europą) ir iki rinkimų. Tačiau Lietuvoje jie įgijo ir politinę valdžią“ (Ten pat). Politologė tarptautininkė komunistų Lietuvoje laimėjime įžvelgė didelę grėsmę Lietuvos nepriklausomybei ir valstybingumui iš Rusijos pusės. Ji tada rašė: „Imperinis mąstymas, besiformuojantis jau tūkstantį metų, negalėjo staiga imti ir išnykti… Rusija… tai ne tauta, o imperija, apimta vis didėjančios krizės. Valdžios elitas postringauja apie „įtakos sferas“, kaip gerais Molotovo-Ribentropo laikais… Šiuo metu Rusijoje kyla imperijos ilgesys, nedviprasmiškai ima ryškėti pavojinga Rusijos imperijos atgaivinimo tendencija.“ (Fransuaza Tom. Sortir du sovietisme /vertė G. Dabašinskas. – Veidas, 1993, N. 10, p. 11) Todėl ji labai abejojo „ar sugebės išlikti Lietuva ir kitos Baltijos valstybės, išsaugoti realią, o ne simbolinę nepriklausomybę, ar išsilaikys traukiama į posovietines neaprėpiamas Rusijos erdves“ (Ten pat).

Tam rusai turi jau sugalvoję ir patikrinę praktikoje Moldovos scenarijų: užvaldė Moldovos energetiką, beliko sužlugdyti finansinę sistemą, uždusinti nacionalinę valiutą, įvesti dvigubą pilietybę… ir imperija iš esmės bus atkurta… Be to, tokie veiksmai idealiai dera su karine jėga, kaip buvo padaryta Moldovoje, įvedus 14-ąją Rusijos kariuomenę. Taip buvo savo laiku padaryta ir Gruzijoje, užsmaugus joje nepriklausomybę ir įvedus Ševarnadzės diktatūrą. Pagal scenarijų – sekantis kąsnis po Ukrainos imperialistinės Rusijos planuose, kaip teigia politologai tarptautininkai, – Baltijos valstybės… Pirmasis žingsnis su LUKOILO  ir GAZPROMO įsigalėjimu Lietuvoje ir jo nevaržoma politine agitacine-propagandine veikla – buvo žengtas (ten pat). Formuotas ir antrasis – prieš Baltijos valstybes kariautas toks intensyvus informacinis karas, pasitelkus mūsų tautiečius ir užmigdžius VSD, ir prokurorus letargo miegu, kokio dar pasaulis iki šiol neregėjo. Vien tik „Laisvas laikraštis“ ką reiškė…

Bet, ko gero, visų pasaulio politologų nuostabai, Kremliaus sumąstytas Ševarnadzės scenarijus Lietuvoje nepasitvirtino. Lietuva, nors ir komunistinė, ištrūko iš imperijos molinėmis kojomis zonos. Kaip rašė žurnalistė Lina Pečeliūnienė, Brazauskas užtemptas ant geležinkelio bėgių, nors iš pradžių ir labai atkakliai spyriojosi, vis dėl to tais bėgiais nuvažiavo ir į NATO, ir į Europos Sąjungą. Komunistai teigia, kad jie tai darė iš didelės meilės savo Tėvynei Lietuvai. Man atrodo viskas daug paprasčiau: grupei draugų su jų genseku priešakyje, „prichvatizavus“ „partijos auksą“ ir įsitikinus, kad per dieną galima tapti milijonieriumi, ir kad tas milijonas „tavo šventa nuosavybe“ – gobšumas nustelbė baimę. Dėl to ir brazauskininkai kurį laiką ėjo V. Landsbergio nužymėtu keliu. O susikrovus, kaip A. Brazauskui, dešimtis ir šimtus milijonų, juos jau gaila Putinui atiduoti, geriau savo numylėtinei Kristinai, žinoma, pirmiau iki gyvos galvos materialiai aprūpinus savo dukterų ir anūkų šeimas… Todėl ir gana nuoširdžiai siekta įgyti saugumo skydą. Tačiau tiems, kurie buvo šiek tiek toliau lovio, ir galėjo iš jo semti rankomis, įkištomis tik iki alkūnių, ne – iki pat peties, buvo leista realizuoti Lietuvoje Moldovos scenarijų: per visokias tarpininkes dujotekanas atiduota užvaldyti Lietuvos energetiką, vyriausiasis bankininkas „atrišo“ litą nuo dolerio ir t.t…

Taigi Lietuvos burės sugrįžti į Rusijos imperijos glėbį jau buvo gerokai pakeltos… F. Tom nuomone, „…ne todėl, kad Maskva stipri, o todėl, kad palaužtas pasipriešinimas. Vakarai tylėjo. Nekomentavo. Ir patarimų jokių nedalino. Tik F. Tom paaiškino, kad pagal Vakarų suprantamas demokratijas, Vakarai tik tada padės, jei patys Rytų Europos žmonės turės ryžto sau padėti; jei jie patys rodys nepalaužiamą troškimą būti laisvi“ (Fransuaza Tom. Tik teisinė valstybė gali įvesti teisinę tvarką // Lietuvos Aidas. – 1993, rugpj.). Sutrukdė įgyvendinti Moldovos scenarijų Lietuvoje Prezidentė Dalia Grybauskaitė… ir jos ištikima komanda. Ir koks iš čia kilo alasas; cypimas… ir dantų gręžimas prieš ją… Tačiau nuo jos, o gal ir jos pačios pasisemtos stiprybės iš pokario Lietuvos partizanų, kaip ji pati ne kartą minėjo, ir mūsų – stiprybė. 2014 metais Lietuvos Prezidentės D. Grybauskaitės ir jauniausios, jau suaugusios, Lietuvos gyventojų kartos, 3000 tūkstančių Lietuvos vaikinų ir mergaičių, pasiruošusių ginti Lietuvos pilį, už Katedros ant aukštumos, negailint gyvybės, jeigu prireiks, dėka, pelkė Lietuvoje ėmė staigiai džiūti… Ypač po 2016 m. spalio 9 dienos rinkimų… Pelkė  traukiasi… tačiau, kaip dažnai gamtoje atsitinka, iš pelkės į sausumą lenda visokiausi nuodingi šliužai: gyvatės, angys, sako, net ir nuodingi ir baisiai pavojingi varanai… Kurį laiką jie sukosi lizdus TV ir žiniasklaidoje…

Ką su jais daryti? Viename iš savo straipsnių rašiau: „Klausimas, kaip sako žurnalistas Jonas A. Patriubavičius, vertas 64 000 dolerių… Pasvajokime… jeigu juos būtų galima skirti VSD, gal jis pajėgtų sustabdyti tuos kasmetinius 600 tūkstančius eurų šaltinėlius, atitekančius į Lietuvą iš Rusijos „pelkės“ Lietuvoje palaikymui ir antivalstybingumo propagandai?“. Mano močiutė mus visada mokė: „Niekada nekalbėkite blogai. Tik gerai. Nes paroje yra viena sekundė, kai tartas žodis išsipildo… Matyt, tą savo svajonę užrašiau, kaip tik tą sekundę, kai tartas žodis išsipildo. Kai VSD atėjo vadovauti jaunas ir gražus vadovas, surinko savo komandą… Pelkė džiūvo ir išdžiūvo… Jeigu ir liko joje, koks nors gyvūnas, tai, manau jaunieji jį sumeškerios. Tikiu Lietuva. Mūsų tauta. Ir tuo, kad jau atgimė Tėvynės sūnūs, didžią praeitį atminę.

Kategorijos: Akiračiai, Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: