K. Masiulis. Ar Lietuva gali be sovietinių ženklų? (23)

Kęstutis Masiulis | lrs.lt nuotr.

Kęstutis Masiulis | lrs.lt nuotr.

Pasiūliau keisti Lietuvos kelio ženklų dizainą, kuris yra beveik nepakitęs nuo sovietmečio, ir iškart sulaukiau kai kurių žmonių pasipiktinimo, argi galima? Tikrai, argi galima laisvoje Lietuvoje kalbėti apie viską? O gal visgi būtina!? Rodos, vis dar nebaigėme diskusijos kaip vertinti mūsų valstybę Sovietų Sąjungos sudėtyje? Kada pagaliau atsakysime į garsųjį klausimą „Tai ir tada dirbome Lietuvai?“

Sovietų Sąjunga – blogio imperija

Vokietija yra aiškiai atsakiusi sau, kad visiškai atsiriboja nuo nacistinės savo praeities ir viskas, kas su tuo susiję, yra bjauru. Todėl bet kokie paaiškinimai apie tų laikų gerus kelius ar automobilių pramonės laimėjimus bendro negatyvaus režimo vertinimo nekeičia, nes blogio šalyje bet kokia kūryba ir bet kokia veikla galų galiausiai buvo nukreipta blogiui. Ar pastatyta gera autostrada bent kiek gali keisti požiūrį į diktatūrą, jei jos statybai buvo pasitelkiamas prievartinis darbas, o piliečiai kankinami kalėjimuose ir kartu statomos koncentracijos stovyklos? Vokietija supranta savo istoriją, tačiau jos neišsižada ir nepamiršta.

O kaip yra Lietuvoje? Vis dar atsiranda aiškinančių, kad sovietmečiu buvo visai neblogai gyventi, kad visi buvo lygūs, o architektūra ir menas pasiekė aukštumas.. Kaip į tokias kalbas reaguoti bendrapiliečiui, kuris buvo daužomas KGB rūsyje, išvežtas gyvulių vagone į tremtį, iš kurio atimtas visas turtas, kuris už savo pažiūras buvo uždarytas psichiatrinėje ligoninėje, kuriam buvo uždrausta siekti išsilavinimo, neleidžiama skaityti norimos literatūros, klausyti geidžiamos muzikos, keliauti?

Ant Žaliojo tilto stovėjo ideologizuotos skulptūros. Kai pradėjau reikalauti jų pašalinimo, tuoj atsirado gynėjai, aiškinantys apie aukštą meninį lygį. Sutinku, kad Juozas Mikėnas buvo talentingas menininkas, bet jo ideologizuotos skulptūros negali būti atsietos nuo Sistemos. Štai jo sukurta skulptūrinė kompozicija „Besimokantis jaunimas“ idealizuoja tų laikų jaunimą ir mokslą, o juk jaunuoliai buvo verčiami tapti spaliukais ir komjaunuoliais, mokytis dainų apie Staliną, mokytis beprasmių komunizmo tiesų, cituoti Leniną, Marksą, daug kas negalėjo apskritai stoti į universitetą, nes tėvai buvo nelojalūs režimui, buožės ir t.t. Tai ko verta ta melagingą turinį spinduliuojanti skulptūra „Besimokantis jaunimas“?

O kokia taip pat neadekvačiai kultūros paveldu pripažintų Sporto rūmų architektūrinė vertė? Ar padoru žavėtis vantiniu stogu, kai šie rūmai pastatyti ant žydų kaulų, ant vieno iš iškiliausių visų laikų – Vilniaus Gaono kaulų?

Pasauliui prisistatome simboliais

Kol Lietuva vis dar sunkiai susitaria su savo praeitimi, tol sunkiai sekasi laisvai diskutuoti apie dabartį. Mano pasiūlymas dėl kelio ženklų keitimo kyla iš įsitikinimo, kad laisvoje šalyje nėra temų, kuriomis nebūtų galima laisva diskusija. Visi simboliai – tiek akivaizdesnio turinio meno kūrinai, monumentaliosios skulptūros, tiek abstraktūs simboliai, pasireiškiantys tik dizaino ir spalvinių sąskambių skirtumais – turi didelį poveikį visuomenei, jos kultūrai ir nacionaliniam identitetui. Visai neatsitiktinai britai taip griežtai saugo net keistus, atrodo, anachronistinius simbolinius savo identiteto pasireiškimus, pradedant buityje naudojamais matavimo vienetais ir baigiant dviem čiaupais virš kriauklės. Vienas iš svarių argumentų britams palikti ES, buvo pasipiktinimas Briuselio bandymu kištis į jų nacionalinį identitetą išlaikančių simbolių prasmę.

Kelio ženklai irgi yra tokie pat simboliai, tai nėra Dievo duotybė, jų dizainas nėra bereikšmis, jis gali turėti skirtumų. Kaip jie atrodys, tai yra tik tos šalies, taip pat ir mūsų šalies apsisprendimas. Nėra jokio privalomumo laikytis sovietinio dizaino stilistikos. Aš siūlau keisti dizainą, būtent todėl, kad mes nesitapatintume su Blogio imperija, kad ir šių, visur esančių ženklų dizainu būtumėm laisvi, lietuviški, o ne postsovietinai. Kad bet kuris vairuotojas, kirtęs Lietuvos – Baltarusijos sieną galėtų pasakyti, čia kitaip! O iki šiol iš Rytų atvykęs žmogus mato, kad skirtingai ženklai yra Estijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, net ne Lietuvoje.

Kelio ženklai irgi gali būti kitokie

Tarptautinės sutartys numato, kad kelio ženklai visame pasaulyje turi būti funkciškai tokie pat, bet dizainą pasirenka kiekviena šalis. Štai Lietuvoje kelio ženkle raudoni apvadai, reiškiantys draudimą, yra plonos skaisčiai raudonos linijos, o Vokietijoje storos, sodriai raudonos. Lietuvoje mėlyna yra sodrios spalvos, Nyderlanduose tamsios, o Jungtinėje Karalystėje šviesios ir t.t.

Visa buvusi Sovietų Sąjunga paveldėjo vienodus kelio ženklus. Lietuva kartu su Rusija, Baltarusija, Ukraina, Moldova ženklus išsaugojo beveik identiškus. Daugiausiai šioje srityje pasistūmėjo Estija, kuri be didelių kalbų nemažai kelio ženklų pakeitė iš esmės. O Lietuvoje net diskusija šia tema kelia įtampų. Kodėl? Viešai pasiūlęs padiskutuoti šia tema daugiausiai dėmesio sulaukiau iš Kremliaus valdomų portalų. Tai jei tai tik funkciniai ženklai, kam plyšauti?

Naujo dizaino sukūrimas ir ženklų keitimas nebūtų brangus, kaip teigia kritikai. Ženklai galėtų būti keičiami tik tuomet, kai jie nusidėvi, kai ateina laikas juos atnaujinti, kai vykdoma kelio rekonstrukcija, keičiamas eismo organizavimas. Nebūtina tai daryti vienu ypu. Taip per keletą metų ar dešimtmetį visas kelių simbolių vaizdas pasikeistų iš esmės.

Esame laisvi spręsti dėl savo šalies, todėl esame laisvi apsispręsti ir dėl kelio ženklų. Ar liekame postsovienėje simbolių erdvėje, ar sukaupsime jėgų būti savarankiški?

Autorius yra Seimo narys

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: