Atidaroma paroda: „Protėvių ženklai tradicinėje tekstilėje: pirštinės ir riešinės“ (1)

Pirštinių ir riešinių paroda | Rengėjų plakatas

Vilniaus etninės kultūros centras ir Lietuvos tautodailininkų sąjungos Vilniaus bendrija „Tautodailės metais“ paskelbtus 2020-uosius neatsitiktinai pradeda tęstinio projekto paroda „Protėvių ženklai tradicinėje tekstilėje: pirštinės ir riešinės“. Mat riešinės šiais laikais išgyvena aukso amžių, reta kuri moteris riešinių nemūvi, o jų mezgimu dabar užsiima ne tik tautodailininkės. Ir dar – neatsitiktinai paroda surengta Antano ir Anastazijos Tamošaičių galerijoje „Židinys“, mat tarpukariu ir pokario metais Antanas ir Anastazija Tamošaičiai rinko, tyrinėjo ir populiarino tautodailę, organizavo dailiųjų amatų kursus, kuriuose greta kitų dalykų buvo mokoma ir mezgimo.

Gyvename tokiame krašte, kur be šiltų pirštinių ir kojinių žiemą dar išsiversti neįmanoma. Kada Lietuvoje pradėta megzti ir nerti drabužius, tiksliai pasakyti sunku – archeologiniai megzti ir nerti radiniai reti, o muziejuose sukaupti etnografiniai mezginiai datuojami geriausiu atveju XIX amžiumi. Kuklių žinių apie šiuos kažkada antraeiliais laikytus apdaro priedus – aksesuarus – pateikia apie lietuvių valstiečių aprangą rašę XVI–XIX a. svetimšaliai autoriai, jie dažniausiai apsiribodavo tik paminėjimu, kartais nusakydavo formą, spalvą, įsiklausę į nepažįstamo lietuviško žodžio skambesį, užrašydavo jį savais rašmenimis, bet smulkesnio mezgimo ar nėrimo technikos nupasakojimo nerandame.

Pirštines Lietuvos kaime XIX a. II p. – XX a. dažniausiai megzdavo apvaliai penkiais virbalais, tik retkarčiais nėrė vąšeliu iš lininių ir naminių ar pirktinių vilnonių siūlų.

XIX a. pab. – XX a. I p. rugiams rišti, dilgėlėms rauti, akmenims rinkti, bulvėms kasti ar kitiems darbams dirbti moterys iš lininių siūlų nusimegzdavo pirštuotų pirštinių, vyrams kartais – ir kumštinių, su jomis ardavo, akmenis rinkdavo, griovius kasdavo. Baltas plonas raštuotas linines ar medvilnines pirštines, sekdamos miesto mada, valstietės kartais nusimegzdavo ir išeigai.

Kasdieninės moterų ir vyrų žieminės pirštinės paprastai blogesnių vilnų (nuo avies pakojų, papilvės, galvos), vienspalvės, kumštinės, viengubos ar dvigubos su dažniausiai baltu pamušalu. Šventadienės XIX a. II p. – XX a. pr. pirštinės gerų naminių ar pirktinių vilnonių siūlų, kumštinės ir pirštuotos, viengubos ar dvigubos, vienspalvės (arba vienspalvė dalis virš spalvingo riešo) ar kelių spalvų siūlų raštuotos. Tuo laiku pirštines mezgė neilgas, nesusiaurintais riešais, tai sąlygojo riešinių prie jų dėvėjimą. Šiaurės vakarų Lietuvoje minėtu laikotarpiu vyrų ir moterų mėgtos vienspalvės, dažniausiai juodos dvigubos pirštinės nesusiaurintu riešu, kurį puošė įmegztais spalvotų siūlų geometriniais, augaliniais raštais. Visos raštuotos pirštinės, megztos iš 2–3, rečiau 4 spalvų siūlų, labai įvairios. Kai kuriose Lietuvos vietovėse jos paplito vėlai – tik XX a. 3–4 dešimtm. Lietuvos etnografinėse srityse galima pastebėti skirtumų ornamentikoje, spalvų deriniuose, taip pat skyrėsi vyrų ir moterų pirštinėms parenkami raštai bei jų spalvos, įžvelgiami ir skirtingų laikotarpių ypatumai. Raštuotųjų pirštinių dugnas dažniausiai tamsus, juodas, rudas, pilkas, raštai balti, pilki, žali, raudoni, oranžinai. XX a. I p. dažnai pasitaiko rožinės, violetinės, rasalinės spalvos. Senesnėse dominuoja geometriniai ornamentai, kurie tolygiai užpildo visą plotą, vėlyvesnėse, ypač moteriškose, komponuojami ir augaliniai motyvai.

Pirštuotos vyrų ir moterų pirštinės Lietuvoje paplito vėliau nei kumštinės – XIX a. pab.–XX a. pr. Jomis mūvėjo pavasarį ar rudenį, kai orai nelabai šalti. Ypač smulkiais raštais išsiskiria lietuvininkių pirštinės, jose plaštakos viršuje dar išmegzdavo stambesnius dekoratyvius ornamentus. Kitoje Lietuvos dalyje pirštuotų pirštinių raštuotai dažniausiai mezgė tik plaštaką, o pirštus – vienspalvius.

Raštuotos pirštinės su plačiais prailgintais riešais buvo madingos XX a. 3–6 dešimtm. Mažojoje Lietuvoje panašias pirštines moterys dėvėjo jau XIX a. pab.

XX a. I p. Žemaitijoje, Klaipėdos krašte ir dalyje Aukštaitijos mezginiai, greta audinių, buvo dovanojami įvairiomis progomis. Gražias pirštines įteikdavo varduvininkui ar kalėdojančiam kunigui. Per piršlybas, jei sutardavo, mergina pirštines padovanodavo vaikinui ir piršliui, vestuvėse pamergės pirštines padovanodavo pabroliams. Senajame Lietuvos kaime ne viskas buvo matuojama pinigais. Pirštinėmis ar rankšluosčiais buvo atsidėkojama už paslaugas, pagalbą ar įvertinami geri darbai. Mažojoje Lietuvoje pirštinės buvo dovanojamos geriems meistrams. Šiaurės Lietuvoje per laidotuves gražias pirštines dovanodavo duobkasiams, kryžiaus nešėjui.

Pirštinių ir riešinių paroda | Rengėjų skrajutė

XIX a. pab. – XX a. pr. Lietuvoje tiek vyrai ir moterys, tiek suaugę ir vaikai nešiojo riešines, – ant rankos riešo maunamą megztą 4,5–19 cm ilgio rankogalį. Jos turėjo praktinę ir estetinę reikšmę, taip pat tuo laiku buvo ir madinga aprangos detalė.

Kasdienai riešinės buvo mezgamos virbalais apvaliuoju mezgimu gerųjų ir išvirkščiųjų akių stulpeliais ar neriamos vąšeliu iš įvairių siūlų likučių arba jau panaudotų siūlų. Tokios riešinės buvo be siūlės, skersai dryžuotos, kartais atsitiktinio spalvų derinio, žodžiu, kokių spalvų siūlus turėjo, tokius ir sumegzdavo. Kitos megztos plokščiuoju mezgimu, su siūle, išilgai dryžuotos siaurais dryželiais. Paprastos riešinės buvo dėvimos dėl šilumos, ypač šaltuoju metų laiku, dirbant lauko, miško darbus. Kad būtų šilčiau, riešines užmaudavo ant marškinių rankovių. Ypač patogu buvo turėti riešines vaikams, beišaugantiems drabužėlių rankoves.

Išeiginėms riešinėms buvo naudojami fabrikiniai ploni aukštos kokybės vilnoniai siūlai. Jas megzdavo plokščiuoju mezgimu, dažniausia ripsu. Raštams naudodavo baltus, rečiau spalvotus karoliukus, kuriuos susiverdavo ant mezgamojo siūlo. Taip numegztos riešinės būdavo susiuvamos iš gerosios mezginio pusės, žiūrint, kad gražiai sueitų raštas. Retai būdavo ir susagstomos sagutėmis išilgai riešo. Senosiose riešinėse karoliukų raštus dažniausiai išdėstydavo tik dalyje riešinės – toje, kuri matosi iš po viršutinio drabužio. Raštai panašūs visoje Lietuvoje. Tai aštuoniakampės žvaigždutės, eglutės, grandinėlės, žiedų motyvai, rombai, kryželiai, trikampėliai, taškeliai. Būta atvejų, kai vienoje riešinėje derinti geometriniai ir augaliniai motyvai.

Daugiausia išlikusių išeiginių riešinių yra iš Žemaitijos. Čia vienspalvės riešinės buvo tamsios: juodos, rudai raudonos (plytinės), tamsiai rudos, violetinės, puoštos baltų, retai – ir spalvotų karoliukų raštais. Žemaičiams būdingos dviejų kontrastingų spalvų dryžiais, pvz. raudonos ir mėlynos, violetinės ir žalios, juodos ir žalios, bet pasitaikė trijų ir keturių spalvų dryžiais numegztų riešinių. Vienas mėgstamų žemaičių ornamentų – aštuonkampė žvaigždutė. Pasitaiko riešinių su į raštą įkomponuotais inicialais.

Aukštaitijoje riešinės dažniausiai buvo vienspalvės, sodrių spalvų: juodos, rudos, raudonos, vyšninės, žalios, mėlynos, karoliukai – balti. Išskirtinos biržiečių riešinės. Kaip paliudija įrašai senosiose Biržų muziejaus inventorinėse knygose, čia moterys mezgė margas riešines trijų spalvų dryžiais, įmegzdamos baltų karoliukų raštus. Bene puošniausia iš visų – vyriška riešinė iš Biržų apskrities, išsiskirianti rašto sudėtingumu, joje derinami geometriniai motyvai su augaliniais, juos išmezgant baltais, mėlynais ir raudonais karoliukais. Pažymėtinos ir šiaurės vakarų aukštaičių riešinės, sudryžuotos keturių spalvų (juodos, žalios, raudonos ir mėlynos) dryžiais, puoštos baltų karoliukų raštais.

Riešinės Dzūkijoje buvo puošnios ir spalvingos – vyšninės, rudai raudonos, mėlynos, violetinės, juodos. Raštuose įmezgami balti, geltoni, raudoni karoliukai. Dzūkės riešinių galus dar apnerdavo vąšeliu kitos spalvos siūlais ar papuošdavo karoliukų lankeliais.

Suvalkijoje išskirtinė riešinių spalva – mėlyno atspalvio violetinė. Karoliukai balti. Raštai – kaip ir kituose etnografiniuose regionuose. Šventadienės riešinės Suvalkijoje nertos vąšeliu, dažnai be karoliukų, su krašte išmegztais tos pačios ar kitos spalvos siūlų pumpurėliais.

Klaipėdos krašte riešinės taip pat mūvėtos. Iš negausių išlikusių pavyzdžių galima spręsti, kad kasdien dėvėtos įvairių spalvų skersadryžės riešinės. Iš retai pasitaikančių – sudėtingai iš kelių spalvų siūlų rombų raštu pumpurėliais megzta riešinė.

Ilgą laiką riešinės džiugino tik kaip muziejų eksponatai. Pastaruoju metu jos tarsi atgimė iš naujo, išaugo susidomėjimas jų mezgimu ir pritaikymu.

XX a. II pusėje radikalių šalies mastu gyvenimo pokyčių fone mezgimas vienoms moterims tapo pragyvenimo šaltiniu, kitoms – būdu save išreikšti. Po Antrojo pasaulinio karo buvo įkurti Dailės kombinatai Vilniuje, Kaune ir kituose miestuose. Juose mezgėjomis, audėjomis dirbo į rankdarbius linkusios moterys. 1966 m. įsteigta Liaudies meno draugija, vėliau pasivadinusi Lietuvos tautodailininkų sąjunga, subūrė įvairių profesijų, skirtingo amžiaus ir išsilavinimo žmones, skatino jų kūrybiškumą ir kartu siekį gaivinti senąsias tradicijas.

Šioje parodoje savo mezginius pristatė beveik penkios dešimtys tautodailininkių iš visos Lietuvos – Tautodailininkų sąjungos Dzūkijos, Kauno, Panevėžio, Šiaulių, Telšių skyriai ir Vilniaus bendrijos narės. Eksponuojama per 400 pirštinių ir riešinių porų. Jų tradiciniai ar išmoningai sukurti riešinių ir pirštinių raštai, subtilūs ar drąsiai kontrastingi spalviniai deriniai žavi ir kartu verčia susimąstyti apie tradicijų perėmimą, tąsą ir pritaikymą šiuolaikiniame gyvenime.

Parodą organizavo, eksponavo ir katalogo paruošimu užsiėmė Vilniaus etninės kultūros centro kultūrinių veiklų koordinatorė ir organizatorė Vilma Žukauskienė ir Lietuvos tautodailininkų sąjungos Vilniaus bendrijos pirmininkė Ramutė Kraujalienė. Po savo stogu maloniai priglaudė ir visaip talkino VDA Antano ir Anastazijos Tamošaičių galerijos „Židinys“ vedėja Laimutė Lukoševičienė ir darbuotoja Ramutė Raciūtė. Savo darbu mielai sutiko prisidėti tautodailininkė Janina Vasiliauskienė. Nuoširdžiai visiems dėkojame. O svarbiausia – tariame ačiū visoms darbščiosioms mezgėjoms.