A. Matulevičius. Skurdo ištakos (16)

Algimantas Matulevičius | jp.lt nuotr.

Algimantas Matulevičius | jp.lt nuotr.

Didysis mąstytojas Moemas Samersetas nuostabiai įvertino išsikerojusį miesčioniškumą, pateikiamą, kaip didelį gėrį labdaros ar paramos dalybas… „Duodama išmalda – tai geraširdiškumas, o geraširdiškumas – tai dorybė, bet ar šis gėris gali atlyginti už suluošintam žmogui padarytą blogį, kurį sukėlė jo skurdas?“

Sutinkame Atkurtos valstybės Nepriklausomybės trisdešimtmetį. Net nežinant švenčių programos galima atspėti, kad valdiškose kalbose, valdiški žmones postringaus kokia graži Lietuva ir kaip gera joje gyventi. Jie bus teisūs. Taip, Lietuva išskirtinai gražus kraštas, ir jei klimato kaita jo nepagadins, turintis visus žmogui tinkančius privalumus čia ramiai gyventi. Tik tai ne valdžios, o Kūrėjo nuopelnas. O dėl gyvenimo, jau ne kartą sakiau, kad, čia Rojus žemėje ne daugiau 10% šios šalies gyventojų.

Tačiau prieš akis iškyla du baisūs skaičiai: virš 1 000 000 emigravusių ir iš likusių apie 600 000 gyvenančių ant skurdo ribos. Praktiškai kas 5 tautietis. Suprantama šventinėse kalbose apie tai nekalbės. Negi tepsi šventę „paprastų žmogelių“ purvinais vargais. O be to turtuoliai ir juos aptarnaujantys, o tokių nemaža armija susidaro, rėš be jokios gėdos. Jei blogai gyveni pats kaltas. Arba kitas gelžbetoninis argumentas – jūs tik mokate atimti ir padalinti. Mes taip sunkiai dirbome, kad net nepastebėjome, kaip tapome milijardieriais. Mane gali koneveikti, kai kurie, mano kolegos su kuriais kūrėme Lietuvos pramonininkų konfederaciją, kad užsistoju tinginius, norinčius gyventi iš pašalpų. Atmetu bet kokias spekuliacijas. Visų pirma šią organizaciją, kurios idėją pagimdžiau pats asmeniškai, kūrėme dar sovietiniais laikais nuo 1987m. o įteisinome 1989m. Ji gan aktyviai prisidėjo prie Lietuvos Nepriklausomybės įtvirtinimo ir naujos ekonomikos pagrindų klojimo demontuojant sovietinę administracinę – komandinę ekonominę sistemą. Peržiūrėdamas savo tuometinius pasisakymus ir straipsnius, kurių buvo apstu, nes buvau jaunas mokslų daktaras ir šios organizacijos vadovas, neturiu pagrindo raudonuoti, arba teisintis. Taip pasisakiau ir dabar – pasisakau už privačią iniciatyvą ir prieš nereikalingą biurokratinę naštą. Gal tik dėl vieno apmaudu, mes naiviai tikėjome vakarais. Deja, jie labai greitai atsiskleidė, kad jie čia matė tik galimybę greitai pralobti. Ir tuo pasinaudojo, kol mes žioplinėjome.

Tačiau nemaža mūsų dalis, kaip ir „Sąjūdžio“ žmonės, o dauguma buvome ir ten ir ten, net nesapnavome, kad nauja atkurta valstybė bus tik turtuoliams, o teisingiau tik gobšuoliams ir prisitaikėliams. Mes ne tik įsivaizdavome, bet dauguma iš mūsų aktyviai to ir siekė, bei siekia, kad nauja valstybė būtų teisingesnė, gerbtų bet kokio socialinio sluoksnio žmogų su sąlyga, jeigu jis darbštus ir padoriai elgiasi, o ne stengiasi pralobti ar gyventi kitų sąskaita. Deja gyvenime atsitiko viskas atvirkščiai. Išmintingi ir dori, o tai dažniausiai ir kuklūs, buvo nustumti. Į jų vietą versle ir į valstybės valdymą prasibrovė grobuonys su gana vidutiniais gabumais. Nors teisybės dėlei reikia pripažinti, jie buvo gabūs tam tikrose srityse. Gabūs bet kokia kaina, bet kokiomis priemonėmis, dažnai net kriminalinėmis, lobti kitų sąskaita. Aplink juos netruko susiformuoti ne tokių gabių, bet mėgstančių gerai gyventi patarnautojų armija. Būtent jie patys arba pirmųjų padedami ir prasibrovė į valstybinės valdžios reikalų tvarkymą. Patvarkė taip, kad gobšuoliai gerokai suįžūlėjo, dalį net reikėjo stabdyti pasinaudojant valstybės jėgos struktūras, kitaip galėjo įsižiebti pilietinis karas, ne politiniu, o turto dalybų pagrindu.

Per šį brutalų buvusio bendro valstybinio turto išvogimą, o dalies sunaikinimą, valdžios iškilmingai vadinamo privatizavimu, o liaudies taikliai „prichvatizavimu“, buvo sukurta pirmoji prielaida dabartiniam skurdui ir masinei emigracijai. Brutaliai naikinant pramonės įmones ir griaunant infrastruktūrą bei sukeliant chaosą kaime, su neapgalvotu diktatorišku kolūkių panaikinimu per vieną dieną, vietoj jų nieko neįkuriant, buvo dirbtinai sukeltas masinis nedarbas. Taip vadinama šoko terapija, kuria naivuoliai iš valdžios labai gyrėsi, leido valstybės ekonomikoje ne tik įsišaknyti kriminalui, bet ir sukurti masinį nedarbą. Tai buvo antras Lietuvos žmonių nuskurdinimo faktorius. Suprantama, prie to prisidėjo ir žmonių indėlių dirbtinis nuvertinimas, ką įtakojo per naktį paleistos kainos bei „dekretinių pinigų“ įvedimas. Realiai popierėlių, tautos taikliai pramintų „vagnorkėmis“, pagal tuomečio premjero, G. Vagnoriaus pavardę. Prie to dar nevykęs čekinis privatizavimas ir kiti faktoriai. Išvada labai akivaizdi: dabartinio didelės dalies žmonių skurdo ir milžiniškos emigracijos priežastys slypi nusikalstamoje, nemokšiškoje privatizacijoje ir dirbtinio nedarbo sukėlime, bei žmonių santaupų nuvertinime.

Masinis nedarbas sudarė galimybę susikurti naujai dirbančiųjų išnaudojimo formai, masinio mažų atlyginimų mokėjimo bumui, kuris tęsiasi per visą 30-metį. Ką bekalbėtų pseudo instituto, pseudo laisvos rinkos apologetai iš taip vadinamo Laisvos rinkos instituto, beje remiamo turtuolių ir „pinigų žiniasklaidos“, jie begėdiškai jums meluoja, kad darbo užmokestį teisingai nustato rinka. Teisybė slypi tame, kad rinka moka tikrą atlyginimą tik tuo atveju, jei nėra bedarbystės. Deja, per visus šiuos 30 metų, šalyje beveik visada buvo gana didelė bedarbystė. Darbščių, bet ne apsukrių, o padorių žmonių dalią dar pablogino ne tik ribotas darbo vietų skaičius, bet ir beveik 15-17 m.m. (iš 30 metų) atimta galimybė legaliai emigruoti į užsienį.

Suprantama, jei tokia galimybė būtų buvusi, emigracijos mastas būtų dar didesnis. Žmonės bėgo į užsienį ne laimės ieškoti, o prispausti vargo ir negalėdami net savo vaikų normaliai pamaitinti. Prie nedarbo problemų prisidėjo ir minimalaus atlyginimų užšaldymas, trukęs virš dešimtmečio. Paradoksas, kad šio amoralaus veiksmo vykdytojos buvo, tautos mylimos, tuometė finansų ministrė, Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir socialinio aprūpinimo ir darbo ministrė Vilija Blinkevičiūtė. Taip pat ilgus metus nebuvo didinamos senatvės pensijos. O žmonėms, kurių pagrindinis darbo stažas buvo uždirbtas sovietmečiu, dėl pinigų keitimų ir suktų būdų, pensijos išvis tapo ubagiškos. Taip, kad dar vienas dabartinio skurdo faktorius yra sumažintos ar nusavintos dabartinių pensininkų pensijos. Ir tai vyko tada, kai šalyje kaip ant mielių augo milijonieriai ir net milijardieriai, kas kitose šalyse įvykdavo per kelias kartas, Lietuvoje per kelis metus.

Neteisūs tie verslininkai bei neoliberalai, kurie aiškina, kad Lietuvoje mokesčiai per dideli, o valdžia tik nori atimti ir padalinti tinginiams. Ponai, mandagiai pasakysiu, jūs nesakote tiesos. Ne mokesčiai per dideli, bet neteisinga mūsų mokesčių sistema. O valdžios visos be išimties kaltos, kad tos sistemos nesutvarko bei dažnai paskubomis, tam nepasiruošę, įveda vieną ar kitą neapmąstytą mokestinį pakeitimą, kurių nauda dažnai būna abejotina.

Be to, niekas Lietuvoje nekalba, kad pats neteisingiausias mokestis yra PVM. Jį moka vienodai turtuolis ir vargšas, nes jis surenkamas perkant prekes ir paslaugas. Pavyzdžiui jei pensininkas gauna 350€ pensiją, jis susimoka 73,5€ PVM, taip jo pensija tampa tik 276,5€. O PVM sudaro net 2/3 Lietuvos biudžeto. Įdomi detalė: šį mokestį kažkada įvedė Prancūzijos socialistų vyriausybė, o Lietuvoje jį išaugino iki 21% TS-LKD (konservatoriai) naktinės reformos metu. Kad mūsų politinė sistema ir politikai aptarnauja turtuolius, akivaizdžiai įrodo ir skirtumo tarp didžiųjų verslų ir mažųjų šalies verslininkų nebuvimas. Praktiškai, milijonines apyvartas turintis verslas ir nedidelis šeimos verslas moka tuos pačius mokesčius. Tai, kas padaryta dėl mažųjų verslų, vėlgi, daugiau imitacija, o ne naudinga tikrovė. Visos mokestinės lengvatos Lietuvoje daugiausia būdavo pritaikomos bankiniam arba didžiajam kapitalui. O jis, savo ruožtu, už tai ne tik mažiausias algas ES moka, bet dar ir dergia gamtą su „grigeo“ vamzdžiais arba Alytaus padangomis. Būtent ši iškreipta sistema, kai gobšuoliams leidžiama daryti su valstybe ir jos žmonėmis ką jie nori, jokiu būdu negali vadintis socialiai teisinga ar teisine. Tai daugiau XXI amžiaus rafinuota vergovės forma.

Daugelis mane kritikuos, kad rašau apie praeitį, kuri jau parėjo. Tačiau norint kurti ateitį, privalome išsiaiškinti priežastis, kodėl taip įvyko. Ką mes šiuo trumpu ekskursu ir padarėme. Mes aiškiai matome, kad dabartinių turtuolių turtai, deja, ne vien jų prakaitu uždirbti, o pasinaudojant valdžios apsileidimu, daugeliu atvejų – apvagiant savo įmonių dirbančiuosius, t. y. nesumokant jiems adekvačių atlyginimų. O kur dar gana ženkli dalis nesumokėtų mokesčių. Tuo tarpu, naudojantis sau ir savo verslui bendra valstybės infrastruktūra, daugeliu atvejų – veltui arba už nežymų mokestį.

Išvada peršasi pati savaime: norint Lietuvoje sumažinti socialinę atskirtį, ką mano kolegos spausdamos vyriausybę, po truputį pradėjo daryti jau šiame Seime, vis tik turime ryžtis esminei pertvarkai. Pirmiausiai, sutvarkyti mokesčių sistemą, kuri mažą šeimos verslą visai atleistų nuo mokesčių, išskyrus įmokas pensijoms. Vidutiniam verslui įvesti objektyvius mokesčius, suderinant juos su atlyginimais ir pelnu. O didžiajam verslui, mokesčius padaryti optimaliai didesnius ir ypač nekuriančiam o perskirstančiam verslui, kaip pvz. bankams. Antra, būtina drastiškai padidinti minimalų atlyginimą. Arba, jeigu didieji verslininkai ir toliau siekia dirbančiųjų sąskaita pirktis malūnsparnius, jachtas ir dvarus, tada tegul valstybė didžiuosius verslus skelbia monopolininkais ir įveda ypatingą jų veiklos kontrolę. Nors tai jau neišvengiamai reikia daryti, nes taip, kaip elgiasi dalis mūsų didžiųjų prekybos tinklų, ne tik su darbuotojais, bet net su gaminių tiekėjais, yra laukiniai vakarai ir tai nepateisinama.

Pirmiausiai, būtina apsispręsti, ar mūsų valstybė yra, tik nedidelės gyventojų dalies – turtingųjų, aptarnavimo įstaiga. Ar demokratinė laisvų žmonių bendrija, gerbianti vienas kito teises, taip pat teises į orų gyvenimą ir senatvę, nepriklausomai nuo turtinės padėties. Jeigu tauta nusprendžia, kad nori būtent tokios valstybės, kas, tarp kitko, ir surašyta veikiančioje LR Konstitucijoje, tada būtina atsisakyti laisvos rinkos garbinimo, kaip apvagiančio ir nuskurdinančio dirbančius žmones. Įteisinti mišrią privačią ir valstybinę ekonominę sistemą. Sustiprinti valstybės institucijų organizacinį, iniciatyvinį vaidmenį buriant visuomenę, atsisakant individualizmo, bet puoselėjant bendruomeniškumą ir bendrą gėrį. Valstybės galias nukreipti į veiksmingesnį 4.0 pramonės revoliucijos suteikiamų galimybių panaudojimą gerovės visiems kūrimui ir socialinės atskirties mažinimui. Nors svarbiausia, ko siekiu šiuo straipsniu, tai atviro dialogo, išsiaiškinant mūsų atsilikimo priežastis ir bendro veikimo, susitariant, kad tai būtina keisti ir kaip tai daryti.

Autorius yra  LSDDP Tarybos narys, LPK Garbės prezidentas, politikos ir verslo ekspertas

Kategorijos: Akiračiai, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: