Z. Vaišvila „Nr.21”: tiesa apie pramanytą Atkuriamąjį Seimą (nuotraukos) (30)

LTSR Aukščiausiosios Tarybos vienuoliktojo šaukimo sesija. Deputatai plenarinių posėdžių salėje posėdžio metu. Stovi deputatai (iš kairės) Romualdas Ozolas ir Justinas Marcinkevičius,Vilnius, 1989 12 | LCVA, J. Juknevičiaus nuotr.

LTSR Aukščiausiosios Tarybos vienuoliktojo šaukimo sesija. Deputatai plenarinių posėdžių salėje posėdžio metu. Stovi deputatai (iš kairės) Romualdas Ozolas ir Justinas Marcinkevičius,Vilnius, 1989 12 | LCVA, J. Juknevičiaus nuotr.

Sausio 30 d. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje atidaryta Lietuvos valstybės atstatymo 30-čio paminėjimo paroda „Nr. 21“.

Parodos atidaryme dalyvavo ir pasisakė ne tik parodos idėjos autorius Lietuvos Perstvarkymo Sąjūdžio (LPS) iniciatyvinės grupės narys Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Zigmas Vaišvila, kiti Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai – buvęs LR Seimo pirmininkas Česlovas Juršėnas ir buvę Šiaulių LPS miesto tarybos nariai Donatas Morkūnas ir Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatas Mindaugas Stakvilevičius, bet ir 1989 m. sausio 15 d. rinkimų į XI-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą Z. Vaišvilos konkurentas tuometis Lietuvos komunistų partijos (LKP) Šiaulių miesto komiteto pirmasis sekretorius Vaclovas Volkovas, kiti tuometiniai LPS Šiaulių miesto tarybos nariai, taip pat ir Žilvinas Razminas. Renginį vedė jaunas istorikas šiaulietis Tautvydas Elijošius (nuotraukos 1-3).

Istorinių atradimų kupinas dinamiškas parodos atidarymas neprailgo. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis (toliau – LPS arba Sąjūdis), kurio iniciatyvinė grupė buvo išrinkta 1988 m. birželio 3 d. Vilniuje Mokslų akademijos Didžiojoje salėje (nuotraukos 4-5), pasirinkto taikų veikimo kelią.

Lietuvos TSR Mokslų Akademijos Didžioji salė. Diskusija dėl Lietuvos TSR Konstitucijos pataisų gairių pristatymo. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės išrinkimas. 1988 m. birželio 3 d. | LCVA, J. Česnavičiaus nuotr.

4. Lietuvos TSR Mokslų Akademijos Didžioji salė. Diskusija dėl Lietuvos TSR Konstitucijos pataisų gairių pristatymo. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės išrinkimas. 1988 m. birželio 3 d. | LCVA, J. Česnavičiaus nuotr.

Pirmieji šio taikaus, tačiau rizikingo kelio įgyvendinimo žingsniai buvo žengti ir Šiaulių mieste 1989 m. sausio 15 d. XI-ojo šaukimo Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos (toliau – LTSR) Aukščiausiosios Tarybos (toliau – AT) deputatų papildomuose rinkimuose. Remiantis šia patirtimi ir principiniu Sąjūdžio apsisprendimu, mūsų valstybės Nepriklausomybę 1990 m. kovo 11 d. atkūrė jau XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba.

5. Išrinkti Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai iškart po jų išrinkimo Lietuvos TSR Mokslų Akademijos Mažojoje salėje. Iš kairės: Arūnas Žebriūnas, Virgilijus Čepaitis, Atūras Skučas (arčiau langų), Antanas Buračas, Bronislovas Genzelis, Bronislovas Kuzmickas, Vytautas Bubnys, Saulius Pečiulis, Algimantas Nasvytis, Alvidas Medalinskas, Kazimira Danutė Prunskienė, Vytautas Radžvilas, ne narys Giedrius papinigis, Zigmas Vaišvila, Romualdas Ozolas, Arvydas Juozaitis, Gintaras Songaila, ne nariai Jonas Vaiškūnas ir Daiva Prakopimaitė (vėliau Penkauskienė). 1988 m. birželio 3 d. | LCVA, Tv.f. 22, A. Žižiūno nuotr.

5. Išrinkti Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai iškart po jų išrinkimo Lietuvos TSR Mokslų Akademijos Mažojoje salėje. Iš kairės: Arūnas Žebriūnas, Virgilijus Čepaitis, Artūras Skučas (arčiau langų), Antanas Buračas, Bronislovas Genzelis, Bronislovas Kuzmickas, Vytautas Bubnys, Saulius Pečiulis, Algimantas Nasvytis, Alvidas Medalinskas, Kazimira Danutė Prunskienė, Vytautas Radžvilas, ne narys Giedrius papinigis, Zigmas Vaišvila, Romualdas Ozolas, Arvydas Juozaitis, Gintaras Songaila, ne nariai Jonas Vaiškūnas ir Daiva Prakopimaitė (vėliau Penkauskienė). 1988 m. birželio 3 d. | LCVA, Tv.f. 22, A. Žižiūno nuotr.

1988 m. spalio 22–23 d. vykęs LPS Steigiamasis Suvažiavimas (nuotraukos 6-7), išrinkęs 220 narių LPS Seimą, o šis – 35 narių LPS Seimo Tarybą, sprendė esminį klausimą, kokiu keliu atkurti Lietuvos Nepriklausomybę, t.y. dalyvauti okupacinės valdžios parlamento rinkimuose, ar ne? Tam kategoriškai oponavo Lietuvos Laisvės Lyga, teigusi, kad tuo pripažintume okupacinę valdžią. Tačiau Sąjūdis apsisprendė dalyvauti rinkimuose, nes kitas buvo tik prievartos kelias. LPS Steigiamasis Suvažiavimas Rezoliucija Nr. 21 „Dėl rinkimų“ nutarė, kad Sąjūdžio kandidatai dalyvaus rinkimuose: Iki šiol rinkimai mūsų šalyje vykdavo formaliai, neatspindėjo piliečių valios: „deputatai“ iš anksto būdavo parenkami pagal statistinius duomenis ir paklusnumo aukštesniems pareigūnams laipsnį. Todėl Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis pasiryžęs padėti piliečiams įgyvendinti jų rinkimines teises… Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis kels savo arba rems tuos kandidatus, kurie yra žinomi viešumo demokratijos ir Suvereniteto šalininkai. Kiekvienas kandidatas į deputatus privalo aiškiai suformuluoti ir apginti savo siekius. [1]

Tokiu būdu Sąjūdis intuityviai apsisprendė politiškai veikti TSRS – LTSR valdžios sistemoje, kurią Lietuvai primetė okupacinė valdžia ir kuri iki Sąjūdžio veiklos tebuvo formalios valdžios institucijos, veikusios drauge su vienintele šioje sistemoje konstituciškai įteisinta partija – komunistų partija. Kitos taikios alternatyvos Nepriklausomybei atkurti tiesiog nebuvo. Sąjūdžio pasirinktas kelias buvo ir pavojingas, nes dalyvavimas okupanto sukurtoje valdžios sistemoje formaliai galėjo reikšti priverstinio Lietuvos inkorporavimo į Tarybų Sąjungą pripažinimą. Toks rungimasis su tuometine tarybų valdžia buvo pavojingas, nes pastaroji, turėdama formalius parlamentinės ir realius vienintelės TSRS ir LTSR Konstitucijose įteisintos komunistų partijos valdžios svertus, galėjo perimti iniciatyvą ir formaliai nauja forma įteisinti prievartinį Lietuvos valstybės įtraukimą į TSRS. Pavojingiausias buvo Sąjūdžio ir Lietuvos komunistų partijos rungimasis 1985–1990 m. kadencijos XI-ojo šaukimo LTSR Aukščiausioje Taryboje, jos veikla 1988–1990 m. Žmonių parama ir jų pasitikėjimas Sąjūdžiu ne tik patvirtino šio kelio teisingumą, bet ir tai, kad dauguma žmonių rinkosi Sąjūdžio pasiūlytą taikų kelią.

Įvykių raida patvirtino šio rizikingo sprendimo teisingumą. LPS iniciatyvinės grupės ir LPS Seimo tarybos narys Z. Vaišvila buvo pirmasis Sąjūdžio remtas kandidatas, laimėjęs 1989 m. sausio 15 d. rinkimuose į laisvas XI-ojo šaukimo Lietuvos TSR AT deputatų vietas (nuotraukos 8-9) prieš LKP Šiaulių miesto komiteto pirmąjį sekretorių Vaclovą Volkovą (atitinkamai 62,1% ir 15,7% visų rinkėjų balsų Šiaulių miesto Žemaitės rinkiminėje apygardoje Nr.109) [2]. 1989 m. sausio 15 d. papildomuose rinkimuose XI-ojo šaukimo LTSR AT deputatu, kaip Sąjūdžio remiamas kandidatas, Raseinių rajone Viduklės rinkiminėje apygardoje Nr.259 buvo išrinktas ir LPS Seimo tarybos narys Kazimieras Motieka, įveikęs Raseinių ligoninės vyr. gydytoją Kazį Gelubauską ir Viduklės paukštininkystės tarybinio ūkio direktorių Stasį Liatuką [3]. Tačiau šis išbandymas nebuvo lengvas – Trakų rajono Vievio rinkiminėje apygardoje Nr.318 LPS Seimo tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis, nors ir surinko 39,4% visų rinkėjų balsų, tačiau pagal galiojusią rinkimų sistemą (surinko mažiau kaip 50% visų apygardos rinkėjų balsų) nelaimėjo prieš kaimo statybos kombinato direktorių Robertą Jankauską (33,1%) ir M. Melnikaitės kolūkio pirmininką Konstantiną Vincą Žukauską (8,7%) [4]. 1989 m. sausio 15 d. dėl tos pačios priežasties deputatas nebuvo išrinktas ir Šiaulių miesto Gubernijos rinkiminėje apygardoje Nr.107 – LPS remtas kandidatas Kauno A. Sniečkaus politechnikos instituto Šiaulių filialo profesorius Kęstutis Kriščiūnas (iškeltas kandidatas Romualdas Ozolas nedavė savo sutikimo dalyvauti šiuose rinkimuose) surinko 42% visų rinkėjų balsų, o nuo Sąjūdžio atskilęs ir aktyviai LKP remtas rašytojas Vytautas Petkevičius – 24,8% [5]. Tik naujai paskelbtuose 1989 m. vasario 26 d. papildomuose rinkimuose Šiaulių miesto Gubernijos rinkiminėje apygardoje Nr.107 deputatu buvo išrinktas LPS remtas kandidatas Romualdas Ozolas (64,6%), laimėjęs prieš LKP Centro Komiteto instruktorių Česlovą Juršėną (11,6%) [6].

Tai buvo pirmieji tikrai vykę rinkimai Tarybų Lietuvoje. Pagal galiojusią tvarką darbo kolektyvai kėlė ne tik LKP kandidatus, bet ir balsavo už savo pasirinkimą. Rinkimai parodė, kad lengva šiame kelyje nebus. Net LPS Seimo tarybos pirmininkui V. Landsbergiui nepavyko nurungti mažai žinomus konkurentus tiek 1989 m. sausio 15 d. rinkimuose, tiek pakartotiniuose rinkimuose 1989 m. vasario 26 d. Trakų rajono Vievio rinkiminės apygardoje Nr. 318, 1989 m. birželio 25 d. Šiaulių miesto Pirmūnų rinkiminės apygardoje Nr.116 vykusiuose rinkimuose 46,7% balsų surinkusiam LPS Šiaulių miesto tarybos remtam kandidatui Šiaulių „Nuklono“ gamyklos skyriaus viršininkui Lietuvos Žaliųjų judėjimo nariui Algimantui Sėjūnui ir 11,3% balsų surinkusiam „Vairo“ dviračių ir variklių gamyklos vyr. inžinieriui Audriui Tručinskui [7]. A. Sėjūnui šie rinkimai padėjo tapti labiau žinomam rinkėjams ir laimėti 1990 m. vasario 24 d. rinkimus į XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR AT Dainų rinkiminėje apygardoje Nr.51 Šiaulių mieste [8].

Sąjūdžiui nutarus dalyvauti minėtuose 1989 m. sausio 15 d. rinkimuose, 1988 m. lapkričio 13 d. LPS Seimas juose dalyvauti pasiūlė daugiausia LPS Seimo narių balsų surinkusiems Sąjūdžio lyderiams: V. Landsbergiui – 178 balsai, A. Juozaičiui – 144 balsai, Z. Vaišvilai – 133 balsai, R. Ozolui – 123 balsai, V. Petkevičiui – 120 balsų, K. Motiekai – 94 balsai. Arvydas Juozaitis atsisakė dalyvauti rinkimuose, V. Petkevičius nusprendė būti LKP pusėje ir konkuruoti su Sąjūdžiu [9]. Rengiant parodą paaiškėjo įdomi aplinkybė, kad Lietuvos Vyriausioji rinkimų komisija ar Aukščiausioji Taryba nėra perdavusios Lietuvos centriniam valstybės archyvui 1989 m. sausio 15 d. ir vasario 26 d. Trakų rajono Vievio rinkiminės apygardos Nr. 318 dokumentų bei 1989 m. birželio 25 d. Šiaulių miesto Pirmūnų rinkiminės apygardos Nr.116 dokumentų. Atgimimo istorija perrašinėjama ar nutylima ir tokiu būdu.

Pasirėmus istorine 1989 m. sausio 15 d. rinkimų Šiaulių mieste ir Raseinių rajone patirtimi, Sąjūdis apsisprendė dalyvauti ir kituose istoriniuose 1989 m. kovo 26 d. vykusiuose TSRS liaudies deputatų rinkimuose. Po sėkmingos Lietuvos, Latvijos ir Estijos TSRS liaudies deputatų veiklos TSRS liaudies deputatų suvažiavimuose, kurią vainikavo 1989 m. gruodyje II-ojo TSRS liaudies deputatų suvažiavimo priimtas nutarimas dėl 1939 m. Molotovo-Ribentropo slaptųjų protokolų pripažinimo negaliojančiais nuo jų pasirašymo momento, Sąjūdis be dvejonių apsisprendė dalyvauti ir 1990 m. vasario 24 d. rinkimuose į XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą. Sąjūdžio remiamus kandidatus patvirtino Sąjūdžio delegatai 1990 m. vasario 3 d. Vilniaus sporto rūmuose vykusioje rinkiminėje konferencijoje „Lietuvos kelias“.

Sulaukus 1990 m. kovo 11 dienos, XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininku tą dieną, kaip Sąjūdžio atstovas, buvo išrinktas Lietuvos konservatorijos profesorius Vytautas Landsbergis [10], patvirtinta Deklaracija dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų įgaliojimų (dėl 1990-02-24 rinkimuose rinkėjų suteiktų įgaliojimų ir mandato atstatyti valstybę) [11], pakeistas valstybės pavadinimas (iš Lietuvos TSR į Lietuvos Respubliką) ir herbas (Lietuvos TSR herbas – į Juozo Zikaro sukurtą Vytį) [12] ir tik po to dokumentu Nr.I-12 priimtas pakeisto pavadinimo valstybės – Lietuvos Respublikos – Aukščiausiosios Tarybos AKTAS dėl Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo [13].

Tiesos troškulys ir pasitikėjimas žmonėmis, nuoširdumas ir kompetencija buvo pagrindinės Lietuvos Atgimimo dedamosios dalys. Diskusija parodos „Nr.21” atidaryme atskleidė ir esminį dalyką, dėl ko, Z. Vaišvilos nuomone, dabartinė Lietuvos valdžia, beatodairiškai iš tautos atminties trinanti taip vadinamą „sovietmetį“, bijo istorinės tiesos – tuo metu buvo susitelkusi tauta, žinojusi, ko nori, buvo tikra ir stipri jėga. Jėga, kuri veikdama drauge su Sąjūdžiu privertė ir tuometinę aukščiausiąją Tarybų Lietuvos okupacinę valdžią – XI-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą (turėjusią iki 350 deputatų, iš kurių tik keletas buvo Sąjūdžio iškelti ir išrinkti 1989 m. papildomuose rinkimuose į šią Aukščiausiąją Tarybą) – priimti istorinius sprendimus, kuriuos šiandien „pamiršo“ dauguma istorikų ir politologų. Su šiais istoriniais sprendimais ir unikalia mūsų Tautos patirtimi, istoriniais įvykiais ir supažindina Šiauliuose atidaryta paroda „Nr.21“.

Paroda primena unikalią mūsų Tautos patirtį ir tiesą, kad Lietuvos Nepriklausomybę 1990 m. kovo 11 d. atkūrė ne mistinis niekada neegzistavęs Atkuriamasis Seimas [14], kurį po šešerių ir pusės metų sumąstė ir LR Seimui pasiūlė Vytautas Landsbergis, bet paskutinioji aukščiausia Tarybų Lietuvos okupacinė valdžia – XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba, kurios pirmininku 1990 m. kovo 11 d. buvo išrinktas tas pats V. Landsbergis. Tai patvirtino ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2002-06-19 nutarimu byloje Nr.29/2000, nagrinėjęs klausimą dėl Respublikos Prezidento pensijos mokėjimo 1990 -1992 m. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos buvusiam Pirmininkui V. Landsbergiui ir išaiškinęs, kad tuo metu galiojęs Lietuvos Respublikos Laikinasis Pagrindinis Įstatymas nenumatė valstybės vadovo pareigybių, kad teisiškai bei istoriškai jokio Lietuvos Atkuriamojo Seimo tuo metu nebuvo. Autoriaus nuomone, turime didžiuotis unikalia Lietuvos patirtimi – Tautos priversta okupacinė valdžia 1990 m. kovo 11 d. atstatė Lietuvos valstybės Nepriklausomybę. Tai patvirtina ir parodos „Nr.21“ eksponatai – dokumentai, nuotraukos, to meto laikraščiai, VRK dokumentai.

Renginio dalyviai priminė ir istorinius 1988 m. lapkričio 18 d. įvykius, kuomet XI-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba neparėmė Sąjūdžio iniciatyvos Estijos pavyzdžiu priimti Lietuvos TSR Konstitucijos pataisas ne tik dėl žemės, jos gelmių ir kt. nuosavybės teisės Respublikai, bet ir dėl Lietuvos TSR įstatymų viršenybės prieš TSRS įstatymus. Šio LPK ir Sąjūdžio konflikto išdavoje nuo Sąjūdžio atskilo rašytojas Vytautas Petkevičius ir dainininkas Vaclovas Daunoras, o V. Landsbergis pusmečiui buvo išrinktas LPS Seimo Tarybos pirmininku. Šios peripetijos persikėlė ir į 1989 m. sausio 15 d. rinkimus Šiauliuose, kur Gubernijos rinkiminėje apygardoje Nr.107 turėjo susiremti Vytautas Petkevičius su Romualdu Ozolu.

1988-11-18 d. XI-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba priėmė kitus Lietuvos TSR Konstitucijos pakeitimus – dėl lietuvių valstybinės kalbos Respublikos teritorijoje, trispalvės kaip Lietuvos TSR valstybinės vėliavos įteisinimo ir V. Kudirkos „Tautiškos giesmės“ paskelbimo Lietuvos TSR valstybiniu himnu. Šią unikalią ir paradoksalią padėtį atspindėjo ir 1989 m. sausio 15 d. rinkimų atributika – balsavimo biuleteniai buvo metami į urną su Lietuvos TSR herbu (Vytis mūsų valstybės herbu vėl tapo tik 1990-03-11 d.), virš kurios matėme mūsų (t.y. ne tarybinę) trispalvę, o virš jos – V. Lenino portretą (nuotrauka 10).  Po 1989 m. sausio 15 d. pergalės rinkimuose LPS Šiaulių miesto tarybos patalpose jau giedojome V. Kudirkos „Tautišką giesmę“, kaip oficialų Lietuvos TSR himną (nuotrauka 11).

10. 1989 m. sausio 15 d. papildomi rinkimai į XI-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą. Šiaulių m. Žemaitės rinkiminės apygardos Nr.109 Rinkiminė apylinkė Nr.8. Balsavimo urna. Nuotraukos autorius nežinomas | R. ir Z. Vaišvilų asmeninis archyvas

10. 1989 m. sausio 15 d. papildomi rinkimai į XI-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą. Šiaulių m. Žemaitės rinkiminės apygardos Nr.109 Rinkiminė apylinkė Nr.8. Balsavimo urna. Nuotraukos autorius nežinomas | R. ir Z. Vaišvilų asmeninis archyvas

Tik 1989 m. gegužės 18 d. buvo sušaukta XI-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos sesija, kurioje buvo pripažinti ir Sąjūdžio kandidatų, išrinktų šio parlamento deputatais 1989-01-15 d. ir 1989-02-26 d. (K. Motiekos, R. Ozolo ir Z. Vaišvilos), įgaliojimai [15] ir padaryti Estijos pavyzdžio Lietuvos TSR Konstitucijos pakeitimai [16]. Po šio istorinio žingsnio Sąjūdžio deputatų ir Lietuvoje 1989-03-26 d. išrinktų TSRS liaudies deputatų siūlymu  Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba balsuodavo dėl TSRS įstatymų ir kitų TSRS teisės aktų  galiojimo ar negaliojimo Respublikos teritorijoje, registruodavo šiuos faktus specialiame registre. Tai – šiais laikais neįsivaizduojama akistatoje su Europos Sąjungos teisės aktais Tarybų Lietuvos parlamento drąsa, pagrįsta Sąjūdžio ir, svarbiausia, aktyvios ir susitelkusios Tautos reikalavimais bei parama.

Po šių Lietuvos TSR Konstitucijos pataisų 1989-05-18 d. priimtoje LTSR Aukščiausiosios Tarybos Deklaracijoje Nr.XI-2958 [17] Apie Lietuvos valstybinį suverenitetą nurodyta, kad Lietuva 1918 m. atkūrė savo valstybingumą, kurį patvirtino ir Tarybų Rusija 1920 m. sutartimi, kuri nedenonsuota, tačiau 1940 m. Vokietijos-TSRS 1939 m. pakto ir papildomų slaptųjų protokolų pagrindu suvereni Lietuvos valstybė buvo prievarta neteisėtai prijungta prie TSRS (nuotraukos 12-15).

15. Piketas prie LTSR Aukščiausiosios Tarybos (AT) rūmų, kur vyksta vienuoliktojo šaukimo sesija. Piketo dalyvė laiko plakatą su užrašu: „Mes su Vaišvila, Motieka, Bičkausku, Šlicyte, Landsbergiu, Velikoniu ir kt. Sąjūdžio dep.“, Vilnius, 1989 12 | LCVA, A. Žižiūno nuotr.

15. Piketas prie LTSR Aukščiausiosios Tarybos (AT) rūmų, kur vyksta vienuoliktojo šaukimo sesija. Piketo dalyvė laiko plakatą su užrašu: „Mes su Vaišvila, Motieka, Bičkausku, Šlicyte, Landsbergiu, Velikoniu ir kt. Sąjūdžio dep.“, Vilnius, 1989 12 | LCVA, A. Žižiūno nuotr.

Parodoje atskleidžiami istoriniai XI-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos veiklos faktai – nuo tinkamo (lyginant su dabartiniais įvykiais Alytuje ir dėl „Grigeo“ skandalo) reagavimo į 1989 m. kovo mėnesį įvykusias avarijas Jonavos „Azoto“ gamybiniame susivienijime, valstiečių ūkio, ekonominio savarankiškumo, spaudos ir kitų masino informavimo priemonių įstatymai, nutarimas dėl Ignalinos AE saugumo, teisėsaugos reformos įstatymai ir atitinkami Lietuvos TSR Konstitucijos pakeitimai, Lietuvos TSR pilietybės įstatymas, pagal kurį šiuo metu mes visi esame Lietuvos Respublikos piliečiai, referendumo įstatymas, Lietuvos TSR Konstitucijos 6 straipsnio pakeitimas dėl vienpartinės komunistų partijos sistemos panaikinimo ir daugpartinės sistemos sukūrimo [18], 1990 m. vasario 24 d. XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir vietinių Liaudies deputatų tarybų deputatų rinkimų įstatymai, Sąjūdžio iškeltų deputatų drauge su Lietuvos demokratų partija, Sąjūdžiu ir gausybės žmonių veiklos dėka pasiektas TSRS Ginkluotųjų pajėgų kariškių eliminavimas iš šių rinkimų 1989 m. sausio 15 d. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos nutarimu Nr. XI-3582 [19] ir aibė kitų svarbių nutarimų, įstatymų, Lietuvos TSR Konstitucijos keitimų.

 XI-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos veiklą vainikavo jos 1990-02-07 Nutarimas Nr.XI-3650 [20] Dėl 1939 metų Vokietijos-TSRS sutarčių ir jų pasekmių Lietuvai likvidavimo, kuriame aukščiausias Lietuvos TSR okupacinės valdžios valdymo organas – parlamentas – teisiškai įvardino, kad Lietuvos valstybė buvo Tarybų Sąjungos okupuota (!)  ir priėmė šiuos nutarimus:

1.  Paskelbė, kad Lietuvos Liaudies Seimo 1940 m. liepos 21 d. Lietuvos įstojimo į TSRS deklaracija, kaip neišreiškusi lietuvių tautos valios, yra neteisėta ir negaliojanti.

2. Pareiškė, kad TSRS 1940 m. rugpjūčio 3 d. įstatymas „Dėl Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos priėmimo į Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungą“, grindžiamas Lietuvos Liaudies Seimo 1940 m. liepos 21 d. deklaracija, yra neteisėtas ir Lietuvos juridiškai nesaisto.

3. Pasiūlė Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungai pradėti dvišales derybas dėl Lietuvos valstybės nepriklausomybės atstatymo.

Paroda įtikinamai parodo 1988 m. spalio 22-23 d. Vilniuje įvykusio Sąjūdžio Steigiamojo Suvažiavimo ir jame priimtos rezoliucijos Nr.21 „Dėl rinkimų“ istorinio pasirinkto kelio ir sudėtingumą, rizikas, bet ir teisingumą. Tauta patikėjo Sąjūdžiu, susitelkė ir nuėjo šį istorinį Lietuvos valstybės taikaus atstatymo kelią.

Parodos atidarymo metu bene didžiausią intrigą sukėlė Č. Juršėno ir Z. Vaišvilos diskusija dėl LKP ir Sąjūdžio santykių, jų peripetijų Tautos Atgimimo laikotarpiu. Diskusijas paįvairino ir 1988-1992 m. įvykius su šių dienų aktualijomis susiejo V. Volkovo ir D. Morkūno pasisakymai. Lietuvos Laisvės Lygos nario Žilvino Razmino pasisakymas, jo atsakymai į Č. Juršėno klausimus patvirtino ir nelengvus atkurtos Lietuvos išbandymus bei demokratijos supratimą 1993 m., kada, Ž. Razmino patvirtinimu, V. Landsbergio užsakymu Šiaulių parko estradoje susitikimo su LDDP atstovais metu buvo įvykdytas daug smarkesnis sprogdinimas, nei tas, apie kurį prieš renginį žinojo Ž. Razminas.

Lietuvos valstybės atstatymo 30-mečiui skirta paroda „Nr.21“ Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje veiks iki š.m. kovo 12 d. Maloniai kviečiame ją aplankyti ir diskutuoti, diskutuoti.

Nuoširdžiai dėkoju parodą „Nr.21“ parengusiai Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešajai bibliotekai ir jos darbuotojoms Romai Baristaitei bei Audronei Baškienei, parodos atidarymo renginį moderavusiam Tautvydui Elijošiui, renginio dalyviams, Šiaulių miesto savivaldybei, Lietuvos Centriniam Valstybės Archyvui, Lietuvos Naujajam Valstybės Archyvui ir LR Seimo archyvui.

Nuorodos:

[1] Čepaitis Virgilijus. Su Sąjūdžiu už Lietuvą. Leidykla Tvermė, Vilnius, 2007, 193 psl.

[2] 1989 m. sausio 15 d. Apygardos rinkiminės komisijos protokolas apie rinkimų į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą rezultatus Žemaitės rinkiminėje apygarda Nr.109, LCVA fondas R-349, apyr. 1, byla Nr.957

[3] 1989 m. sausio 15 d. Apygardos rinkiminės komisijos protokolas apie rinkimų į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą rezultatus Viduklės rinkiminėje apygarda Nr.259, LCVA fondas R-349, apyr. 1, byla Nr.955

[4] Čepaitis Virgilijus. Su Sąjūdžiu už Lietuvą. Leidykla Tvermė, Vilnius, 2007, 194-195 psl.

[5] 1989 m. sausio 15 d. Apygardos rinkiminės komisijos protokolas apie rinkimų į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą rezultatus Gubernijos rinkiminėje apygarda Nr.107, LCVA fondas R-349, apyr. 1, byla Nr.956

[6] 1989 m. sausio 15 d. Apygardos rinkiminės komisijos protokolas apie rinkimų į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą rezultatus Gubernijos rinkiminėje apygarda Nr.107, LCVA fondas R-349, apyr. 1, byla Nr.959

[7] Rinkimų rezultatai. Šiaulių naujienos, 1989-06-27, 1 psl.

[8] 1990 m. vasario 24 d. Apygardos rinkiminės komisijos protokolas dėl rinkimų į XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą Šiauliuose Dainų rinkiminėje apygardoje Nr.51, LVNA fondas 18, apyr. 1, byla Nr.60

[9] Čepaitis Virgilijus. Su Sąjūdžiu už Lietuvą. Leidykla Tvermė, Vilnius, 2007, 194 psl.

[10] Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukčiausiosios Tarybos Nutarimas Nr.I-4, 1990-03-11, Vilnius

[11] Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukčiausiosios Tarybos Deklaracija dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų įgaliojimų, Nr.I-10, 1990-03-11, Vilnius

[12] Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Nutarimas Nr.I-11, 1990-03-11, Vilnius

[13] Lietuvos Respublikos Aukčiausiosios Tarybos Aktas dėl Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo Nr.I-12, 1990-03-11, Vilnius

[14] Lietuvos Respublikos Seimo 1996-11-28 Deklaracija dėl Lietuvos Respublikos Aukčiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo

[15] Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos 1989-05-18 Nutarimas Nr. XI-2953

[16] Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos 1989-05-18 Įstatymas Nr. XI-2957

[17] Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos 1989-05-18 Deklaracija Nr. XI-2957 Apie Lietuvos valstybinį suverenitetą

[18] 1989-12-07 Lietuvos TSR įstatymas Nr.XI-3453 Dėl Lietuvos TSR Konstitucijos (Pagrindinio įstatymo) 6 ir 7 straipsnių pakeitimo

[19] Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos 1990-01-15 Nutarimas Nr. XI-3582

[20] Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos 1990-02-07 Nutarimas Nr. XI-3650

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

30 komentarų

  1. T0mas J.:

    2009 m. tinklapyje zigmasvaisvila lt buvo Zigmo Vaišvilos prisiminimai apie 1990 – 1991 m. politinius įvykius. Dabar to tinklapio jau nėra, bet radau tą tekstą kitur. Patariu labai įdėmiai paskaityti ir atkreipti dėmesį į Vaišvilos pateikiamą Vytauto Landsbergio elgesį tais svarbiais valstybės atkūrimo metais.
    Rasite pagal pavadinimą:

    –Peržengtos moralės politikoje ir atsakomybės ribos–

  2. Diedas:

    Kuriems galams reikėjo tiek pripeckiot nuobodybių?
    Reikėjo tiesiai šviesiai rėžt, laivę mums davė rūūūsai ir komunistai.
    Lanbergis sugriovė kolūkius, Kūūūbyyyylius kaltas.

  3. Zigmas Vaišvila:

    “Diedui” – tam, kad niekas nefantazuotų, kaip buvo ištikrųjų. O apie kitus, ir jūsų minimus, “žygdarbius” taip pat bus surašyta.

    • Galindas:

      Už tiek reikalingą viešinimą, tikra pagarba, visuotinė, Tamsta Zigmai. Sveikatos Pačiam;
      na ir išminties bei nuovokos įsivardinant tikslą bei kelią, kad pakelt, ypač jaunimą sukviest
      prasmingu skalambijamu. Užguita, nutrenkta ir “įvartotojiškumo” vertybėsna grūdama naujoji mūsų karta. Tokia detali atmintis jam puiki atrama (o tie “kuolų kalėjai”, kaip Jūs Tamsta, užmiršti nebūsite, nors ir valdiškai valstybinės pagarbos-įvertinimo kuo toliau tuo mažiau gaut galėsite; kaip ir visi Sąjūdžio pradininkai, o labiausiai Tamstos globotieji ir visi savanoriai, gynybos pradininkai nuo 1990 m. kovo mėn.) jau 30-metis tų dar svarbesnių bei reikšmingesnių įtakų atskleidimo Valstybės išsaugojimui bei Gynybai artėja, tad bus čia tikrai tikrai visiems įdomu sužinot (be tokių prie Laisvės kovų prisišliejelių kaip prunskienės-brazauskai-grybauskaitės) apie pačius pirmuosius žingsnius “sukalant” būsimos Sausio 13-osios Pergalės pamato pagrindus, Jūsų su p. S.Pečeliūnu prižiūrimą Sąjūdžio Gvardiją
      prie jau Lietuvos AT (o ne buv. LTSR AT, nors tose pačiose kolaboracinio režimo patalpose, kurį per riebiai “okupaciniu” su savi ir įsivardijat čia:
      “bet paskutinioji aukščiausia Tarybų Lietuvos okupacinė valdžia – XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba, kurios pirmininku 1990 m. kovo 11 d. buvo išrinktas…”), kolaboravimas neplaktinas su okupavimu, štai bene giliausia mūsų laikmečio neišgydyta istorinės atminties žaizda.
      Taigi Tamstos žodis apie pirmąsias 100-tą Lietuvos Laisvės dienų:

  4. Abejočiau, kad nuotraukoje Nr. 4 yra Didžiosios salės vaizdas iš 1988 m. birželio 3-osios Susirinkimo. Tada salė buvo sausakimša ir prie sienų stovinčių, ir net ant scenos kraštų sėdinčių, o žmonių veidai buvo atsakingai įsitempę, susirūpinę, piktoki, be šypsenų. Be to, vargu, ar tuomet galėjo rastis salėje turėjęs galimybę fotografuoti, nebent Saugumo būtų siųstas. Vaizdas šioje nuotraukoje yra panašesnis į vėliau toje salėje vykusių jau sąjūdiškų susibūrimų nuotaikas. Reikalinga patikimesnių to istorinio Susirinkimo nuotraukų, dabar su vienintele nuotrauka panašu į spekuliaciją.

  5. Diedas:

    Praėjo 30 metų ir kiekvienas nepritapėlis bando istoriją perrašyt savaip. Datraukt iki savo sugedimo laipsnio. Kas čia parašyta iki galo nesupratau, aišku tik tai, kad Lanzbergis blogas. Skaičiau panašų straipsnį apie Baltijos kelią. Atseit susirinko nedaug žmonių, ir tie buvo kažkokie ekstremistai, Rankomis susikibo, bet vienos grandinės nesudarė, buvo dideli tarpai. Priedo nuotrauka dadėta su keliais žmonėmis stovinčiais smėlyje ir didžiuliu tarpu. (Paimta iš kažkokio renginio prie Baltijos jūros)
    George Orvelo knygoje “1984” labai daug tiesos. Norint įtakot ateitį, turi taip kaip reikia pakeist praeitį. Šiuo metu Lietuvoje tas su dideliu įniršiu vyksta. Nuo bumbliauskizmo apie senovės istoriją iki visų kurie kariavo prieš rusus paskelbimo žydšaudžiais ir va tokių pintų supintų, susuktų susuktų, straipsnių be turinio, nukreiptų prieš vieną nieko nebereiškiantį pensininką.

    • Laisvės mylėtojas:

      Labai teisingas komentaras. Zigmukas išmestas iš “barščių” bando reabilituotis ir vėl prasimušti prie lovio 🙂 Tam reikalui pasikvietė senus komunistus. Apgailėtinas Zigmulis.

      • Bartas:

        “Laisvės mylėtojau” gal galėtum paaiškinti ir priminti prie kokio lovio buvai sutikęs “Zigmuką” . Gal dar gali pasakyti – tie seni komunistai, prie lovio, jau priėdė ir ilsisi ar dar prie “reikalo”.

  6. Zigmas Vaišvila:

    Kad ir kiek bepyktum, anoniminis “diede”, bet dokumentų, kurie nurodyti straipsnyje, nepakeisite. Juos tik perskaityti galite. Jei tik norėsite, bet panašu, kad tokio noro nėra. Tad ir diskusijos nėra, nes ir “diediškų” argumentų nėra, tik kažkas kažkur, kažką, kažkada…

  7. Žemyna:

    Sutapimas:
    prieš kelias dienas atėjo į galvą mintis, kas mirė /?žuvo prieš tais laikais vykusius rinkimus.
    Niekaip negalėjau prisiminti, kieno vietą (dėl to kandidato mirties) užėmė Vagnorius (Pečeliūno giminaičio?), tačiau internete be Lozoraičio aptikau ir buv. kandidatą, kurio pavardės visai neprisiminiau, mirusį nuo kulkų žaizdų… Neatverčiau to str., nes skubėjau, bet susimąsčiau, jog mes tai visai užmiršome, rimčiau nenagrinėjame, neminime nei pareigūnų, nei kitų, jei nežuvusių, tai bent patyrė rimtus pasikėsinimus…

  8. Diedas:

    Tegul yra kažkokie faktai, kurių nesuvokiu. Ką tai keičia?
    Atšauksit nepriklausomybę?
    Liepsit rusams parsiduot?
    Ar turit kažkokių asmeninių išskaičiavimų?
    Tamsta niekinat Lietuvą , nepriklausomybę ir lietuvius.
    Šiame portale, jūsų straipsniuose visokiausiais vėmalais buvo dergiami mano namai.
    Savo tėvus ir protėvius, savo šalį, menkina tik visiški padugnės.
    Su tokiais diskusijų nėra.

  9. Zigmas Vaišvila:

    Anoniminiam, net prisitatyti bijančiam, “diedui” – sutinku su jumis, kuris “komentuojate” net neskaitęs straipsnio, kad su jumis diskutuoti nėra apie ką.

  10. Romas:

    Kas pirmiau raidė ar prasmė?
    Raidės žmogui šis straipsnis normalus. Bet orientuotam į prasmę jis nuobodus. Tikras įšūkis jį perskaityti iki galo. Todėl būtų naudinga tokio straipsnio santrauka. Kad iš kelių sakinių būtų aiški pagrindinė mintis ir tikslas.

  11. Žodžio laisvė...:

    Iš Z.Vaišvilos teksto sužinojau labai nemažai to ,ko nežinojau.Tai, kad Č.Juršėnas,D.Morkūnas,
    M.Stakvilevičius,V.Volkovas ir kiti komunistai buvo Sąjūdžio žmonės nenoriu tikėti,nes tomis istorinėmis dienomis jų niekur nemačiau Šiauliuose.Buvau tuo laiku aktyvi Sąjūdžio rėmėja.Taip suprantu,kad
    Zigmas susikvietė paminėti į Šiaulių biblioteką buvusius raudonosios gvardijos atstovus.Kur A.Sėjūnas,I.Vasinauskaitė,Mindaugas Končius ir kiti tikri Sąjūdžio žmonės,kurie dalyvavo Seimo ,TV bokšto, Šiaulių Savivaldybės gynime,Donbaso šachtininkams pagalbos maistu akcijoje ir t.t.???
    “Baltijos kelio”dieną Sąjūdžio žmonės Tilžės gatvėje centre pastatė improvizuotą karstą – ženklas okupantui palikti Lietuvą.Pamenu kaip Ž.Razminas Šiaulių miesto centre su megafonu sušuko dideliu
    greičių pralekiančiam M.Gorbačiovui :”susirink savo tankus ir lauk iš Lietuvos! ! !”Gorbačiovą tuomet
    lydėjo Mindaugas Stakvilevičius,A.Brazauskas,Bakulinas iš Šiaulių geležinkelių apygardos.Baisios dienos dar buvo prieš akis,o kartu ir viltingos,kad Lietuva išsivaduos iš raudonojo slibino glėbio.

    • Galindas:

      užskaitytume dėl slibinų ir pergalės (mūsų),
      bet mus… pagal aukščiau matomo Romo “geidavimą”
      santraukų ir aiškumo, na lygiai kaip tolimesniųjų genčių moterys,
      – be mėsmalės dantukais, mėsytę parengs “suvartojimui”
      ir per tokių MGB “dantukų” santraukas, o tiksliau
      “garbačiaukškaitiškas ištraukas” esame kvailinami
      čiaukšt čiaukšt čiaukšt – čiauškėjimu net LRT sovieto,
      – šiurpu nuo santraukų-ištraukų …iš dantukų, be mėsmalės
      (ir laisvei, ir Romui, ir…), nuo geradarystės karbauskinių-skvernelinių
      atseit priežiūros, tapačiai “valinsk-venckieniškų” pergalių į Seimą aidais
      …………….g a u n a m

  12. Zigmas Vaišvila:

    Visi buvo kviesti į parodos atidarymą, visų pirma, sąjūdiečiai. Ir jie atėjo. Tiesa, ne visi. Ir kalbėti buvo kviečiami visi.

    • Žodžio laisvė...:

      Perskaičiau netrumpą ekspertuose Z.V.apie “Peržengtos moralės….”.Kad visą tą buzą ,verdamą
      politikų virtuvėse žinotų rinkėjas ,pastarajam būtų lengviau rinkti ir išrinkti.Ir gal Lietuva šiandien būtų kitokia ir kitokį gyvenimą gyventų?Ir nebūtų praradusi savo milijono piliečių?Rentas gaunate,o šviesti rinkėjus tingite,nebendraujate su rinkėjais,slepiate savo žinojimus.Juk dabar daug galimybių yra skleisti informaciją.Apsileidėliai.Dar ir dabar bendraujate su raudonomis
      žiurkėmis,o juk rinkėjas galvojo ,kad renka tikrą Sąjūdžio žmogų.Nuo pirmos nepriklausomybės dienos puolėte dairytis kur skanesnis kąsnis.Dabar aš jau nesistebėsiu kodėl subyrėjo Sąjūdis.Č.Juršėnas vis dar turi gražaus rūpestėlio – kur ir kaip dar įamžinti AMB-alo vardą.Tfu…
      vardą.Tfu…

  13. Tvankstas:

    Puikus Z. Vaišvilos straipsnis ‘kaip buvo’ laike, faktais, dokumentais, asmenimis.
    Pasisakantiesiems tiesiog ir raidžių per daug, ir visko per daug, tai nors savo gyvulišką neapykantą išlieja – dvasios ir proto neužaugoms labiausiai piktintis tenka Z. Vaišvilos padorumu šiame straipsnyje.
    Skaitykite dar kartą ir aukite, tempkitės iki straipsnio autoriaus.

  14. Romas:

    Jokia naujiena, kad raidžių gausoje pasimeta prasmė. Iš to lakoniškas stilius. Iš to visose knygose yra vienokia ar kitokia įžanga arba net trumpa knygos santrauka ant jos nugarėlės. Tokia knygos “reklama” naudinga ir skaitytojui, ir knygos autoriui… Tas pats pasakytina apie straipsnius ar viešas kalbas.
    Savo komentaru aš tik atkreipiau dėmesį į šį dėsningumą ir nieko daugiau. Tikėdamasis, kad autorius (ateityje) tuo pasinaudos.

    Pamenu diskusijoje su “Dronu” (kitas komentuojantis), jam prikišau dėl jo “paklodžių”, o jis man prikišo, kad Romas kalba lozungais… Tiesiog – žmonės skirtingi ir nieko čia nepadarysi.

    O kas, dėl mažų smegenėlių ar menko protelio, tai man tai komplimentas, nes jis (protas) geras tarnas, bet blogas šeimininkas.
    Geriausiai, kai jis visiškai nutyla, sustoja… nes tik tada įmanoma samatxi – kiekvieno žmogaus (sielos) evoliucinis tikslas.

  15. Zigmas Vaišvila:

    Jei reikalingas įvadas į šį trumpą straipsnį, tai juo gali būti pats straipsnio pavadinimas – jame pasakyta esmė. Tai – vis tik straipsnis, o ne informacinė žinutė. O įvadas bus knygoje.

  16. Vidinis Balsas:

    Mielas Zigmai ( labai Jus gerbiu) , kai Jūs buvot Vagnoriaus dešinioji ranka, sklandė nuomonė, kad
    Jus ten pasodino prižiūrėti Vagnorių. Jei ne sunku: kas jus paskyrė ir nuo kokių būtent nuodėmių reikėjo saugoti Vagnorių ? Ačiū.

  17. Vidinis Balsas:

    Kai Seimas išrinko Šimėną, Patackas pasakė: jei mes ir pralaimėsim, norim, kad į istoriją įeitų nepriekaištingos doros žmogus. Šimėnas buvo jėga pašalintas ir pasodintas Vagnorius. Kas tai padarė ? Jūs tikrai žinote. Tai susiję su tuo: kas iš tikro nutiko Sausio 13. Kas tada atėjo į valdžią ? Kas valdo Lietuvą iki šiol ?

  18. Vidinis Balsas:

    Zigmas tyli… jis tikrai žino,bet – tyli… Kodėl ???

    • Galindas:

      Žmogus atvirai padėstė: “žinau…daug…neviską…bet”

      todėl(kažkodėl) ir buvęs įsodintas tas Šimėnų vaikis i
      “Lietuvos geležinkelius” – kaip maityklą (pas Biržiškį-Dailydką),
      j a m (nuo žodžio “jamt”)
      bet
      bet
      bet
      kiek maitos griebią dabartiniai LG-iniai, tai tikrai dar nebuvę nei
      prie Landsbergio-Brazausko-Adamkaus-Pakso-Paulausko, bet
      “prie grybauskaičių” …į l e i s t a ir leista nurašyt visus “вон”,
      tad nei Narkevič apdairiai-neapdairiai Nausėdos “priskirto
      ministeriaut” pasišovinančios pastangos (nuo reikšmės
      pasišaut, t.y. tarnaut, iš ko ir minister-patarnaut reikšmė)
      pastaga g r o b u o n i ų
      Valdyma išvaikyt, –
      pradedant nuo pencininkų varinėtojų (paštus į Akro-Ozus iš
      mikrorajonų iškėlus) “Lietuvos pašto” pėj-paštinikų ECHspresininkų 🙂
      ir “šaunantis’ t.p. išspirt LG-inius monstrus verslo aplinkos naikintojus
      kaip ir būsimiems veiksmams jau ne “pa’lenkintai paLenkto” Narkevič,
      – o net Nausėdos su Pranckiečiu ir Svkerneliu (be žalio plūgo atšokosio).

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: