G. Petronienė. Priklausomybė nuo rūpesčio. Kodėl jaučiamės bejėgiai? (2)

Šeimos psichologas: kaip elgtis, kai finansai neleidžia patenkinti visų vaiko poreikių? | „Credit24“ nuotr.

„Credit24“ nuotr.

Priiminėti sprendimus kasdienėse situacijose, nors atrodo natūralu ir neišvengiama, vis dėlto ne visiems taip paprasta. Veikiausiai pažįstate bent vieną žmogų, iš kurio nuolat sulaukiate skambučių, kuomet jis prašo patarti, kaip elgtis kiekviename žingsnyje. O galbūt patys esate tas skambinantysis? Tačiau kas mums trukdo priimti sprendimus? Kodėl jaučiamės bejėgiai kasdienėse situacijose? Kaip veikia ši elgesio schema? Iš kur atsiranda priklausomybė nuo rūpesčio ir ką tokiu atveju daryti?

Kodėl jaučiamės bejėgiai?

Kai kurie žmonės, nors yra suaugę, vis dar jaučiasi bejėgiai kaip vaikai ir jiems atrodo, kad kažkas turi padėti susitvarkyti su kasdienėmis situacijomis. Tarkime, žmona ar vyras pametė raktą ir vietoje to, kad galvotų, ką dabar daryti, iš karto puola skambinti savo sutuoktiniui, kad gelbėtų. Arba baigėsi benzinas – gelbėk, pats vienas nesusitvarkysiu. Dažniausiai skambina tėvams arba visiems iš karto. Atrodo, kad žmogui trūksta intelekto, nors jo iš tiesų yra. Jei niekam nebūtų įmanoma paskambinti, paaiškėtų, kad puikiausiai išeina susitvarkyti ir išspręsti kasdienius sunkumus bei priimti gerus sprendimus. Tačiau žmogus tarsi užprogramuotas savo proto nenaudoti ir nuolat prašinėti pagalbos ir patarimų iš kitų.

Beje, jie mėgsta eiti pas psichologus ir klausinėti, ką daryti kiekvienu savo gyvenimo klausimu. Jei psichologas „pasikabina“ ant kabliuko ir pradeda patarinėti, ką žmogui daryti, kartais jis tais patarimais naudojasi, kartais nesinaudoja, tačiau jis niekur nejuda, nesimoko spręsti pats. Kitą kartą žmogus ateina ir atsineša naują klausimų sąrašą ir nori kitų patarimų. Tačiau kodėl taip yra?

Baimė suklysti

Tokie žmonės labai bijo padaryti klaidą. Jiems atrodo, kad klaida – tai kažkas klaikaus ir dėl to jie bando apsidrausti. Vaikystės jų labai įvairios. Dažniausiai tai vaikystė, kur tėvai juos pernelyg globojo ir jie įprato patys nieko nespręsti, tačiau vienas kitas žmogus atvirkščiai – labai anksti subrendo, turėjo rūpintis broliais ar seserimis arba su tėvais vyko kažkokie kataklizmai, ir jam liko noras pabūti vaiku. Jis randa partnerį ir staiga suvaikėja, jaučia saldumą būti priklausomu nuo antrosios pusės.

Tačiau žmogus jaučia labai didelį nerimą, kai turi nuspręsti pats. Neturintys tokios patirties, net neįsivaizduojame, kokį nerimą jie išgyvena, ir iš tiesų jie nejaučia jokio pykčio tiems, kas juos per daug globojo vaikystėje. Savo viduje tokie žmonės nėra atradę, kad tai neleido normaliai išsivystyti jų savarankiškumui. Kiekvienas dvejų metų vaikas labai nori pats eiti, judėti, kalbėtis, bet kažkas jam sutrukdė. Natūraliai mes turime poreikį būti savarankiški. Tad tokie žmonės turi savo viduje kažkaip surasti sveiką suaugusįjį ir, ištverdami nerimą, su jo pagalba pradėti spręsti problemas. Padaryti klaidą, bet pasiryžti užkirsti kelią sau kreiptis į visus globotojus.

Kategorijos: Gamta ir žmogus, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Psichologija, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: