V. Velička. Aš jau prabudau (21)

Vidmantas Velička | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Vidmantas Velička | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Labas rytas, karaliau, aš jau prabudau. Nieko naujo dabar nepasakysiu, nes visa tai Jūs žinot. Tiesiog pirštu parodysiu.

Mūsų seneliai, tėvai ir mes užaugom tikėjimo įtakojami. Girdime nuo mažens, kad pagoniškoje Romos imperijoje miestai „reikalavo“ naujo tikėjimo, naujos dorovės ir moralės normų. Mat baigėsi natūriniai prekių mainai ir atsirado pinigai. Taip turtas pradėjo koncentruotis vienose rankose. Tad vėliau galėjai net kariuomenę  nusipirkti kryžiaus žygiams. Su pinigais atsirado ir labai didelis noras bei galimybės apgaudinėti. Prireikė tokio tikėjimo, kuris būtų veidmainiškas, kuris pasakytų, kad tau už nusikaltimus, apgavystes, vagystes bus atleista. Bendruomenė jau nieko nebesprendė, nes patogias moralės normas buvo galima nusipirkti už pinigus.

Lietuvoje viskas vyko lygiai taip pat. Mindaugo laikais jau pradėjo rastis pinigų, nors dar ne visi juos pažino. Todėl trumpam Jis užsidėjo karališką karūną. Dar buvom pakankamai dori, vieningi, tad numušėm nuo jo galvos išdavikišką blizgutį. Ir sugalvojo tada tie iš Europos, kaip mus nupirkti. Nupirko du pagonis valdovus su karališkom karūnom, kurie turėjo vadovauti krikščionims. Taigi Jogaila ir Vytautas buvo nupirkti už pinigus, už garbę. Gal jie vėliau ir gailėjosi, bet kelio atgal jau nebebuvo, nes įvyko prigimties išdavystė, mat jie išdavė savo tėvų ir senelių tikėjimą. Karaliai rado pasiteisinimą – pažiūrėkit, rašė Vytautas savo laiške Europos valdovams 1409 metais, „jie (kryžiuočiai) mano, kad to, ką padarėme mes, prieš 24 metus pradėdami skleisti katalikų tikėjimą, per maža, bet kodėl jie nepasako, kiek nuveikė jie Prūsuose, kuriuos valdo daugiau kaip 200 metų?! Juk prūsai, prisidengdami kryžiuočių bukagalviškumu ir kažkokiu susigalvotu krikščionybės atspalviu, mažiausiai stengiasi atsisakyti pagoniškų papročių.“

Taigi per du šimtus metų prūsų priešai nesugebėjo pavergti prūsų tautos, negalėjo nugalėti prigimtinių papročių ir senojo prūsų tikėjimo. O mūsų karaliai ne bukagalviai, jie uoliai stengėsi atsikratyti pagoniškų papročių. Tik gerai, kad mes neturime dykumos. Karaliai būtų mus išvedę į dykumą, kad užmirštume gamtą.

Be to, mes dainuojam,  taip prabunda mūsų prigimtinė atmintis: „kiek rovė – neišrovė, kiek skynė – neišskynė…“. Tačiau per kelis šimtus metų ir mus, kaip klusnias aveles, privertė daug ką užmiršti. Ištrinti prigimtinę atmintį, o svarbiausia – užmiršti pagarbą Gamtai ir tapti jos „valdovais“.

Pripratimas nebematyti gamtos gyvenant gamtos namuose tapo lyg savaime suprantama būtimi. Būtis išlieka, bet namų nebematai. O jeigu ir pamatai, tai tik šiaip – „kaip gražu miške, vasaros laike…“

Gyvename senosios prigimtinės religijos esmių apsuptyje – gamtoje ir jos nebematome. Užteršėme ir teršiame ją dėl pinigų. Todėl ir rodau pirštu į gamtą.

Gal sakysit, kad  nereikia gamtos prilyginti religijai, tačiau taip ir vyksta tasai ištrynimas, kuris  palaipsniui virsta abejingumu gamtos šventumui, mat jį pakeičia pagarba pinigams. Jiems pavyko ištrinti esmę, nes šventajame rašte nė žodžio apie gamtos saugojimą.

Ir tai bandoma pateisinti nuosavybe, jos šventumu. Kaip pateisinami kryžiuočių tada, karalių laikais, atsiųsti kunigai  statyti bažnyčių, dažnai mūsų senosiose šventosiose vietose. Nesipriešino tie, kurie buvo už Judo pinigus nupirkti. Kiti už krikšto marškinius iš karaliaus rankų. Buvo ir atsisakiusiųjų…

Kai pagoniškus aukurus įnešė į bažnyčias, buvo gerai, kai į tvoras įmūrijo – na, dar neblogai, tačiau kitus aukurus kunigai liepė daužyti, o vėliau sprogdino sovietų melioratoriai, atradę dar paslėptuosius… Bet sunaikino ne visus, nes kitus šventus akmenis lyg kokios prigimtinės atminties apšviesti žmonės vėl paslėpė.

Pagonys tada nesipriešino ir galvojo, na, ką jūs – negi ištrinsit iš manęs tikėjimą? Taigi visos gamtos neiškirsit, nors iškirtot šventus ąžuolus, užaugs kiti ąžuolai. Taip, čia nebuvo dykumos. Tačiau visgi per kelis šimtus metų beveik visiem mums pavyko iškirsti, ištrinti tai, ką matom prieš savo akis – gamtą, ją pavertėm šiukšlynu ar nuotekų užterštais vandenimis. Ai, sakom, ai, nėra jau čia taip ir blogai. Juk matom ąžuolus, jie gražiai auga. Tik nebe šventi, nes mes juos kertam ir parduodam, trindami rankas – tai užsidirbau pinigų. Judo pinigų,  nes toks dabar tikėjimas. Viskas perkama ir parduodama. Taip valdo karaliai. Nes mums atleidžiama už nuodėmes, virstančias ne tik dvasinėmis, bet ir mūsų vandenų, žemės ir miškų dėmėmis.

Išvažiuojam, nes išrovė ir senuosius dorovės pamatus, nes  nebepasitikime mus išdavusia valdžia, nebepasitikime dar nuo anų karalių laikų. Juk kai visa Europa rašė savo gimtosiomis kalbomis, mes irgi kalbėjome sava kalba, bet rašėm svetima. Todėl pasąmoningai darosi gėda kalbėti sava prigimtine kalba net tarpusavyje, kai paliekam savo gimtąją žemę.

Pasąmoningai gėda, nes nesusikūrė tautinė savimonė. Ji tik pradėjo atgimti nuo tūkstantis devyni šimtai aštuonioliktų metų. O Europos tautos per šimtmečius ją kaupė, tad šiandien tautiškai tvirti. Mes pirmieji Europoje pagal pagoniškos Romos imperijos teisę sukūrėme Lietuvos Statutą, bet ir jį  užrašėme svetima kalba. O juk buvo praėję tik šimtas metų nuo pagonybės panaikinimo, galima sakyti, buvome dar pagonys, kurie paruošė teisinį pagrindą visai Europai. O mums vis tiek kažkodėl gėda, nutautėjam.

O dabar dar patys sau įsikalėm į galvas, kad tautinė savimonė atsiradusi tik  nuo „Žemaitės“ laikų, kai visi pramokom skaityti iš ūkininkų kalendorių. Užmirškite Mažvydą, nes niekas tos knygos net nematė. Ji tik teoriškai pasirinktas lietuviško rašto pradžios atskaitos taškas. O ką – prieš Mažvydą, argi nieko nerašėme? Rašėm. Mąstėm ir galvojom remdamiesi šitos žemės dvasine jėga, iš šitos žemės kilo ir mintys. Tik jos užrašytos ne sava kalba, o svetima, todėl ir nesikaupia tautinė savimonė.

Jeigu galvojame išlikti dabar, turėtume išsiversti nuo seniausių laikų Lietuvos valstybės rašytinius šaltinius, užrašytus ir svetima kalba, išsiversti juos į savo prigimtinę kalbą. Kai visą tai perskaitę mokyklose sugromuliuosim, atgis istoriškai turtinga, prigimtinė tautos savimonė, atsiskleis  tai, ką sukaupėme per šimtmečius. Norint išlikti reikėtų nedelsti. Priešingu atveju liksim tauta lyg neturinčia pamatų, vis besigėdijančia kalbėti sava kalba. Taip jau įvyko, kad mūsų protėviai rašė lotyniškai, rusėniškai, lenkiškai, bet dabar juk kalbame lietuviškai. O kaip mūsų neprieteliai norėjo, kad užmirštume ir kalbėti. Ir jiems beveik jau būtų pavykę.

Apsidairau, o kur Prūsai? A, jie ir buvo pirmieji, kurie sulaikė smūgį, kad mes išliktume, kad bent mes kalbėtume savo kalba, kad išliktume valstybe, o Vytautas galėtų rašyti popiežiui skundą, kad kryžiuočiai griauna jo pastatytas bažnyčias.

Ir nebebaksnokit  man pirštu, kad išvažiavau iš Lietuvos. Aš bent jau nevagiu. O dirbu ten, kur galiu pragyventi. Gal ir gailiuosi, kaip tie karaliai, bet kelio atgal nebėra.

Nes gamtos jūs nesaugot, mūsų nesaugot. Ir nėra čia ko mus kvailinti, kad rūpinatės gamta. Jūs seniai jos nebematot, nuo pat karalių laikų. Nebematot čia gyvenančių žmonių, tai yra šios gamtos svarbiausios dalies. Nebesaugot žmogaus,  parduodat jį kaip ir tuos nupjautus ąžuolus į užsienį. Užauginat žmogų Lietuvoj ir parduodat. Mat Lietuvai jie pinigus siunčia.

Prigimtiniame tikėjime gamta ir žmogus joje gyvena kartu su dievais, taip susikuria Darna namuose. Na, bet tai jau tikėjimo dalykai, tačiau jie tokie svarbūs, kaip svarbi žmogui šiluma. Šiluma – kaip išlikimas.

Matau žmogų, visada pagarbiai atsiklaupusį ir kuriantį ugnį bendruomenėje, taigi siekiantį sušildyti kitus. Įkūrėjas – koks gražus žodis, apibūdinantis žmogaus veiksmą, ugnies uždegimą išsaugant ją, virstančią siekiu, šiluma, dvasine ir daiktine kūryba.

Pasirodo, kad paprotys uždegti ugnį, dainuoti ar tikėti susidaro tik per 25 metus. Štai pagal tokius įstatymus kuriamos naujos Lietuvos tradicijos, virstančios tradicinėmis religijomis. Religija įvardijama kaip tradicija. Tradicija (lot. traditio – perdavimas, pasakojimas) – tai istoriškai susidarančių ir įsitvirtinančių kultūros formų – papročių, vaizdinių, simbolių, idėjų – perdavimas iš kartos į kartą, lemiantis tautos kultūros išlikimą. Tradicija  religijoje – tai mokymas, perduodamas iš kartos į kartą. Pati religija jau ir yra tradicija. Pagal dabartinio Lietuvos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo raidę – tradicinė religija tai  sviestas sviestuotas – tradicinė tradicija.

Religiją reikėtų vertinti kaip istorinę  per tam tikrą laiką susiformavusią laisvės išraišką.

Laisvė negali būti tradicinė ar netradicinė.

Ar galima tai, kas gamtiška, prigimtiška ar perduota per papročius leisti arba uždrausti įstatymais?  Ar Lietuvoje iškovota laisvė, nepriklausomybė priklauso tik tiems, kurie pagal įstatymą yra apdovanoti? Ar mūsų seneliai ir tėvai mažiau nusipelnė tos laisvės neišdavę, išlaikydami lietuvybę ir senąjį tikėjimą? Manau, Jie miega ramiai.

Ar ramiai miegi, karaliau? Gerai tave paslėpė, kad nieko negirdėtum, miegok, miegok… Nieko naujo tau nepasakiau, visi tą žino, gal čia tik sapną pasakojau?

Pagarbiai, Vidmantas Velička, šios mintys parašytos 2014 metais sulaukė savo laiko.

 2020-01-29

Kategorijos: Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Religija, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , .
Screenshot_2020-08-04 Redaguoti puslapį ‹ Alkas lt — WordPress

21 komentaras

  1. Sakyčiau, kad vargu ar jau pabudai… Juk taip – pirštu nerodai, kad tą lenkišką Vytautą Smetona mums įtaisė kaip savą. To dar negana… Skvernelis šiandien, sakoma ir Nausėdai pritariant, iškentėjusiausiame mūsų prigimties mieste – Vilniuje paminklą ne kitaip, o kaip lenkybės padėką už tai anam Smetonai nusprendžia pastatyti ir talkininkų komisija tam lyg anais laikais Jogaila su Vytautu radosi, gal ir tų “Judo pinigų” tokiam reikalui dar nestinga… Tad, pabudai, o – atsimerki!

  2. LIETUVIŠKOS JUNGTINĖS PAJĖGOS:

    Apie pagoniškus lietuvių karalius yra
    gera knyga – “Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure viduramžių Europoje”,
    kurios autorius Algimantas Bučys. Yra ir bibliotekose.
    Pakelkim galvas, lietuviai

  3. LIETUVIŠKOS JUNGTINĖS PAJĖGOS:

    (pridedama)
    Kad užsakyti knygą atgabenimui į artimiausią biblioteką, naudoti Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos svetainę libis. l t

  4. Rimgaudas:

    Ne tik kalbėjome lietuviškai, bet ir raštą su gramatika turėjome – tai labai aiškiai išdėstyta J. Šeimio knygose “Gališkos runos” ir “Egiptas, skitai, lietuviai runomis”. Ir rašto skaitymo metodologija knygose yra: vyresnių klasių moksleiviai įsisavina per 20 – 30 minučių. Ir mokyklas runų rašymui bei skaitymui ant beržo tošies turėjome. Pavyzdžiui, buvusi Skaitulės mokykla prie Maleckažemio Utenos rajone. Jose mokėsi lietuvių šviesuomenė, vedanti į technologinę krašto valdymo pažangą. Rašėme ne tik ant beržo tošies, bet ir ant iš lino pagaminto papiruso. Prieš 10 tūkst. m. Žemėje gyveno vos 2 milijonai žmonių (JTO statistiniai duomenys). Bet naujais laikais į žemes po ledynmečio pasklidę žmones pasidaugino iki daugiau kaip 7 milijardų, todėl aisčiams, žengiant į Europą nuo Afrikos iki Baltijos, reikėjo dalintis kairėn ir dešinėn į jų pagrindu sudarytas tautas, turinčias technologinių pramonės resursų (akmens anglis, metalų rūdos, dujos, nafta. Kalbiniu mūsų pagrindu tos tautos “nusišnekėjo” ukrainietiškai, rusiškai, graikiškai, itališkai, lenikškai, germaniškai, skandinaviškai ir t. t.
    kas trumpai aprašyta prasi-guglinant XVIII. ISTORIJA PAREINANT Į LIETUVĄ.
    Išeitų, kad, kaip dalinom žmones kuriant naujų tautų kultūrą, taip dalinamesavo žmones joms iki šiol. Religija, turinčia ryšį su žemiškąja aplinkos sfera, su dar nespėjome pasidalinti, bet tai – didelio laiko tarpo klausimas.

    • -.-.-:

      su visa pagarba geriems J.Šeimio norams, bet jis neturi jokio supratimo apie tikrąjį lietuvišką raštą ir jo raides (ar “runas”, jei norite taip vadinti) …

      Nei lininio papiruso, nei žodžio jam pavadinti, deja, bet neturėjome – nebent turite omenyje austines juostas, kurių audimų raštuose galėjo būti įaustas ir prasmingas tekstas (deja, išlikę tik keli originalių juostų fragmentai iš įkapių, pvz. Paragaudžio juosta, tad vienareikšmiškai teigti dar negalima).

      Ant beržo tošies iš tiesų galėjo būti rašoma, turint omenyje, kad, pavyzdžiui, Naugarde tai buvo įprasta, tačiau aš kol kas žinau tik vieną tokį radinį Lietuvoje ir tik iš S.Lasavicko perpaišymo, t.y. nežinau, kur jis yra dabar saugomas ir ar kopija buvo tiksli (galėčiau tik atsargiai spėti, kad taip, nes tekstą galima prasmingai perskaityti, o jam gyvam esant apie tą raidyną dar niekas nežinojo).

      Daug daugiau yra išlikusių įrašų ant kaulų, keli – ant medinių dirbinių (nors ant kai kurių gal ne įrašas, o šiaip kažką ženklinusios įrantos), gyvų medžių, yra ir metalo dirbinių su tam tikrais įrėžtais ženklais, bet daugiausia išlikusių įrašų buvo iškalta, išėsdinta ar užrašyta (nepasakysiu su kuo – augaliniais dažais ar kokia nors smala) ant akmenų. Neabejotina tik tai, jog raštas buvo labai plačiai paplitęs po visą kraštą, neišskiriant nė mažiausio kaimelio, taigi jo turėjo būti mokoma.

  5. ŠIUO METU per SVOBODĄ:

    arba
    „Археология.Будущее. Боги будущего: карта постсекулярного мира”
    – svoboda.org/a/30399387.html –

    Ir apie pasaulį absurdu verčiantį naująjį dievą – globalizaciją

  6. Gal derėtų sakyti, kad raštą turėjome, bet ne šių dienų supratimu. Veikiau tai buvo tik simboliai, kuriais žyniai apie atitinkamą savo giminės, genties, tautos susidariusį poreikį Dievų paramai gauti pranešdavo jiems prašydami atitinkamos pagalbos. Dažniausiai tai būdavo atsiklausimas jų dėl rezultatų imantis ką nors ne kasdieninio, naujo veikti, pvz., karo žygio. Vienais simboliais žyniai naudojosi tik atitinkamų apeigų metu, kitų naudojimas genčiai, tautai buvo visuotinis kasdieninis, tuo nuolat vizualiai patvirtinant priklausymą savo Dievams. Taigi raštas (runos) turėtas tik ryšio su Dievais reikalais. Dabartinis raštas yra kaip žmonijos gyvenime vykusio atitolimo nuo pirminio proceso, nuo prigimtinių Dievų rezultas. Ar ne taip įsivaizduotinas yra tas rašto turėjimas, ką…

  7. Rimgaudas:

    Vilnai: knygoje “Gališkos runos” J. Šeimys pateikia susirašinėjimą tarp žmonių. Jei pageidautumėte, tai taip galėtumėte susirašinėti su savo drauge, seserimi ar tėvu, esančiu kad ir JAV ar Kinijoje. Moksleiviai išmoksta taip daryti, minėjau, per 20 – 30 minučių. Ir skaičiai yra. Runinis raštas buvo skiriamas žmonių bendravimui. Jeigu buvo laiškų kreipiantis į Dievus arba Dievybes, tai jie irgi rašomi buvo lietuvių (su tarmėmis) kalba. Kai mažai vietos, pvz. ant akmenų, stelų ar pan, laiškas ateities kartoms arba kreipimasis į dievus būdavo trumpinamas, praleidžiant balses, priebalses arba net skiemenis. Paprastas skaitytojas to nesuprasdavo, šitą suprasti galėjo tik aukštesnį išsilavinimą turintis lietuvis. Juolab, jei tekstas turėjo sąsajas su iškaltu paviršiuje piešiniu ir dar užkoduotas. Užkodavimas galėjo būti skaitrymas ne iš dešinės į kairę, o iš kairės į dešinę, kas antrą raidę skaitant., skaitant stulpeliais, o, jeigu plokštumoje, tai net, sakysim, “ėjimu žirgu. Tikrą, patį tikriausią raštą turėjome, gerb. Vilna.

  8. Rimgaudas:

    ėkoju. Nesu ekstrasensas, bet, vadovaudamasis logika, uisourfišši kiek vėliau. Dabar ruošiu medžiagą konferencijai. Iki.

  9. Rimgaudas:

    Jonui Vaiškūnui.

    Imant iš apačios, įstatant praleistas balses, taipogi naudojant “žirgą” (šachmatai), skaitau:

    SE MAGUI RIMGAUDUI RATE ESA SEMYNA, GEDIMINAS, PERUNAS

    -.-.- ui:
    Norint perskaityti hetitų runas, taipogi runinius hieroglifus, įprastai buvo žvelgiama į juos kaip į loginį kažkurios kalbos raštą. Bet čekas Bedržichas Hroznas tiriant nuspėjo, kad runa gali išreikšti daiktą. Mūsiškis Juozas Šeimys žengė toliau: suprato, kad reik panaudoti daikto lietuvių kalba pavadinimo pirmąją raidę ir taip ėmė skaityti “daiktų” runinę seką. Tada jis pats daug ką paskaitė, sudarė tam abėcėles. Mokaus jomis naudotis: ir, kai prireikia, tinkamai pasinaudoju. Raštą, kaip kad gerb. Vilna sako, turėjome, bet ne šių dienų supratimu. Jį žinojo tuomečiai žyniai.

    • -.-.-:

      niekas netrukdo naudotis Šeimio abėcėle ar jos mokytis. Jei ji kam nors padeda susirikiuoti kažkokias savo vidines įžvalgas, tuomet puiku, tačiau su senuoju lietuvių raštu ji neturi nieko bendro.

      Aš asmeniškai nemanau, kad raštą pažinojo tik žyniai, nes rašmenys nebuvo skirti vien kerėjimui ir būrimams (bendravimui su anapusiniu pasauliu ar dievybėmis). Yra išlikusių ir ūkinio turinio laiškų (tiesa, tie, apie kuriuos aš žinau, parašyti ne lietuvių kalba, tačiau panaudota ta pati rašto sistema ir jie yra rasti etninėse lietuvių žemėse).

      • Žemyna:

        Kodėl žyniai tik kerėjimas ir būrimas? Tai jau galėtų būti nebent didžiulių žemių ir žmonių netekčių laikais. O pradinė žynių paskirtis – tų laikų „Mokslų akademija” – žinių apie Žemę, gamtą, žmogų, sveikatą ir visokių kitokių, kurių reikia kasdienybėje, šventėje, ir žmonijos Ateičiai saugotoja, atsakinga už jų perdavimą naujoms kartoms.

        • -.-.-:

          Žinoma, kad žyniai galėjo naudoti raštą ir žinioms užrašyti, bet tokius užrašus tuomet priskirčiau prie buitinių, t.y. lengvai perskaitomų ir kitų visuomenės sluoksnių atstovams (ankstesniame komentare aš ne apie žynių funkcijas rašiau, bet apie tai, kam jie galėjo naudoti raštą).

          Kaip tik ir norėjau pabrėžti tai, kad raštas nebuvo naudojamas išimtinai tik žynių sluoksnio, kaip kad spėja Rimgaudas ir Vilna (jei teisingai juos supratau).

          Faktiškai netgi pats šventikų luomas nebuvo vienalytis – greta daugiau dvasinėje plotmėje veikiančių vaidilų-burtininkų buvo ir paprastų šventikų-maldininkų, arba tiesiog apeigų vadovų bei ateities spėjikų (o norint ją nuspėti, priklausomai nuo būrimo būdo, neretai tekdavo ir mokėti skaityti, kad būtų galima perskaityti kažkokių veiksmų pasekoje pasirodančius ženklus, be to, juos turėjo mokėti taip pat perskaityti ir visi aplinkiniai, kad galėtų jais patikėti).

  10. Rimgaudas:

    Žynys yra virsmo iš “in” į “y” kalboje ir gramatikoje pavyzdys. Verčiant atgal, gauname “žinys”, t.y. daug žinių tam tikroje srityje turintis asmuo. Kitaip sakant, specialistas, kuris, jei mokydavo ir kitus savo žinių, buvo akademikas. Senąjį mūsų raštą žinojo lietuvių kalbos žyniai, gydymo žolėmis žyniai (žynės) atstovavo medikų šviesuomenei, tarptautinių santykių žyniai (diplomatai) buvo sutarčių su kaimyninėmis šalimis darymo žinovai ir t. t. ir t. t. Buvo Žynių Taryba, turėjusi dabartinės Mokslų Akademijos statusą.
    Kalbant apie raštą, tai skaitymui ir rašymui turėjome mokyklas. Pavyzdys – Skaitulės mokykla prie Maleckažemio netoli Tauragnų: svarių mokymo įrankių iš ten (daiktų formos nedideli akmenys) kolekciją yra surinkęs Vytautas Daunoravičius.

  11. Vidinis Balsas:

    ” V. Velička. Aš jau prabudau ” Mielas Velička, jei jau pabudai prieš keletą metų, kodėl tebeguli ant pečiaus ? Kodėl nesikeli >?

  12. Prickus:

    Nereik vadint Dievais Perkuno, Gabijos ir t.t. Anie yra stabulai ir stabulos. Dievas yra viens. Visa ko visuma yra Dievs. O visa zemiskoji kurinija kintanti esanti Dievuje savy turinti stabulus ir stabulas. Isaukstintus taciau Dievui nelygius. Toks yra panteizmas. Prigimtine tikyba. O politeizmas yra primestinis pagonims, norint pasijuokti. Romuvieciai neperlwnkit lazdos su politeizmu. Kiekvienas gamtatikis pasaulyje pripazins jog viskas sudaro Vieni. Nelabai gudru yra skirstyti pasauly i atskirus segmentus.

  13. O Jonavos seniūnas - ne:

    JO darbuotojams SPECiALIAI užsakytame tarnybiniame kalendoriuje pažymėta Raudonosios armijos dienos šventė!
    Pokšės šampanas?

  14. :

    Stiprus straipsnis.Nieko panašaus nesu skaitęs…Kažkokia mistiška, gilios praeities žinia trenkė per kūna.Sekmės autoriui!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: