Neparanki Kaniūkų žudynių liudytojos tiesa (22)

Stanislava Voronis | respublika.lt, I. Sidarevičiaus nuotr.

Stanislava Voronis | respublika.lt, I. Sidarevičiaus nuotr.

Šiandien, sausio 29-ąją, minimos Kaniūkų kaimo žudynių 76-osios metinės. Vienintelė gyva likusi šio nusikaltimo liudytoja Stanislava Voronis negali be ašarų pasakoti apie sovietinių partizanų, kurių daugumą sudarė Kauno ir Vilniaus geto žydai, įvykdytas kaimo gyventojų skerdynes. „Jie neturėjo nei sąžinės, nei Dievo“, – sako moteris. Išžudyto ir sudeginto kaimo istorija – vis dar neparanki tiesa. Sovietmečiu slėpti raudonųjų partizanų „žygdarbiai“ ir šiandien yra tema, kurios geriau neliesti. Ne vienas Kaniūkų skerdynėse dalyvavęs „herojus“ yra Izraelio ir Lietuvos žydų bendruomenės nacionalinis didvyris ar neliečiama holokausto auka.

– Sausio 29-ąją minite tą skaudžią 1944-ųjų dieną. Papasakokite, kaip viskas buvo? – „Vakaro žinios“ paprašė šimtametės Stanislavos Voronis, kartu su anūku Valentinu Ogaru tebegyvenančios Šalčininkų rajono Kaniūkų kaime.

– Tądien velniai, kitaip negaliu jų vadinti, užpuolė beginklius, taikius žmones. Dar iki tol sovietų partizanai vis ateidavo į kaimą mūsų plėšti. Mano vyras, Vladislavas Voronis, kartą su jais bandė kalbėtis: „Ko atėjote? Nėra čia ko imti. Neturtingas mūsų kaimas. Patiems sunku net savo vaikus išmaitinti. O jūs ateinate paskutinio kąsnio atimti.“ Į kalbas jie nesileido, iš mūsų tąkart paėmė apie 150 kg sveriantį paršiuką, iš kaimynų taip pat maisto produktų prisiplėšė. Raudonieji partizanai grobė viską: ko jiems reikėjo, tą ir ėmė.

Norėdami apsiginti nuo plėšikavimų, kaimo vyrai pradėjo eiti sargybą – neįsileisdavo į kaimą nakčia sėlinančių partizanų. Ir mano vyras tame savigynos būry buvo. Jis jau buvo karo ragavęs, apkasuose po kulkomis gulėjęs. Kai 1939 metais prasidėjo karas, jį į Lenkijos armiją buvo paėmę, nes tuo metu mūsų krašte dar Lenkija buvo. (1919-1939 m. šis kraštas priklausė Lenkijos Respublikai – red. past.). Vokiečiams užėmus Lenkiją, jis grįžo namo. Atsiradus kaimo sargybai, sovietiniai partizanai kurį laiką nebeateidavo, tik laiškus pradėjo siųsti: atiduokite ginklus.

Dar rašė, kad vyrai prie jų būrio prisijungtų.

– Ramybę kaimas gavo neilgam, ar ne?

– Taip, 1944 m. sausio 29 dieną jie mus užpuolė. Kaip dabar prisimenu tą dieną. Išėjo vyrai tą vakarą apie 22 valandą budėti, pasivaikščiojo po kaimą gal iki kokios 24-os, gal pirmos valandos nakties – tylu. Grįžo vyras namo, nenusirengęs atsigulė. Ketverių metukų mūsų dukrelė miegojo. O man vis nesimiega, kažkaip neramu.

Nieko nė neįtardama išėjau į kiemą, žiūriu – gatvėje šviesu. Ogi kaimo pakrašty trobos dega. Prikėliau vyrą. Tada jau ir šūvius išgirdome. Susukau dukrą į šiltą antklodę, o pati, kaip vaikščiojau po namus, taip ir išbėgau. Vyras nulėkė tvarto duris atidaryti ir gyvulius išleisti. Nulėkusi iki kaimynų namo, atsisėdau atsikvėpti, vyro palaukti. Matau, ateina partizanas su ginklu. Nė nepagalvojau (o ir kas galėtų pagalvoti?!), kad raudonieji partizanai ims moteris su vaikais šaudyti. Maniau, tik padegė kaimą iš keršto ir į kaimo pusę gąsdindami šaudo. Tas partizanas pažiūrėjo į mane ir sako: „Moterie, bėk iš čia, nes užmuš tave.“ Ir nuėjo.

Stanislava Voronis su anūku Valentinu Ogaru | respublika.lt. I. Sidarevičiaus nuotr.

Stanislava Voronis su anūku Valentinu Ogaru | respublika.lt. I. Sidarevičiaus nuotr.

Atbėgusiam vyrui papasakojau, ėmėme bėgti, nors buvo sunku suvokti, kur bėgti, nes visur girdėjosi šūviai. Vieni velniai ėjo per kaimą ir padeginėjo namus, o kiti, kai žmonės išbėgdavo iš degančių trobų, juos pasitikdavo šūviais. Ir į mus bėgančius šaudė. Bet prasiveržėme. Nuėjome į Jančiūnų pusę, ten mano mamos brolis gyveno. Vakarop grįžome pažiūrėti, kas liko iš mūsų kaimo.

– Ką pamatėte grįžę į kaimą po partizanų siautėjimo?

– Aplink gulėjo vyrai, moterys, vaikai. Motina Švenčiausioji, koks baisus vaizdas. Kaimo gyventojai, kuriems pavyko pabėgti, vieni kitiems pasakojo apie patirtą siaubą. Tuos raudonuosius partizanus sunku žmonėmis vadinti. Jie ne tik šaudė į bėgančius žmones, ne tik padegė trobas, bet ir ieškojo pasislėpusiųjų. Ieškojo rūsiuose, krūmuose – ir žudė.

Kaimo nuošaly, už upės, dvi trobos stovėjo – partizanai ir ten nuėjo. Bandalevičių šeimoje maži vaikai buvo. Jie vargšeliai slėpdamiesi palindo po pečiumi – ištraukė banditai iš ten berniukus (vienam 9, kitam gal 8 metai buvo) ir užmušė. Ir tėvą jų nužudė.

Po to piktadariai į kitus namus nuėjo, ten kultūringa, dievobaiminga Pilžių šeima gyveno – užmušė ir juos. Vyrą, žmoną ir jų 18 bei 17 metų dukras. Kai visus nužudė, viską padegė.

– Tarp aukų įrašyta ne viena Voronis pavardė. Jūsų giminaičiai?

– Tai mano vyro brolio Jano Voronis šeima. Jie, pamatę, kas darosi, šoko slėptis į duobę, kur laikomos bulvės. Surado juos raudonieji banditai. Nužudė Jano žmoną Aną, 19 metų jų dukterį Valentiną, kuri maldavo: „Nešaudykite, aš su jumis eisiu.“ Ir sūnų užmušė. O šeimos galva, vyro brolis, bėgdamas atsišaudė – buvo sužeistas į ranką. Po to neįgalus liko.

Viena moteris, Parvicka Uršulė, bėgo į mišką slėptis. O jie turbūt jau neturėjo kuo šaudyti – pagavo ją, paguldė ant akmens ir kitu akmeniu daužė per galvą, kol užmušė.

Raudonieji partizanai nei Dievo, nei sąžinės neturėjo. Tarp jų labai daug žydų buvo.

Kaniūkų kaimas šiandien |  respublika.lt, I. Sidarevičiaus nuotr.

Kaniūkų kaimas šiandien | respublika.lt, I. Sidarevičiaus nuotr.

– Kiek liko nesudegusių namų?

– Liko 2 namai. Didelis mūsų kaimas buvo, draugiškai čia gyvenome ir lenkai, ir lietuviai.

– Sudegusį savo namą atstatėte toje pačioje vietoje?

– Mes kurį laiką gyvenome pas dėdę Benekonyse, Baltarusijoje, nes savam krašte bijojome likti. Benekonyse dar vokiečiai buvo, jie vietos gyventojų nelietė. Vyras važinėjo į Kaniūkus ir po truputį statė naujus namus.

– Ar daug kaimynų grįžo gyventi į kaimą po tų skerdynių?

– Iš tų, kurie liko gyvi, dauguma grįžo, pasistatė naujus namus.

– Kodėl? Juk tokie baisūs atsiminimai čia. Gimtinė lieka gimtine?

– Man norėjosi grįžti į savo vietą. Tiesa, kai kas išvažiavo į Lenkiją, Kanadą. Aš nenorėjau niekur važiuoti. Aš čia gimiau, manęs čia neužmušė, nes Dievas davė gerą žmogų, kuris mane paliko gyvą tą naktį. Jis dar kelis tą naktį kaime sutiktus žmones gyvus paliko. Kas jis toks, nežinome.

– Ar po tų įvykių Kaniūkuose ramiai gyvenote?

– Kai pasistatėme namus, vyras pagyveno keletą metų namie. Kol komunistai valdžią po karo perėmė. O vieną 1947 metų naktį atvažiavo sovietai ir suėmė jį.

– Ištrėmė į Sibirą? Ar paaiškino, už ką?

– Išvežė į Jakutiją. Prieš tai Lukiškių vienutėje sėdėjo pusę metų. Buvo teismas. Vienas juokas, atseit, valstybė advokatą skyrė. Į jo teismą nei manęs, nei giminių neleido. Koridoriuje sėdėjome. „Buržuaziniam nacionalistui“ skyrė 10 metų. Išbuvo 7,5.

Manęs su vaiku neištrėmė. Vyras grįžo 1954 metais. Kai jis grįžo, tie raudonieji partizanai sėdėjo rajono valdžioje. Visi viršininkais tapo. Iš miško išėjo ir sėdo prie viršininkų stalų. Būdavo, nueidavome ko nors rajono valdžios paprašyti ir išgirsdavome: „O, Kaniūkų banditai.“

Jie kaimą išžudė, o mes buvome banditai. Nors kaimo žmonės nė vieno partizano neužmušė. Štai kokiame pasaulyje gyvenome. Išvirkščiame.

Dabar, kai per televizorių išgirstu kalbas iš Rusijos, net klausyti negaliu. Jie gi mus išvadavo, išlaisvino. Išties, nuo visko išlaisvino: atėmė žemes, namus, gyvulius – viską atėmė. Buvome „išlaisvinti“ nuo visko. Daug metų už dienos darbą kolūkio fermoje 200 gramų grūdų duodavo. Visą dieną dirbi ir gauni stiklinę derliaus.

Jau galvojome, jog nebus gyvenimo, ir mūsų vaikai nieko nematys. Kad Dievas duotų sveikatos tam Gorbačiovui, paskelbusiam perestroiką. Vėl turime Lietuvą. Kai išgirdau, kad televizijos bokštą puola, meldžiausi, kad Dievas lietuviams padėtų tuos velnius nugalėti.

Šalčininkų savivaldybės pastangomis 2004 m. Kaniūkuose pastatytas nužudytųjų atminimo kryžius, kuriame įrašyti 38 vardai. | respublika.lt, I. Sidarevičiaus nuotr.

Šalčininkų savivaldybės pastangomis 2004 m. Kaniūkuose pastatytas nužudytųjų atminimo kryžius, kuriame įrašyti 38 vardai. | respublika.lt, I. Sidarevičiaus nuotr.

– Daug metų kaimo žmonės tylėjo apie žudynes. Bijojote apie tai kalbėti?

– Tik tarp savęs šeimose pakalbėdavome. Anksčiau juk niekam negalėjai to pasakyti, nes žmones žudę banditai buvo valdžioje. Viešumon tą nutylimą žudynių istoriją iškėlė toks Kanadoje gyvenantis Antonas Tubinas.

Jis, kaip ir daugelis mūsų kraštiečių, lenkų laikais buvo paimtas į Lenkijos armiją. Iš ten negrįžo – išvažiavo į Australiją, po to į Kanadą. Kai jo tėvų namas Kaniūkuose buvo sudegintas, jis parašė tėvams, kad važiuotų pas jį į Kanadą, kad nėra ko trobos Kaniūkuose atstatinėti.

Tas Antonas, atvažiavęs Lietuvon giminių aplankyti, žadėjo, jog Amerikoje būtinai paklausiąs Lenkijos pasiuntinio, kodėl viskas užmiršta. Kaimą sugriovė, išžudė. Ir visi tyli. Paklausė. Tada iš Lenkijos tyrėjai pradėjo į Kaniūkus važinėti. Paskui – ir prokurorai iš Vilniaus. Prieš dešimt metų dar viena gyva tų įvykių liudininkė buvo – Ana Suckel.

Lietuvos prokuroras klausė, ar pažinau kaimo žmones žudžiusius partizanus, ar žinau jų vardus. Iš kur aš žinosiu?

– Prabėgo 76 metai. Ką jaučiate?

– Argi galima už tai atleisti? Niekada. Tik už tą žmogų, kuris paliko mane gyvą, meldžiuosi.

Faktai apie Kaniūkų kaimo žudynes

* Rūdninkų girioje susikoncentravę raudonieji partizanai maisto produktų iš sovietinio užnugario negavo, todėl apiplėšinėjo Pietryčių Lietuvos kaimų gyventojus. Šie kūrė savisaugos būrius, kad apgintų savo turtą.
   
* Sovietiniai partizanai griebėsi žiaurios parodomosios baudžiamosios akcijos. 1944 m. sausio 29 d. 6 val. apie 150 partizanų, ginkluotų 1 sunkiuoju kulkosvaidžiu, 3 lengvaisiais kulkosvaidžiais, automatiniais pistoletais, šautuvais ir granatomis, užpuolė Kaniūkų kaimą.
   
* Kaimą puolusių partizanų rinktinė buvo sudaryta iš partizanų būrių: „Mirtis okupantams“ (daugiausia buvę Kauno geto žydai ir sovietiniai karo belaisviai), „Mirtis fašizmui“, „Keršytojas“, „Už pergalę“, „Kova“ (šių būrių daugumą sudarė Vilniaus geto žydai), „Margirio“ būrys ir Raudonosios armijos Generalinio štabo spec. grupės nariai.
   
* Beveik visas kaimas – sudegintas. Nužudyti 35 žmonės, 15 sužeista. Kaniūkų baudžiamąją akciją yra aprašę ir patys sovietiniai partizanai Isakas Kovalskis, Chaimas Lazaras, Aba Kovneris, Paulas Bagrianskis.
   
* 2001 m. Lietuvos teisėsauga pradėjo tyrimą dėl Kaniūkų žudynių. Tyrimą vykdė ir Lenkijos Nacionalinio Atminimo institutas. Įtakingos pasaulio žydų organizacijos tai įvertino kaip puolimą prieš antinacistinį judėjimą, holokausto aukas. Tyrimai buvo nutraukti.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

22 komentarai

  1. Žemyna:

    Nesuprantu, ar aš ne vietoje įdėjau, ar mano valkata komentaras pats kažkur ne vietoje „nutūpė”…
    Kaip ta baisioji naktis atrodė F. B. akimis, pžr. čia:
    – youtube.com/watch?v=GaPFiaAB8cQ
    Taigi, SSSR čia atskraidinti ir suburti profesionaliai parengtų ir puikiai ekipuotų diversantų būriai išeidavo pasivaikščioti po LT gamtą – miškus, kaimus, – čia bei ten sumedžiodami kokį vietos dvikojį, iš vietos gyventojų trobų pasiimdami maisto – to, ir tiek, kiek norėjo ir panešė. Nesvetingi ir gobšūs vietiniai rėkdavo, kad bent kiek vaikams paliktų. Na, tekdavo juos „nuraminti” automato papliūpa, ar padegant trobą… Kad nenervintų, buožių išperos, suki buržuiki.
    Žodžiu, geriausios SSSR milicininkės (vėliau prokurorės) prezidentei apdovanoti rekomenduota F.B., šių įvykių herojė vaizdo įraše mielai pasakoja publikai tikrąją tiesą, o ne ką tie padegėliai paisto. …
    Gal aš ir sadistė. Tačiau jei jos abi dabar atsidurtų akis į akį mažame kambarėlyje. Ar F.B. vis dar taip pat ramiai pasakotų apie tą naktį? Ir pajėgtų žiūrėti šiai moteriai į akis?

  2. asDEAdeA:

    a, tai žydeliui Vinokurui bus rėkimo – antisemitinė svetainė Lietuvoje atsirado…

  3. en:

    Tie partizanai kurie po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo dabar tapo Izraelio piliečiais, pernai per plauką neįgijo teisės į Lietuvos pilietybę. Nes buvo numatyta dvigubos pilietybės teise leisti naudotis EBPO šalių piliečiams, o Izraeilis priklauso EBPO.
    Tiesą sakant realūs bandymai įteisinti dvigubą pilietybę ir prasidėjo tik po to, kai Lietuva įstojo į EBPO (2018m). Nepaisant to, kalbant apie dvigubą pilietybę pastoviai minimos NATO ir ES, o EBPO buvo viešai paminėta vos porą sykių, lyg tarp kitko, kaip koks nesvarbus ar savaime suprantamas dalykas. Manau daugelis balsavusių už dvigubą pilietybę to net nepastebėjo, ir net gal nėra girdėję apie tą EBPO.
    Dabar planuojami referendumo taisyklių keitimai, kad pavyktų įteisinti dvigubą pilietybę iš antro karto (kitaip sakant, balsuosit referendumuose tol, kol nubalsuosit tai kaip reikia). Negi tikit, kad taip stengiamasi dėl emigrantų?

  4. rokas:

    na, suprantu autorius norėjo akcentuoti kokei buvo baisūs žydai nes prisijungė prie sovietinių partizanų. Ir kas? o koks jų pasirinkimas buvo? arba į duobes eiti, kur Naciai kartu su Lietuviais šaudė, žemino ir niekino, arba eiti į mišką. Ir tie ir tie nešventi. Bet atsiprašau ne žydai ir rusai 95proc lietuvių išžudė. O Lietuviai su naciais – žydų, ir visą turtą išgraibstė. Tai , kad jūs apie šitus siaubus nejuokinkit, labai neobjektyvus tekstas. Taip žuvo kaime gal niekuo kalti žmonės, bet iki žydų tragedijos lietuvoje tai yra toli, nors grideo šudais per nemuną plauk.

    • -.-.-:

      lietuviai su naciais? Nejau taip visi ėmė ir išžudė 95 proc. žydų, ir išgrobstė jų turtą? Tik nesupratau, prie ko čia paminėjote rusus, – vokiečiai jų šiaip jau etniniu pagrindu nenaikino.

      O ar nesusimąstėte apie tai, kad tie tamstos minimi “žydai” iš esmės yra savitos kultūros ir etninės kilmės lietuvių (plačiąja prasme) grupė, o kartu ir neatsiejama tuometinės lietuvių visuomenės dalis, kuri geografiškai buvo pasklidusi po visą kraštą iki pat mažiausių miestelių ir kuri karo metu buvo visiškai sunaikinta? Mėgindamas atskirti litvakų tragediją nuo likusių lietuvių, tarsi sakote, jog nusikirtus pirštus nukenčia tik ranka, bet ne jūs pats.

    • Juozas:

      visų pirma, tai ne autoriaus pasakojimas, o tų įvykių liudininkės. Nepatinka ? Tiesa akis bado ? Gi atsirado vienas partizanas, kuris nešaudė kraštiečių. Derėtų pačiams pasižiūrėti Žemynos nuorodą, sužinotum, kaip ta F.Bronštein didžiuojasi tuo, kad žudė kaimiečius, tyčiojosi iš jų lavonų. Ir faktas, kad ją apdovanojo Grybauskaitė… daug ką pasako. Nutrauktas Kaniūkų žudynių tyrimas gula didele gėda ant sionistų ir jų tarnų.
      Dėl 95% pakalbėkim. Prieš karą buvo 200 000 litvakų. Šiandien jų yra 200 000. Vokiečių ir lenkų mokslininkai ištyrė ir įrodė, kad holokausto aukų skaičius yra bent 2 kartus padidintas. Ir tas yra daugelyje vietų.

      • Žemyna:

        Šito dar nespėjau išklausyti, bet turėtų būti į temą:
        – youtube.com/watch?v=Bb2koewANt0&spfreload=10

        O dėl HK aukų skaičiaus (atsiprašau, kai kalbama apie aukas, makabriška net ir dėl vieno žmogaus ginčytis), čia labai stipriai persistengta, meluojama net sau patiems ir savo vaikams! Siekiant savo tikslo, galima net ir savo gentainių kančiomis manipuliuoti?
        LDK laikais, to meto žymiai daugiau žemių turėjusioje LT teritorijoje (įėjo nemaža dalis šiandieninės BY, PL ir kažkiek dabartinės LV) IŠ VISO gyveno apie 165 tūkst. ž. tautybės žmonių. Kai Lietuvos liko tiek, kiek jos liko tarpukariu (t.y., Kauno LT – tik maža dalelė turėtų žemių), jai likusioje teritorijoje jų nebent pusė to liko – kaip ir visų kitų gyventojų?
        Kadangi mūsų archyvus „pasiskolino” visi trys okupantai, tikslių gyventojų skaičiaus duomenų nėra. Taigi, lieka tik tikrąjį skaičių stipriai išpučiantys tarpukario LT verslo statistikos duomenys* bei KGB fantastikos KŪRINYS apie litofcų fašystų nusikaltimus, kurį jie pasiuntė JAV tautiečiams, kad tuo įrodytų, jog SSSR ne veltui „priglobė perauklėjimui šiuos išgamas” kartu su jų žeme. O kokios tautybės darbuotojai sudarė didžiulę NKVD kadrų dalį?
        ________________________
        * Po visų perturbacijų mums išlikusiame tarpukario Verslo registre registruoti ne gyventojai, o verslo savininkai. Todėl jis netinkamas šaltinis, norint sužinoti, kiek gyventojų buvo LT. Juolab, kad Ž. verslas registruodavosi ne taip, kaip kitų gyventojų verslas. Tarpukariu ž. įmonės savininku registruodavosi ne vienas asmuo, o visa gausi jų šeima (visų kt. verslininkų įmonės savininku būdavo registruojamas tik tas vienas asmuo – papr. šeimos tėvas). Tuo tarpukario LT Verslo registras tikra dovana norintiems išpūsti čia realiai gyvenusių (t.y., litofcų nužudytų) ž. skaičių:
        – prie ž. įmonės būdavo registruojama bent 10 asmenų (ir jų su kiekvienu naujagimiu vis daugėjo);
        – jei ž. turėjo 2, 3, 5 ir t.t. įmonių/parduotuvėlių/dirbtuvėlių ar kt., savininkų daugėjo štai tokia progresija:
        2×10, 3×10, 4×10, 5×10, ir t.t.
        Nors iš tiesų toje parapijoje kaip buvo, taip ir žuvo ta pati 10 narių šeima (o ne 20, 30, 50 ar dar daugiau). Kažkur apie tai duomenis pateikia (ar cituoja) I. Tumavičiūtė.
        Šiandien, manipuliuojant šiais, iš tarpukario LT išlikusio Verslo archyvo, bei KGB „dokumentų” duomenimis, pateikiamas dirbtinai išpūstas aukų skaičius, neturintis nieko bendro su to meto tikrove, o tikrasis čia gyvenusių ir verslą turėjusių ž. skaičius nesiekė net tų LDK laikais buvusių 165.000! Juolab, kad Vilniaus kraštas tik popieriuje buvo perduotas LT, o realiai ten vis dar buvo išlikusi PL ir jos kolaborantų valdžia bei tvarka (su visais tragiškais Panerių įvykiais), o LT kaip valstybė funkcionavo tik Kauno LT ribose.
        Ar ne makabriška, kai šiandien apie tuos nusikaltimus prie aukų kapų bei kt. samprotauja net ir buvę enkavėdistai, kurie jaunystėje kūrė tuos „faktus” (arba jų palikuoniai)? O „dvaro istorikai” tos „smulkmenos nepastebi” ir tuo patys prisideda prie SAVO tautos dergimo… Atsikvošėkite, mielieji, nes tokie ir liksite Tautos ir savo palikuonių atmintyje…

    • Žemyna:

      „Ir kas?”… Na, gerbiamasai, po tokio klausimo, kažin, ar kas norės reaguoti…
      O petis petin su lietuviais stoti ir Lietuvą ginti – nė už ką? Prisidėti prie okupanto, prisijungti prie jų būrių ir žudyti bei gyvus deginti vietos gyventojus juos labiau traukė?
      O tai, kad 600 metų iš aplinkinių šalių, kur vyko pogromai, jie Lietuvoje slėpėsi, kad ji jiems kaip Šiaurės Jeruzalė buvo (patys taip pavadino!), kad čia sėkmingai gyveno ir verslus kūrė, įv. karjerą darė – „nevščiot / не в счёт”? Nežiūrint, kad RU daugiausia pogromų rengta, kad tiek jų komunistų per tarpukarį Kremlius išžudė? Kad ir ką „nuveikė” – kai kas pats sau prisiskyrė išimtis, visada liks be nuodėmių, nepakaltinami?

  5. Bartas:

    Minėtas Aba Kovneris buvo subūręs žydų kovotojų – keršytojų būrį. Tikslas , užmušti 6 mln. vokiečių. Tiek , kiek vokiečiai užmušė žydų. Po karo , šita keršytojų kuopa jau veikė visoje Europoje. Jiems pavyko Niurnberge, karo belaisvių stovykloje , apnuodyti kelis šimtus vokiečių. Mirtinų atvejų lyg tai nebuvo. Labai šviežios naujienos iš tv ”National Geographic channel ”. Ten smulkiai pateikti visi įvykiai.

  6. tuteiša:

    Žudiko pagerbimo lenta kabo Vilniuje. Meras nesiruošia jos nuimti. žinoma Ponia dėl pavojaus net sinagogą buvo uždariusią, apie ką ir šiandien pasakoja rusų TV, kaip lietuvių antisemitizmą.

  7. Žemyna:

    O, Izraelio prezidentas su žmona Maskvoje glėbesčiuojasi su geriausiu jo šalies draugu!
    Ir nė užuominos, nė šešėlio nuoskaudos dėl Kremliaus ilgai ir klastingai žudytų jo tautiečių nuo pat Spalio perversmo ir dar po karo, t.y., nuo tada, kai nacių dar nė padujų nebuvo, kai niekas nė neįsivaizdavo, koks košmaras sliūkina į Europą! Šalino konkurentus, kad liktų tik jis vienas – genijus ir generalisimas?
    Vis neturiu kada peržiūrėti šito (reikia kitur eiti, nes mano senučiukas kažkodėl būtent šio įrašo „neįkanda”) – gal čia įminimas?
    – youtube.com/watch?v=Bb2koewANt0&spfreload=10

  8. Iš Lenkijos:

    Gerb.komentuotoja Žemyna , esate iškili ir pavyzdinga pietryčių Lietuvos lietuvė.Ačiū Jums.

    • Žemyna:

      Ačiū mano be galo tvirtiems ir pareigingiems Seneliams, Tėveliams kitiems Giminaičiams, kuriems karas prasidėjo su I-ju pasauliniu karu, ir be pertraukos tęsėsi dar kažkiek ir po Stalino mirties, ir apie kurių gyvenimą, darbus ir tais laikais patirtas tragedijas sužinojau gerokai per vėlai, kad galėčiau patikslinti, paklausti; ir gerokai per mažai sužinojau.
      Pr. a. įeis į istoriją kaip juodžiausias, kruviniausias žmonijos istorijos amžius, kur 4 kartos paeiliui buvo priverstos srėbti bepročių politinių nusikaltėlių virtą karo košę…
      O šiandien mažą Lietuvos laivelį tokie laivavedžiai valdo, kurie, atrodo, iš dangaus nukrito, tad nieko to nežino, negirdėjo, arba neįgalūs suvokti. Kurie visa tai, kas mūsų Senelių ir Tėvelių per visas patirtas tragedijas ir siaubus išsaugota, gali nė nesuabejoję niekais paversti, ir visą Lietuvos laivelį į dugną nuvairuoti. Kokios sirenos mūsų politikos odisėjams ausis vašku užlipdė, jiems prieš akis vaikišką kaleidoskopą suka ir protą paralyžiuoja?

    • Bartas:

      Žemyna yra mūsų aukso grynuolis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: