O. Voverienė. Tautinės kultūros asmenybė kapitonas Jonas Noreika-Generolas Vėtra (19)

Jonas Noreika – Generolas Vėtra | archyvinė nuotr.

Jonas Noreika – Generolas Vėtra | archyvinė nuotr.

Jonas Noreika – diplomuotas teisininkas, tapęs Lietuvos patriotinių leidinių redaktoriumi ir jų autoriumi į Lietuvos istoriją įėjo, kaip vienas iš labiausiai žydų enkavedistų kankintų Lietuvos patriotų, savo nežmoniškomis kančiomis paakinusių lietuvius kritiškiau žvelgti į tautinę mažumą – žydus Lietuvoje, kurių atžvilgiu lietuviai šimtmečiais buvo tolerantiškiausi, palyginus su kitomis tautinėmis mažumomis ir bendruomenėmis. Šitokią psichologinę nuostatą pasirinko Lietuvos patriotas, nusipelnęs Lietuvai lakūnas, sovietinio režimo kankinys Viktoras Ašmenskas, rašydamas savo knygą „Generolas Vėtra“ (V.,). Manau, kad jo pasirinkta memuarinės lietuviškos literatūros kryptis sulauks Lietuvoje pasekėjų, sudomins jaunąsias gebančių rašyti lietuviukų kartas, kurioms yra labai svarbu jų Tėvynės garbė ir prestižas pasaulio

literatūrų šeimoje, bei lietuvių tapatybės, dabar visokiausiais būdais menkinamos ir žeminamos pasaulyje savųjų ir svetimųjų, gyvenančių Lietuvoje. To neturime leisti ir ją ginti visais įmanomais būdais, tokiu būdu tęsdami pasaulio ir visko šiame pasaulyje mačiusio lakūno Viktoro Ašmensko pradėtą tyrimų ir literatūros kryptį.

Lietuvos Kariuomenė aviacijos kapitonas Jonas Noreika – Lietuvos politinių santvarkų pervartoje buvo neeilinė asmenybė greitai susiorientavusi to meto politinių vertybių chaose ir pasirinkusi lietuviui teisingą vienintelį kelią – tarnavimą jo Tautai ir jo Valstybei.

Jonas Noreika gimė 1910 m. spalio 8 d. Šiaulių apskr. Pakruojo vls. Šukionių kaime, katalikiškoje Anelės ir Baltraus Noreikų šeimoje. Joje augo penki vaikai: Stasys (g.1893);  Ona (1895); Pranas (g. 1900). Antanina (g. 1908) ir jaunėlis Jonas (g.1910). Šeima buvo draugiška ir, žinoma, jaunėlis Jonukas buvo visų mylimas ir kiek leido galimybės lepinamas. Tačiau neišlepo ir nepagedo. Mėgo skaityti. Anksti pradėjo domėtis politika. Matydamas, kaip tėvai, vyresnieji broliai ir seserys sunkiai dirba, jis ir pats troško greičiau atsistoti „ant kojų“ ir pradėti savarankišką gyvenimą: dirbti ir užsidirbti. Baigęs Šiaulių komercinę gimnaziją, ir matydamas, kad pasaulyje darosi neramu, jis jautė, kad kiekvienas Lietuvos vyras turės atlikti savo pareigą Tėvynei, jeigu… kas. Todėl 1929 metais įstojo į Kauno karo mokyklą. Ją baigęs kurį laiką tarnavo Klaipėdos 7-jame pulke, o vėliau, jau 1934 metais įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą, į Teisės fakultetą. 1938 m. birželio 9 d. Jam buvo įteiktas teisininko diplomas. 1938. Spalio 19 d. jis tapo kariuomenės teismo karininku, o 1939 m. spalio 4 d. ir kariuomenės teismo Vyriausiojo teisėjo sekretoriumi. 1939 m. lapkričio 28 d. jam buvo suteiktas Respublikos Prezidento Aktu Lietuvos kariuomenės kapitono vardas.

Kariuomenės vadai jauname karininke įžiūrėjo humanitaro gyslelę ir pakvietė jį redaguoti kariuomenės žurnalą „Kariūnas“, įtikinę karininką, kad valdyti plunksną yra nemažesnė nauda valstybei, kaip ir puikiai valdyti ginklą. Juolab, kai šie ginklai vienas kitam netrukdo. Jonas Noreika ne tik redagavo žurnalą, bet jame taip pat spausdino savo  gražius patriotiškus straipsnius, netgi noveles, pelnė net keletą literatūrinių premijų; parašė romaną „Penki broliai“, kuris, deja, bolševikams, kaip viską naikinantiems skėriams, užplūdus Lietuvą, buvo sunaikintas leidykloje. Keletą dešimčių straipsnių paskelbė „Karyje“, „Karde“, parašė monografiją „Kariuomenės teismui 20 metų“. Dalis jos tekstų buvo skelbta „Karyje“.

Lietuvą okupavus bolševikams, kvalifikuotas teisininkas su pasibaisėjimu žiūrėjo, kaip Lietuvoje okupantai pažeidinėjo tarptautinės teisės normas, rengė butaforinį „rinkimų į Seimą“ spektaklį, po kurio, jį laimėję, tarėsi „įgiję laisvas rankas Lietuvoje ir visame Pabaltijyje“: žmonės neteko nuosavybės ir jos teisės, prasidėjo šviesiausių Lietuvos žmonių masinis genocidas – areštai, kalėjimai, kankinimai, žudymas, trėmimai. Jau 1940 metų spalio mėnesį Lietuvoje buvo 4 600 politinių kalinių „liaudies priešų“, o Antrojo pasaulinio karo išvakarėse 6 000. (Viktoras Ašmenskas. Generolas Vėtra. – V.1997, P. 13).

1940 m. liepos 16 d. Justas Paleckis pasirašė M. Gedvilo pateiktą raštą ištremti iš Lietuvos Respublikos ministrą pirmininką Antaną Merkį ir Užsienio reikalų ministrą Juozą Urbšį su šeimomis, kaip pavojingus sovietinei santvarkai. Spalio 3 d. J. Paleckiui buvo įteiktas antras toks raštas, reikalaujantis ištremti iš Lietuvos 500 dvarininkų, vadinamų buožėmis su šeimomis. Pagal Sovietų Sąjungos vieno vadų M. Suslovo doktriną „Lietuva – be lietuvių“ iš Lietuvos turėjo būti ištremta 700 tūkstančių lietuvių, taip atlaisvinant gyvenamąją erdvę skurdžiausiems ir jau degradavusiems kolonizatoriams iš sovietinės Rusijos. Iki 1941 m. birželio 14 d. suspėta ištremti, įkalinti ir nužudyti kalėjimuose 32 260 gyventojų. (Ten pat, p. 16).

Visi 1940 metų trėmimai buvo į atšiauriausius Rusijos Šiaurės rajonus – Trofimovską prie Ledinuotojo vandenyno, negyvenamas Tit-Arų ir kitas salas, kur lietuviai su mažais vaikais buvo atvežami baržose ir išsodinami ant sniego, netgi ant gryno ledo. Šalčio ir bado kančias iškentė tik kas devintas ten ištremtas lietuvis. Visai lietuvių genocido kampanijai vadovavo komunistas Antanas Sniečkus, rankas prie trėmimų prikišo ir jas išsitepė krauju ir žydų aktyvistai Fredis Krastinis, Icikas Dembo, Finkelšteinas, Judita Komodaitė, Kauno saugumo kalėjimo viršininkas Danielius Todesas, vėliau tapęs Lietuvos partizanų žudiku, Jevsiejus Rozauskas, rengęs areštų orderius, Alfonsas Gailevičius – dar gerokai prieš genocido pradžią tikrinęs represuotinų žmonių adresus. Trėmime dalyvavo 77 enkavedistai, iš jų 12 lietuviškomis pavardėmis, visi kiti užsienietiškomis – rusiškomis, žydiškomis, ukrainietiškomis ir kt. Jos turi būti išaiškintos ir įvardintos, kaip juodžiausiosios Lietuvos istorijoje, tarp jų Bartkevičius – Vilkaviškyje; Gurauskas – Zarasuose; Petrikas ir Balsys – Mažeikiuose; Janulevičius – Raseiniuose; Taurinskas – Telšiuose, Lisas – Ukmergėje, Vičas – Šiauliuose, Viščiulis – Šakiuose; Vildžiūnas – Vilniuje, Zavadskas – Lazdijuose ir t.t. (Ten pat, p. 16).

Padorus žmogus į tokį komunistų ir jų „kardo ir kalavijo“ enkavedistų siautėjimą, vykdant Tautos genocidą, negalėjo ramiai žiūrėti. Kentusi smurtą, kančias, žudynes, trėmimus, kalėjimus ir artimųjų netektis, Tauta, vos tik išmušė palanki valanda, nuterė sukilti. Ir 1941 m. birželio 22-28 dienomis Tauta sukilo. 1941 m. birželio 23 d. sukilėlių Laikinoji Vyriausybė paskelbė Lietuvos valstybingumo atstatymą. Lietuva buvo atkuriama visuose Lietuvos rajonuose. Telšių sukilėliams vadovavo kpt. Jonas Noreika.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Jonas Noreika buvo paskirtas Šiaulių apskrities viršininku. Vokiečių okupacinei valdžiai išvaikius ir dalį Laikinosios Lietuvos vyriausybės narių uždarius į Salaspilio (Latvijoje) koncentracijos stovyklą, Jonas Noreika, rizikuodamas prarasti darbą, aktyviai įsijungė į antinacinį pasipriešinimą. Jau 1941 metų liepos pradžioje jis kartu su kitais penkiais Lietuvos karininkais įkūrė „Žemaičių legioną“. Kai „Lietuvių frontas“ įsteigė karinį sektorių „Kęstutis“, kuriam vadovavo gen., štabo pulk. ltn. J. Jankauskas ir štabo pulk. ltn M. Mačiokas, Šiaulių apygardoje ir „Lietuvių frontui“, ir „Kęstučio“ Šiaulių skyriui vadovavo kpt. Jonas Noreika. Dėl antinacinės veiklos Jonas Noreika 1943 m. vasario 23 vokiečių buvo atleistas iš darbo ir ištremtas kartu su kitais 93 inteligentais į Štuthofo koncentracijos lagerį. 1945 m. sausio 24 d. Štuthofo koncentracijos lagerio viršininkai, lygiai taip pat, kaip ir kitų lagerių viršininkai gavo įsakymą evakuoti kalinius į Vakarus. Kaliniams buvo duota pasirinkimo teisė: evakuotis visiems kartu arba pavieniui, suteikiant jiems laisvę. Dauguma kalinių pasirinko pirmąją galimybę – trauktis kartu. Įkalbinėjo ir Joną Noreiką trauktis į Vakarus kartu su jais. Tačiau Jonas Noreika, įkalbėjęs ir savo ištikimą lagerio draugą Narutį grįžti į Lietuvą ir kartu su kovojančia prieš rusus tauta „kentėti, kovoti ir jeigu reikės mirti“ (Viktoras Ašmenskas. Ten pat, p. 41).

Dalinai jo atsisakymą trauktis kartu su draugais į Vakarus lėmė dar ir tai, kad tuo metu susirgo šiltine jo geras bičiulis Vladas Jurgutis ir Jonas Noreika nenorėjo palikti sergančio ant svetimų rankų ir dar svetimame krašte karo sąlygomis… Slaugydamas profesorių J. Noreika pats užsikrėtė ir susirgo šiltine. Ligos patale jam teko išgulėti iki balandžio 3 d… O tuo metu Sovietų kariuomenė užėmė Endau gyvenvietę, kur jie buvo apsistoję. Sovietai visur ir visada darė savo tvarką: Joną Noreiką tuoj pat prievarta mobilizavo į sovietinę kariuomenę… eiliniu, o prof. Vladą Jurgutį išsiuntė į Lietuvą. Taip kapitonas Jonas  Noreika tarnavo eiliniu sovietų kariuomenėje iki 1945 m. lapkričio 27 d. ir kai jį demobilizavo atvyko į Vilnių. Jo žmona su dukra jau buvo išvykusios į JAV, o jis iš pradžių apsistojo pas prof. V. Jurgutį, o vėliau išsinuomavo butą ir dirbo LR Mokslo Akademijos bibliotekoje juriskonsulu.

1946 m. sausio mėnesį kartu su Stasiu Gorodeckiu ir Ona Lukauskaite-Poškiene įkūrė Lietuvių Tautinę Tarybą (LTT), kurios tikslas buvo suvienyti visas Lietuvos pogrindyje veikusias organizacijas ir ginkluotą partizaninį pasipriešinimą okupantams ir prasidėjus Trečiajam pasauliniam karui (tuo niekas tada net neabejojo – O.V.) tarp Sovietų Rusijos vienoje barikadų pusėje ir Amerikos-Anglijos – kitoje pusėje, rengti ginkluotą sukilimą ir „etninėse žemėse, kuriose gyvena baltų kilmės žmonės, atkurti nepriklausomą, demokratijos pagrindais tvarkomą prezidentinę suverenią Lietuvos valstybę su sostine Vilniumi“ (Ten pat, p.56). Buvo paruoštas ir suplanuotas tos atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybinių organizacijų tinklas, svajota parodyti visam pasauliui, kad lietuvių tauta priešinasi okupacijai, kovoja su ja, kad dar yra išlikę gyvi Lietuvos nepriklausomybės papročiai ir valstybės valdymo formos, sudarytos prielaidos nepriklausomybės atkūrimui, stabdoma krašto sovietizacija, gyventojų trėmimai (Ten pat).

LTT generaliniu sekretoriumi buvo paskirtas Stasys Gorodeckis-Radžiūnas, Ginkluotųjų pajėgų vyriausiuoju vadu kpt. Jonas Noreika-Generolas Vėtra, o O. Lukauskaitė-Poškienė turėjo tvarkyti visą LTT dokumentaciją. Pradėta ieškoti ryšių su partizaniniu judėjimu Dzūkijoje ir Žemaitijoje, nutarta Kaune, Panevėžyje ir Šiauliuose įsteigti LTT skyrius. Kauno skyriaus vadovu buvo pakviestas lakūnas Viktoras Ašmenskas. Jam Taryboje buvo numatytas labai aktyvus vaidmuo, ir, kadangi jis mokėjo net kelias užsienio kalbas, – rengti ryšius su užsieniu. Į išplėstinę Lietuvių tautinę tarybą buvo numatyta pakviesti garbingiausius to meto žmones – mjr. J. Semašką, gyd. Domą Jasaitį, Steponą Kairį, Rapolą Skipitį, Leoną Bistrą, Kazį Lukšą, Balį Sruogą, Petrą Juodelį, Vladą Jurgutį ir kt. Paruošta keletas dokumentų komplektų, reikalingų skyrių veiklai, nutarta rengti jaunimo būrį partizaninei kovai ir trėmimų blokavimui, jų lozungu turėjo tapti „Savo gyvybės kaina gelbėk kitus!“, rengiamos tarptautinės politikos apžvalgos, parengtas „Lietuvos tautinės tarybos kreipimasis į kitas pasaulio tautas“, kuris per Švediją turėjo pasiekti visas Vakarų valstybes. Visus dokumentus ruošė pats kpt. Jonas Noreika. Kreipimąsi į pasaulio tautas turėjo nuskraidinti lakūnas Viktoras Ašmenskas, pagrobęs dvivietį lėktuvą iš Eržvilko oro uosto. Dar nespėjus įsibėgėti LTT veiklai, jos rengėjai buvo išduoti MGB agentų Oro,  Klevo ir Sibiriakovo. Jau atgavus Lietuvos nepriklausomybę istorikė Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė nustatė, kad po „Oro“ slapyvardžiu slėpėsi rašytoja Valerija Valsiūnienė (ten pat p. 405).

1946 m. kovo 16 d. buvo Vilniaus saugumo suimta visa Lietuvos tautinė taryba: kpt. Jonas Noreika, gen. Sekretorius Stasys Gorodeckis ir Ona Lukauskaitė-Poškienė. 1946 m. kovo 19 d. visi su LTT susiję žmonės – Viktoras Ašmenskas ir kiti 40 žmonių. Tardymo eigoje LTT byla buvo padalinta į 4 dalis: pirmojoje buvo jos vadai: kpt. Jonas Noreika, Stasys Gorodeckis, Ona Lukauskaitė-Poškienė, Petras Juodelis, Zigmas Šerkšnas-Laukaitis, Alfonsas Janulevičius, Viktoras Ašmenskas, pulk. ltn. Petras Matulis, Julija Vaicekauskienė ir rašytojas Kazys Boruta, rėmėjai rašytojas Balys Sruoga, Kazys Inčiūra, Leonas Bistras, Valerija Valsiūnienė, Kazys Umbrasas, Aldona Miškinytė, Domas Jasaitis, Jonas Varaneckas, Kęstutis Valentukevičius ir jaunimo grupė 19 vaikinų ir merginų.

Teismo nuosprendis buvo žiaurus; kpt. Jonas Noreika-Generolas Vėtra buvo nuteistas mirties bausme ir sušaudytas 1947 m. vasario 26 d., jo adjutantas Zigmas Šerkšnas-Laukaitis sušaudytas 1945 m. vasario 26 d., mjr. Jonas Semaška-Liepa, Rikis buvo sušaudytas1946 m. gruodžio 18 d., Stasys Gorodeckis, Ona Lukauskaitė-Poškienė, Viktoras Ašmenskas, Alfonsas Janulevičius, Petras Juodelis, pulk. ltn. Petras Masiulis, Feliksas Svirnelis, Aleksas Petrauskas, Jonas Antončikas, Tomas Kryžas, Algirdas Čarneckas, Elena ir Leona Kakariekaitė, Birutė ir Elena Šileikaitė nuteisti po 10 metų laisvės atėmimo pataisos darbų lageriuose, kiti mažesnėmis baudomis. Už ką? Tik už ketinimus ir žodžius. Nė vienas iš jų nespėjo absoliučiai niekam padaryti bloga. Tik laukė konflikto tarp Rytų ir Vakarų. Ir jam ruošėsi.

Viktoras Ašmenskas knygoje išryškino dar vieną detalę: tardomuosius kankino patys aukščiausi NKGB viršininkai. Viktorą Ašmenską kankino pats NKGB viršininkas gen., mjr. Jefimovas: „bananu“ trankė galvą, vėliau, paguldytą ant kėdžių žiauriai kankino Jevsiejus Rozauskas ir Martavičius. Visi jautė sadistinį potraukį kankinimui, kol žmogus prarasdavo sąmonę.

Buvęs kpt. Jono Noreikos bendražygis Stepas Kontrimas kapitoną vadino tauria, kilnia Asmenybe, aukštai vertino ir kaip karį, ir kaip žmogų. Stasys Gorodeckis-Radžiūnas po daugelio metų apie Joną Noreiką rašė: „Galingiausias ginklas prieš smurto jėgą yra baimės paniekinimas. Didvyriai, einą ant laužų ir ešefotų, laimi dvasinę kovą. Net slapta nukankinti tardymo kamerose, apšmeižti, slapta užkasti sąvartynuose ir išniekinti ant turgaus grindinio, ištrinti iš visų sąrašų ir protokolų, atėjus sprendimų laikui, liudija ir laimi. Jie amžiams palieka iš Būties realybės spinduliuojančią, jų žygius tęsti įkvepiančią jėgą… Tragiška patirtis leidžia spręsti, kad kovų kančios ir aukos, dažnai mūsų visiškai nepateisinamos, buvo reikalingos, naudingos ne tik asmens brandumui, bet ir visos mūsų tautos keliui į laisvę pagrįsti“ (Ten pat, p.422-423).

Viktoro Ašmensko knyga „Generolas Vėtra“ – tai didingiausias paminklas kpt. Jono Noreikos ir jo bendražygių atminimui; liudijimas Lietuvos istorijai apie komunistų nusikaltimus Lietuvai ir komunistų nužmogėjimą, o taip pat ir priminimas, kad atėjo laikas pasaulyje atkurti teisingumą ir pasmerkti amžiams komunizmą kaip neapykantos ir žudymo ideologiją, o komunistų partiją, kaip nusikaltėjišką represinę struktūrą.

Kategorijos: Akiračiai, Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Lietuvos kūrėjai, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Screenshot_2020-08-04 Redaguoti puslapį ‹ Alkas lt — WordPress
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: